Pagrindinė svetainė

Barboros Radvilaitės g. 8, 01124 Vilnius
Tel.: +370 5 261 1190, 261 2540
Faks. +370 5 261 2607
El. p. lnkc@lnkc.lt

Straipsnis

KAIP ŠIMTAKOJIS Į SUSIRINKIMĄ ĖJO

            ,,Paskelbė kartą, visų žvėrių karalius Liūtas Visuotinį Gyvūnų Susirinkimą. Subėgo, sulėkė, suropojo visi, kas tik gyvas buvo. Patikrino sąrašus - ogi šimtakojo trūksta! Laukia visi valandą, laukia dvi… Pagaliau pasirodė. Suprakaitavęs visas. ,,Kaip tu drįsti, niekingas šliuže, versti mane, visų žvėrių karalių ir visus kitus gyvūnus šitiek tavęs laukti!“ – kaip koks operos dainininkas suriaumojo ant šimtakojo Liūtas. Tačiau tas susierzinęs atšovė: ,,O koks, atsiprašant, kvailys prie durų pakabino skelbimą  PRAŠOME VALYTIS KOJAS!“ Maždaug tokį anekdotą man „išmetė“ Internetas, kai aš, ruošdamasis dalyvauti teatro šventės „Šimtakojis 2005“ komisijos darbe Rytų Lietuvos regioniniuose turuose, įrašiau šio gyvūno pavadinimą į paieškos langelį.
              Taigi, penktasis ŠIMTAKOJIS nutrepsėjo per miestus, rajonus, regionus, įvyko Žvaigždžių dienos Lapėse ir Rokiškyje, kur susitikus Rytų ir Vakarų rinktinėms paaiškėjo, kad šį kartą Vakarai gerokai stipresni, ir, pamojavęs šešta koja, įsirausė į istoriją laukti 2007 metų. Ir gal būtų galima  palikti jį ilsėtis ramybėje… (suskambėjo kaip epitafija, atsiprašau, geriau būtų – ramiai ilsėtis), tuos dvejus metus ir kaupti jėgas. Taip ir maniau pasielgti. Svarstymai, diskusija vertinga tik tada, kai tai vyksta akis į akį ir dalyvauja visos suinteresuotos pusės (kas, beje, ir vyko gerai organizuotuose turuose), kiekvieno spektaklio analizei neužtektų leidinio popieriaus, o bendros tendencijos sunkiai užčiuopiamos, nes pasirodė labai jau skirtingos svorio kategorijos. Tačiau!
                „Kažkas atsitiko!“ – kadaise dainavo ,,Antis“. Dar vienas gyvūnas. Ir gerai dainavo. O atsitiko – Įsakymas! Mokslo ir švietimo ministro. Jo esmė ta, kad nuo 2007 metų rugsėjo mėnesio su mokiniais turės teisę dirbti tik pedagoginį išsilavinimą turintys specialistai. Ir skambėtų tai visiškai išmintingai, jei būtų kalbama tik apie privalomąsias pamokas. Praleisti 45 minutes klasėje, kurioje sėdi ne viena dešimtis mokinių, turinčių skirtingus interesus, motyvus, galimybes, ir paversti jas naudingomis bei prasmingomis iš tikro reikia visų pirma pašaukimo, sveikatos, ir, žinoma, atitinkamo išsilavinimo. Tai nediskutuotina. Bet, deja, į tą pačią Įsakymo eilutę pakliuvo ir papildomas ugdymas. O kadangi teatras, kaip meno ar mokslo rūšis, reikalaujanti daug laiko, pretenduoja būtent į šią mokinio lavinimo laiko dalį, tai galimos šio Įsakymo pasekmės ir sukėlė šiokių tokių minčių bei atgaivino keletą klausimų, kilusių stebint teatro šventės ŠIMTAKOJIS 2007 dalyvių pasirodymus.
               Peržiūrėjus tikrai nemažą kiekį kolektyvų, išryškėjo skirtumas tarp tų, kuriems vadovauja žmonės, ragavę teatrinių mokslų, ir tarp tų, kurių vadovai tiesiai šviesiai sako: ,,Žinot, aš nieko apie tai neišmanau. Aš esu, pavyzdžiui, aerobikos mokytoja (tikrai nieko prieš aerobiką neturiu, tiesiog – „pavyzdžiui“) – ir pagalvojau, kodėl gi nepadarius teatro…“ Ir padaro. „Teatrą“. Ir vaikšto vaikučiai po sceną gražiai aprengti, gražiai intonuodami žodžius, rodydami, kaip gražiai šviečia saulytė ir auga žolytė. Ir gražu būna, net ,,ružava“ (žodis negeras, bet tinkamas). Štai čia ir kyla pagrindinis klausimas: kodėl mokyti teatro, rengti skaitovus gali imtis visi, kam tik šauna tai į galvą ar trūksta valandų ir kodėl savo srities specialistas, praktikas (kalbu ne vien tik apie teatrą) negali, tiksliau, negalės po Įsakymo įsigaliojimo dienos ateiti į mokyklą ir per papildomo ugdymo valandas papildomai pasakyti tai, ko negali žinoti mokytojas, neturintis specialaus išsilavinimo ar tos srities darbo patirties. Juk negali (vėl tik – „pavyzdžiui“)darbų mokytojas pradėti mokyti chemijos vien todėl, kad jis pagalvojo: „o kodėl gi ne…“. Kodėl tai įmanoma mokykliniame teatre? Todėl, kad kažkas pasakė nesąmonę: „Gyvenimas – tai teatras!“, na, o gyvenime vaidinti protingesnius, nei esam, juk mokam visi… O galbūt, kad kažkas pasakė dar didesnę nesąmonę, kad tereikia sudaryti sąlygas mokinių saviraiškai? Bet kažkodėl niekas neįduoda vaikui pirmą kartą į rankas smuiko ir nesako: „Eik į sceną ir reikškis!“ Kad jis nepagalvotų, kad tai lauko teniso raketė, mokytojas turi įdėti daug darbo, turėti atitinkamą išsilavinimą ir praktikos. Ir vėlgi kyla klausimas, kodėl ši elementari logika netaikoma mokykliniame teatre? Tai, žinoma, nesusiję su darželinukų auklėtojais ir pradinukų mokytojais- šventais žmonėmis, kurie vienu metu turi būti dievas-tėvas, dievas-motina ir dievas-visų galų meistras ir kurie teatrinėmis priemonėmis – dažnai labai išradingai – ugdo įvairius vaikų gebėjimus. Toks teatrinių raiškos būdų vartojimas yra galimas ir netgi skatintinas visose amžiaus grupėse ir gal net per visų disciplinų pamokas: tiek literatūros, tiek užsienio kalbų, tiek tos pačios aerobikos. O ypač per psichoterapijos seansus klasės valandėlės metu. Bet kuo čia dėtas šimtakojis, šimtaveidis Teatras! Savarankiška meno ar mokslo rūšis su savo dėsniais ir taisyklėmis. Žinoma, skirtomis tam, kad būtų laužomos, bet tam, kad galėtum laužyti taisyklę ar ją apeiti, iš pradžių reikia ją išmokti. Ir galbūt tas Įsakymas neatrodytų taip ydingai, jei šalia eilutės, įpareigojančios visus specialistus, norinčius ateiti į mokyklą, baigti pedagogikos mokslus, būtų įrašyta, kad visi, norintys mokyti vaikus teatro (ir visų kitų dalykų, nedėstomų pedagoginiuose universitetuose), privalo baigti teatrinius mokslus. Bent pradžiamokslį.
                  Aš jokiu būdu neteigiu,kad gerus spektaklius kuria tik teatralai, turintys diplomą, ir kad kito dalyko mokytojas, turintis fantaziją, nuojautą ir potraukį, negali sukurti įdomaus teatrinio reiškinio. Gali! Tai vyksta ir tai džiugina (nors gal tai labiau išimtys). Tiesiog apmaudu, kad mokyklos vartai užtrenkiami prieš nosį tiems, kurie ateina norėdami perduoti vaikams savo patirtį, skleisti, populiarinti savo sritį ir matantys tokioje veikloje prasmę, bet negalintys dėl laiko ar finansų stokos kibti į naujas studijas. Kai, mano galva, pačių įvairiausių mokslo, meno, amatų profesionalai – nuo astronomo iki vytelių pynėjo – turėtų būti tiesiog kviečiami į mokyklą, kad mokiniai turėtų galimybę popamokinės veiklos metu susipažinti su visais įmanomais būdais atrasti save. Savo pašaukimą. Ir rinktis.
                Todėl besidžiaugiant kai kuriais teatro šventėje ŠIMTAKOJIS 2005 matytais tikrai puikiais spektakliais, dar kartą įrodančiais, kad teatro magija iš scenos gali sklisti, nepriklausomai nuo to, ar ten profesionalai, ar mėgėjai, ar moksleiviai, vis dėlto, prisimenant pradžioje minėtą anekdotą, norisi perfrazuoti vargšą šimtakojį: „O koks, atsiprašant, … (žiūrėti viršuje) prie mokyklinio teatro durų pakabino skelbimą: ČIA MOKYTI GALI KAS TIK NORI! UŽEIKITE!

 

Vidmantas FIJALKAUSKAS
aktorius, režisierius
Panevėžio J. Miltinio vid. mokyklos teatro mokytojas metodininkas