Žmogaus samprata tradicinėje kultūroje
Lietuvos liaudies kultūros centras trejus metus rengė tarpdalykinį konferencijų ciklą Gimtis. Būtis. Mirtis. Pasaulėžiūros ir pasaulėjautos aspektai. Trečioji tarptautinė konferencija Žmogaus samprata tradicinėje kultūroje įvyko 2000 m. gegužės 9-11 d. Vilniuje. Ji susilaukė didelio įvairių mokslo institucijų dėmesio. Dalyvauti konferencijoje pateikė paraiškas Lietuvos, Estijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Rumunijos ir JAV mokslininkai. Toks didelis susidomėjimas konferencijos tema aiškintinas žmogaus, jo egzistencijos ir išlikimo nagrinėjimų svarba XXI amžiaus išvakarėse. Siekta nagrinėti mūsų kultūroje (nuo seniausių laikų iki dabar) susiklosčiusių žmogaus gyvybės, dvasios ir kūno sampratą, jos raidą, remiantis istorinių šaltinių, mitologijos, liaudies medicinos, šeimos, kalendorinių, agrarinių papročių, tikėjimų, dainuojamosios, pasakojamosios ir smulkiosios tautosakos įvaizdžių, liaudies choreografijos, kalbos, archeologinių duomenų analize. Mėginta lyginti įvairius kultūrinės tradicijos, religijotyros, filosofijos, psichologijos, medicinos bei kitų mokslų tyrimus. Mokslininkams buvo pasiūlytos tokios temos:
I Žmogaus atsiradimas ir kilmė.
Dvasinis pradas. Materialusis pradas.
II Sveikata ir ligos.
III Gydymas.
Konferenciją Vilniaus rotušėje atidarė Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius J. Mikutavičius. Jis pabrėžė, kad besibaigiantis XX a. pasaulio žmonijai padovanojo daugybę stebuklingų dalykų, žmogaus protu nesuvokiamų mokslinių išradimų, technologijų, tačiau būtent šiame amžiuje nemaža dalis tautų ir tautelių prarado savo tradicinę kultūrą arba ją praranda. Sveikindamas konferencijos dalyvius, J. Mikutavičius pažymėjo, kad mokslininkų išsakytos mintys prisidės prie Lietuvos etninės kultūros atgimimo.
Pirmas pranešėjas mitologas G. Beresnevičius (Vilnius), remdamasis lietuvių sakmėmis ir kitais folkloriniais tekstais, nagrinėjo žmogaus atsiradimą, lygino įvairių tradicijų medžiagą. Žmogaus ir dangaus šviesulių ryšį lietuvių liaudies tradicijoje priminė J. Vaiškūnas (Molėtai). Pasak tyrinėtojo, žvaigždės lietuvių tradicinėje kultūroje tiesiogiai susijusios su žmogaus gyvenimu ir likimu. Žmogaus charakteriui, išorei ir sveikatai didžiausią įtaką turi Mėnulis. Ne mažiau žmogaus likimui svarbi ir Saulė, jos padėtis horizonte.
L. Klimka (Vilnius) pranešime Baltų mitologijos struktūros ad hominem požiūriu aiškino pasaulio modelio atspindžius įvairiuose liaudies kultūros daiktuose: rankšluosčių ir drabužių raštuose, velykinių kiaušinių ornamentuose ir t.t.
Žmogaus santykį su aplinka aptarė V. Kapačiauskas (Vilnius).
J. Bartminski (Liublinas) Likimo, laimės ir dalios samprata lenkų tradicinėje kultūroje nagrinėjo rusų žodžio ńóäüįą (likimas) ir lenkiško los (liet. laimė) ir dolia (liet. dalia) semantiką. Jeigu rusų ńóäüįą (likimas) yra aukščiau žmogaus ir nepriklauso nuo jo valios, dažniausiai yra negrįžtamas, žiaurus ir nenumaldomas (plg. ryšį ńóäüįą (likimas) ir ńóä (teismas)), tai lenkiškas los (laimė) turi burtų, loterijos idėją. Tokiu būdu žmogus pats yra savo likimo kalvis. Kalbant apie trijų konceptų reikšmę, lenkų tyrinėtojas parodė kiekvieno iš jų tam tikrus sociokultūrinio mąstymo ypatumus.
Rumunų tyrinėtoja I. Voica (Bukareštas) analizavo mitopoetinį žmogaus požiūrį į gyvenimą ir mirtį, remdamasi Mioritzos ir Manole mitais.
Maskvietė tyrinėtoja M. Zavjalova pranešimu Žmogaus samprata lietuvių ir baltarusių užkalbėjimuose nuo ligų išryškino didelius baltarusiškos ir lietuviškos gydymo technologijos skirtumus. Priežastis glūdi visiškai skirtingai traktuojamoje žmogaus asmenybėje. Lietuviškuose užkalbėjimuose žiniuonis save įvardija gamtos jėgų tvarkytoju, o baltarusiškuose jis tėra nuolankus malonių prašytojas.
Daug prieštaringų vertinimų ir diskusijų sukėlė svečio iš JAV Davido Eltono Gayaus (Bloomington), tyrinėjančio lietuviškus užkalbėjimus, pranešimas Kaip Kristaus gyvenime: krikščioniškas mitas lietuvių užkalbėjimuose.
S. Ryžakova (Maskva), nagrinėdama atskirų žmogaus kūno dalių sureikšminimą liaudiškuose tikėjimuose ir gydyme, interpretavo latvių sukauptą medžiagą. Pasak pranešėjos, žmogaus kūną ir dvasinių galių raišką susiejanti liaudies daina. Todėl gyvenimą ir likimą galima išdainuoti.
A. Anikinas (Novosibirskas) pateikė vidaus organų pavadinimus įvairiomis Euroazijos kalbomis, kartu aptardamas jų etimologiją ir tipologiją.
V. Lobačas (Polockas), apžvelgdamas burtininkavimo bei žiniavimo praktiką padauguvyje XIX XX a., teigė, kad šias žinias rinkti yra gana sunku, dažnai atsisakoma net pasikalbėti, nes atėjai ne dėl reikalo. Polocko krašte vertinami burtininkai vyrai. Talentingas žiniuonis tas, kuris moka gydyti visas ligas, prastesnis besispecializuojantis vienoje ar dviejose srityse. Moterys burtininkės Polocko padauguvy laikomos tik vietinės reikšmės anonimine agresyvia dauguma. Šią nuomonę paneigė Oksana Kis Ukrainoje galingiausiomis ir pavojingiausiomis burtininkėmis laikomos būtent moterys.
J. Trinkūnas (Vilnius) aptarė žmogaus įvaizdį lietuvių ir latvių sakmėse, o A. Beinorius (Vilnius) žmogaus psichikos ypatumus tradicinėje indų medicinoje. Pastarasis tyrinėtojas išskyrė keletą ligų kategorijų ir priežasčių, kurios yra susijusios su žmogaus fizinio ir dvasinio gyvenimo pradais, bei jų tarpusavio ryšį.
T. Michailova (Maskva), tyrinėjusi, kaip likimas siejasi su moters plaukų simbolika ir jų funkcionalumu, remdamasi airių pasakojamąja tradicija, teigė, kad plaukai yra ne tik labiausiai besikeičianti kūno dalis, kuri kuria žmogaus išvaizdą, bet jie yra kostiumo ar drabužio detalė. Sudėtingas ir nevienareikšmis plaukų simbolikos supratimas įvairių tautų mitopoetinėje tradicijoje liudija, kad moters, šukuojančios plaukus, įvaizdis tampa archetipiniu. Jo simbolika tiesiogiai siejasi su likimo ir mirties motyvais (plg. ilgaplaukės moters-likimo ir moters-mirties simbolis mituose).
A. Barvenova (Minskas) aptarė kunigaikščių kostiumo simboliką Baltarusijos teritorijoje X XV a., o R. Balsys (Klaipėda) kepurės mitologinius motyvus, sudėtingą jos simboliką.
Mokslininkės O. Kis iš Lvovo tyrinėjimai apie ukrainiečių mergaičių lyties etnokultūrinio formavimo principus XIX-XX a. byloja, kad amžių tarpsnių iniciaciniai (pereinamieji) ritualai Ukrainoje menkai teišlikę kai kur žinomas merginos jubkos apsivilkimas (iki šiol nešioti tik marškiniai), galvos apdangalo nešiojimo pradžia. Kai kur kaip pagrindinė forma dar išlaikytas apeiginis kalėdojimas merginų ir vaikinų grupėmis (atskirai); nors, pavyzdžiui, jei lalauti ateina vien merginų būrys, manoma, kad tai namams atneš nelaimę. Šiuo metu būrio principų retai besilaikoma einama pramaišiui ( mišriai), jei išvis einama.
Įdomus buvo S. Niebžegovskos (Liublinas) pranešimas apie vertybių sistemą, ryškėjančią iš sapnų prasmės, bei jų išsipildymo aiškinimą. Pilnumas, kaip kalendorinių švenčių ir šeimos apeigyno pagrindinis matas, V. Drabik (Krokuva) pranešimo tema.
Du milžinų tipus volati i asilki baltarusių mitologijoje aptarė E. Zajkovskis (Minskas), blogas akis tradicinėje kultūroje G. Aučinikas (Kaunas).
Muzika ir muzikinis folkloras pagrindinės D. Račiūnaitės (Vilnius) ir J. Stenševskio (Poznanė) pranešimo temos. Lietuvė gvildeno maginį sutartinių poveikį, o lenkų pranešėjas vertino muzikantą kaip ypatingą Lenkijos kaimo bendruomenės narį.
Apie etiologinį ir mitopoetinį ligų įvaizdį estų, lietuvių ir
rusų tradicijoje samprotavo pranešėjai R. Soukand (Tartu), R. Budrys (Vilnius) ir
J. Velmezova (Maskva).
Nemažai pranešimų buvo skirta alternatyviajai medicinai: L. Stankaus (Druskininkai) apie homeopatiją, kaip krikščioniškąją mediciną, R. Trimako (Vilnius) apie alternatyvinės ir tradicinės medicinos transformaciją šiuolaikinėje miestietiškoje kultūroje. I. Gelžinienė (Šiauliai) aptarė žmogaus nepaprastąsias galias ir jų taikymo galimybes, o vilnietis B. Siaurusaitis gydytojo sampratą ir raidą Lietuvoje.
Apie įgimtos raidos anomalijas lietuvių tautosakoje faktine medžiaga iliustravo gydytojas A. Utkus (Vilnius), o V. Vaitkevičius (Vilnius) aptarė tradicinę mediciną baltiškų šventviečių kontekste. Dalykišką, autentiška medžiaga iliustruotą pranešimą apie kalendorinių švenčių atributikos naudojimą liaudies medicinoje perskaitė N. Marcinkevičienė (Vilnius).
Apibendrindamas konferenciją, J. Bartminski pasakė, kad jos sėkmę lėmė tarpdisciplininis pobūdis ir plati svarstymų erdvė, aprėpianti etnologijos, mitologijos, kalbotyros, tautosakos, etnokosmologijos, menotyros, liaudies medicinos problemas rytų Europos geografiniame areale. Pasak L. Klimkos, liaudies kultūra civilizacijos raidoje tarsi žmogaus vaikystė. Gal todėl konferencijos emblemai buvo pasirinktas vaikiško žaidimo klasėmis piešinys. Tarsi gyvenimo kelias, užsibaigiantis dangumi ir pragaru.
Dalyviai ne tik gvildeno mokslines problemas, bet turėjo progą susipažinti su Vilniaus senamiesčiu, jiems koncertavo ir su įvairių regionų dainuojamąja tradiciją supažindino folkloro ansamblis Dijūta (vad. R. Žarskienė). Konferencijoje vyravo darbo atmosfera, gera nuotaika.
Konferenciją rengė ciklo sumanytoja V. Šatkauskienė ir R. Balkutė.
Talkino: A. Lasinskienė, I. Kriščiūnienė, J. Šemetaitė, A. Lunys, E. Venskauskaitė, D. Usinavičienė, V. Rimšienė, N. Marcinkevičienė, B. Imbrasienė, D. Skersytė, L. Ašmonaitienė, D. Keturakienė, T. Jurkuvienė ir kiti Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotojai.
Dėkojame vertėjams M. Krupoves, T. Timčenko, I. Miškinienei, D. Razauskui, G. Bužinskaitei, T. Ajadi, R. Sondaitei, ekskursijos vadovei E. Guobienei.
Rėmė AB viešbutis Lietuva, jo restoranas, Vilniaus rotušė, VU Vertimų katedra, Lietuvos Respublikos Seimas.
Rita Balkutė, 8-22 62 61 55
KŪRYBOS METRAŠTIS 2000. Turinys
LNKC.LT