Pagrindinė svetainė

Barboros Radvilaitės g. 8, 01124 Vilnius
Tel.: +370 5 261 1190, 261 2540
Faks. +370 5 261 2607
El. p. lnkc@lnkc.lt

Konkurso „Etninės kultūros šaltiniai. Žmogus ir gyvenamoji aplinka“ nuostatai

PATVIRTINTA
Lietuvos liaudies kultūros
centro direktoriaus

2004 m. kovo 25 d. įsakymu

Nr. V-09 

 

KONKURSO  “ETNINĖS KULTŪROS ŠALTINIAI.

ŽMOGUS IR GYVENAMOJI APLINKA”

NUOSTATAI

 

2004 m. kovo   25   d.

Vilnius

 

 

TIKSLAS

 

                      Konkursu siekiama suaktyvinti etninės medžiagos rinkimą regionuose, suburti veiklius ir patyrusius rinkėjus. Sukaupti kuo daugiau empirinės medžiagos ir padėti tyrinėjimams tema “Žmogus ir gyvenamoji aplinka”.

 

ORGANIZATORIAI

 

                      Konkursą “Etninės kultūros šaltiniai. Žmogus ir gyvenamoji aplinka” organizuoja ir vykdo Lietuvos liaudies kultūros centras kartu su miestų ir rajonų kultūros skyriais, nacionaliniais ir regioniniais parkais.

 

DALYVIAI

 

                      Kviečiami dalyvauti visi norintys, galintys ir turintys nors minimalių įgūdžių rinkėjai: kultūros namų, etnocentrų  darbuotojai, mokytojai, muziejininkai, bibliotekininkai, nacionalinių ir regioninių parkų specialistai, kraštotyrininkai, studentai, moksleiviai ir kt.

 

 

LAIKAS IR TVARKA

         Konkurso laikas:2004 m. gegužės 1 d.– 2005 m. lapkričio 1 d.

          Sutvarkytą ir tinkamai metrikuotą medžiagą iki nurodyto laiko (konkurso pabaigos) siųsti Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių ir apeigų poskyriui (Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius. Tel. (8~5) 261 2939. El. paštas: tradicija@lfcc.lt).

 

MEDŽIAGOS POBŪDIS IR REIKALAVIMAI

 

Galima rinkti visa, kas tinka temai “Žmogus ir gyvenamoji aplinka”. Tai aprašai, susiję su namais (visi trobesiai), kiemu (šulinys, darželis, sodas, bitynas ir t.t.), trobos vidumi (langas, slenkstis, krosnis, krikštasuolė ir pan.), namų apyvokos rykais (šluota, skujinė, žarsteklis ir kt.); tolimesnė aplinka (kelias, laukas, miškas, akmuo ir pan.). Tiktų sakmės, pasakojimai, susiję su mitinėmis būtybėmis, su gerosiomis ir blogosiomis namų dvasiomis: tai aitvarai, kaukai, bildukai, namų vėlės; mitinės būtybės, tolimesnė aplinka – vaikščiojančios ugnelės, klajūnės vėlės, velniai, kiti su minima tema siejami tikėjimai, burtai, tautosakos tekstai, liaudies medicina, etiketas ir pan.

                      Kokiu būdu užrašinėti, kokiomis anketomis naudotis, pasirenka pats konkurso dalyvis. LLKC pasiūlė anketas.

                      Medžiaga gali būti užrašyta iš vieno ar kelių pateikėjų, iš kaimo, apylinkės ir pan.

                      Konkursui medžiaga pateikti aprašytą (pridėti ir kasetę), ji turi būti sutvarkyta, tinkamai metrikuota (pateikėjo pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai, vieta, užrašymo data, užrašiusiojo, transkribavusiojo pavardė ir vardas). Tiktų pridėtas surinktą medžiagą apibendrinantis straipsnis. Pageidautina medžiagą surinkti kompiuteriu ar perrašyti mašinėle. Gali būti užrašyta ir anksčiau, tačiau medžiaga neturi būti perduota kitiems archyvams, rankraštynams, muziejams ir pan., ji negali būti iki šiol publikuota.

 

VERTINIMAS

 

                      Vertinimo komisija (5 narių) susipažįsta su konkursui pateikta medžiaga iki 2005 m. liepos mėn. Vertinant bus atsižvelgiama:

-         ar etnografinė tautosakinė medžiaga atitinka pasiūlytą temą;

-         ar ji tinkamai sutvarkyta ir metrikuota;

-         kaip surinktoji medžiaga papildo vienos ar kitos vietovės etnografinį, tautosakinį, istorinį, mitologinį pažinimą;

-         ar jaučiamas senelių ar tėvų dvasinis ryšys su savo gyvenamąja aplinka, sodyba, namais;

-         koks dabartinio žmogaus santykis su gyvenamąja vieta, jos pažinimas;

-         ar juntamas antrinis dėmesys daiktams, aplinkos objektams (dažniausiai sakraline mitologine prasme);

-         medžiagos unikalumas, specifiškumas, reliktiškumas;

-         kiek atsispindi medžiagoje lokalinės, regioninės ypatybės, kultūrinės istorinės tradicijos;

-         ar būtų galima pasinaudoti aprašais rengiantis mokslinei praktinei konferencijai “Žmogus ir gyvenamoji aplinka”.

 

APDOVANOJIMAS

 

                      Vertinimo komisija konkurso rezultatus susumuos iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

                      Visiems konkurso dalyviams, pateikusiems vertingus etnografinės tautosakinės medžiagos aprašus, už įdėtą darbą numatoma atlyginti.

                      Geriausia medžiaga bus atrinkta, o jų autoriams pasiūlyta dalyvauti 2006 m. pradžioje vyksiančioje konferencijoje “Žmogus ir jo aplinka”, parengiant analitinio ir hipotetinio pobūdžio 10-15 min. trukmės pranešimus.

                      Vertingiausią medžiagą publikuos “Liaudies kultūros” žurnalas.

 

  

PRIMINIMAS

 

DĖL KONKURSO”ETNINĖS KULTŪROS ŠALTINIAI. ŽMOGUS IR GYVENAMOJI APLINKA”

 

2004 m. gegužę Lietuvos liaudies kultūros centras paskelbė teminės etnografinės tautosakinės medžiagos “Žmogus ir gyvenamoji aplinka” rinkimo konkursą. Konkurso baigiamoji dalis, tęsiant tarpdalykinių tyrinėjimų – konferencijų ciklą “Gimtis. Būtis. Mirtis”, būtų tikslinė konferencija “Žmogus ir jo aplinka”. Šis konkursas ir konferencija galėtų apžvelgti ne tik teoriniu tiriamuoju lygmeniu santykį su jo namais, buities daiktais, tėviške, bet ir turėtų praktinę dalį. Tai padėtų susivokti, kaip tvarkytis savo namuose (plačiąja prasme), išlaikant, puoselėjant senąsias tradicijas, aplinkos grožį, lietuviškumą – tarsi savo sodyboje, gyvenvietėje, tai yra su savo aplinkos dekoru, koloritu ir su tuo susijusiais papročiais, tikėjimais, taip pat padėtų išlaikyti amžių užkoduotus simbolius, sinkretinės kultūros ženklus, kurie yra nacionalinio savitumo sąlyga.

Kviesdami visus, kurie neabejingi kraštotyrinei veiklai, įsijungti į teminį konkursą “Etninės kultūros šaltiniai”, organizatoriai savo ruožtu pasiūlė ir LLKC parengtą anketą. Pagal nuostatus konkursas turėtų baigtis 2005 metų gegužės 1 dieną. Tačiau medžiagos siunčiamos labai vangiai, nors pradžioje susidomėjimas buvo didelis. Gal išsigąsta klausimyno, kurio vienas tikslas – per vyresnių žmonių atsakymus pajausti mūsų senelių ir tėvų turėtą dvasinį ryšį su savo gyvenamąja aplinka. Gal pabandžiusieji klausti pajuto, kad į daugelį klausimų pateikėjas tegali atsakyti tik labai bendromis frazėmis arba neatsakyti nieko, kad jau pavėluota. Pabandžiau eksperimentą ir pagal Jums pasiūlytą klausimyną kalbėjau su  trimis pateikėjais. Vienas pateikėjas maždaug į 70 proc. klausimų atsakė vienu žodžiu: “nežinau”. Tačiau likusioji 30 proc. dalis verta etnologų dėmesio. Pateikėjas savo krašto tarme išvardijo visus sodybos pastatų, pastatėlių pavadinimus, visas statinių ūkinių įrenginių dalis, papasakojo, kaip ir kuo skyrėsi vieno ar kito pastato stogo danga, dengimo, medžiagų rūšys, instrumentai, kaip plūkė aslą, kur ir kokie buvo aitvarai, kaip jie vadinosi ir panašiai. Antroji pateikėja stengėsi nors vienu sakiniu atsakyti kone į visus pateiktus klausimus, bet tik bendromis frazėmis. Pagalvojau: gaištu laiką. Tačiau ji kalbėjo tarmiškai, o  kai priėjom sodo temą, ji taip smulkiai išaiškino, kur ir kas prieš 40 metų augę jų sode, kokios senovinių obelų rūšys, kaip vaisius ir uogas realizuodavę, kaip sodas lėmęs bendravimą su kaimynais ir pan. Užrašiau tris senas mįsles, kurių atsakymas “obuolys”, ir tris dainas apie sodelį. Jei pasitaikytų dar bent pora panašių pateikėjų, mylinčių ar mylėjusių savo sodą, jau būtų galima galvoti apie pranešimą konferencijai, nekalbant apie šių etnografinių tautosakinių užrašų vertę praėjus daugeliui metų… Vyriausiąją pateikėją kalbinti buvo sunkiausia. Užkalbinta taip “nukeliaudavo į plačias lankas”, kad ką nors konkretaus norima tema nelabai tikėjausi užrašyti. Pradėjus kalbą apie duris, be visa ko, užklausiau, ar ji girdėjusi, kad namų vėlės kurį laiką laikosi netoli trobos durų? Štai ką papasakojo: “Pakutavoja vėlės visur: ir durų staktos plyšy. Vienoj grinčioj labai vaidenosi. Priemenėj sudėta šaukštai, bliūdai, lėkštės, tai jei kas ateis į grinčią, tai viskas išlaksto, kaip kas pagaliu juos nužertų… Kartą atėjo elgeta ir užkliuvo už durų staktos su terba. Tai, sako, jis turėjo madą ne nusikeikt, ne užrėkt, o tik pasakyt: “Ir žodis tapo kūnu ir gyveno tarpu mūsų”… Iš “Angelo Viešpaties”.Tik taip pasakė, ir išgirdo balsą: “Ačiū tau. Tu išvadavai mane. Aš jau  kiek metų čia pakūtavoju ir vis laukiau tokių žodžių. Tu mane išvadavai”. Ir nustojo namuose vaidentis.” Užklaususi tą pačią pateikėją apie krosnį, išgirdau dar įdomesnį pasakojimą namų vėlių tema. Per vieną popietę užrašiau keturis panašius nutikimus. Argi triūsas nevertas rezultato? Pabandykite ir Jūs.

Konkursą Jūsų pageidavimu pratęsėme. Labai kviečiame dalyvauti konkurse ir laukiame Jūsų medžiagos iki 2005 metų lapkričio 1 dienos. Anketas galite rasti Lietuvos liaudies kultūros centro internetinėje svetainėje www.lfcc.lt, taip pat 2004 m. birželio-rugsėjo mėn. “Etninės kultūros renginių knygelėje”

 

Nijolė Marcinkevičienė