Irena Maciulevičienė
ŠIMTAKOJIS 2007
Ketvirtą kartą Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrus subūrė ŠIMTAKOJIS, šiemet pabuvojo Druskininkuose, Visagine, Molėtuose, Kuršėnuose, Jonavoje, Mažeikiuose, Jurbarke ir Plungėje. Per 300 spektaklių suvaidinta vietiniuose turuose, per 90 – regionuose, 8 jaunimo teatrų spektakliai ir 15 vaikų teatrų - baigiamosiose šventėse. Dar kartą dėkojame jauniesiems artistams, jų vadovams, švenčių organizatoriams, žiūrovams – visiems, padėjusiems ŠIMTAKOJUI keliauti per Lietuvą. Visi dalyvavusieji apdovanoti padėkos raštais, atminimo dovanomis, ryškiausi ir meniškiausi spektakliai įvertinti diplomais, baigiamosiose šventėse vaidinusiems teatrams įteiktos tradicinės ŠIMTAKOJO statulėlės. Net 20 jaunimo teatrų pelnė šventės diplomus. Tai: Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“. L. Klemkaitės ŽAIDIMAS BE TAISYKLIŲ. Režisierė Birutė Šneiderienė; Jonavos savivaldybės teatro jaunimo studija. Spektaklis pagal Žemaitės TRYS MYLIMOS. Režisierė Živilė Martinaitienė; Šakių „Varpo“ vid. m - klos dramos studija. L. S. Černiauskaitės IŠLAISVINKIT AUKSINĮ KUMELIUKĄ. Režisierė Vilija Meškaitienė; Klaipėdos jaunimo centro vaikų ir jaunimo teatras „Svajonė“. ANTIKOS ESKIZAI. ANTIGONĖ pagal Sofoklio tragediją „Antigonė“. Režisierė Mira Kolaitytė; Rokiškio kultūros rūmų jaunimo teatro studija. Improvizacija LIFTAS. Režisierius Justinas Krisiūnas; Ignalinos rajono gimnazijos teatras „Iki“. S. Smirnovos MĖNULIS TURI VEIDĄ. Režisierė Jolanta Narbutaitienė; Vilniaus vaikų ir jaunimo teatro studija „Elementorius“. S. van Lohuizen TRYS SENUKAI, KURIE NENORĖJO MIRTI. Režisierius Gediminas Storpirštis; Vilniaus V. Kačalovo gimnazijos teatro studija „Arlekinas“. Etiudų spektaklis DRYŽUOTASTAŠKASNET. Režisierė Tatjana Timko; VšĮ Vilniaus teatro mokykla „Aš esu“. I. Ilfo ir J. Petrovo DVYLIKA KĖDŽIŲ. Režisierė Laimutė Gudaitė; Anykščių J. Biliūno gimnazijos dramos studija. A. Navalinsko TYLA pagal J. Ivanauskaitės romaną „Pragaro sodai“. Režisierius Arvydas Navalinskas; Anykščių A. Vienuolio gimnazijos teatras „+ -“. R. Šerelytės STOGLANGIS. Režisierė Galina Germanavičienė; Marijampolės kultūros centro teatro studija „Gaja“. PRIIMK MANE, PASAULI pagal V. Duobos pjesę „Ar tai svarbu?“. Režisierė Vita Gvazdaitienė; Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos jaunimo dramos studija „Vaidyba“. A. Hilling ŽVAIGŽDĖS. Režisierius Jonas Taraškevičius; Kauno Šilainių vidurinės mokyklos teatro studija „Etiudas“. V. V. Landsbergio OBUOLIŲ PASAKOS. Režisierė Daiva Stasiulevičienė; VšĮ teatro mokyklėlė „Mano teatras“ prie KVADT. K. Šagor N – 16. Režisierius Tomas Erbrėderis; Šiaulių vaikų ir jaunimo teatro studija „Kompanija šauni“. M. Burgess HEROINAS. Režisieriai Dalė ir Virginijus Dargiai; Kretingos teatrui studija „Atžalynas“. V. Železnikovo BAIDYKLĖ. Režisierė Auksė Antulienė; Panevėžio Juozo Miltinio vidurinė mokykla. R. Leonavičiaus IŠ TAŠKO A Į TAŠKĄ C. Režisierius Rokas Leonavičius; Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazijos teatras „Talismanas“. N. Koliados PAVOJINGI ŽAIDIMAI FANTAIS. Režisierė Galina Semionova; Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos teatro studija. FAUSTAS pagal 10 – 12 klasių moksleivių kūrybą. Režisierė Elvyra Kasperavičiūtė; Jurbarko kultūros centre vykusioje baigiamojoje jaunimo teatrų šventėje vaidino 8 teatrai. Džiugu, kad spektaklius žiūrėjo ne tik dalyviai, žiūrovai, bet ir režisieriai, kurių spektakliai įvertinti diplomais. Deja, ne visi... Gal kaltos ambicijos, kad ne jų spektaklis pakviestas į baigiamąją šventę, o gal tiesiog nenoras ar nesugebėjimas pasidžiaugti kolegų darbais, įvertinti ir susidaryti įspūdį apie rodomus spektaklius. Priešingai - režisieriai, kuriems nereikėjo rodyti spektaklių, džiaugėsi galimybe pajusti šventę: be įtampos ir jaudulio žiūrėti spektaklius, diskutuoti su kolegomis, bendrauti su vertinimo komisijos nariais, stebėjusiais ir vertinusiais spektaklius regionuose. Vertinimas – sudėtingas ir dažnai nedėkingas „užsiėmimas“. Bet kokia pastaba dažniausiai susilaukia vadovų pasiteisinimų, kartais net nepasitenkinimo, priekaištų dėl neobjektyvumo ar šališkumo. Viena režisierė primygtinai prašė šventės koordinatoriaus, kad komisijos nariai raštu jai pateiktų pastabas apie jos spektaklį, nes ji išvažiavo iš regioninės apžiūros dar jai nepasibaigus ir nedalyvavo aptarime. Kas gi būtų, jeigu komisijos nariai turėtų visiems 92 teatrams parašyti raštu? Suprantu ir vadovus, ginančius savo darbą. Juk „kiekvienai pelėdai savo vaikai gražiausi“. Labai lengva įvertinti jokių diskusijų nekeliančius spektaklius – labai gerai arba labai blogai. Džiugu, kad pastarųjų šiemet buvo vienetai. Diplomais įvertinti darbai liudija, kad Lietuvoje veikia itin pajėgūs, įdomūs ir meniški jaunimo teatrai. Savo įspūdžiais apie Jurbarke matytus spektaklius pasidalino Klaipėdos universiteto Režisūros katedros vedėja doc. Danutė Vaigauskaitė ir doc. Roma Lukoševičiūtė.
D. Vaigauskaitė: “Jurbarkiečiai gali didžiuotis savo „Vaivorykšte“, kuriai vadovauja puiki organizatorė ir režisierė Birutė Šneiderienė. Renginys buvo gerai suplanuotas, visi suspėjo pasirengti spektakliams, o per pertraukas dalyviai klausėsi Andriaus Kaniavos atliekamų dainų, bendravo, keitėsi nuomonėmis. Jaunieji Jurbarko artistai sukūrė įspūdingą „teatro virtuvę“, pasiūlydami žiūrovams įvertinti bendraamžių atvežtus teatrinius patiekalus. Taigi, akimis ragavome, skanavome, o širdis džiaugėsi tokiais skirtingais ir originaliais vaidinimais. Šventę pradėjo, kaip ir dera, šeimininkai. Sakoma, kad namuose ir sienos padeda. „Žaidimas be taisyklių“ praėjo sutelktai, sklandžiai, nors ant artistų pečių tądien gulė dviguba našta – ne tik suvaidinti, bet ir gerai atlikti pavestus organizacinius darbus. Režisierės Birutės Šneiderienės spektakliai visada pasižymi ryškia scenografija, tiksliomis iškalbingomis mizanscenomis, kruopščiai parinktomis detalėmis. Taip buvo ir šiame spektaklyje, kuris jaudino žiūrovus nuoširdumu ir vaidybos paprastumu, plastiškumu. Kai būrys jaunų žmonių staiga virsta gatve ar čia pat, žiūrovų akivaizdoje, iš kėdžių padaro prarają ar aukštą tiltą, stebiesi sumanytaišraiškinga teatrine forma. Teatrine išmone pasižymėjo ir Šakių „Varpo“ vidurinės mokyklos dramos studijos spektaklis „Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“. Įtikino nėščios paauglės istorija, nors scenoje matėme smulkią mergytę, žaidžiančią su mažu šviečiančiu kamuoliuku – būsimu vaikeliu. O kalbančio šuns vaidmens atlikėjas tiesiog nusipelno ovacijų. Gal kiek suveltos ir ne visai tikslios buvo masinės scenos (autobuse, mieste, gatvėje, bet viską atpirko finalinė spektaklio scena, kai į pasaulį „kumeliuko žingsneliu“ ateina nauja gyvybė. Ignalinos teatro „Iki“ spektaklis „Mėnulis turi veidą“ sukurtas pagal dvyliktokės Simonos Smirnovos pjesę, kuri šiemet respublikiniame jaunųjų dramaturgų konkurse Panevėžyje buvo pripažinta geriausia. Pati autorė spektaklyje vaidina pagrindinį vaidmenį. Nenuostabu, kad medžiagą ignaliniečiai supranta ir jaučia. Tiesa, tądien jie buvo šiek tiek pavargę po išvakarėse vykusio paskutinio skambučio ir tolimos kelionės iš Ignalinos į Jurbarką. O gal tai buvo tas atvejis, kai teatralai sako: „spektaklis nėjo“. Vis dėl to režisierė Jolanta Narbutaitienė verta pagyrimo žodžių, nes ŠIMTAKOJYJE parodė du spektaklius, pelniusius diplomus – su jaunimu ir vaikais. Šventę vainikavo įspūdingas debiutantų pasirodymas – Vilniaus V. Kačalovo gimnazijos teatro studijos „Arlekinas“ „Dryžuotastaškasnet“. Studijos vadovė Tatjana Timko neturi teatrinio išsilavinimo, tačiau su teatru sėkmingai dirba jau daugiau kaip 10 metų. Šiemet abi jos grupės – ir vaikai, ir jaunimas - pelnė šventės diplomus. Klounada reikalauja nepaprasto veiksmo tikslumo, aktorių organiškumo. Visa tai buvo spektaklyje keistu pavadinimu. Vilniečiai, pavirtę klounais, tiesiog žaižaravo scenoje, sukeldami juoko ir ovacijų pliūpsnius. Žavėjo įvairūs personažų charakteriai, labai aiškūs jų tarpusavio santykiai, autoironijos dozė. Spalvingas spektaklis sužavėjo meniškumu, jaunųjų artistų talentingumu ir meistriškumu“.
R. Lukoševičiūtė: „Ryškų įspūdį paliko ŠIMTAKOJO debiutantai – Jonavos savivaldybės teatro jaunimo studija, kuriai vadovauja režisierė Živilė Martinaitienė. Atrodė, kad jaunieji artistai tiesiog improvizuoja scenoje pagal Žemaitės pjesę „Trys mylimos“. Jie laisvi, be įtampos, tikri. Artistai charakterius kuria žaidimo principu, todėl jie gyvi, šmaikštūs. Kompaktiška ir funkcionali scenografija. Scenoje išsiverčiama su viena liaudiškais ornamentais išpiešta skrynia, kuri tampa stalu, lova, vežimu ir kuo tik nori. Tai rodo, kad režisierė pasitiki savo jaunaisiais aktoriais, o šie jos pasitikėjimą pateisina. Klaipėdos jaunimo centro vaikų ir jaunimo teatras „Svajonė“, vadovaujamas režisierės Miros Kolaitytės, parodė labai vizualų ir plastišką spektaklį „Antikos eskizai. Antigonė“ pagal Sofoklio tragediją „Antigonė“. Pagirtinas klaipėdiškių noras prisiliesti prie klasikos, įveikti eiliuotą tekstą, pajusti sudėtingų santykių ir tragiškų įvykių eigą. Spektaklyje daug judesių, kurie susipindami virsta Antikos vazų piešiniais. Įdomų įspūdį palieka choras, primenantis ne tik graikų teatro principus, bet ir lietuviškas raudas. Rokiškio kultūros rūmų jaunimo teatro studijos improvizaciją režisavo Justinas Krisiūnas. Šio darbo stiprybė – aktorių vaidyba. Kiekvieno veikėjo problema labai artima aktoriams, jie ją supranta, jaučia. Todėl lifte įstrigusių veikėjų negali neįsiminti. Visi jie dramatiški, skirtingi, ryškūs. Galima sveikinti jauną režisierių Justiną Krisiūną, kuris randa kelią į jaunimo širdis. Vilniaus vaikų ir jaunimo teatro studija „Elementorius“ suvaidino režisieriaus Gedimino Storpirščio spektaklį Suzanne van Lohuizen „Trys senukai, kurie nenorėjo mirti“, kuriame vaidino ... keturios merginos. Senukus - taip pat. Tai buvo daugiausia diskusijų sulaukęs spektaklis. Diskusijų objektas – medžiagos pasirinkimas. Tiesą sakant, spektaklio pradžioje sunku buvo priimti žaidimo taisykles, kai mergaitės vaidina senukus, vis lauki pateisinimo ir ... pamažu visa tai užmiršti, kartu su aktorėmis įsitrauki į veiksmą ir seki istoriją. Po spektaklio lieka skaudi, bet su nuoširdžiu humoru pateikta tema, režisieriaus ir aktorių išradingumas ir mintis, kad teatro studijos „Elementorius“ su niekuo nesumaišysi – jie kalba savita, įdomia teatrine kalba.“ Dėkodama D. Vaigauskaitei ir R. Lukoševičiūtei už išsakytas mintis, linkiu visiems teatrams rasti savą kelią ir raktą į žiūrovų širdis. |