Lietuvos lėlių teatrų šventė MOLINUKO TEATRAS
Ilgametes lėlių teatrų tradicijas puoselėjančios šventės uždaviniai – vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų meninis ugdymas bei laisvalaikio įprasminimas, lėlių teatro žanro plėtra, tolygi ir kryptinga raida regionuose. Šventė rengiama nuo 1967 m. kas dveji metai trimis etapais: vietos apžiūros, 3 regioninės ir baigiamoji šventė. Joje dalyvauja vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų lėlių teatrai, veikiantys prie kultūros ir švietimo įstaigų. Dalyviai skirstomi į dvi grupes – vaikų ir suaugusiųjų. Baigiamoji šventė tradiciškai rengiama Panevėžio lėlių vežimo teatre. Tuo pat metu vyksta ir seminaras teatrų vadovams, režisieriams.
Grįžti atgal...
|
|
Irena Maciulevičienė
MOLINUKO TEATRE SVARBIAUSIA – LĖLĖ
Šešioliktą kartą šalies lėlių teatrus sukvietė tradicinis renginys MOLINUKO TEATRAS. Ateinančiais metais MOLINUKUI sukaks 40 metų, mat pirmą kartą lėlių teatrų konkursinė apžiūra įvyko 1967 metais. Kas dveji metai rengiamoje šventėje dalyvauja vaikų ir suaugusiųjų lėlių teatrai, veikiantys kultūros ir švietimo įstaigose. Labai gaila, kad kultūros centruose lėlių teatrų beveik neliko, su lėlėmis dažniausiai žaidžia vaikai, todėl daugiausia lėlių teatrų yra darželiuose, pradinėse mokyklose, bibliotekose. Šiemet MOLINUKE vaidino 4 –ų miestų (Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) lėlių teatrai ir 20 rajonų atstovai. Vietinėse apžiūrose pasirodė 96 lėlių teatrai, regioninėse šventėse Rokiškyje, Kuršėnuose, Birštone – 27. Regioninėse šventėse tik viename spektaklyje vaidino vien suaugę. Visų matytų teatrų vadovės – moterys. Tik vertinimo komisijai vadovavo vyras – režisierius Rimas Driežis. Aptariant spektaklius, vertinimo komisijos nariai turėdavo už ką pagirti, kuo visiems pasidžiaugti, ko vieniems iš kitų pasimokyti. Subtiliai išsakytos pastabos ir pastebėtos klaidos negadino šventinės nuotaikos ir pagrindinės MOLINUKO TEATRO idėjos – burti visus, kurie domisi ir kuria lėlių teatrą. Vieniems tai pavyksta geriau, kitiems dar reikia pasimokyti scenos abėcėlės, susipažinti su įvairiomis lėlių valdymo technikomis. Teatrologė Salomėja Burneikaitė džiaugėsi, kad spektaklių nemažėja. „Tai reiškia, kad žmonės dirba. Tačiau daug yra naujokių, dar nedalyvavusių MOLINUKUOSE. Reikia nebijoti ir pasiklausti, ir stebėti kitų spektaklius, ir paskaityti. Šioje šventėje neturėtų būti atsitiktinių ar proginių programėlių. Dauguma dalyvių turėtų turėti meninių ambicijų“. Daug lėlininkų scenoje naudojo „gyvą planą“ – kai vaidintojai nesislėpė už širmų, buvo matomi, vaidino su lėlėmis rankose. R. Driežis sakė, kad į rankas paimta lėlė dar nėra lėlių teatras. Scenoje ištartas žodis irgi dar ne teatras. Teatras pirmiausia yra konfliktas tarp dviejų jėgų, personažų ir pan. Žiūrovui turi būti įdomu, kuris kurį įveiks. „Gyvų artistų“ lygis turi pasiekti tokį meistriškumo lygį, kokį yra pasiekę Lietuvos vaikų ir jaunimo dramos kolektyvai. „Čia mes, lėlininkai, pralošiam savo kolegom. Štai paprastas vaidybos dirbtinumo ar atsainumo pavyzdys: personažas užduoda žiūrovams klausimą ir atsakymo akivaizdžiai nelaukia Turime siekti tikro buvimo scenoje veikimo aplinkybėmis. Lėlių teatre labai svarbus yra vaizdas ir vyksmas, bet ne kalbėjimas. Jeigu seneliui reikia išvyti oželį, tai labai paprasta paimti rykštę ir oželį tiesiog išginti, o ne klausytis ilgų nurodymų, kad jis turi išeiti. Tada lėlės atgytų ir būtų žavu. Vien žodžio – per maža. Jei scenoje nėra žolės, tai nėra ko ir ėsti ožkelei... Ir dar. Ar nepagalvojote, kodėl atsirado širma lėlių teatre? Ji slepia žmogaus akis, nes svarbesnė yra lėlė. Kai artistas išėjo į „gyvą planą“, maskuojantys kostiumai atsirado todėl, kad nekonkuruotų su lėle. Lėlių spektaklyje - lėlė yra svarbiausia!“, įsitikinęs režisierius.
Visi regionuose dalyvavusieji į namus parsivežė šeimininkų dovanų, MOLINUKO padėkos raštus, vadovės buvo pakviestos į baigiamąją šventę Panevėžio lėlių vežimo teatre. Čia vaidino aštuoni lėlių teatrai, tapusieji XVI MOLINUKO TEATRO diplomantais: tai Molėtų kultūros centro „Rudnosiuko“ teatras, parodęs R.Grikienienės „Varliuko sapną“ (režisierė ir dailininkė Laima Grigelevičienė), Šiaulių Vijolių vidurinės mokyklos „Vijoliukas“, suvaidinęs marionečių spektaklį M.Skirmantienės „Lokys Matas ir jo batas“ (režisierė ir dailininkė Orinta Orlickienė), Kelmės r. Užvenčio kultūros centro Junkilų filialo „Pepinukas“ su spektakliu O.Jautakienės „Didysis Cezario nuotykis“ (režisierė ir dailininkė Ona Granickienė), bene vienintelis Lietuvoje šeimos teatras – Šiaulių r. Gruzdžių bibliotekos teatras „Abra kadabra“, kuriame vaidina ir lėles „mezga“ režisierė ir dailininkė Jurgita Jasiškytė su savo dukrelėmis. Jos parodė spektaklį pagal H.K.Anderseno pasaką „Koks kvailas drugelis“. Utenos mokyklos-darželio „Saulutė“ auklėtiniai suvaidino „Bebenčiuką ir kvailutę“ pagal K.Kubilinską (režisierė ir dailininkė Asta Žilėnaitė). Diplomus pelnė net du Klaipėdos miesto kolektyvai, kurių vadovės Rimutė Svytytė ir Živilė Dargytė už puikius lėlių spektaklius jau yra pelniusios AUKSO PAUKŠTES. Jų naujausi spektakliai vėl papuošė šventę: tai jaunimo centro vaidybos studijos „Trepsė“ spektaklis pagal lietuvių liaudies pasaką „Ožkelė ir vilkas“ (režisierė R.Svytytė) ir vaikų ir jaunimo teatro „Aušra“ spektaklis „O kas gi jie tokie?“ (režisierė Ž.Dargytė). Maloniai visus nustebino pirmą kartą MOLINUKO šventėje dalyvavęs Vilniaus Šeškinės pradinės mokyklos teatras „Šeškiukai“, suvaidinęs V.V.Landsbergio „Obuolių pasakos“. Šiam teatrui vadovauja mokytojos Danutė Bagdžiūnienė ir Vaiva Karklelienė, talkino dailininkė Vilija Kačanauskienė. Visi diplomantai buvo priimti tikrame lėlių teatre, be šeimininkų dovanų, į namus parsivežė ir LLKC dovaną - Stasio Ušinsko knygelę „Lėlių ir kaukių teatras“ bei marionečių filmą „Storulio sapnas“. Spektaklius stebėjo ir ypatinga viešnia – lėlininkė Julija Stepankienė, kuriai įteikta PADĖKA už ilgametę kūrybinę veiklą lėlių teatre ir nenuilstamą meilę lėlėms. Renginio dalyvius šiltai sveikino Panevėžio apskrities viršininko pavaduotoja Zita Kukuraitienė, MOLINUKO TEATRO vertinimo komisijos nariai, Panevėžio lėlių teatro direktorius Antanas Markuckis. Tarptautinės lėlininkų asociacijos UNIMA Lietuvos nacionalinio centro prezidentė Aurelija Čeredaitė Šiaulių „Vijoliuko“ teatro vadovei Orintai Orlickienei už turinio ir formos vieningumą spektaklyje „Lokys Matas ir jo batas“ padovanojo savo pasakų knygą „Tinginė ragana“, o visiems lėlininkams palinkėjo būti vieningiems, mokėti džiaugtis kitų darbais, visomis išgalėmis puoselėti lėlių teatrą Lietuvoje. Dalyviai džiaugėsi galimybe vaidinti Panevėžio lėlių vežimo teatro scenoje, pabuvoti H.K.Anderseno kambaryje, pamatyti šeimininkų spektaklį brolių Grimų pasakos motyvais „Meduolių trobelė“, pasivažinėti po Panevėžį teatro traukinuku, nusifotografuoti prie H.K.Anderseno paminklo... Pabuvojome pasakoje, kurią ilgai prisiminsime ir į kurią būtinai sugrįšime kartu su MOLINUKO TEATRU!
|