Nijolė Balčiūnienė

Artėjimas prie Gamtos ir Žmogaus Darnos

Mūsų sostinė  įsikūrusi labai gražiame kraštovaizdyje – Vilnelės ir Neries sankirtoje. Vilniaus ir jo apylinkių reljefas pasižymi didele įvairove, čia koncentruojasi įvairūs gamtiniai kompleksai: kalvotą ežeringą kraštovaizdį keičia išvaizdūs upių slėniai, statūs šlaitiniai eroziniai kalvynai, natūralūs ūksmingi miškai. Taip ir norisi priminti garsaus prof. Č. Kudabos žodžius: “Vilnius yra tarp tų miestų, kuriems tik pavydėti kitos mūsų krašto gyvenvietės gali. Ir ne tik mūsų krašto.  Sunku rasti analogiškuose Europos kraštovaizdžiuose miestą, kuris galėtų pranokti mūsiškį...“.

Gražiausios, vertingiausios  teritorijos tiek gamtiniu, tiek kultūriniu  požiūriu yra Pavilnių bei Verkių regioniniuose parkuose, kurie įsteigti 1992 metais ir yra  Lietuvos saugomų teritorijų sistemos dalis. Nebūtina vilniečiams važiuoti toli už miesto ieškoti gamtos prieglobsčio. Natūralus ir pusiau natūralus kraštovaizdis  (daugiausia miškai) Verkių  RP užima apie 80 proc. , o Pavilnių RP daugiau kaip 75 proc. teritorijos.

O kaip mes, vilniečiai, ar dažnai grožimės tekančia saule, ar prausiamės šaltinio vandeniu, ar vaikštome basi po rasotas pievas? O jei paprasčiau – ar išeiname pasivaikščioti Sapieginės, Šveicarijos, Ribiškių, Markučių, Pūčkorių, Belmonto takeliais? Kur mes, vilniečiai, švenčiame pačias svarbiausias tradicines, kalendorines šventes? Nejaugi miesto centre, apsupti mašinų ir dangoraižių, pasitinkame didžiuosius Gamtos bei Būties virsmus?

Direkcija didelį dėmesį skiria  ne tik gamtos, kultūros paveldo vertybių, kraštovaizdžio, biologinės įvairovės  išsaugojimui,  rekreacinei veiklai, turizmo plėtrai, bet ir  dvasinės kultūros palikimo puoselėjimui. Reikėjo įvertinti gamtos grožį, kultūros paveldo palikimą, numatyti tinkamas vietas vienai ar kitai šventei.  Supratome, kad gamtos prieglobstyje organizuotų renginių vilniečiams beveik nėra, kad sostinės gyventojai labai mažai žino ir apskritai nepažįsta čia pat esančių miesto apylinkių. Šventes gamtoje ir pažintinius pėsčiųjų žygius pradėjome organizuoti vienu metu. Šis darbo baras buvo patikėtas man, todėl noriu pasidalyti mintimis, kurios subrendo per ilgametę etnokultūrinę, gamtosauginę patirtį  bei penkerių metų veiklą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje (toliau Direkcija).

Kiekvienas iš mūsų turime vienokią ar kitokią gyvenimo bei darbo patirtį, pomėgių, netgi savas tradicijas. Darbe galėjau panaudoti patirtį, kurią įgijau dar studijuodama Vilniaus universitete. Tai buvo puikus metas, kada studentai nenorėjo gyventi pagal „tarybų valdžios nurodymus“, nenorėjo mąstyti, kaip „partija liepė“, tai buvo tylaus rezistencinio pasipriešinimo metai. Nuo pat pirmo kurso pradėjau keliauti į gamtą (geografai tada daug keliavo), pėsčiomis, slidėmis, baidarėmis, dviračiais išmaišėme visas upes, visus kalvynus, kopėme į piliakalnius, registravome dubenėtus akmenis, degėme žvakutes ant pilkapių. Ir dainavome... dainavome ne bet ką, o keliaudami iš kaimo senolių mokėmės savų, lietuviškų, pamirštų ir neleidžiamų  dainuoti dainų, po kruopelytę rinkome išlikusias protėvių tradicijas. Taip iš patriotiškai nusiteikusio jaunimo idėjų ir darbų  prieš 35 metus gimė žygeiviai, romuviečiai, liaudies dainų klubas „Raskila“. Šiandien džiaugiuosi, kad buvau šių judėjimų aktyvi dalyvė, kad prisidėjau prie senovinės Rasų šventės atgaivinimo Kernavėje, prie Dariaus ir Girėno tėviškės išsaugojimo. Kartu su pirmaisiais raskiliečiais supratau senųjų dainų prasmę ir grožį, pradėjome švęsti mūsiškas prosenovines šventes. Tada supratau, kad man labai brangus  senasis baltiškasis pradas, kad mūsų tautos gyvastis ir grožis (darna, dvasingumas, darbštumas, dora) eina iš senosios ikikrikščioniškosios Lietuvos. Protėvių tradicijos, jų kūryba, perduota iš kartos į kartą, tapo mano gyvenimo ir augimo šaltiniu. Kuo senesnes tradicijas puoselėjame ir branginame, tuo turtingesni esame. Žygeivystės idėjos virto mano gyvenimo būdu.

Sekmadieniais, keliaudama su vilniečiais po regioninių parkų teritoriją, iš naujo atradau vaizdingas Vilniaus apylinkes: Žaliųjų ežerų slėpiningąjį tarpuežerį, vingiuotas Riešės, Turniškėlės pakrantes, baltiškąją praeitį menantį Kaukysos upelį, senuosius Verkių, Pavilnio, Markučių ąžuolus, Sapiegų griovas, Pūčkorių atodangą, Ribiškių, Šveicarijos, Iškartų raguvynų labirintus ir t.t.  Norėjosi parodyti kitiems Vilniaus apylinkių grožį ir tuo pačiu kartu švęsti  senąsias šventes.

Noriu paminėti keletą Gamtos švenčių, kurios jau tampa tradicinėmis. Visas lietuvių gyvenimas, darbas ir kūryba buvo susiję su Gamta. Lietuviui Žmogaus gyvenimas tolygus Gamtos gyvenimui. Rengdama kalendorines šventes, visų pirma vadovavausi šia nuostata.  Pavilnių regioniniame parke, netoli gražuolės Vilnelės, yra seniausius istorinius laikus menantis Pūčkorių piliakalnis, kuriame gyventa nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Visai negiliai, po 10-15 cm storio dirvožemio sluoksniu, aptikta lipdytos, nežymiai brūkšniuotos keramikos šukių, geležinis pjautuvas, akmeninio grindinio liekanos. Tik už kelių šimtų metrų būta akmens amžiaus stovyklavietės, o visai šalia garma švarus, skaidrus šaltinis.  Graži, bet pamiršta vieta, nors netoliese judriu keliu skuba mašinos. Manau, kad gera mintis buvo surengti ant Pūčkorių piliakalnio pirmąją pavasario šventę – Lygę. Džiaugiuosi, kad  šventėje dalyvauja daug jaunų žmonių: studentai (VU žygeiviai), moksleiviai (Žemynos pagrindinės, Fabijoniškių vidurinės mokyklų, dalyvavo net iš Kauno, Kelmės), Naujosios Vilnios bendruomenė, kt.  Kasmet į šventę atvyksta Aukštutinio Pavilnio gyventojai, klubo „Raitija“ dalyviai,  vedami  Liudo Augaičio.  Vieni atjoja raiti, kiti – važiuoti ratuose, o treti pėsti, tarsi kaip senovėje.  Apeigoms, dainoms, šokiams vadovauja veda senųjų tradicijų puoselėtojai: apeigų folkloro grupė „Kūlgrinda“ (vadovai I. ir J. Trinkūnai), Muzikos akademijos folkloro ansamblis „Lauksna“ (vadovė L. Juciutė), liaudies dainų klubas „Raskila“ . Tereikėjo  prisiminti, ką veikė mūsų tolimi protėviai tuo metų laiku, kada diena susilygina su naktimi. Jie gyveno darnoje su gamta, jie pastebėdavo menkiausius pavasario pranašus, jausdavo  Saulės ratą danguje. Iš atskirų žinomų elementų bandome atkurti senosios kultūros vaizdą pavasario virsme: Vandens pagerbimas, naujos pavasario Ugnies uždegimas, prisilietimas prie Žemės, supimasis ir , žinoma, viską lydi dainos, žaidimai, rateliai, šokiai.  Šventę pradedame Vandens pagerbimu. Šaltinį papuošiame žilvičiais, medžių šakelėmis. Šventės dalyviai sustoja abipus šaltinio, laistosi vandeniu, iš delno į delną pildami vandenį, labinasi :“Atėjom pasisveikinti geru žodeliu ir palaistyti baltų rankelių tyru vandenėliu“.  O ir vanduo nepaprastas, ir šaltinis srūva iš rytų, atsigeriame, nuprausiame veidą, rankas. Tuo metu dainuojame: „Pavasaris, pavandenis, plovė vanduo kalnus, klonis...“. Iš tikrųjų tuo metu, t.y.  kovo 21 d., dažniausiai nuo piliakalnio, nuo gretimų kalvų plūste plūsta tirpsmo vanduo, pieva prieš piliakalnį jau pradžiūvusi, o šiauriniuose šlaituose, medžių paunksmėje boluoja sniegas.  Nuo šaltinio kopiame ant piliakalnio viršaus, kur uždegame naują pavasario ugnį ir atliekame Ugnies pagerbimo apeigas prie aukuro. Ugnį „pamaitiname“ druska, grūdais, nuliejame šlakelį gėrimo. Nedidelė viršutinė piliakalnio aikštė vos sutalpina šventės dalyvius, kurie pajunta  bendrumo jausmą, lauždami Duonos gabalėlį nuo vieno kepalėlio, užgerdami gira iš vieno apeiginio kaušo.  Įspūdį sustiprina bendra giesmė „Dijūta kalnali, dijūta kalnali....“ O į pakalnę verčiamės „kūliais per galvą“, kiekvienas norime priliesti, tarsi „pabudinti“  dar sustingusią Žemę , suteikti jai stiprybės.  Papėdėje jau dega šventinis laužas, pakabintos sūpuoklės. Tai laikas, kai reikia pradėti suptis. Sūpuoklėmis supdavosi iki pat Rasų šventės.  Šioje šventės dalyje kiekvienas randa sau malonų pasibuvimą: vieni supasi, kiti šoka prie laužo grojant armonikai, treti žaidžia pavasarinius žaidimus (pvz., „Tridančiu joti“), ketvirti važinėjasi su žirgais po vaizdingas Pūčkorių apylinkes. Papasakoju susirinkusiems apie šių vietovių gamtos ypatumus,  netolimoje praeityje stovėjusius malūnus,  popieriaus fabrikus , net LDK laikus menančią Pūčkorių patrankų liejyklą.  Jau sutemo, o prie laužo dar skamba mūsų senosios gražiosios dainos.

Netrukus po lygiadienio rengiu dar vieną pavasarinę šventę – Paukščių sutiktuves. Visais laikais Žmogus ir Paukštis turėjo stiprų ryšį, pavasarį ypač džiugina paukštelių giesmelės, čiulbėjimai. Ši šventė skirta moksleiviams, ją organizuojant didžiausi pagalbininkai būna ornitologai, o šventėje dalyvauja beveik 20-ies Vilniaus miesto bei rajono mokyklų  jaunieji miško bičiuliai, jaunieji gamtininkai, t.y. apie tris šimtus  moksleivių.   Šioje šventėje taip pat laikomės savų tradicijų (nebūtina išsigalvoti kitoniškai). Verkių parkas skamba nuo klegesio, tarškynių, moksleiviai, apsirėdę paukščių kaukėmis, surengia paradą, priimama metų paukščio (šį paukštį kasmet paskelbia  Ornitologų draugija) priesaika, vyksta gražiausio inkilo konkursas, viktorina „Pažink paukštelį pagal balselį“, piešinių konkursas.  Kelti inkilus padeda ne tik Direkcijos specialistai, bet ir miškininkai, kariai. Pabaigoje visi vaišinasi kareiviška koše, klausomės vaikų folkloro ansamblių atliekamos programėlės apie paukščius. Dažna viešnia šioje šventėje Gražina Kadžytė, kuri sugeba sudominti  kiekvieną atvykusį į šventę. Moksleiviai lanko Direkcijos  įrengtą mokomąjį pažintinį ornitologinį taką. Vaikų velykėles su margučių ridenimu, lalavimais, supimusi švenčiame kartu  su Verkių regioniniame parke esančios Jeruzalės pradinės mokyklėlės vaikais.

Norėčiau pasidalyti mintimis apie gegužės mėnesio šventes: sambarius, gegužines. Mums, miesto žmonėms, jau nėra poreikio baigus sėją rinktis parugėse ir atlikti apeigas, turinčias padėti javams augti. Bet manau, kad reikėtų bent sekmadieniais išeiti į besiskleidžiančią Gamtą, pakeliauti, pasigrožėti, o po to ir gegužinę surengti. Lietuvių etninės kultūros draugijos (pirmininkė D. Urbanavičienė) organizuojamas Tradicinių šokių klubas gegužės mėnesiais šokti taip pat galėtų gamtoje.  Tiesa, prieš keletą metų Verkių parke jau organizavau Gegužinių šventę.  Galime priminti, kad prieš keletą šimtų metų  vilniečiai labai vertino Vilniaus apylinkių gamtos grožį. Senojo Universiteto studentai sekmadieniais palei Vilnelę aukštyn eidavo į Paplaują, Markučių, Ribiškių kalvas, kur skaitydavo, svajodavo, linksmindavosi, valgydami iš miesto atsineštas bandeles ir užgerdami šviežiu pienu. Yra žinoma, kad ant Belmonto kalno vykdavo didžiulės miestelėnų gegužinės, kuriose dalyvaudavo tūkstančiai. Nuostabaus grožio vietų Pavilnių regioniniame parke yra ne viena. Manau, kad trūksta  etnokultūrinių institucijų noro ir  folkloro ansamblių entuziazmo, visa kita tik detalės.

Priartėjau prie pačios svarbiausios Gamtos šventės – Rasų.  Šios šventės išraiškai šiandien aktualią   diskusiją surengė Liaudies kultūros centras, kurioje ir aš dalyvavau. Manau, kad pagrindines savo nuostatas jau išsakiau minėtoje diskusijoje. Ši Saulės grąžos, Gamtos, augalijos suklestėjimo, vainikų, žolynų šventė Vilniuje buvo švenčiama nuo seniausių laikų Rasų kalneliuose.  XVI a. lenkų kronikininkas M. Strijkovskis rašė, kaip lietuviai trumpiausią metų naktį Rasų kalneliuose, užsidegę didelius laužus, šokdami aplink ploja rankomis ir dainuoja „Lada Lada, didi deive mūsų“. Rasos šventė minima Kiburgo kelionės aprašyme, kur pasakyta, kad Vilniuje ji buvo švenčiama prie Rasų kapinių kalneliuose. Rasų šventė man labai brangi ir svarbi.  Iki šiol negaliu pamiršti pirmųjų Rasų švenčių Kernavėje įspūdžio. Jau minėjau, kad 1967 m. Ramuva kartu su Vilniaus universiteto žygeiviais, kitais to meto patriotiškai nusiteikusiais studentais atgaivino šią švenę Kernavėje. Pastarųjų metų  šventės  Kernavėje neprilygsta pirmosioms nei dvasingumu, nei pagarba senosios kultūros palikimui. Ši šventė sugretinta su festivaliu, ir išėjo nei šis, nei tas. Piliakalnių erdvę sudarkė didžiulė scena su galinga įgarsinimo aparatūra, iš kurios sklido tai šventei netinkama muzika, apeiginiai momentai nebuvo iškelti į reikiamą lygį, juos užgožė kiti festivalio akcentai,  daugybė išgėrusių ir nežinia ko ieškančių žmonių. Jau penkias vasaras teko rengti  Rasų šventę Verkių parke. Pirmaisiais metais atvyko gal keli šimtai, o pernai ir užpernai jau „tūkstančiai vilniečių plūste plūdo nuo  Baltojo tilto girtų Joninių į dvasingas Verkių Rasas“ (taip rašė „Respublikos“ dienraštis).  Šventė vyksta pagal atgaivintų Kernavės Rasų šventės scenarijų: kupoliavimas, vainikų pynimas, būrimas su kupolėmis, vainikų dovanojimas, Kupolės gerbimas, nusileidžiančios Saulės palydėjimas, aukuro uždegimas, aukojimai, sutartinės, rateliai, šokiai, dainos prie laužo, bendros vaišės, vainiko plukdymas, ąžuolų, javų lankymas, tekančios Saulės sutikimas. šventėje dalyvauja  kultūringi vilniečiai, kurie arba jau žinojo, arba išmoko, kaip reikia švęsti. Skatinu, kad apsirengtų kuo liaudiškiau, kad ateitų su vainikais, kad atsineštų vaišių sau ir draugams. Ir jokio alkoholio. Pilnas parkas buvo gražių žmonių, daug vaikų, jaunimo: kas šoko, kas dainavo, kas vainikus pynė, kas po senomis liepomis susėdę vaišinosi. Praėjusią vasarą pavyko įgyvendinti seną svajonę – per Rasos šventę vyko vaistažolių kermošius, į kurį aktyviai įsijungė Botanikos instituto mokslininkai-vaistažolių specialistai.  Įgyvendinti sumanymus padeda puikūs kolektyvai, kurie išmano senąsias tradicijas, jų laikosi. Apeiginę dalį prie Lizdeikos aukuro dažniausiai atlieka apeigų folkloro grupė „Kūlgrinda“, ne kartą dalyvavo žinomi folkloro ansambliai – „Dijūta“, „Jorė“, „Ūla“, „Apynys“, liaudies dainų klubas „Raskila“, kiti.

Visai kitokia Gamta Vėlių laike. Krentantys lapai, vėjas, lietus nuteikia apmąstymams apie mirusiuosius, priartina vėleles arčiau gyvųjų.  Gyvieji ir mirusieji siejasi, jungiasi per  žemę, gamtą.  Vėlių sekmadienį su keliautojais lankome Rokantiškių pilkapius, kurie yra Pavilnių regioniniame parke. Retas vilnietis žino,  kad čia pat, Barsukynės miškuose, yra pamirštų kauburėlių. Žygio metu  užkopėme ant Rokantiškių pilies kalno, kur yra senosios Alšėnų kunigaikščius menančios pilies griuvėsiai. Vėliau ši pilis buvo  Žygimanto Augusto, joje didikas Pacas priiminėjo kitų valstybių karalius,  nes Rokantiškių pilis buvo viena gražiausių Renesanso pilių, sugriauta karo su Rusija metu. Kalnas įspūdingo aukščio, su puikiais vaizdais į Vilnios slėnį. Po žemėmis gerai išsilaikę rūsiai, pirmas aukštas. Šis pilies kalnas dar laukia mūsų tinkamo sprendimo. Visai netoliese, prie mažo upelio, yra Murlės piliakalnis, kurį turbūt tik mes, keliautojai, aplankome. Žygio pabaigoje sugrįžtame prie pilkapių, kur degame žvakeles, prie Vėlių stalelio giedame, vaišinamės.  Pernai senąsias Vėlinių dainas, sutartines giedojo folkloro ansamblis „Varangė“ (vadovė V Zakarienė).  Aš manau, kad tai geriausias būdas suderinti žygeivystės idėjas ir senąsias tradicijas.

Be minėtų švenčių, kasmet dar rengiu Rudens lygiadienio, Žiemos saulėgrįžos šventes bei Užgavėnes. Bet apie tai kitą kartą.

Miestui taip pat reikia renginių, bet tai turi būti visai kitos šventės, tegul jos vadinasi Vilniaus dienos ar kokie nors festivaliai. Tačiau senąsias šventes, kurios atėjo iš Gamtos, t.y. kurias mūsų protėviai šventė pagal Saulės ratą danguje, tai  Gamtoje jas  ir švęskime.  Negalima viduryje miesto per asfaltą vilkti blukio; jei organizuojame  miesto centre Jonines, tai nelieskime Rasų šventės elementų;  o margutį ridenti mokykim vaikus ant žolytės ir pan.  Nevalia siekti pigaus populiarumo kultūrinei įstaigai, tuo labiau etnokultūrinei. Pagarbiai prisilieskime prie  senųjų švenčių, dainų, papročių, nes viena karta visa tai perdavinėjo kitai lyg brangiausią turtą.

Gamta ir Žmogus suaugę į vieną būties audinį. Kiekviena vietovė, upė, kalnas ar medis turi dvasią ar dievybę.  Jei mes per didžiuosius Gamtos virsmus atsigręšime į Saulę, Ugnį, Vandenį, Medį ar Akmenį, jei su meile atliksime senąsias apeigas, tai  ir bus kiekvieno mūsų indėlis  į Darną.