|
|
| Grajyk grajyk muzikėle 2004 |
Grajyk, grajyk, muzikėle: tradiciniai Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos regionų muzikantai
Sudarytojas Arūnas Lunys. – Vilnius: LLKC, 2004
Nemažą lietuvių liaudies muzikos lobyno dalį užima instrumentinė muzika. Be skardaus armonikos balso, smuiko čirpinimo neapsieidavo nei vestuvininkai, nei jaunimas savo gegužinėse, nei Šiaip vaišės, susiėjimai. Pagaliau ir po dienos darbų, ramų vakarą, smagu klausyti gražių melodijų...
Šioje kompaktinėje plokštelėje geriausi Lietuvos muzikantai groja pačių labiausiai mėgstamas polkas, valsus, maršus ir kitas melodijas, kurios, mūsų laimei, tebeskamba Lietuvos regionuose iki šiol.
Aukštaitijoje šalia tradicinių lietuvių liaudies muzikos instrumentų (kanklių, lamzdelio, birbynės, skudučių, ragų, daudyčių) prigijo ir Peterburgo armonikos (dažniausiai trieilės ), atkeliavusios iš Rusijos ir pamėgtos Šio regiono muzikantų, tarp jų V. Kraliko (1) ir M. Sipavičiaus (2). Bandonijos, koncertinos — vokiški instrumentai, nors labiau paplitę Žemaitijoje, tačiau populiarūs ir Kupiškio, Rokiškio apylinkėse. Puikiai koncertina groja A. Kriuka (8, 9). J. Lechovickas - ryškiausias šių dienų cimbolininkas, grojantis virtuoziškai, savita maniera (6, 7). J. Stankevičius (3, 5) — ne vien geras smuikininkas, bet ir puikus lamzdelininkas, be to, grojantis paties pasidarytais instrumentais. Lūpinė armonikėlė ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų pamėgtas instrumentas. Ja "Piemenėlio" polką pagrojo V. Bimbiras (4).
Žemaitija nuo seno garsėjo muzikantais, grojančiais smuikais, bandonijomis, koncertinomis, žemaičių vadinamomis "konstatinkom", vokiškomis armonikomis "Hohner", taip pat cimbolais, pritapusiais tiek prie smuiko, tiek prie bandonijos melodijų. Čia skamba ir šių instrumentų ansambliai, XX a. viduryje tapę tradiciniais. Šokių muzika — polkos, valsai, fokstrotai ir maršai — paplitusi Klaipėdos, Plungės, Šilalės, Tauragės, Jurbarko apylinkėse ir kitose Žemaitijos vietose. Būdingas žemaičių bandonininkų grojimo būdas — netikėti melodijos "perbėgimai" į bosus. Jie mėgsta dažnai keisti ("pertraukti") dumples, sudarydami neįprastą bosų akordų seką. Tai galima išgirsti klausantis J. Vasiliausko (10), A. Januso (12) atliekamų melodijų. Žemaičių tradiciniam smuikavimui būdingos dvigubų stygų melodijos, smulkūs treliukai virpa J. Vasiliausko (11), K. Citavičiaus (15) rankose. Vyriausias Klaipėdos apylinkių cimbolininkas J. Gibas smagiai skambina polkutę su smuikininku V. Drūčiu (13). Jiems nenusileidžia ir vokiška armonika "Hohner" virtuoziškai grojantis palangiškis V. Galdikas (14).
Populiariausi Suvalkijos tradiciniai liaudies muzikos instrumentai — smuikas, cimbolai, armonika. Dažniausiai muzikuodavo 1-2 smuikai, cimbolai, būgnas su lėkštėmis arba 1-2 smuikai, armonika, cimbolai, būgnas, basetlė. XIX a. pabaigoje išplito vienaeilės vokiškos armonikos, kurias išstūmė XX a. pradžioje pasirodžiusios vokiškos ir austriškos dvieilės. Rusiškos dvieilės armonikos Suvalkijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, paplito po Antrojo pasaulinio karo. Prano Puskunigio (1860-1946) dėka muzikantai pamėgo puošnias suvalkietiškas kankles, besiskiriančias nuo aukštaitiškų ir žemaitiškų savo forma: drūtgalis išriestas spirale, plongalis išplėstas ir suapvalintas. Stygos užgaunamos brauktuku ir kairės rankos pirštais. Kankliuojamos mažorinės dvibalsės dainos, taip pat šokių melodijos. P. Puskunigio sūnus Leonas Puskunigis paskambino šokį " Kudlius " (18). Suvalkijoje, Sakių apylinkėse, galima sutikti ir koncertinomis grojančių muzikantų. Šiuo instrumentu puikiai groja Pr. Janušaitis (20,21). Šeimyninės griežimo tradicijos atsispindi brolių Svitojų (16), taip pat tėvo irsūnaus Jančų (17,19,22) muzikavime.
Visiems žinoma, jog Dzūkija - dainų lobynas, o kur dainininkės, ten ir muzikantas šalia. Geriausi Lazdijų, Varėnos, Švenčionių, Alytaus, Trakų, Druskininkų apylinkių muzikantai džiugina virtuoziška atlikimo technika, ritmo laisve, improvizacija. Dažniausiai pasitaikantys ir populiariausi instrumentai — smuikas, cimbolai, armonika. Iki Pirmojo pasaulinio karo Dzūkijoje karaliavo smuikas, kuriuo buvo griežiamos šokių, dainų melodijos. Tačiau didžiausias muzikantų pasididžiavimas — meistriškai pagrota polka, kurių dažnas pavadindavo gimtosios vietovės vardu, kaip ir VI. Balkevičiaus atliekama "Pakašavo "polka (29). Prie smuiko ar armonikos puikiai derėdavo ir cimbolai — L. Gumbrys ir J. Nevidomskas (26). Vokiškas dvieiles armonikas po Antrojo pasaulinio karo pakeitusios rusiškos dvieilės, dar vadinamos "chromkėmis ", buvo pamėgtos D. Tarailos (24), V. Čyžiaus (25), Pr. Ulbino (27), J. Chodkevičiaus (28), A. Dulkės (30). Dzūkijoje dar išlikusios ir tradicinės kapelų sudėtys: „metoniški bernai" (23) — 3 smuikai, cimbolai, būgnas; "Dziedų kapela" (31)-smuikas, armonika, basetlė, būgnas.
Į šią kompaktinę plokštelę atrinktos vertingiausios melodijos iš anksčiau išleistos serijos "Lietuvių liaudies instrumentinė muzika" garsajuosčių, skirtų Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos muzikantams. Tad dabar galime girdėti visos Lietuvos muzikavimo tradicijų įvairovę. Tikimės, jog plokštelė padės išsaugoti ir populiarinti šį muzikavimą, papildys visų, besidominčių tradicine liaudies muzika, garso įrašų fondus.
Sudarytojas Arūnas Lunys
This CD presents today's most popular polkas, waltzes, marches and traditional dance music. The live Iradition oi recorders, reed-pipes, goattiorns, skudučiai fatype of Pan-pipes), horns, long wooden trumpets, kanklės (a type ot zithers) although the latest forms of these can be found in Suvalkija, were replaced by the continuously popular newcomers such as harmonicas equally loved by children and adults : Petersburg accordion which came from Russia and is played in Aukštaitija, bandonions, concertinas instruments of German origin which are popular in Žemaitija, Russian accordion which emerged atter the Second World war; dulcimers (a type of zithers) brought to Lithuania by fraveling musicians. Dulcimers is often played solo or along the tiddle artd the accordion. The king of all instruments, fhe fiddle, is played in all parts of Lithuania. Small and large groupsof musicians called traditional cappellas are common.
Vertė / translated by Monika Žebriūnaitė-Edgar |
|