ŠIAURĖS IR BALTIJOS ŠALIŲ DAINŲ ŠVENTĖS - LYG SMAGUS MARATONAS SU KLIŪTIMIS
Tarptautinės programos Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventės sumanymas kilo ir buvo pradėtas vykdyti Imanto Kokaro (Latvija) ir Olavo Storgardo (Švedija) iniciatyva.
I - Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventė vyko Rygoje 1995 metų liepos 12-16 dienomis. Dalyvavo 7000 mišrių chorų dainininkų iš Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Danijos, Islandijos, Farerų salų, Estijos. Daugiausia, 2000 latvių ir per 1000 lietuvių choristų;
II – Gotlando salos Visby mieste (Švedija)1997 metų birželio 25-29 dienomis - dalyvavo per 2500 dainininkų.
III – Norvegijoje, Skien mieste (šventė įkūrimo 1000-mečio jubiliejų), 2000 metų birželio 27-liepos 2 dienomis, dalyvavo per 3800 atlikėjų.
IV – 2002 metų birželio 27-30 dienomis – Klaipėdoje.
V– 2008 m. Tartu (Estija).
1. Kas rengia?
Dar 1992-ųjų liepą ramiame Suomijos kurorte Jabostate vykusiame savaitiniame seminare (workschop,e) NORDKLANG – 8, kuriame kartu su 900 Skandinavijos šalių dainininkų ir vadovų dalyvavome (garbingų svečių teisėmis) ir mes, 14 chorų vadovų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, pradėta konstruoti šio naujo tarptautinio projekto strategija. Tikslai kilnūs: įrodyti konkrečiu Šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimo pavyzdžiu, kad Baltijos šalių vienybė galima ne tik deklaracijose. Bet svarbiausia – nuoširdus noras dainuoti kartu, keistis repertuaru, glaudinti kontaktus, pabandyti papildyti Baltijos šalių dainų švenčių tradicijų paletę netikėtomis Šiaurės šalių patirties spalvomis.
Diskutavome ir net ginčijomės, gludinome požiūrių skirtumus, aptarėme organizacinius ir finansinius klausimus, pagrindinius projekto struktūros metmenis, modeliavome artimiausių dešimtmečių renginių Norvegijoje, Suomijoje, Danijoje, Švedijoje, Islandijoje, Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje tvarkaraštį, ieškodami tinkamo periodiškumo ir priimtinų datų, braižėme diagramas ir svajojome tikėdami – šį rizikingai brangų projektą įgyvendinti įmanoma. Verta pabandyti!
Sudarėme 8 „svajotojų branduolį“, projekto koordinacinę grupę – po vieną iš kiekvienos šalies chorų sąjungos (ar asociacijos) atsakingą atstovą. 1993-ųjų vasarį vėl tarėmės, šįkart Rygoje – juk iniciatyva ir ryžtas pradėti įgyvendinti šį sumanymą pirmiesiems gimė Latvijoje: tai nenuilstantis prof. Imants Kokars, Janis Kurpnieks (tuometinis Latvijos liaudies kultūros centro direktorius, Dainų švenčių organizatorius), ir Olav Storgard (Švedija). Metai bėgo, dienos mainėsi – keitėsi ir koordinacinės grupės nariai: be jau minėtųjų, tebedirba tik Kare Hanken (Norvegija) ir šių eilučių autorė.
2002 metų liepą, nekantriai laukdami IV Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventės Klaipėdoje, manau, turimėjome teisę pasidžiaugti ir pakelti šampano taurę už koordinacinės grupės kūrybinės veiklos 10-metį ir konstatuoti: svajoti buvo verta.
Gyventi ir dirbti su svajone daug įdomiau!
2. Kas dalyvauja?
Nuo pat pirmųjų susitikimų, svarstymų ir mandagių ginčų prieš pirmąją šventę Rygoje buvo susitarta: šventė vyks kas 2-3 metai Skandinavijos ir Baltijos šalyse pakaitomis, o festivalio programa ir repertuaras turėtų būti orientuotas į vidutinio lygio mėgėjų mišriuosius chorus, jų dalyvių ir vadovų poreikius. Nelengva buvo nustatyti to „vidutiniškumo” standartą ir sudominti šiuo projektu potencialius dalyvius, kad jie pasiryžtų išmokti 16 jungtinio koncerto kūrinių (po dvi kiekvienos šalies dainas originalo kalba), sukaupti lėšų išvykai, atsisakyti kitų pasiūlymų (juk įvairiose pasaulio šalyse vyksta gausybė įvairių festivalių, kūrybinių stovyklų ir pan.), itin demokratiškai pasiekti, kad privalomieji kūriniai būtų išmokti gerai – kiekvienos šalies publika (klausytojai ir stebėtojai) tikisi kokybės. Ir jie to nusipelno.
Dar reikėjo „išguiti” iš choristų galvų sampratą, kad šio renginio (seminarų, koncertų, repeticijų, bendravimo, vakaronių) labiau reikia kažkam kitam (organizatoriams, ministerijoms, valdžios vyrams ar moterims), o ne jiems patiems: pasirengimo procese nebūna atrankų ir patikrinimų, repeticijų ir seminarų lankomumo fiksavimo, agitacijos ir prievartos. Dalyvauja, kas nori ir… turi pinigų (būtent dėl jų daugelis gerų Lietuvos mišrių chorų priversti atsisakyti šio malonumo).
Dar reikia, kad 3-4 festivalio dienos būtų įdomios, turiningos ir šventiškos: reikia sudaryti sąlygas koncertuoti patiems ir paklausyti kitų – aukšto meistriškumo reprezentacinių chorų, reikia pažintinės programos seminarų vadovams ir dainininkams (kur kiekviena šalis kuo patraukliau pristatytų savąją chorinę kultūrą). Būtina sudominti, nustebinti ne tik dalyvius, bet ir spaudą, rėmėjus, merijas, miestelėnus…
Reikia mokytis demokratijos ir diplomatijos – kiekvienas naujas projekto aspektas sulaukia argumentų už ir prieš, įvairiausių svarstymų ir siūlymų. … Reikia ieškoti išeičių ir rasti kompromisą.
Būtina puoselėti mūsų Dainų švenčių tradiciją XXI amžiaus kosmopolitizmo, svetimų kultūrų apsuptyje. Reikia dirbti. Tradicija – tai darbas.
3. Kas gera – prisiminkime, kas bloga – lai išblės
Įspūdžiai, palyginimai ir palinkėjimai
Po dešimties metų iš atminties išsitrynė didžiuma organizacinio darbo detalių, nemalonių smulkmenų – šiandien, prisimindama visas įvykusias šventes ir jas lygindama, galiu tvirtinti: didžiulis nuopelnas dėl šio projekto sėkmės priklauso Latvijai. Pirmoji šventė 1995-ųjų liepą Rygoje buvo skaitlingiausia, tokia puiki ir nepriekaištingai parengta, kad galutinai išsklaidė kai kurias Šiaurės šalių vadovų abejones ir paveikė net ir didžiausius skeptikus. Tai sąlygojo ir laikas (pas mus dar tebeliepsnojo Atgimimo euforijos dvasia), ir „patyrusių vilkų” – Latvijos E. Melngailio liaudies kultūros centro specialistų, turinčių daugiametę dainų švenčių organizavimo patirtį, – pastangos, ir Latvijos vyriausybės parama. Tai – stabilus pamatas ir puikus pavyzdys visų kitų švenčių (Gotlande, Skiene, Klaipėdoje) organizatoriams. Tai nebuvo lengvas išbandymas – nedidelių miestų kultūrininkai, visuomeninės organizacijos ir merijos pirmą kartą rengė tokio masto tarptautinius renginius. Buvo visko. Bet daugiausia – gerų norų. Tik, deja, patirties trūkumas neatleidžia nuo atsakomybės.
Antroji Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventė Visbyje sujungė geriausias Baltijos šalių dainų švenčių tradicijas (eitynės, atidarymo ir uždarymo koncertai, repeticijos, chorų atliekamas jungtinis repertuaras) ir populiarius Šiaurės šalių festivalių komponentus – chorų vadovų seminarus, dainavimo mokyklas (worschop’us), dalyvių koncertus miesto bažnyčiose, aikštėse ir skveruose, solinius reprezentacinių chorų ir pučiamųjų orkestrų koncertus, naujo, specialiai III šventei parašyto kūrinio premjera ir daug visokiausių renginių. Tokia įvairovė, kad sunku buvo visur suspėti.
Man, o ir šventėje dalyvavusiam Lietuvos kultūros viceministrui Juozui Širvinskui, ypač didelį įspūdį paliko Švedijos organizatorių pateikta staigmena – pasaulinio garso vokalinio džiazo grupė THE REAL GROUP Lena Willemark ir kiti. Jie dainavo jungtinio baigiamojo koncerto intarpuose. Tarp šių „vokalo grandų” ir dutūkstantinės vidutinio lygio mėgėjų chorų atliekamos muzikos kokybės skirtumas buvo toks didelis, kad pašaliečiui galėjo atrodyti – visuotinių bravo lydimi koncertuoja THE REAL GROUP, o jų klausosi publika ir mokantys kiek dainuoti 2500 choristų iš 8 šalių. Intarpai buvo ryškiausias baigiamojo koncerto akcentas. Bet įspūdis neišdildomas (surengtas ir specialus grupės koncertas; bilieto kaina 190 Švedijos kronų) – dar ir šiandien pavydžiu švedams sugebėjusiems rasti lėšų ir pakviesti tokį „brangų” ansamblį.
Malonu prisiminti artimesnę pažintį su garbės dirigentu Eric Ericson ir festivalio meno vadovu Per Borin (Švedija), Latvijos radijo choro vadovu Sigvard Klava ir daugeliu kitų įdomių asmenybių. Ir kas be ko – naujus draugus, puikią Gotlando salos gamtą (artimą mūsų Nidai), įspūdingą salos sostinės Visby senamiesčio architektūrą.
Į Skien miestą, 2000 šventusį įkūrimo 1000-čio jubiliejų, į III Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventę, sugužėjo vos ne 4000 dalyvių. Kaip ir ankstesniuose festivaliuose, skaitlingiausia buvo Latvijos delegacija, Lietuvos – kiek mažesnė, beveik 600.
Didžiuma jų šio projekto vyksme dalyvauja nuo pat 1994-1995-ųjų, t. y. nuo pirmosios šventės Rygoje.
Norvegai, ypač puoselėjantys nacionalinį identitetą (ypač akivaizdi jų meilė ir pagarba tautiškam kostiumui – juo puošiamasi dažnai: ir šeimos šventėse, ir pačiomis iškilmingiausiomis progomis) – festivalio koncepciją audė iš choro muzikos ir folkloro (autentiško ir stilizuoto). Tad į Skien šventę kaip reprezentaciniai kolektyvai buvo pakviesti iš kiekvienos šalies po mišrų chorą ir tautinių šokių grupę.
Lietuvai atstovavo Klaipėdos muzikos centro mišrus choras „Aukuras”, vadovaujamas Alfonso Vildžiūno. „Aukurui” (kaip ir kitiems) teko daug užduočių: parengti 5-8 minučių programėlę koncertui „Šalies pristatymas” (kartu su šokėjais, Klaipėdos senjorų šokių grupe, vadovaujama Viliaus Šleiniaus), 10 minučių programą bendram reprezentacinių chorų koncertui (čia atlikta Knut Nysted’s „Peace” ir „Immortal Bach”, dirigavo autorius), 60 minučių solinį koncertą, be to, pusvalandžio lietuvių choro muzikos programą dirigentų seminarui, o šventės finalui – visas dainas parengti taip gerai, kad su kitais reprezentaciniais chorais laiduotų koncerto kokybę.
Manau, „Aukuras” ir Alfonsas Vildžiūnas visas užduotis atliko prideramai ir džiaugiausi, kad Asta Andrikonytė straipsnyje „Aštuonių Baltijos tautų choras H.Ibseno gimtinėje” (Lietuvos rytas/ 2000 m. liepos 11 d., Nr. 161), pateikdama išsamiai ir informatyviai III šventės vyksmą, labai taikliai apibūdino: „…buvęs „Ąžuoliuko” auklėtinis Alfonsas Vildžiūnas, šio kolektyvo veikla sėkmingai laužantis stereotipą “choras-tai niūriai mykiančių žmonių pulkas”, rado šventėje žavią nišą. Klaipėdiečių seminaro programa išsiskyrė Skiiene vyravusios melancholiškos, lėtos muzikos sraute žaisme ir sąmojumi. „Egzotika”, – stebėjosi nuotaikingais Jono Tamulionio, Vaclovo Augustino, Nijolės Sinkevičiūtės kūriniais švedų kompozitorius Gunnaras Peterssonas. Pasirodo, lietuvių muzika labai glaudžiai susijusi su liaudies tradicijomis”. Tik pridursiu, kad visi minėti autoriai dalyvavo šventėje ir buvo puiki proga pristatyti smalsiai profesionalų publikai ne tik jų muziką, bet ir pačius „sveikus ir gyvus”. Iš gausybės priežasčių, kodėl lietuvių chorinei muzikai pristatyti buvo pasirinkti būtent šie keturi autoriai (seminare skambėjo ir Algirdo Martinaičio kūryba), Alfonsas Vildžiūnas publikai išskyrė šias: jie visi kuria daug ir įdomiai, visi labai saviti ir skirtingi, jie – „Aukuro” ir jo vadovo draugai. Viliuosi, kad ir seminaro programa, ir šventės jungtinio choro koncerte skambėjusios Algirdo Martinaičio „Aušros žvaigždė” (dirigentas Alfonsas Vildžiūnas) bei daina iš Algirdo Klovos ciklo „Biržų krašto meilės dainos”(dirigentas Vaclovas Augustinas) ir kituose “Aukuro” bei Lietuvos chorų koncertuose atlikti kūriniai besidomintiems padėjo bent pajusti platų ir spalvingą lietuvių choro muzikos spektrą.
III Šiaurės ir Baltijos šalių festivalis skelbė tarptautinį naujų choro kūrinių konkursą. Dar 2000 vasario 25 d. Rygoje vertinimo komisija (pirmininkas Bjorn Kruse, Norvegija, Imants Kokars, Latvija, Vytautas Miškinis, Lietuva, Käre Hanken, Norvegija) pasirašė konkurso protokolą ir paskelbė rezultatus. „Mišrus choras a cappella” grupėje pirmoji vieta paskirta švedų kompozitoriui Lars Freden už dainą „Sub Luna”, be to, buvo išskirtos dar trijų norvegų kompozitorių dainos.
Iš grupės „Mišriam chorui ir vienam solo instrumentui” pirmoji vieta atiteko Paul Dambis (Latvija) kūriniui „Lux Mundi”. Čia tarp trijų paminėtųjų kūrinių yra ir Algirdo Klovos „Meilės sodas” („Garden of Love”). Iš „Liaudies dainos plėtotė mišriam chorui” grupės pirmąjį prizą pelnė Aldonis Kalnins (Latvija); išskirta ir Bronislovo Jankausko daina „Teka teka šviesi saulė”. Tad vienas iš kūrinių konkurso rezultatų pristatymo akcentų Šiene turėjo būti premijuotų dainų premjerinis koncertas. Jis vyko festivalio pradžioje – Latvijos radijo choras koncertavo negausiai kelių dešimčių specialistų auditorijai. Choro „Jauna muzika” vadovas, kompozitorius, festivalio dirigentas Vaclovas Augustinas gal ir nesutiktų su Astos Andrikonytės reziumė: „… koncertas, kaip kiti ir kiti festivalio renginiai, patvirtino: choriniai eksperimentai tiriant žmogaus balso galimybių ribas- jau praeitas žanro etapas” ( citata iš str. Lietuvos ryte Nr.161).
Chorų konkursas – norvegų pasiūlyta festivalio struktūros naujovė. Norėta paskatinti pajėgesnius chorus atvykti ir taip sumažinti atotrūkį tarp reprezentacinių kolektyvų ir dalyvių mėgėjų, kurie, sutelkdami visą dėmesį į aukščiausio profesinio lygio kolektyvų koncertus, tampa tik būtini koncerto Finalo atlikėjai ir išlavinta elitinių kolektyvų koncertų publika. Jiems to tikrai nepakanka – tai patvirtina ankstesnių festivalių patirtis. Tad norint sudominti aukštesnio lygio dainininkų mėgėjų chorus, būtina ieškoti patrauklesnių stimulų. Vienas tokių ir galėjo būti chorų konkursas. Deja, birželio 27 dieną vykusiame konkurse varžėsi tik keturi (labai skirtingi). Vertinimo komisija pirmuoju paskelbė balsingą, maksimalistinio polėkio jaunų latvių muzikų chorą „Balsis” (vadovai S. Klava ir K.Putnins), nusprendusį pavergti vertintojus vientisu fortissimo ir ne pagal brandą ir jėgas sudėtingų opusų atlikimu. Visiška priešingybė – Panevėžio kamerinis choras „Muzika”, vadovaujamas Vytauto Tamulio. Panevėžiečiai itin atsakingai ruošė programą, orientavosi į Renesanso polifoninę muziką it taip preciziškai „nudailino” visus opusus, kad, pelnydami klausytojų simpatijas ir II vietą, susilaukė vienintelio priekaišto – 12 dainininkų „Muzika” skamba per „plonai” net kamerinio choro skale matuojant ir laikytina puikiu vokaliniu ansambliu. Derėtų pridurti, kad vertinimo komisija, skirdama dar vieną antrąją vietą norvegų Tronheimo (vad. N. I. Giske) chorui, trečiosios pagailėjusi estų kolektyvui „Seltsi Sega” (vad. J. Kanguras), konkurso svarbos, reikšmingumo ar kriterijų objektyvumo kartelės nepakėlė: liko abejonė – ar vertėjo jį rengti. Ta abejonė tebetvyro, nes ir IV festivalio Klaipėdoje skelbtame chorų konkurse dalyvauti pareiškė norą tik penki chorai: po 2 Latvijos ir Lietuvos, vienas Norvegijos.
Regimantas GUDELIS, muzikas, aktyvus šio projekto dalyvis, „Aukuro” dainininkas, „Muzikos barų” 44 numeryje išspausdintame straipsnyje „Trečioji Baltijos ir Šiaurės šalių dainų šventė”, konstatuoja:
„Mūsų šventės gali būti vertinamos kaip vientisas, savotiškas meno kūrinys su tik joms būdingomis raiškos priemonėmis ir psichologija, kurią tyrėjai dažnai vadina jausmine stichija. Šventės reikmę ir tėkmę suvokiame ne tiek racionaliai, kiek emociškai. Šieno šventė, savaime aišku, negalėjo tapti nei tokiu masiniu, nei estetiškai vientisu renginiu kaip Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje. Tai buvo didelė, įdomi chorinio meno šventė su daugybe chorinių renginių ir pabaigoje su jungtinio choro koncertu. Daugiausia įspūdžių išliko iš atskirų chorų koncertų, o baigiamoji dalis – jungtinio choro pasirodymas, – nors gerai organizuotas, tačiau be jokios tradicijos ir be didesnių aspiracijų”.
Nors tokių žėrinčių žvaigždžių, kaip THE REAL GROUP Norvegijoje nebuvo, bet dar ir šiandien menu Estijos filharmonijos kamerinį chorą ir jo vadovą Tõnu Kaljuste, Latvijos radijo chorą (vadovai Sigvard Klava, Kaspars Putnins), norvegų folkloro grupės atliekamų senovinių šokių žavesį.
Dar ir dar kartą norėčiau gėrėtis Norvegijos gamta – fiordais ir tyrais šaltiniais, žydinčių lubinų vaivorykštėmis ir skaniomis miškų uogomis. Viešai išpažįstu meilę šiai šaliai: tai pati gražiausia šalis po Lietuvos.
IV Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventei Klaipėdoje pradėta rengtis dar Šieno šventei nepasibaigus. Kodėl Klaipėdoje? 2002 metais Klaipėda minėjo 750 metų sukaktį. Miestui aktualūs ryšiai su Šiaurės ir Baltijos valstybėmis. Klaipėda yra užmezgusi verslo kontaktų su Skandinavijos valstybėmis – daugiausia tranzito ir turizmo srityse. Tai verslo šakos, kurioms ypač reikalinga tiesioginė informacija apie šalį, o festivalis - puiki galimybė ne tik susipažinti su lankytinomis istorinėmis Lietuvos vietomis, bet ir patirti, koks gyvenimas čia vyksta.
2000 rugsėjo 29 – spalio 1 dienomis Klaipėdoje vyko Šiaurės ir Baltijos šalių koordinacinės grupės narių konferencija. Mes, koordinacinė grupė: Kare Hanken (Norvegija), Lars Nilson ir Olav Storgard (Švedija), Ulrik Hedegaard (Danija), Reijho Kekkonen (Suomija), Kaija Taner (Estija), Imants Kokars, Aira Birzinia (Latvija), Aurelija Andrejauskaitė (Lietuva) – kartu su būsimosios šventės šeimininkais klaipėdiškiais (tuometiniu Klaipėdos miesto meru Eugenijumi Gentvilu, Klaipėdos miesto kultūros ir meno skyriaus viršininke Nijole Laužikiene, šventės meno vadovu Alfonsu Vildžiūnu) aptarėme pasirengimo 2002 metų Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivaliui klausimus, analizavome buvusių švenčių privalumus ir trūkumus.
Dirbome ir gėrėjomės Klaipėda. Buvome tikri - gražiame mieste, švenčiančiame garbingą gimtadienį, vyks tikrai graži šventė.
Aurelija ANDREJAUSKAITĖ
Lietuvos liaudies kultūros centro Muzikos sektoriaus vadovė
Šiaurės ir Baltijos šalių koordinacinės grupės narė |