VERBAL FOLKLORE

Lietuvių pasakojamoji tautosaka

Bronislava Kerbelytė

Lietuvių pasakojamosios tautosakos rinkimas

Pirmąjį lietuvių pasakų ir sakmių rinkinį "Pasakos masių" 1835 m. Žemaitijoje užrašė Lietuvos istoriko ir bei tradicinės kultūros tyrinėtojo Simono Daukanto paraginti įvairūs nežinomi asmenys. Deja, šios 92 pasakos ir sakmės pirmą kartą buvo paskelbtos tik 1932 m. XIX a. viduryje pasakas rinko populiarių knygelių autorius Mikalojus Akelaitis, nemažai gerokai suliteratūrintų pasakų paskelbė lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis.

Pirmas spausdintas autentiškų pasakų ir sakmių rinkinys - vokiečių kalbininko Augusto Schleicher`io ir jo talkininkų Rytprūsiuose užrašyti tekstai. A.Schleicher`is 1857 m. juos paskelbė kaip lietuvių kalbos pavyzdžius Tais pačiais metais A.Schleicher`is paskelbė ir šių tekstų vertimus į vokiečių kalbą. Labai vertingą 47 pasakų rinkinį užrašė ir dviem kalbomis .1882 m. paskelbė K.Brugmann`as. Lietuvių pasakomis domėjosi vokiečių kalbininkas ir etnografas A.Bezzemberger`is ir kiti lietuvių kultūros bičiuliai, XIX a. pabaigoje Tilžėje įkūrę "Lietuvių literatūros draugiją" (Litauischen Literarischen Gesellschaft) . Draugijos leidinyje "Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft" buvo paskelbta pasakų kaip tarmių bei žodinės kūrybos pavyzdžių. Rytprūsiuose užrašytų pasakų rinkinį paskelbė.kunigas K.Jurkšaitis; Šilutės apylinkėse ir Telšiuose pasakas rinko gydytojas H.Scheu.. Pastarasis A.Kuršaičio padedamas suredagavo ir atspausdino lietuvių ir vokiečių kalbomis pasakas apie gyvūnus; kitų jo užrašytų pasakų saugomi lietuviški rankraščiai.

Spaudos draudimo metais Lietuvoje pasakas ir kitokią tautosaką rinko Rusų geografijos draugijos siųstas A.Pogodinas. Minėtos draugijos aktyvus narys E.Volteris telkė vietinius rinkėjus; šie siuntė pasakas į draugijos archyvą Peterburge. Nemažai pasakų Lietuvoje užrašė ir lenkų kalba paskelbė lenkų etnografas ir kalbininkas J.Karlovičius. Jis sudarė ir išsiuntinėjo tautosakos rinkėjams Lietuvoje medžiagos rinkimo programą.

Lietuvių poeto, tarmių tyrinėtojo dvasininko A.Baranausko paskatinti klierikai užrašė pasakų kaip gimtosios tarmės pavyzdžių; šie tekstai pirmą kartą paskelbti 1920 m. Leipcige. Pasakas pasiskaitymui ir bendrinės kalbos mokymuisi redagavo ir populiariais rinkinėliais paskelbė kalbininkas J.Jablonskis. Apie 700 pasakų ir sakmių tekstų žemaičiuose ir kituose Lietuvos regionuose užrašė M.Davainis-Silvestraitis; dalis šio rinkėjo į lenkų kalbą išverstų pasakų paskelbta J.Karlovičiaus pastangomis.

Daugiausia lietuvių pasakų ir sakmių užrašė tautinio atgimimo veikėjo Jono Basanavičiaus paskatinti lietuviai inteligentai ir savamoksliai šviesuoliai (rašytojai J.Tumas-Vaižgantas, G.Petkevičaitė-Bitė, lietuvininkų tautosakos rinkėjas V.Kalvaitis ir kt.), besimokantys jaunuoliai (P.Šivickis, J.Žiugžda ir kt.), amatininkai (M.Slančiauskas) ir daugelis valstiečių, tarp kurių aktyviausias - Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Pasakų ir sakmių tekstai buvo siuntinėjami į Bulgariją, kur emigracijoje gyveno J.Basanavičius. Taip per trumpą laiką susikaupė tekstų septyniems stambiems tomams, kurie buvo atspausdinti Amerikoje.

Caro valdžiai panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, atsirado galimybė legaliai rinkti tautosaką.. J.Basanavičius grįžo į Vilnių ir kartu su kitais inteligentais įkūrė Lietuvių mokslo draugiją. 1907 m. buvo paskelbta medžiagos rinkimo programa; draugijos archyve kaupėsi ne tik nauji, bet ir spaudos draudimo dešimtmečiais slapstyti pasakų ir sakmių rankraščiai. Lietuvių mokslo draugija veikė Vilniuje iki 1940 m.; jos fonde saugoma daugiau kaip 5 tūkstančiai pasakų ir sakmių variantų.

Nepriklausomoje Lietuvoje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete 1930 m buvo įsteigta Tautosakos rinkimo komisija;. pasakų ir sakmių paskelbta jos leidinyje "Tauta ir žodis". Kai 1935 m. Kaune buvo įsteigtas valstybinis Lietuvių tautosakos archyvas, jam buvo perduota komisijos sukaupta medžiaga. Archyvas ėmėsi telkti vietinius tautosakos rinkėjus ir metodiškai jiems vadovauti; išleistos dvi "Tautosakos rinkėjo vadovo" laidos.Archyvo vadovas J.Balys pradėjo leisti periodinį leidinį "Tautosakos darbai", ėmė klasifikuoti bei skelbti pasakų ir sakmių tekstus.

Lietuvai atgavus Vilnių, buvo įsteigtas Lituanistikos institutas. Jis perėmė Lietuvių tautosakos archyvą ir Lietuvių mokslo draugijos tautosakinius fondus. Šie rankraščiai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne.

Lietuvių tautosakos rankraštynas kasmet pasipildo naujais tekstais bei garso įrašais. Pasakas ir sakmes užrašinėja profesionalai tautosakininkai bei mėgėjai - Lietuvos kraštotyros draugijos nariai ekspedicijų ir išvykų metu ir iš pateikėjų, atvykstančių į Vilnių. Pasakas užrašinėja vietiniai tautosakos rinkimo talkininkai, tarp kurių yra žmonių, užrašančių savo mokamus kūrinius.

Lietuvių tautosakos rankraštyne saugoma daugiau kaip 100 tūkstančių pasakų, sakmių bei anekdotų variantų. Vertingiausi XIX a. užrašyti tekstai (M.Davainio-Silvestraičio ir jo talkininkų, M.Slančiausko ir jo kaimynų bei vienminčių, lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės) skelbiami ir komentuojami pirmą kartą, perspausdinami jau skelbti rinkiniai - S.Daukanto "Pasakos masių", J.Basanavičiaus "Lietuviškos pasakos įvairios", "Iš gyvenimo vėlių bei velnių".

Lietuvių pasakų ir sakmių tekstų vertė nevienoda. Dalis jų užfiksuota nepakankamai tiksliai - kai kurie užrašytojai pasakas perpasakojo savais žodžiais, bendrine kalba; pasitaiko sąmoningai "pataisytų" padavimų, falsifikuotų "mitų"...

Lietuvių pasakų ir sakmių katalogai

Būtinumą suklasifikuoti ir aprašyti gana didelį lietuvių pasakojamosios tautosakos masyvą suprato Lietuvių tautosakos archyvo vedėjas Jonas Balys.1936 m. jis paskelbė "Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogą", kuriame susistemino 16 tūkstančių autentiškų spausdintų ir rankraštinių tekstų. Pasakos klasifikuojamos pagal Antti Aarne`s - Stith`o Thompsono sistemą, įvedant naujų rubrikų. Etiologinės sakmės grupuojamos pagal objektus, kurių kilmė aiškinama, o mitologinės sakmės - pagal jose vaizduojamas mitines būtybes. Kataloge pateikiamos trumpos kūrinių siužetų anotacijos lietuvių ir anglų kalbomis, nurodomas variantų skaičius bei jų šaltiniai.

Kartoteką, kurios pagrindu buvo parengtas J.Balio katalogas, pokario metais keliais tūkstančiais kortelių papildė M.Vymerytė. Abu minėti tautosakos sistemintojai kortelėse nurodė tik siužeto tipo numerį, teksto šaltinį ir užrašymo vietą. Todėl, norint gauti daugiau informacijos apie tekstus, reikėjo peržiūrėti gausius šaltinius, kurių dauguma - rankraščiai.

Kai 1966 m. vėl imta sisteminti lietuvių pasakojamąją tautosaką, kartotekos kortelėse imta išsamiai aprašinėti arba kopijuoti kiekvieną variantą. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartoteką Lietuvių literatūros ir tautosakos institute sudarė B.Kerbelytė. Šioje kartotekoje susisteminta daugiau kaip 85 tūkstančiai tekstų - visi moksliniu požiūriu vertingi užrašymai nuo pačių seniausių iki 1982 m. užfiksuotų variantų. Iš naujo susisteminti ir tie tekstai, kurie atsispindi J.Balio kataloge ir M.Vymerytės papildymuose.

B.Kerbelytės sudarytoje kartotekoje pasakos priskiriamos siužetų tipams pagal A.Aarne`s - S.Thompson`o sistemą. Toliau kiekvieno AT siužeto variantai grupuojami, atsižvelgiant į tekstų semantiką ir struktūras (kiekvienas tekstas analizuojamas pagal B.Kerbelytės sukurtą metodiką; apie ją žr. "Lietuvių pasakų tyrinėjimai").Šiek tiek koreguojama AT žanrinė klasifikacija. Sujungti lietuvių tautosakoje žinomi tarptautiniame kataloge du ar kelis kartus aprašyti siužetai.

B.Kerbelytė rengia spaudai kartotekos aprašymą - Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogą. Pirmasis tomas (lietuvių kalba) - pasakos apie gyvūnus, pasakėčios, stebuklinės pasakos - įteiktas spaudai. Kataloge atsispindi kūrinių varijavimas, AT siužetų junginiai, variantų užrašymo regionas; nurodomi spausdintų ir rankraštinių tekstų šaltiniai. Nesunkiai galima susirasti du ar kelis kartus iš vieno pateikėjo užrašytus variantus; išskirti variantai, kurių saugomi garso įrašai. Prie kiekvieno pasakų žanro siužetų aprašymo pridedamos elementariųjų siužetų ir jų tipų rodyklės. Jos padės susirasti įvairius kūrinių elementus,leis palyginti skirtingų žanrų giminingos semantikos elementarius siužetus.

Pasakų apie gyvūnus skyrius paskelbtas rusų kalba Maskvoje. Šioje publikacijoje pateikiama siužetų klasifikacija pagal AT sistemą (AT siužeto variantai priskiriami struktūriniams-semantiniams tipams ir grupuojami į šių tipų versijas) ir struktūrinė-semantinė tų pačių pasakų klasifikacija. Pridedama elementariųjų siužetų ir jų tipų - rodyklė, kuri susieta su abiem pasakų siužetų klasifikacijomis.

Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartotekoje ir B.Kerbelytės parengtame spaudai šios katalogo dalies aprašyme sakmės skirstomos į žanrinius skyrius: etiologinės sakmės, mitologinės sakmės, padavimai. Etiologinių sakmių poskyriai sudaryti pagal objektus, kurių kilmė aiškinama, mitologinių sakmių -pagal jose vaizduojamus mitinius personažus, o padavimų - pagal kūrinių tematiką.. Kiekvieno poskyrio viduje konkretūs kūriniai grupuojami - priskiriami struktūriniams-semantiniams tipams, sudaromos tipų grupės: teisingas elgesys, neteisingas elgesys, neutralus elgesys Taip išryškėja sakmių ryšiai su papročiais ir jų kaita. Sukurta ir sakmių struktūrinė-semantinė klasifikacija (lietuvių ir anglų kalba); rankraščiai parengti spaudai. Ši klasifikacija turėtų praplėsti skirtingų tautų sakmių lyginimo galimybes.

Lietuvių pasakų žanrai

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartotekoje (sudarytoja B.Kerbelytė) susisteminta daugiau kaip 85 tūkstančiai pasakų, sakmių bei anekdotų variantų. Minėta kartoteka paremtas analitinis bei sisteminis katalogas pradėtas spausdinti (B.Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, 1. Pasakos apie gyvūnus. Pasakėčios. Stebuklinės pasakos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999). Katalogo antrąjį tomą sudaro pasakų - legendų, novelinių pasakų, parabolių, pasakų apie kvailą velnią, buitinių pasakų, melų, formulinių pasakų ir pasakų be galo skyriai. Tomas baigiamas rengti spaudai.

Šiame kataloge pasakų variantai priskirti siužetų tipams pagal tarptautinį A.Aarne`s ir S.Thompsono katalogą (AT). Siužetai išdėstyti tokia pačia tvarka, kaip ir tarptautiniame kataloge, tačiau dalis jų perkelta į kitus skyrius, o tradicinėse vietose rašomos atitinkamos nuorodos. Sudaryti nauji pasakėčių ir parabolių skyriai; nuo buitinių pasakų atskirti anekdotai: kartu su AT nesančiais siužetais jie sudaro atskirą žanrinę lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo dalį.

Pasakų apie gyvūnus susisteminta apie 2,5 tūkstančio variantų. Jie priskirti 94 AT siužetų tipams; 69 šiame AT katalogo skyriuje aprašyti siužetai perkelti į kitus skyrius (į pasakėčių skyrių - 28, anekdotų - 16, etiologinių sakmių - 11, mitologinių sakmių - 3, pasakojimų - 10, prie garsų pamėgdžiojimų priskirtas 1 AT tipas). Pasakų apie gyvūnus skyriaus pabaigoje aprašyti 6 AT kataloge nesantys siužetai.

Lietuvių XIX - XX a. tradicijoje populiarios ne visos pasakos apie gyvūnus. Išvardinsime pasakas, kurios iki šiol sekamos ir dažniausiai užrašomos (nurodome AT tipo numerį ir nusistovėjusį siužeto pavadinimą; laužtiniuose skliaustuose rašomas susistemintų variantų skaičius; jeigu siužetas gyvuoja ne tik savarankiškai, bet ir junginiuose su kitais siužetais, pirmas skaitmuo rodo savarankiškų variantų skaičių, o antras - junginių skaičių). Lietuvoje populiariausios pasakos AT 61 B "Katinėlis, gaidelis ir lapė" [182; 4] ir AT 123 "Ožkiukai ir vilkas" [157; 14]. Abiejų pasakų siužetai yra giminingos semantikos ir panašios struktūros: pasakojama apie tai, kaip silpni gyvūnai (gaidelis, ožkiukai) pavojingą gyvūną (lapę, vilką) laiko nepavojingu ar net supainioja su savo motina ir pagrobiami ar prarijami. Dažniausiai pasakos baigiasi laimingai: artimieji pagrobtuosius keliais būdais išvaduoja ar net atgaivina. Labai populiari gana sudėtingo siužeto pasaka AT 212 "Melagė ožka" [141; 19]. Gausiausia variantų užrašyta versijos, kurios siužetas sudarytas iš dviejų beveik savarankiškų dalių: pirmojoje pasakojama apie tai, kaip senelis per daug pasitiki mylima ožka ir praranda dukteris, o antrojoje vaizduojama, kaip ožka išvaroma iš lapės namelių. Labai populiarūs siužetai AT 1 "Lapė vagia žuvis" [18; 217] ir AT 2 "Žvejojimas eketėje" [11; 204], kurie labai dažnai jungiami kartu ir su kitais siužetais, kuriuose vaizduojami gudrios lapės susidūrimai su patikliu vilku. Gana daug variantų užrašyta siužeto AT 101 "Senas šuo ir vilkas" [8; 85], kuris darniai jungiamas su siužetu AT 100 "Svečiuose dainuojantis vilkas" [9; 103]. Užrašymų skaičiumi prilygsta retai kada su kitais siužetais jungiamos pasakos AT 154 "Kad tave meška suėstų" [73; 23], AT 155 "Už gerą piktu užmokama" [83; 2] ir AT 163 "Vilko giedojimas" [81; 8] ir dažniausiai pakankamai logiškuose junginiuose pasitaikantis siužetas AT 158 "Lapės rogutės" [33; 124]. Vidutiniškai populiarios pasakos AT 104 "gyvulių ir žvėrių karas" [37; 69], AT 118 "Liūtas išsigąsta arklio" [36; 5], AT 157 "Išmokstama žmogaus bijoti" [42; 3], AT 163 B* "Meška reikalauja savo vilnų ir mėsos" [34; 8], AT 200 "Šuns bajorystės dokumentai" [58; 4], AT 130 A "Gyvuliai statosi namus" [63; 5]. Kitų siužetų užrašyta ne daugiau kaip 30 variantų arba vos keli tekstai. Galima pastebėti, kad mėgstama pasakoti sudėtingesnių siužetų pasakas apie gyvūnus. Populiariausi personažai - lapė, vilkas, gaidys, šuo, ožka.

Pasakėčių skyriuje yra 56 siužetų tipai (28 iš jų perkelti iš AT pasakų apie gyvūnus skyriaus); jiems priskirta 215 variantų. Pasakėčios nepasižymi populiarumu: daugiausiai variantų užrašyta AT 150 "Paukščio patarimai" [25], AT 247 "Kiekvienam savo vaikai gražiausi" [15], AT 244 C* "Varnas neneša vaiko" [14], AT 137 "Nešvari kiaulė ir švari žuvis" [14]. Kitų tarptautiniame kataloge esančių pasakėčių užrašyta po kelis variantus. AT kataloge neatsispindinčių 28 siužetų užrašyti tik 58 variantai.

Stebuklinių pasakų skyriuje susisteminta apie 12 tūkstančių variantų; jie priskirti 164 tarptautinio AT katalogo siužetų tipams. Šio AT skyriaus 27 siužetai perkelti į pasakų-legendų (6), novelinių pasakų (8), mitologinių sakmių (11), parabolių (1) ir padavimų (1) skyrius. AT kataloge atitikmenų neturi 8 stebuklinių pasakų siužetai; kai kurie iš jų žinomi kaimynų (latvių, rusų, lenkų) tautosakoje.

Populiariausia (daugiausia užrašytų variantų) stebuklinė pasaka AT 530 "Karalaitė ant stiklo kalno" [245; 85]. Variantų skaičiumi nedaug atsilieka AT 300 "Slibino nugalėtojas" [76; 232], AT 301 B "Stipruolis ir jo bendrakeleiviai" [208; 32], AT 707 "Trys nepaprasti kūdikiai" [232; 12], AT 480 B* "Mergina pirtyje (Šokis su velniu)" [236; 7], AT 511 "Vienaakė, dviakė, triakė" [138; 76]. Labai populiari tema -pamotės skriaudžiama našlaitė: rubrikai AT 480 "Gera ir bloga mergaitė" priskirti 363 variantai; jie priklauso 5 skirtingiems siužetams, turintiems bendrą elementą. Šioje siužetų grupėje populiariausia pasaka "Podukra meškos trobelėje" [237; 1]; ji taip pat populiari rytų slavų tautosakoje. Daug variantų užrašyta pasakų AT 531 "Nepaprastas žirgas" [140; 60], AT 365 "Miręs mylimasis neša nuotaką" [159; 28], AT 650 A1 "Stipruolis" [150; 29], AT 307 "Karalaitė karste" [151; 27], AT 450 "Broliukas ir sesutė" [152; 29], AT 325 "Burtininkas ir jo mokinys" [151; 21], AT 330 A "Kalvis ir velnias (mirtis)" [170; 8]. Lietuvių poetų, dailininkų ir kitų menininkų ypač pamėgta pasaka AT 425 M "Žalčio žmona" [120; 1] užrašyta ne tik išsaugota tradiciniu būdu, bet ir išmokta iš populiarių rinkinių. Lietuvos etnografiniuose regionuose pasakų populiarumas nevienodas. Minėta pasaka apie žalčio žmoną vos keletą kartų užrašyta žemaičių tarmės plote; dauguma šių variantų perimti iš knygų. Kitų Europos tautų folklore retų siužetų arba tarptautinių siužetų savitų redakcijų dažnumas Lietuvoje vidutinis: AT 702 B* "Mergelė Uogelė" [104; 3], AT 424* "Žmona - slogutė (velnio duktė)" [89; 4], AT 312 "Sesuo ir devyngalvis slibinas" [68; 10], AT 445* "Žmona išvaduoja prakeiktą vyrą" [72; 6], AT 313 E* "Sesuo bėga nuo brolio, norinčio ją vesti" [49], AT 412 B* "Nuotaka iš jaujos" [46; 1], AT 314 B* "Oželis padėjėjas" [46]. AT kataloge nesančių siužetų Lietuvoje užrašyti negausūs variantai. Daugiausia variantų žinoma šios grupės siužeto "Muzikantas pragare" [27; 10]; antroji pagal užrašymų skaičių pasaka, kuri žinoma tik lietuvių ir latvių folklore - "Ragana nužudo jaunuolius"[12; 3]. Lietuvių tradicijoje labai retai užrašomos Vakarų Europoje išpopuliarintos pasakos: AT "Kalbanti arklio galva" [3], AT 704 "Princesė ant žirnio" [2], AT 310 "Mergaitė bokšte"[2; 5 improvizacijos], AT 333 "Raudonkepuraitė" [12; 1].

Lietuvių stebuklinių pasakų repertuare gana daug siužetų, kuriuose vaizduojamas užburtųjų vadavimas, žmonių virtimas gyvūnais, vedybos su gyvūnais arba užburtaisiais, kuriems grąžinamas arba suteikiamas žmogaus pavidalas. Šio žanro pasakų struktūros pasižymi sudėtingumu, tačiau daugelio siužetų išskiriamos versijos, kurioms priklausančių variantų struktūros paprastos; dažniausiai esama pagrindo manyti, jog tai archajiški variantai. Remiantis struktūrine bei semantine tekstų analize stebuklinių pasakų variantai priskirti 58 struktūriniams-semantiniams tipams, turintiems gana daug variantų, ir dar 17 tipų, kurių užrašyta tik po vieną kitą variantą. Pasakų siužetų struktūras organizuojantys svarbiausieji elementarūs siužetai (pagal jų tipus pasakos priskiriamos struktūriniams-semantiniams tipams) dažniausiai vaizduoja teisingą arba neteisingą herojų elgesį jiems siekiant laisvės arba norint tapti lygiateisiais genties nariais (pastaruosiuose elementariuose siužetuose vaizduojami herojų išbandymai, kurie primena realius senovinius iniciacijos papročius).

Lietuvių stebuklinėse pasakose nėra ironiškų įžangų, kurių tikslas nuteikti klausytojus, jog bus pasakojama apie nerealius dalykus. Pasakose, kurios baigiasi vestuvėmis, gana dažna ironiška pabaigos formulė: "Ir aš ten buvau, alų midų gėriau; per barzdą varvėjo, dantys neregėjo / burnon nepateko". Rečiau pasitaiko išplėtota formulė apie gautas ir vėl prarastas vestuvėse dalyvavusio pasakotojo dovanas (sudaužytus stiklo batelius, sutirpusią sviesto skrybėlę ir pan.) arba apie tai, kad vestuvių dalyviai įkišę pasakotoją į patranką ir iššovę; jis nukritęs ten, kur gyvena ir pasakas seka. Stabilios formulės dažniausiai naudojamos personažų kalbose. Personažų kreipiniai, šaukimo, pranešimo apie nelaimę, užkeikimo ir kt. formulės keliolikoje siužetų dainuojamos. Šie dainuojamieji stebuklinių pasakų intarpai dažniausiai fiksuojami aukštaičių bei dzūkų tarmių plotuose, o žemaičiuose jie labai reti. Žemaičiuose retai užrašomi ir tie siužetai, kuriuose naudojami dainuojamieji intarpai.

Pasakų - legendų repertuarą sudaro 54 siužetai, kurie priskirti tarptautinio AT katalogo "Religinių pasakų" skyriaus tipams. Į kitus skyrius perkelti 26 minėto AT skyriaus siužetai (į stebuklinių pasakų skyrių - 3, parabolių - 6, etiologinių sakmių - 4, mitologinių sakmių - 6, legendų - 4, į anekdotų - 3). Iš stebuklinių pasakų į pasakų - legendų skyrių perkelti 7 siužetai, iš pasakų apie kvailą velnią skyriaus - 1 siužetas. AT kataloge atitikmenų neturi 5 siužetai. Tokiu būdu Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo pasakų - legendų skyriuje aprašyti 67 siužetai; jiems priskirta 2,6 tūkstančio variantų.

Sprendžiant pagal užrašymų skaičių populiariausia pasaka - legenda - AT 810 A "Velnio atgaila" [216; 24]. Antroje vietoje pasaka AT 795 "Nubaustas angelas" [173; 24]. Labai populiarūs siužetai AT 756 B "Plėšikas Madėjas" [151; 13], AT 811 "Velniui pažadėtas jaunuolis tampa kunigu" [137; 14], AT 785 "Kas suvalgė sūrį" [124; 2], AT 753 "Kalvis ir velnias" [102; 6]. Saviti, archajiškų mitų požymių turintys siužetai (AT jie buvo stebuklinių pasakų skyriuje) nelabai dažnai užrašomi. Populiariausias iš jų siužetas AT 471 "Tiltas į kitą pasaulį" [98; 59]. AT kataloge nesantys siužetai variantų gausumu taip pat nepasižymi. Populiariausi iš jų - "Mėsa iš gyvos karvės šlaunies" [23; 6] ir "Ponas vežamas į pragarą" [17; 3].

Novelinių pasakų skyriuje yra 93 siužetai, priskirti prie atitinkamo AT skyriaus siužetų tipų; į kitus skyrius perkelta 12 siužetų (į parabolių- 9, į mitologinių sakmių - 1, padavimų - 1, pasakojimų -1). Atitikmenų AT kataloge neturi 15 novelinio pobūdžio siužetų. Taigi Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo Novelinių pasakų skyriuje aprašyti 108 siužetai; jiems priskirta 3,2 tūkstančio variantų. Populiariausias savarankiškai ir junginiuose užfiksuotas siužetas - AT 951 B "Karalius eina vogti" [102; 191]. Labai dažnai užrašomos pasakos AT 956 B " Drąsi mergina ir plėšikai" [125; 80], AT 955 "Plėšiko sužadėtinė" [149; 39], AT 930 "Pakeistas laiškas" [124; 35], AT 875 "Gudri valstiečio duktė" [137; 22], iš stebuklinių pasakų skyriaus perkeltas siužetas AT 326 B* "Bebaimis išbaido plėšikus" [98; 36], AT 922 "Karalius ir kunigas" [85; 19]. Šiek tiek mažiau variantų užrašyta pasakų AT 853 "Perkalbėta karalaitė" [61; 4], AT 910B "Protingi patarimai" [56; 8], AT 915 A "Klaidingai suprasti patarimai" [61; 4], AT 911* "Įsitikina patarimų teisingumu" [58; 1]. AT kataloge atitikmenų neturintys siužetai užrašomi labai retai. Galima manyti, kad dalis jų sukurta individų palyginti neseniai ir tradicijoje neprigijo.

Parabolių skyriuje aprašyti 83 siužetai (27 perkelti iš kitų AT skyrių, o 56 neturi atitikmenų tarptautiniame kataloge). Susisteminti 492 parabolių variantai. Daugiausia variantų užrašyta AT 837 "Elgetos duona" ("Gerai darai - sau, blogai darai - sau") [73], AT 763 "Lobio radėjai nužudo vienas kitą" [58], AT 844 "Laimingo žmogaus marškiniai" [31; 2]. Vidutiniško populiarumo siužetai AT 1620 "Nauji karaliaus rūbai" [17; 4] ir AT nesantis kūrinys "Vogta mėsa nesoti" [18; 1]. Daugumos parabolių užrašyta po kelis ar net po vieną variantą. Šie didaktinio pobūdžio kūriniai pasižymi struktūrų paprastumu. Būdinga savita kompozicija: išmintingas herojaus pasakymas ar patarimas pradžioje išjuokiamas ar smerkiamas, o vėliau įsitikinama jo teisingumu.

Pasakų apie kvailą velnią skyriuje yra 75 AT rubrikos (dalis šio AT skyriaus siužetų perkelta į mitologinių sakmių skyrių, 1 siužetas - į pasakų - legendų skyrių). Savarankiškų siužetų susisteminta tik 916 variantų; dauguma tekstų (apie 1 tūkstantį) - tai kelių AT siužetų (nuo dviejų iki devynių) junginiai; pastarųjų seka gerokai kinta. Kai pasakos pradedamos šeimininko (milžino / velnio / pono) ir berno susitarimu nepykti, pastebima tendencija kurti stabilius junginius. Tokių junginių užrašyti 122 variantai. Daugiausia variantų užrašyta AT 1045 "Bernas žada ežerą raukti" [9; 180], AT 1072 "Lenktynės su kiškiu" [0; 151], AT 1062 "Meta akmenį" [3; 133], AT 1071 "Imasi su meška" [0; 119], AT 1060 "Spaudžia akmenį" [2; 110], AT 1130 "Užmokestis" [19; 117]. Iš savarankiškai dažniau aptinkamų siužetų populiariausi AT 1164 A "Pikta moteris ir velnias" [115; 4], AT 1030 "Derliaus pasidalinimas" [88; 81], AT 1199 A "Lino kančios" [53; 71].

CONTENT

 NEXT