Šiemet rugpjūčio 19–28 d. Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose, Utenos rajone, vyko tarptautinis tradicinės keramikos simpoziumas – jau ketvirtąjį kartą.

Simpoziumo tema buvo įvairūs gėrimo indai – puodeliai, taurės, pialos, palydimi kitų greta ant stalo dedamų indų: lėkštelių, arbatinukų, ąsotėlių – visos margos įvairovės, puošiančios tradicinius skirtingų tautų stalus. Tai atsispindėjo simpoziumo metu surengtoje parodoje, į kurią savo šaliai, regionui, keramikos mokyklai būdingus kūrinius atvežė seminaro dalyviai. Greta lietuvių meistrų, pačių šeimininkų bei atvykusių iš Vilniaus, Kauno, Kupiškio, Skuodo, šiemet dalyvavo jau pažįstami Vengrijos atstovai – Sila Katalina ir Ištvanas Hornyak. Šį kartą jie atvežė parodyti linksmus spalvotosios keramikos dirbinius. Santūrūs, įkvėpti Latvijos archeologų radinių, Ligos Merginos kūriniai žavėjo tauriu paprastumu. Japonų keramikai broliai Naoto ir Takuya Owaki atgabeno subtilius plonasienius indus, būdingus Yaotsu miesto stiliui. Svečias iš Uzbekistano Rustamas Muzafarovas pristatė būdingą Šachrisiabzo mokyklos keramiką ir paveldėtų keramikos dirbtuvių (jis pats yra jau septintosios puodžių kartos atstovas!) kūrinius. Apie turtingą Uzbekistano dešimties pagrindinių keramikos mokyklų paveldą gausiai iliustruotą paskaitą perskaitė menotyrininkė Etibor Mirzanazarova iš Taškento. Tačiau svarbiausia susirinkusiems į simpoziumą keramikos meistrams buvo savaitę trukęs darbas kartu: žiesdami, lipdydami, dekoruodami įvairiausių formų indus jie dalijosi amato įgūdžiais, subtilybėmis ir asmeniniais atradimais. Visa tai vyko tokiam bendravimui ypač tinkamoje aplinkoje – garsaus lietuvių puodžiaus su didžiule meile savo amatui sukurtame muziejuje.

V. Valiušio keramikos muziejus yra unikalus dėl didžiausio Lietuvoje eksponuojamo liaudies keramikos rinkinio, su dideliu išmanymu parodytų puodžiaus darbo procesų, įrankių, įrangos. Gerai įrengtose edukacinėse muziejaus dirbtuvėse patogu darbuotis ir patyrusiems meistrams, ir šio amato pradžiamoksliams. Muziejaus bei amato dirbtuvių vertę dar padidina neeilinė paties V. Valiušio – tobulo gido po muziejaus rinkinius ir neprilygstamo puodžiaus – asmenybė. Nenuostabu, kad Lietuvos nacionalinis kultūros centras pasirinko šį muziejų kaip tinkamiausią bazę tarptautiniams renginiams.

Pirmasis tarptautinis keramikos seminaras-simpoziumas Leliūnuose surengtas 2015 m. Jo idėja kilo pradėjus bendradarbiauti su Baltarusijos Mogiliovo srities kultūros centru – keistis liaudies meistrų vizitais, parodomis, edukacijomis. Mogiliovo kultūros darbuotojus ir liaudies meistrus ypač sudomino V. Valiušio Mogiliove vesti praktiniai mokymai ir žinia apie Leliūnuose esantį didelį lietuvių tradicinės keramikos rinkinį – apie 3500 molinių indų iš įvairių Lietuvos vietovių. 2015 m. seminaras-simpoziumas daugiausia buvo skirtas baltarusių meistrams bei kultūros specialistams pristatyti patį muziejų, lietuvių naudojamas technologijas, įrankius, degimo krosnis, išmokyti juos dirbti su modernesne, Mogiliovo srityje dar nenaudota įranga. Greta lietuvių ir baltarusių keramikų dalyvavo ir latvių liaudies keramikos meistrai iš Daugpilio – dažni V. Valiušio keramikos muziejaus iki tol vykdytų projektų partneriai.

Nuo 2016 m. simpoziume dalyvaujančių šalių geografija gerokai išsiplėtė, o patys renginiai tapo teminiai. 2016 m. buvo skirti juodojo degimo keramikos technologijoms ir problematikai. Dalyvavo meistrai iš šalių, savo liaudiškojoje tradicijoje turinčių šios molio degimo technologijos variantus: Lietuva, Latvija, Vengrija, Gruzija, Baltarusija, Ukraina. Puodžiai visą savaitę žiedė, lipdė, dekoravo būdingus savo šaliai juodosios keramikos dirbinius, demonstravo specifinius būdus, dalijosi amato paslaptimis.

2017 m. simpoziumo tema buvo „Vanduo“. Ši labai plati tema, leidžianti įvairias tiesiogines ir simbolines interpretacijas, subūrė tradicinės keramikos meistrus iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Armėnijos, Japonijos. Greta žiestų ir lipdytų indų dalyviai sukūrė ir keraminių skulptūrų, atskleidusių seminaro temą.

Galima pastebėti, kad per ketverius simpoziumo metus susiformavo tradiciniu tampančio renginio veidas, susiklostė būdingas veiklos tvarkaraštis. Simpoziumuose dalyvauja liaudies puodininkystės tradicijas puoselėjantys meistrai. Didžioji dalis jų – patyrę puodžiai, garsių keramikos mokyklų atstovai, gyvos tradicijos perėmėjai, gebantys pademonstruoti savo gimtosios šalies keramikos formas bei technologijas, praturtinti kitus simpoziumo dalyvius žiniomis ir įgūdžiais. Daugiausia laiko skiriama praktiniams užsiėmimams: muziejaus dirbtuvėse dalyviai žiedžia, lipdo, dekoruoja savo kūrinius. Greta esančioje salėje simpoziumo metu vyksta dalyvių atsivežtų kūrinių paroda, savaitės pabaigoje paprastai papildoma ką tik sukurtais darbais. Pastarieji lieka muziejuje. Padovanojami ir kai kurie užsienio svečių iš namų atsivežti kūriniai. Vakarais klausomasi paskaitų, vyksta aptarimai ir diskusijos: kiekvienos šalies atstovai pristato save, savo krašto, savo keramikos stiliaus ar mokyklos ypatumus. Kai kurias paskaitas skaito menotyrininkai ar kiti tradicinės keramikos specialistai, atvykę drauge su jų šalį atstovaujančiu meistru. Seminaro dalyviai iš užsienio šalių turi galimybę studijuoti gausius V. Valiušio keramikos muziejaus rinkinius, aplankyti gretimą Utenos miestą ir Vilnių, susipažinti su lietuvių etninės kultūros paveldu bei liaudies meistrais, šiandieniais jos tęsėjais. Dažnam svečiui tai būna pirmoji pažintis su Lietuva, jos kūltūros ypatumais, tradiciniais amatais. Lietuvių meistrams – proga pažinti ir palyginti kitų šalių patirtį ir jų kultūros paveldą.

Jau dabar V. Valiušio keramikos muziejus yra solidžisusias tokio pobūdžio keramikos židinys Baltijos šalyse ir turbūt vienas geriausių Europoje. Jis nusipelno didesnio pagarsinimo, yra vertas įtraukti į vietiniams bei užsienio turistams siūlomus maršrutus. Tikimasi, kad artimiausiu metu jo erdvė bus toliau plėtojama: ruošiamasi įrengti „puodžių parką“ – žalią erdvę aplink muziejų su atitinkamos temos skulptūromis ir kitais meniniais kūriniais, tradicinio degimo krosnimis, didesnėmis edukacinėmis dirbtuvėmis. Šie pokyčiai leis plėtoti įvairias veiklas, stiprinančias bei populiarinančias puodininkystės tradicijas. Tikėkimės, kad ir tradiciniais tampantys tarptautiniai keramikos simpoziumai išaugs į reguliarius, reikšmingus, plačiai ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinomus renginius.

Teresė Jurkuvienė