Ansamblių vakaro aptarimas
1998 m. spalio 10 d.

Koks bus ansamblių vakaras XXI amžiuje?

Liepos 3-6 dienomis Vilniuje vyko paskutinė šio šimtmečio Dainų šventė, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 80-mečiui. Priartėjome prie amžių sandūros, todėl labai svarbu, su kokiu kūrybos kraičiu, kokių meninių ir dvasinių emocijų vedami tą slenkstį galėtume peržengti. Ansamblių vakaras Kalnų parke, Atgimimo pradžioje dėl įvairių priežasčių teisingai ir ne visai labiausiai kritikuotas, labiausiai yra mėgstamas Dainų šventės žiūrovų. Ir šį kartą bilietai į jį buvo anksčiausiai išpirkti. Spalio 10 d. B. Dvariono muzikos mokykloje susirinkę šventės vadovai ir dirigentai, ansamblių ir kapelų vadovai, muzikos mokyklų kanklių ir birbynių mokytojai, Muzikos akademijos dėstytojai, ekspertai, kompozitoriai svarstė, ko trūko šių metų Dainų šventės Ansamblių vakarui, kokie pirmieji žingsniai turėtų būti žengti rengiant 2002-ųjų Ansamblių vakaro programas.

“Ar esame pasirengę, tarkime, nuo rytdienos pradėti paieškas tų vertybių, idėjų, kurių pagrindu būtų kuriama jau kito amžiaus ansamblių premjerinė programa, ar pasirengę tartis ir susitarti, kad būtų išryškintos tos asmenybės, kurios galėtų prisiimti visą meninę atsakomybę už ansamblių programą,” - tokiais klausimais toną diskusijai davė Pasaulio lietuvių dainų šventės direktorius Juozas Mikutavičius. - Gerai neįvertinę, neišanalizavę situacijos, kuri mus supa, o tik pasidžiaugę ir išsiskirstę su mintimi, kad 2002-ieji dar toli, kad atsiras naujų kūrinių, kad nėra kur skubėti, padarytume nepataisomą klaidą, nes tų ketverių metų laikotarpį galima įvairiai nueiti. Reikia ir naujų priemonių, reikia tartis su kompozitoriais, ieškoti šviežių kūrinių.

Direktoriaus apibrėžtų klausimų ir problemų ratą praplėtė “Lietuvos” ansamblio meno vadovas Pranciškus Budrius: “Mūsų tikslas buvo ne vien pasirodyti Kalnų parke, mes norėjome sugrąžinti liaudies instrumentus į muzikos ir bendrojo lavinimo mokyklas. Kai kurie dainų ir šokių ansambliai paseno, juose mažai jaunų žmonių. Vienintelis atsinaujinimo kelias - sudominti vaikus ir jaunimą, kad jie grotų birbynėmis, kanklėmis ir kt. liaudies muzikos instrumentais. 2002-iesiems siūlyčiau, kad kiekvienas ansamblis parengtų naujas programėles - bent pusės valandos trukmės - ir rengti vasarą šventes regionuose: mūsų bendri suėjimai skatina dirbti, bendri kūrybiniai vargai ir džiaugsmai suartina. Maža buvo vieno koncerto. Ateityje reikėtų rengti du - per brangiai kainuoja viską daryti vienam koncertui - tris dienas repetavus, norisi, kad daugiau žiūrovų pamatytų, pagaliau ir patiems pasidžiaugti savo darbu”.

Dar konkretesnis buvo “Lietuvos” ansamblio vyriausiasis orkestro vadovas Saulius Prusevičius: “Iš vaikų muzikos mokyklų vaikai ateina į didžiuosius ansamblius... arba neateina, nes mokyklos neturi instrumentų, groja tik kanklėmis, birbynėmis. Mums trūko lumzdelių, tarškynių. Mokyklos sakosi neturinčios pinigų jiems įsigyti. Būtų instrumentų, tai ir kompozitoriai parašytų jiems kūrinių. Kaip būtų įspūdinga, jei visas Kalnų parkas skambėtų nuo ragų, skudučių ir kitos muzikos”.

Kompozitorius Anatolijus Lapinskas prisipažino prieš keletą metų vietoj Ansamblių vakaro Kalnų parke siūlęs geriau rengti pavienių ansamblių koncertų seriją Sporto rūmuose ar Kalnų parke - “tai dariau prisimindamas labai efektingus ir įdomius ansamblių konkursus; būdavo didžiausias džiaugsmas pamatyti kiekvieno ansamblio kūrybinį veidą, regioninę specifiką, etnografiškumą, ir man tai atrodė įdomiau, perspektyviau. Šiemet, pasižiūrėjęs Ansamblių vakarą, nesakau, kad klydau, bet... ir toks vakaras turi teisę gyvuoti. Pirmiausia dėl to, kad tai buvo kultūringas reginys, kokių nebuvo per kitus Dainų šventės vakarus. Bendrą įspūdį daro ir vieta, ir programa, ir fejerverkas.

Kaip vieną Ansamblių vakaro programos trūkumą A. Lapinskas nurodė vaidybiškumą, kuriuo “gal ir ne iš piktos valios labiausiai piktnaudžiavo “Lietuvos” ansamblis”.

A. Lapinskas išdėstė įdomią mintį apie Vingio parko sutvarkymą: “Rygoje, Taline įrengti puikiausi suolai, kur kelias valandas gali sėdėti ir stebėti koncertą keli tūkstančiai žmonių. Dėl Vingio parko žiūrovų sektoriaus sutvarkymo nebijokime pakovoti su žirgų lenktynėmis - jos trukdo įrengti žiūrovams patogius suolus. Juk pagal tarptautinius standartus žiūrovams turi būti sėdimos vietos su atlošais”.

Ansamblių vakaro vyriausiasis dirigentas Vidas Aleksandravičius svarstymo eigą pasuko vėl prie repertuaro. “Vaikai turi žinoti daugiau, nei mes žinome. Kas yra lietuvių liaudies muzika, grynas folkloras, kad turime ne vien birbynes ir kankles, o daugiau kaip penkiasdešimties pavadinimų liaudies instrumentų, kurių nesame net naudoję. Originaliausias kūrinys Ansamblių vakare buvo “Sutartinė”. Tokios dvasios reikia ansamblių muzikai, tokia kryptimi ieškoti, o ne nugriebus populiariosios muzikos sluoksnį tik pataikauti žiūrovams!..”

“Pirmiausia - žiūrovas, - V. Aleksandravičiaus minčiai paprieštaravo Ansamblių vakaro meno vadovo pavaduotojas ir vyriausiasis baletmeisteris Vytautas Buterlevičius. - Nereikia bijoti kurti žiūrovui. Klausydamas kritikos dėl vakaro repertuaro formavimo, esu nustebintas. Anksčiau po šventės tą repertuarą pamiršdavo, jo nebeeksploatuodavo, o dabar su juo po užsienius važinėjama... Norėčiau paprieštarauti oratoriams dėl repertuaro modernėjimo - juk galima eiti tik iki tam tikros ribos. O klasikinio repertuaro buvo gal tik keturi kūriniai. Modernizavimas ir keitimas turi būti labai saikingi, o jei “Sutartinė” sukelia tiek gerų emocijų, tai tik patvirtina, kad nauja - tai gerai užmiršta sena.

Baletmeisterė Elena Morkūnienė, pirmą kartą atėjusi į Dainų šventę kaip žiūrovė,sakėsi pasigedusi ko nors naujesnio, originalesnio, netikėto. Ji pritarė V. Aleksandravičiaus minčiai, kad reikia ieškoti naujo repertuaro, siūlo prisiminti konkursus, kurie galėtų būti rengiami ne prieš pat šventę, o gerokai anksčiau.

“Liaudiškumas turi būti teisingai suprastas, - plėtė veteranės baletmeisterės mintis Muzikos akademijos Liaudies instrumentų katedros vedėjas Algirdas Vyžintas. - Nebijokime savo priešistorės, pagonybės šaknų gerąja prasme. Toliau reikia plėtoti

B. Kutavičiaus, M. Urbaičio, V. Bartulio muzikos dvasingumo liniją.”

A. Vyžintas atkreipė dėmesį į tai, kad turėtų būti suderintas “Žalgirio” stadiono ir Kalnų parko repertuaras: “Kūlimo šokis” pastarajame būtų nuskambėjęs geriau nei “Slinkis”.

Iš principo pasidžiaugęs kapelų pasirodymu Kalnų parke, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros docentas Vytautas Alenskas pritarė

V. Aleksandravičiaus ir A. Vyžinto mintims apie kapelų repertuarą, teigęs, kad jis yra labai netoli pigumo ir nuobodumo. Prelegentas turėjo ir konkrečių pastabų dėl kūrinių kapeloms leidinio, kuris buvo išleistas visai be redakcijos, su netikslumais: “Turėjo būti sudėlioti visi akcentai, nes repeticijose suvienodinti per maža laiko. Kai metus, dvejus grota vienaip, sunku paklusti naujiems aikštės dirigento reikalavimams”.

Konkrečius būdus, kaip spręsti repertuaro ir programos sudarymo problemą, dėstė prof. Vytautas Jakelaitis, siūlęs rinkti meno vadovus, kurie kurtų koncepciją, svarstytų repertuaro kūrimo problemas. “Aš pirmą kartą neturiu priekaištų Ansamblių vakarui”, - tikino profesorius. Jis taip pat mano, kad vertėtų skelbti naujų programų konkursus, apžiūras, skatinti autorių kūrybą.

Pritarimo sulaukė Palangos S. Vainiūno muzikos mokyklos mokytojo Jurgio Žalimo idėja akordeonistų pavyzdžiu kiekvienais metais rugpjūčio 1-10 dienomis mokykloje rengti vaikų muzikos mokyklų instrumentininkų liaudininkų seminarą.

Šių metų Dainų šventėje pirmą kartą surengtas kanklių muzikos vakaras “Skambėkite, kanklės”, kuriame vienu metu grojo per trys šimtai aštuoniasdešimt kanklininkių iš skirtingų regionų: Utenos, Šiaulių, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus - daugiausia kanklių muzikos pedagogės ir vyresniųjų klasių moksleivės. Ankstesniuose dainų švenčių kanklių muzikos koncertuose paprastai dalyvaudavo tik moksleiviai, pedagogės tik vadovaudavo ansamblininkams, rengusiems kūrinius Kalnų parke. O šiemet jos, pradėjusios rengti vaikus, įtraukė šiuos ir į Kanklių vakaro programą... Muzikos akademijos Liaudies instrumentų katedros docentė Lina Naikelienė pageidavo, kad Kanklių vakaras ateinančiose Dainų šventėse būtų įteisintas ir reklamuojamas kaip atskiras renginys, kad žiūrovai, eidami į koncertą, įsigytų bilietus.

A. Vyžintas kaip Kanklių vakaro privalumą pabrėžė dingusią barikadą tarp tradicinių folklorinių ir koncertinių kanklių, tačiau suabejojo, ar galima vien kanklėmis kurti programas, kurios nesikartotų. Galbūt vietoje Kanklių vakaro būtų galima rengti instrumentinės muzikos koncertą. Profesorius pageidavo, kad repertuaras atspindėtų etnografiškumą, nes kanklės skirstomos pagal etnoregionus - kiekvienas regionas turėtų pagalvoti apie tipiškas programas.

Kauno pirmosios muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Alvyda Česienė taip pat svarstė Ansamblių vakaro repertuarą. “Kaune jau antri metai vyksta festivalis “Suklegos”, kuriame dalyvauja tiek paprasčiausi instrumentiniai ansambliai, tiek tokios grupės, kaip ŽAS, BIX ir pan. Toje terpėje gerai jaučiasi ir mano ansamblis iš vaikų muzikos mokyklos, mes turime savo vakarą ir grojame V. Bartulio, Z. Bružaitės, V. Švedo kūrinius. Atėjo laikas, kai mums reikėtų festivalio, kurio idėja būtų šiuolaikiškas žvilgsnis į folklorą”.

Baigdamas aptarimą, J. Mikutavičius pasiūlė sudaryti kūrybinę grupę, kuri galvotų apie būsimąją šventę, planuotų strategines kryptis, rūpintųsi seminaro Palangoje rengimu. Nors

Pr. Budrius atsisakė būti jos meno vadovu, jo kandidatūra vis dėlto buvo įtraukta į kūrybinę grupę. Jam nesutikus tapti grupės nariu, apsistota prie “nulinio varianto” - bus kviečiami ansamblių vadovai ir vėl svarstoma meno vadovo kandidatūra, kūrybinės grupės sudarymo principai.

Aptarimo metu pokalbis nuolat krypo nuo šiųmečio ir būsimojo Ansamblių vakaro prie bendrų šiandien egzistuojančius ansamblius kamuojančių problemų: ansambliai sensta, nepopuliarinami retesni autentiški liaudies instrumentai, trūksta naujų kūrinių, o konkursai nebeskelbiami. Pokalbis baigėsi taip ir nepriėmus realių sprendimų. Belieka guostis, kad įvardyta problema - pirmas žingsnis jos sprendimo link.

Parengė Eglė Černiauskaitė

KŪRYBOS METRAŠTIS 1998. Turinys