Pranešimų santraukos

Vida Šatkauskienė

(LLKC direktoriaus pavaduotoja):

Antroji mūsų susitikimo dalis skirta Jūsų, visų čia susirinkusiųjų nuomonei apie įvykusios šventės Folkloro dieną išklausyti. Šventės įspūdį, nuotaiką nors truputį, tikimės, priminė matyti kadrai (buvo demonstruotas LTV parengtos laidos įrašas - V.Š.). Turint tokią šventę, matant, kiek joje dalyvių, stebint visą mūsų šalies kraštų tradicijų įvairovę, suvokiant, kad visa tai mes turime XX a. pabaigoje, apie krizę kalbėti nevertėtų. Manau, kad ir peržengę tūkstantmečio slenkstį - 2002 metais - susitik-sime panašiame renginyje, ir tai bus dar prasmin-giau, dar gražiau. Šiandiena tam teikia vilčių.

Mes, LLKC etninės kultūros skyriaus žmonės, Folkloro dienos “sukėjai”, nepretenduojame į autorystę, laikydami, kad tai mūsų visų bendro darbo rezultatas, visų mūsų, visos Lietuvos šventė. Svarbiausius tikslus, principus (juos ne kartą jau buvome išsakę besirengdami jai) - atspindėti mūsų kultūros tradicijų gyvybingumą, daugiasluoksniškumą, iškeliant ne tik dainas, šokius, muzikavimą, bet ir amatus, valgius ir gėrimus, žaidimus, bitininkų, žolininkių patirtį ir pan., taip pat pasiekti žiūrovų ir dalyvių bendrabūvio, visų žmonių įsisukimo į šventės vyksmą, drįsčiau teigti, - mums pavyko įgyvendinti. Daug ir šiltų atsiliepimų girdėjome po renginio, net spaudoje buvo užsiminta, kad Folkloro diena galėtų būti paskutinė, vainikuojanti visą šventę. Žinoma, buvo ir šiokių tokių organizacinių nesklandumų, dalykų, kurie nepavyko (pvz., iki galo realizuoti amatų kiemų idėją, apskritai sustyguoti tautodailininkus ir pan.).

Mums bus be galo svarbi jūsų nuomonė, jūsų mintys, kurios padės kristalizuoti ateities šventės viziją.

Gražina Kadžytė

(Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė):

... Kai praeina mėnuo kitas, pasirodo, kad viskas buvo labai gerai ir labai gražu, belieka tiesiog malonūs prisiminimai, tos tamsesnės pusės užsimiršta. Pasižiūrėjus filmuotą medžiagą, atgijo tai, kad tikrai mes šitiek turim žmonių [išsaugojusių tradicijas] ir tikrai buvo per ankšta tam Sereikiškių parke. Patys matėm - šalia pagrindinio tako vienoj pusėj buvo uteniškiai, čia pat per taką - anykštėnai. Ir beveik toks susišūkavimas - kurie kuriuos perdainuos, išėjo.

Kiek žinau, sunkus buvo atrankos etapas, nes visi labai nori į tą šventę. Kadangi tai tikrai visų lietuvių šventė. Tikimės, kad naujas šimtmetis atneš mums naujų galimybių ir mes, kaip mūsų lietuviai “amerikonai”, nelaukdami valstybės subsidijų, paramos, patys susitaupysime ir atvažiuosime į Vilnių. O esant gerom sąlygom, ta šventė galėtų tęstis visas keturias dienas ir būti kaip koks haidparkas, kur nuolat šurmuliuoja ir amatininkai, ir ansambliai. Tuomet čia galėtų lankytis ir dainininkai, ir šokėjai, kurie repetuoja ir ruošiasi kitoms dienoms.

Ir pati šventė galėtų išeiti plačiau - į Gedimino prospektą, skverus, senamiestį, visose kavinėse galėtų skambėti liaudies muzika.

Jau šiandien reikia galvoti apie praėjusios ir ateinančios šventės sąsają, kuo šį laiką užpildyti. Reikėtų, kad tai būtų visuotinio dėmesio vieni kitiems metai (jei vėl bus tylūs, ramūs, vėl gausime smūgių ir iš kairės, ir iš dešinės). Kiekvienas dirbantis tam tikram areale turėtų pagalvot ne tik ko pareikalauti, bet ir kuo prisidėti. Su ilgesiu prisimenu šventes “Ant marių krantelio” Rumšiškėse, dabar gal tokie kasmetiniai sambūriai nėra realūs, bet juos galėtų pakeisti apskričių, rajonų šventės, kad šitie treji metai būtų mokykla.

Labai iškerojo individualizmas, vieni kitiems nesame dėmesingi. Pritrūko pagarbos ir mūsų senimui, jiems nebuvo vietos atsisėsti, prie savo rajono delegacijos, kurioje buvo jaunesnių ar iš kitų apylinkių, jie nepritapo ir jautėsi svetimi. Jiems būtų neblogai buvusi kad ir “mažoji karčiamėlė” (ar “blaivybės arbatinė”, kaip ją pavadintum), kur šios kelios dešimtys dainininkų, pasakotojų, muzikantų būtų galėję susėsti, tarpusavyje pabendrauti...

Genovaitė Juknevičienė

(LLKC leidybos sektoriaus specialistė, Ansamblių vakaro direktorė):

Pritariu idėjai, kad Folkloro diena galėtų tęstis ilgiau, visas keturias dienas, nes čia yra proga visiems, kas suvažiuoja į šventę, prisiliesti prie pačių mūsų kultūros pradmenų. Kaip būtų gražu, kad tas Lietuvos kaimas kelioms dienoms persikeltų į Vilnių, ir visi galėtume padainuoti, pasišokti. Šito ir linkėčiau.

Antanas Bernatonis

(KVA docentas, folkloro ansamblio “Kupolė” vadovas).

Visų pirma reikėtų džiaugtis, kad vyksta toks aptarimas ir galim vieni kitus išgirst. Aš pats mėgstu girdėti, ką sako draugai, kas iš tiesų negerai, kas taisytina. Tad norisi paklausti, ar jūs įgyvendinot tai, ką norėjot, ko tikėjotės, ar ne?

Mano, dalyvio, akimis, taip pat atrodė, kad ansambliams per ankšta buvo Sereikiškių parke. Kalbėta apie atranką, bet ji galėjo būti dar griežtesnė. Man atrodė, kad kai kuriems - per aukštas įvertinimas dalyvauti tokioje Dainų šventėje.

Norisi pastebėti, kad folkloro ansambliais jau pradeda vadintis tie, kuriuos kažkada laikėm dainų ir šokių ansambliais, - tokie kaip “Nemunas”. Vos ne “nemunų” arba grynų kaimo kapelų buvo ir šitoj šventėj.

Dar viena probleminė vieta - karčiama. Kliuvo įgarsinimas. Be to, galbūt ji ir yra gėrimo vieta, kur gali būti dainuojamos gėrimo dainos. Bet, kai geriama pernelyg ir tie žmonės, kurie turi viską tvarkyti, iš tikrųjų yra girti, šoka nesuvokiamus Pietų Amerikos šokius, man atrodo, kad tai visų mūsų gėda. Mūsų diena, Folkloro diena turėtų būti tauriausia...

Ir dar norisi garsiai pasakyti keletą skaudžių dalykų.

Kalbama apie geresnį valdžios požiūrį. Aš tuo suabejočiau. Jei kultūros skyriaus vedėjas, ansambliams girdint, gali pasakyti, kad jam vis tiek, ar mieste bus vienas ansamblis, ar dešimt, jeigu ruošiantis šventei folkloro ansambliams neskiriama absoliučiai jokia finansinė parama, jei neskiriama lėšų užkąsti, nepasirūpinama net atsigėrimu, nuperkami pigiausio tarifo bilietai į traukinį, o grįžti po programos - pasakoma: “Jei nepatinka, - nevažiuok!”, tai ar čia nėra bėda?

Algirdas Matijoška

(Vilniaus folkloro ansamblio “Ūla” vadovas):

Pritarčiau minčiai, kad Folkloro diena galėtų būti paskutinė, nes tuomet visi jau būtų laisvi. Dieną prieš galėtų vykti eitynės į Dainų dieną. Galima būtų ir išplėsti - kiekvienam vakarui skirti po regioną, sukviest amatininkus, bet kad visos tos “ulionės”, vakaronės būtų pabaigoj - būtų ir simboliška, ir lietuviška.

Jei būtų griežtesnė atranka ir kolektyvams suteikiama teisė atstovauti regionui (ne kad patys atvažiuoja), tai būtina ir rūbus įsigyti, konsultuotis, ruoštis.

Karčiamoje mums buvo smagu, dar daugiau tų vaišių dainų galėtume padainuoti, bet ir mums kliuvo įkaušę tvarkytojai. Turėtų būti didesnė renginio vedėjo atsakomybė.

Laima Purlienė

(Vilniaus folkloro ansamblio “Vilnelė” vadovė):

Atsiradus galimybei pavažinėti po pasaulį, pamatyti garsių pasaulio folkloro organizacijų CIOFF, IOV renginių ir kaip jie “nusivažiavo”, galima pasakyti - kokie tie mūsų renginiai yra fantastiški ir kokius stebuklus gali padaryti keli žmonės, net ir neturėdami daug lėšų (atrodo, kad CIOFF festivalių rengėjams visai neberūpi folkloras, jie tik galvoja, kaip susirinkti pinigų).

Prisimenu 1994 metų dainų šventės aptarimą (jame dalyvavo ir man pritarė Norbertas Vėlius), kur kalbėjau apie latvių sugebėjimą kiekvienoj šventėj labiau nei mes pademonstruoti karališką sakralumą, savo kilmingumą. Tiek “Skamba skamba kankliai”, tiek “Baltica” irgi to trūksta. Norėtųsi, kad bent 35 proc. renginio užimtų šventi dalykai ir jais šventė prasidėtų, o jau paskui galėtų viskas ristis iki pasismaginimo, alaus gėrimo ir pan.

Iš jaunų, bet ne folkloro aplinkos, žmonių girdėjau, kad labai trūko pasišokimo. Jei žmonės prie to mūsų renginiuose pripranta ir to tikisi, reikia šituos dalykus išlaikyti.

Valdas Rutkūnas

(keturių Kelmės folkloro ansamblių vadovas):

Iš tiesų Sereikiškių parke buvo ankšta. Ir dėl pasišokimo - tiesa. Kai pabaigos koncertai vykdavo Katedros aikštėje, tai šokti buvo kur kas geriau.

Anksčiau pabaigos koncerte po truputį galėdavo pasirodyti visi ansambliai.* Tai, aišku, sunku realizuoti, bet vieno rajono ansambliai galėtų parengti bendrą projektą; tai būtų natūraliau, nei visiems žemaičiams dainuoti vieną dainą. Tos bendros dainos, manau, nelabai pasiteisino.

Kiekvienas turėtų pagalvoti, kaip geriau, kūrybiškiau save realizuoti ne vien 20 minučių programoje. Sveikinu žaidimų idėją. Bet to žaismo reikėtų daugiau.

Vienu didžiausiu krizės požymiu laikyčiau tai, kad bręstančioje kartoje, ateities kartoje, nėra folkloro ansamblių. Turiu omeny studentų, aukštesniųjų klasių moksleivių ansamblius. Reikėtų kažką daryti, rengti stovyklas, laboratorijas, festivalius (panašiai daroma Kelmėje), kad jų atsirastų.

Namuose ansambliai turėtų galvoti ne vien apie sceninį gyvenimą, jis folklorui nėra pats natūraliausias, bet ir apie kitus dalykus - renginius, stovyklas ir pan.

* Kalbėtojas klysta - pabaigos koncerte dalyvaudavo tik atrinkti geriausieji, koncertas labai užsitęsdavo (V.Š. pastaba)

Algis Svidinskas

(Kauno rajono etninės kultūros specialistas):

Pagal taisykles vienas etatinis vadovas turi vadovauti dviem kolektyvams. Kadangi folkloras sinkretinis žanras, tai gal Vilnius galėtų apibrėžt folkloro ansamblio vadovo specifiką?

Po apžiūrų Kauno rajone subyrėjo keletas kolektyvų, vienas prarado skyriaus palaikymą. Gal prie valdininkų, skyrių vedėjų nereikėtų griežtai kritikuoti, nes suformuoja nuostatas (Vilniaus kriterijai aukštesni). Paskui ir mes, vietos specialistai, niekuo nebegalime tiems ansambliečiams padėti. Gerai, kad kritikuojama neteisingai, bet kirskit vadovams asmeniškai...

Jūratė Šemetaitė

(LLKC muzikinio folkloro sektoriaus vadovė):

Valdžios požiūris į mus labai priklauso nuo mūsų pačių. Mes patys dažnai dedamės varguoliais, bėduliais, tarsi mums nieko nereikia, mes bet kaip atvažiuosim ir pan. Buvusio gero ansamblio vadovas guodžiasi: “Mes iširsim, mūsų nebus, jei negalėsim dalyvauti šventėj.” Ir į rajoną atvažiavus iš tiesų nepavydėtina būti tuo Damoklo kardu, kirsti galvas. Kartais ir padaroma nuolaidų.

Reikėtų eiti žanro išgrynimo kryptim, tada ir požiūris į mus pasikeistų. Reikia rasti pavadinimą ansambliams, kurie nėra folkloro ansambliai, bet lenda po jų stogu...

Juozas Mikutavičius

(LLKC direktorius):

Kiekvieno žmogaus išsakytos mintys yra vertybė. Aš siūlyčiau šios šventės nelaikyti panacėja nuo visų ligų. Svarbiausia - procesas, ar jisai krašte vyksta?

Ar yra krizė, ar nėra? Jeigu laikytume misija - pasiekti, kad kiekviena šeima, kiekvienas vaikelis dainuotų, pažintų tradicinę kultūrą, tai, aišku, yra krizė, didžiulė krizė. Bet jeigu galvojame, kad rajonui užtenka vieno neblogo folkloro ansamblio (o jeigu dar yra du ar trys) - tai krizės nėra. Siekiamybė “išsigryninti”, žinoti, kas yra kas, etninės kultūros profesiniu požiūriu man yra labai svarbi.

Daug kas, apie ką šiandieną kalbėjome, yra nenauji dalykai (jau buvo rašyta ir buvusiame žurnale “Meno saviveikla”). Mumyse pačiuose apstu to nerūpestingumo, pigaus požiūrio. Tas žmogus, kuris savo veiklą grindžia žiniomis, ieško, jis randa šaltinių ir tinkamai susitvarko.

Šiandien modernėjančioje Lietuvos valstybėj nėra tokio, kuris pasakytų, kad šito ar šito reikia, aš padėsiu visas pastangas tai išlaikyt. Nėra. Jūs patys išsirinkot merą, savivaldybė - kultūros vadovus, eikit, stokit ir patys darykit. Visi ginkim savo interesus. Nėra tokios vienalytės Lietuvos, kur visi klaupiasi ir meldžiasi tai Dainų šventei. Aibė žmonių galvoja, kad tai kvailių darbas, pinigų švaistymas. Turim patys daryti įtaką.

Vyriausybės nutarimas dėl Dainų šventės dalyvių finansavimo buvo priimtas prieš metus, bet Kauno, Klaipėdos savivaldybės, motyvuodamos, kad neturi lėšų (nors Finansų ministerija įrodė, kad jos turi atitinkamai 2,5 ir 1,5 milijono litų pajamų, viršijančių išlaidas), prievartavo Vyriausybę, gąsdino rengėjus, kad į šventę nevažiuos. Viskas priklauso nuo to, kokie žmonės savivaldybėje dirba. Daug ką galime patys padaryti. Lietuvoje yra daug gražių, sutvarkytų vietų, jas reikėtų išnaudoti renginiams, paskatinti vieniems kitus.

Noriu padėkot visiems, šioje srityje dirbusiems kartu, ir savo žmonėms (jie iš tikrųjų veikia, kiek jėgos leidžia, ir dar daugiau). Linkėčiau tą laiką nugyvent prasmingai, įdomiai, kūrybingai.

Irena Seliukaitė

(Kraštotyros draugijos pirmininkė, Kultūros ministerijos Kultūros įstaigų departamento vyresnioji specialistė):

Daktaras Jonas Basanavičius šimtmečių sandūroje taip pat skambino pavojaus varpais ir sakė, kad jau viskas prarasta, Lietuvos nebėra. Manau, kad tie, kas gyvens XXI amžiuje, kitaip vertins mūsų veiklą, idealizuos ją ir sakys: “kiek daug jie padarė”. Praradimas yra natūralus, todėl reikia pažiūrėti, ką dar galima išsaugoti ir perduoti ateinančiai kartai.

Reikia labiau suremti pečius ir susivienijus bandyti kažką daryti. Per šiuos metus nacionalinėje televizijoje dingo beveik visos laidos, kurios padėjo puoselėti etninę kultūrą (“Po savo stogu”, viktorina “Kraičio skrynia”), bet mes nieko nedarėme, kad ateitume į pagalbą. Televizija negavo nė vieno šias laidas ginančio laiško (ne valdžios institucijų). Vadinasi, jų niekam nereikia.

Pildydami anketas apie kvalifikacijos kėlimą, skyrių vedėjai net neužsimena, net nemimi tokios kategorijos, kaip etninės kultūros specialistas (ė). Mokytojai už etninės kultūros dėstymą jau gali pelnyti metodininko kvalifikaciją (tokia disciplina atsirado nuo 90-ųjų metų). Kultūros srityje dar niekas nieko nedaro, deja. Bet jau dabar reikia pradėti rengti šitos srities darbuotojų kvalifikacijos kėlimo sistemą, ateis laikas, atsiras ir finansinė parama.

Reikia rengtis sudaryti nematerialaus paveldo šedevrų registrą, kurį inicijuoja UNESCO, numatyti kriterijus, siūlyti objektus [...]

[Pristato Kultūros ministerijos premijų už tradicinės kultūros saugojimą ir puoselėjimą nuostatus.]

Baigdama noriu pasidžiaugti Folkloro diena, ji buvo tikrai puiki. Aš ne specialistė ir neišmanau visokių dainavimo, grojimo niuansų, bet ėjau nuo ryto iki vakaro ir klausiau, žiūrėjau, kaip reagavo žmonės (kiek jų ten praėjo). Tai pirma tokia šventė, kuri paliko įspūdį ir puikius atsiliepimus. Renginyje galėjai susirasti savo vietą, galėjai būti vienas, galėjai - su draugais. Ačiū jums visiems už tai, kas buvo padaryta...

Parengė Vida Šatkauskienė

KŪRYBOS METRAŠTIS 1998. Turinys