Kultūros centrai Lietuvoje šiandien ir rytoj

Bill Dufton

Konferencija

Regionų kultūros infrastruktūra: vystymo keliai ir perspektyvos

Vilnius, 1998 lapkričio 30- gruodžio 1 diena

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Lietuva pergyvena didelius socialinius ir ekonominius pasikeitimus, pereidama prie atviros visuomenės, laisvos rinkos ekonomikos, stiprindama ryšius su Europos Sąjungos institucijomis. Kultūros srityje Kultūros ministerija ir savivaldybės siekia tokių kultūros politikos modelių, kurie padėtų institucijoms ir kultūrinei veiklai prisitaikyti prie naujų socialinių ir ekonominių sąlygų, vystytis pereinamuoju laikotarpiu teigiama linkme bei užtikrintų darnią kultūros raidą ateityje.

Asmenys, kuriantys politiką, bei institucijų vadovai, siekdami modernių darbo metodų, susiduria su sunkiai išsprendžiama dilema:

Reikia sukurti naują, į verslą orientuotą ir turintį savų finansavimo šaltinių institucijų tinklą, kuris mažiau priklausytų nuo valstybės finansavimo. Tačiau to neįmanoma pasiekti, nes tokios reformos pareikalautų naujų pradinių investicijų, kurios savo ruožtu negali būti skiriamos dėl polinkio išlaikyti senas institucines struktūras, teikiančias minimalų paslaugų kiekį.

(Kultūros politika Lietuvoje, Europos Taryba, 1997)

Kultūros centrai yra puikus tokios dilemos pavyzdys: kaip sukurti XXI amžiaus reikalavimus atitinkančią infrastruktūrą tuo pačiu metu remiant vietines paslaugas, kurios su labai retomis išimtimis teikiamos panaudojant ribotą ir moraliai pasenusią materialinę bazę? Savo pranešime norėčiau panagrinėti kultūros centrų Lietuvoje kilmę, esamą padėtį ir ateities perspektyvas bei iškelti klausimą: kaip išvengti kultūros centrų nykimo arba geriausiu atveju - jų pasyvaus egzistavimo ir kaip padėti jiems užmegzti naują kontaktą su visuomene? Norėčiau pažymėti, kad šalies vadovybė ir kultūros centrai turėtų suformuoti radikalų, įvairiapusišką ir decentralizuotą požiūrį, kuriuo būtų siekiama performuluoti kultūros centro koncepciją visuomenėje bei kultūros centrą paversti svarbiu modernios kultūros politikos katalizatoriumi.

Kultūros centrams, esantiems naujose Europos demokratinėse šalyse, ypač sudėtinga nustatyti veiklos modelius, galinčius patenkinti pereinamojo laikotarpio kultūrinius poreikius, kurie būtų patrauklūs ir finansiškai prieinami. Sociologiniai tyrimai, atlikti Sinisos Malesevic Vidurio ir Rytų Europos šalyse ir paskelbti Culturelink Network leidinyje 1995 metais, teigia:

Nepavydėtiną finansinę kultūros centrų padėtį “Rytuose” dar labiau pablogina adekvačių ir sėkmingai veikiančių modelių nebuvimas “Vakaruose”. Vakaruose kultūros centrai keičiami, bandant juos pritaikyti prie naujos informacinės visuomenės poreikių. Taigi Rytai yra palikti likimo valiai ir patys turi bandyti susirasti labiausiai tinkamus ir mažiausiai kainuojančius sprendimo būdus. Dėl šios priežasties buvusiose socialistinėse šalyse pati skubiausia užduotis - rasti tinkamus būdus, kaip pakeisti kultūros centrus.

(Kultūros centrai Vidurio ir Rytų Europoje, Sinisa Malesevic, Culturelink, 1995.)

Svarbu pažymėti, kad naujos demokratijos turi rasti tokius sprendimo būdus, kurie būtų pritaikyti prie jų specifinių tradicijų ir besikeičiančių aplinkybių. Tačiau jokios formulės ir štampai neegzistuoja nei Rytuose, nei Vakaruose, todėl Lietuva turi kantriai ieškoti ir labai atidžiai rinktis, keisdamasi patirtimi ir mokydamasi iš sėkmingų tarptautinės praktikos pavyzdžių. Pavyzdžiui, ypač naudinga būtų pasimokyti iš šių dienų vakarietiškos patirties valdyti kultūros institucijas ir teikti paslaugas permainų laikotarpiu, taikant komercinio valdymo praktiką. Prie praktinių pavyzdžių aš dar sugrįšiu savo pasisakymo antroje dalyje. Taip pat būtų labai naudinga užmegzti ryšius su Europos kultūros centrų ryšių tinklu bei artimiau susipažinti su kultūros centrų veikla Lenkijoje, Latvijoje ir Suomijoje.

Lietuvos kultūros politikos apžval-goje, neseniai pristatytoje Europos Tarybai, pažymėta, kad kultūros centro koncepcija susiformavo jau sovietinės okupacijos metais. Būtent tada kultūros centrai tapo vyraujančiu kultūros infrastruktūros vienetu. Pati sistema buvo labai centralizuota dėl savo ideologinės ir politinės paskirties ir labai provinciali dėl savo kompleksinių paslaugų teikimo. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo viena iš pagrindinių kultūros politikos krypčių buvo kaip galima labiau išsaugoti esančias kultūros įstaigas ir infrastruktūrą, tuo pačiu metu skatinant prisitaikymą prie naujų socialinių ir ekonominių realijų. Tokia protekcionistinė tendencija neskatino kultūros centrų analizuoti siūlomų koncepcijų ir prielaidų, kas yra būtina, kad šios institucijos pereinamuoju periodu stiprėtų, o ne silpnėtų, įgaudamos pasitikėjimą ateitimi.

Nuo 1990 metų kultūros centrai, kaip ir kitos kultūros institucijos, pergyveno palaipsnį visuomenės susidomėjimo mažėjimą, kartu mažėjo mėgėjų kolektyvų ir pavienių vartotojų. Kaip pažymėjo Europos Tarybos Apžvalga, 1990-1995 metų periodu buvo uždaryta 300 kultūros centrų, tačiau šiuo periodu atsirado nedidelis skaičius nuo vietinės valdžios infrastruktūros nepriklausomų kultūros centrų. Vis dėlto kultūros centrų tinklas atrodo stebėtinai patvarus, nežiūrint dramatiškų permainų socialinėje ir ekonominėje aplinkoje, vargingų materialinių sąlygų, nepakankamo valstybės finansavimo ir pajamų iš veiklos sumažėjimo bei vargingai apmokamo centrų personalo žemo motyvacijos lygio.

Kultūros politika Lietuvoje teigia:

Kultūros centrų investavimas į kultūros infrastruktūrą ir jų pasklidimas po šalį - įspūdingas. Tačiau jei per keletą metų jie neatsinaujins ir neprisitaikys prie naujos veiklos poreikių, bus sunku pateisinti išlaidas, skiriamas jiems išlaikyti.

(Kultūros politika Lietuvoje, Europos Taryba, 1997)

Nelaimei, pastatai, kuriuose įsikūrę kultūros centrai, gali dažnai trukdyti naujos veiklos poreikiams bei administracijos pasikeitimams. Nepalankus kultūros centrų architektūrinis suprojektavimas sovietiniu laikotarpiu apsunkina galimybę pritaikyti pastatus įvairesnei veiklai, atsižvelgiant į besikeičiančius vietos gyventojų kultūrinius poreikius. Daugumos kultūros centrų pastatai visų pirma pritaikyti vidutinės ir plačios apimties renginiams. Tačiau, priklausomai nuo aptarnaujamų gyventojų skaičiaus, kultūros centrų patalpos varijuoja nuo nedidelės kaimo salės medinėmis grindimis iki specialią paskirtį turinčių salių su scenomis, talpinančių iki 800 žmonių.

Kai kurių, sovietiniu laikotarpiu pastatytų kultūros centrų, pavyzdžiui, Jurbarko ir Anykščių, pastatų konstrukcija yra mažiau monumentali ir nepritaikoma bei patrauklesnė iš išorės ir jaukesnė viduje. Ta pati tendencija pastebėta ir kitos paskirties statiniuose Lietuvoje, statytuose po 1970 metų. Pastaruosiuose pagrindinė patalpa vis dar yra audotorijos tipo, bet ryšys tarp auditorijos ir scenos yra artimesnis. Mažesnės pagalbinės patalpos, kurios yra pritaikytos galerijoms, studijoms, būreliams, repeticijoms ir kitai veiklai, taip pat yra teigiamų pasikeitimų taikantis prie besikeičiančių aplinkybių pavyzdys. Tačiau visų sovietinio laikotarpio kultūros centrų sėkmingas funkcionavimas yra neišvengiamai ribojamas prastos pastatų konstrukcijos, susidėvėjusių įrengimų, aukštų išlaikymo ir remonto paslaugų kainų.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990, nežiūrint kultūros centrų konstrukcinių apribojimų bei esančios infrastruktūros, energingiausi kultūros centrai ryžtingai tęsia savo veiklą. Pavyzdžiui, Kretingos rajono (45 600 gyventojų) savivaldybė išlaiko vieną didelį kultūros centrą Kretingos mieste. Jame suorganizuojama apie 420 renginių per metus, jo patalpose gali repetuoti iki 19 mėgėjų grupių, kurioms iš viso priklauso 400 žmonių, bei profesionalai menininkai.

Kretingos kultūros centras taip pat teikia profesionalią pagalbą mažesniems regiono provincijos kaimams. Kaimo kultūros centrai šiame regione suorganizuoja iki 1500 renginių per metus. Tradicinio kaimo kultūros centro personalą dažniausiai sudaro du žmonės. Jo patalpose gali repetuoti apie šešias mėgėjų grupes. Kiekvieną savaitę tokiame kultūros centre surengiamas vienas renginys vaikams ar suaugusiems bei per mėnesį kartą jį aplanko profesionalus menininkų kolektyvas.

Kartu su pastebima tendencija tęsti savo veiklą kai kuriuose kultūros centruose yra ir pasikeitimų požymių: ryšiuose tarp kultūros centrų ir kultūrinių paslaugų teikimo atsiranda nepriklausomų ir naujo tipo (Atviros Lietuvos fondo namai Vilniuje) kultūros centrų. Kai kuriuose rajonuose kultūrinei veiklai panaudojama alternatyvinės patalpos - mokyklos, bibliotekos, bažnyčios ir kiti vietinės bendruomenės naudojami pastatai. Daugelis kultūros centrų gana pragmatiškai reagavo į besikeičiančias aplinkybes, pavyzdžiui, į savo kultūrinę veiklą įtraukė filmų demonstravimą, kai užsidarė vietiniai kino teatrai. Jurbarko kultūros centre įsikūrė vietinė biblioteka, modernus informacijos ir komercijos centras. Širvintų rajone taip pat vyksta nauji ir sumanūs kultūros centro pertvarkymai. Širvintų rajono Kernavės kultūros centras pasirodė per didelis ir per brangus, kad jį galėtų išlaikyti vietinė bendruomenė. Atsakomybę už pastatų išlaikymą vietinė valdžia perdavė Kernavės valstybiniam muziejui ir kai kurios pastato patalpos buvo pritaikytos muziejaus administracijai ir adukacijos centrui įsikurti. Kitas pozityvus pasikeitimų ženklas buvo Kultūros centrų asociacijos įsteigimas: šiuo metu asociacija turi apie 44 narius ir kolegiją, susidedančią iš 7 narių. Norint, kad ši organizacija efektyviai veiktų kaip nepriklausoma profesionali struktūra, panašiu principu kaip Lietuvos muziejų asociacija, būtina, kad prie asociacijos prisijungtų daugiau kultūros centrų.

Panevėžio kultūros centras „Garsas“ yra visapusiško persitvarkymo modelio pavyzdys. Centras yra įsikūręs svarbioje miesto centro vietoje, priešais nedidelę aikštę ir yra netoli kitų kultūros objektų: teatro, muziejaus ir keleto galerijų. Šis kultūros centras visų pirma veikia kaip kino centras ir pradėjo savo veiklos pertvarkymus prieš septynerius metus, kai dabartinis direktorius įkūrė antrą jaukią kino salę po pagrindine sale. Toks sprendimas sudarė galimybę plėtoti naują kino rinką mieste, demonstruojant specialius kino filmus ir vystant švietimo programas. Šiuo metu vietinė valdžia remia architektų planus, vykdomus centro užsakymu, kuriuose prie veikiančių kino salių numatyta prijungti diskoteką, interneto kavinę, vaikų žaidimų kambarį ir moterų klubą. Taigi “Garsas” skverbiasi į pramogų rinką, įvairindamas savo veiklą bei didindamas teikiamų paslaugų skaičių!

Be anksčiau minėtų iniciatyvų, Kultūros ministerija ir vietinė valdžia susiduria su nemažais sunkumais, spręsdama kultūros institucijų teisinio statuso klausimus. Kaip senos struktūros galėtų pereiti prie efektyvių veiklos priemonių, vystydamos kultūros politiką atviroje demokratinėje visuomenėje? Kultūros centrai yra ypatingai jautri vieta, kadangi jų veiklos sritis daug platesnė negu kitų kultūros įstaigų ir todėl, kad jų veiklai ir joje dalyvaujantiems (arba nustojantiems dalyvauti) žmonėms daug didesnę įtaką daro pasikeitimai visuomenėje. Ypač veikia tokie faktoriai, kaip nedarbas ir kylantis pragyvenimo lygis bei atsirandantys nauji ir tarpusavyje besivaržantys pramogų ir laisvalaikio industrijos šaltiniai.

Sinisa Malesevic teigia, kad posocialistinėse Europos šalyse esančių kultūros centrų įgimtas gebėjimas prisitaikyti dabartiniu pereinamuoju laikotarpiu gali jiems sudaryti sunkumų:

Kultūros centrai gerokai skiriasi nuo kitų kultūros įstaigų. Jų visapusiška veikla, kas pereinamuoju laikotarpiu atrodytų kaip privalumas, nes jie siūlo daug galimybių persitvarkyti, kartais tampa trūkumu ekonominio nuskurdimo sąlygomis. Trūkstant pinigų reikia spręsti, kokie yra finansavimo prioritetai, ir čia pirmenybė visada bus teikiama klasikinėms kultūros įstaigoms (muziejams, teatrams, galerijoms, koncertų salėms ir pan.), o ne kultūros centrams.

(Kultūros centrai Vidurio ir Rytų Europoje, Sinisa Malesevic, Culturelink)

Nors kultūros centrus Lietuvoje remia ir vietinės pramonės įmonės, atsakomybė už daugelį iš jų tenka vietinės valdžios institucijoms ir yra aišku, kad vietinė valdžia turės spręsti apie jų ateitį kiekviename šalies regione. 1995 metais valdžios struktūros išlaikė 985 kultūros centrus, 819 iš jų regionuose, ir šie centrai sudarė 31,5 % visų valdžios pajamų nuo išlaidų kultūrai ir 80,3% nuo kapitalinių išlaidų. Šie skaičiai pabrėžia kultūros centrų finansavimo svarbą teikiant įvairias kultūros paslaugas regioniniame ir vietiniame lygmenyje, organizuojant mėgėjiško ir profesionalaus meno renginius. Taigi jei Lietuvoje nebūtų kultūros centrų, juos reikėtų įsteigti! Tačiau dėl jų ateities reikia nedelsiant priimti sprendimus.

Pastaruoju metu Kultūros ministerija inicijavo regionų infrastruktūros vystymo programą, kuri numato kultūros centrų tinklą reformuoti planuotai ir koordinuotai, konsultuodamasi su vietine valdžia. Ministerijos siūlymu kultūros centrų pasiskirstymas turėtų būti koreguojamas. Taip pat yra siūloma spartinti kultūros centrų renovaciją ir gerinti darbo sąlygas, teikiant pirmenybę aktyviausiems ir sumaniausiems, skatinant bažnyčios ir vietinių kultūros institucijų bendradarbiavimą, ypatingą dėmesį teikiant mokyklų potencialo panaudojimui kultūriniams poreikiams tenkinti ir kiekvienoje apskrityje steigiant metodinius ir informacijos centrus, priklausančius apskrities administracijai.

Veikiančios infrastruktūros ir ryšių tinklo modernizavimas aiškiai nėra paprastas uždavinys. Reorganizacija, naujos investicijos ir šių veiksmų motyvai nėra vien finansiniai, bet ir politiniai. Prieš priimant pagrindinius politinius sprendimus dėl kultūros centrų organizavimo, finansavimo ar pastatų dizaino, visų pirma reikia atsakyti į klausimą: “Koks yra kultūros centrų vaidmuo demokratinėje XXI amžiaus visuomenėje?” Jeigu, kaip buvo anksčiau pažymėta, dinamiški kultūros centrai gali būti visuomenėje vykstančių pasikeitimų ir žmonių laisvalaikio interesų barometru, jie taip pat gali tapti permainų katalizatoriumi, kurdami naujas rinkas įvairiems kultūros produktams ir paslaugoms.

Dabartiniu permainų periodu kultūros centro koncepcija gali atlikti gyvybiškai svarbų vaidmenį, siekiant:

- priemonių nusistovėjusios ir vertingos kultūrinės veiklos tęstinumui;

-atvirumo naujų darbo metodų atžvilgiu;

-dinamiško forumo meno eksperimentams, kultūriniams debatams ir socialiniam atsinaujinimui;

- galimybių mokyklų, bibliotekų, muziejų ir kitų kultūros institucijų vietiniam ir regioniniam ryšių tinklui sukurti;

- ekonominės plėtotės per regioninius ir nacionalinius turistinius maršrutus;

- aktyvios reakcijos į naujų veiklos formų poreikį, aktualizuojamą menininkų profesionalų, mėgėjų entuziastų ir plačiosios visuomenės;

- socialinio susiliejimo - naujos priežasties suartėti vienos bendrijos žmonėms;

- kultūros politikos plėtojimo ir įgyvendinimo vietiniame lygmenyje pagrindinio mechanizmo sukūrimo.

Atsakant į klausimą, kas yra kultūros centras, negali būti pateiktas vienintelis atsakymas arba duota vienareikšmė nuoroda. Išsilaisvinus iš politinės ideologijos ir centro kontrolės reikia peržiūrėti kultūros centro koncepciją ir tam tikriems centrams suteikti galimybę realizuoti savo potencialą. Europos Tarybos apžvalga rekomenduoja įvairiapusį ir decentralizuotą požiūrį į kultūros centrų plėtotę.

Savivaldybės ir ministerija neturėtų vienodai elgtis su visais šalies centrais: reikėtų skatinti diskusijas, remti naujus veiklos būdus, politiškai apgalvotas iniciatyvas, dalytis patirtimi.

(Kultūros politika Lietuvoje, Europos Taryba, 1997)

Savivaldybės pačios turi imtis strategiškai analizuoti savo regiono kultūros centrų veiklą vietinės kultūros vystymo programos rėmuose:

Kiekvienos savivaldybės pirmas žingsnis būtų nustatyti vietos kultūros politiką, strategiją ir kaip ją įgyvendinti. Čia turėtų būti numatyti tikslai ir prioritetai 3-5 metams, kuriuos derėtų aptarti su gretimomis savivaldybėmis, pabrėžiant klausimus, dėl kurių reikia susitarti. Rengiant kultūros plėtotės programas savivaldybė turėtų apsvarstyti, kaip atnaujinti kultūros centrus, kad jie patenkintų naujų veiklos būdų poreikį.

(Kultūros politika Lietuvoje, Europos Taryba, 1997)

Kultūros centro koncepciją būtina iš naujo apibrėžti, kad būtų galima atsiriboti nuo praeities vienašališkumo ir centralizacijos, dalyvauti mūsų dienų kultūriniame vyksme ir aktyviai reaguoti į socialinius, demografinius ir ekonominius pasikeitimus. Žemiau pateiksiu keletą pasiūlymų, kaip apibrėžti kultūros centrą (žinoma, tai sąrašas, siūlomas diskusijai):

- kultūros centras gali būti bet kokio dydžio, o jo veikla neribota;

- kultūros centras paprastai orientuojasi į kelias meno sritis ir reguliariai vykdo pagrindinę veiklos programą;

- kultūros centro koncepcija pabrėžia įvairovę ir paslankumą, atsižvelgiant į vietinės bendruomenės poreikius, lūkesčius ir viltis;

- kultūros centras turi publikuoti savo politiką atskiru leidiniu, neapsiribodamas vien centro sudėtinių dalių aprašymu;

- kultūros centrą apibrėžia aiškiai suformuluoti tikslai, veiklos sritys ir veiklos programa, o ne jo pastatas arba finansavimo šaltiniai.

Culturelink atlikti tyrimai parodė, kad kultūros centrai gali būti penkių tipų, retai sutinkami “grynos” formos:

- meno centrai;

- informacijos ir komunikacijos centrai;

- tyrimų kultūros srityje centrai;

- pramogų, laisvalaikio ir poilsio centrai;

- netiesioginio švietimo, dvasinio lavinimo ir kūrybiškumo skatinimo centrai.

(Kultūros centrai Vidurio ir Rytų Europoje, Sinisa Malesevic, Culturelink)

Neabejotinai visi šie kultūros centrų tipai gali Lietuvoje šiandien būti ne nauja, o požiūrių į juos įvairovė turi būti skatinama teigiama linkme, pripažįstant, kad skirtingi tikslai, siekiai, prioritetai ir programų tipai tiks skirtingiems kultūros centrams, lygiai taip pat bus pritaikomi skirtinguose šalies regionuose. Pavyzdžiui, vienas centras gali teikti pirmenybę menininkų profesionalų poreikiams tenkinti, kitas centras mėgėjų grupių dalyvavimui. Daugelis kultūros centrų, o galbūt dauguma, savo veikloje siekia pusiausvyros: viena vertus, pristatydami profesionalų ir mėgėjų darbus vietinei auditorijai, kita vertus, teikia gyventojų švietimo paslaugas, patalpas ir įrangą, skatindami visuomenės dalyvavimą daugelyje kultūrinės veiklos sričių. Vieni centrai naudojasi tik jų centro pastatų jiems teikiamomis galimybėmis, kiti daugiau orientuojasi į bendradarbiavimą su kitais kultūros centrais. Kiekvienu atveju pusiausvyra tarp įvairių veiklos sričių yra apibrėžiama centro geografinės padėties, jo santykių su kitomis kultūros institucijomis ir rajone esančiais kultūros veiklai skirtais objektais, vietinių tradicijų ir papročių, taip pat centro direktoriaus ir personalo sugebėjimų ir interesų.

Culturelink atlikti tyrimai pabrėžia, kad dinamiškai veikiančių kultūros centrų veiklos programos funkcionuoja cikliškai:

Kultūros centrai, ypač šiuolaikiniai kultūros centrai ir jų programos, funkcionuoja kaip gyvi organizmai - atsiranda, keičia savo programas, savo interesus pritaiko prie vartotojų kultūrinių poreikių, taikosi prie rinkos sąlygų ir besikeičiančių įstatymų (ypač Rytų Europoje), o vėliau išnyksta.

(Kultūros centrai Vidurio ir Rytų Europoje, Sinisa Malesevic, Culturelink)

Nesvarbu, kokia yra kultūros centro veiklos orientacija, programa turi būti vykdoma laikantis kultūros politikos nuostatų ir būtina parodyti, kaip ši politika įgyvendinama.

Kiekvienas centras turi parengti strateginį veiklos planą, kuris numatytų tikslus, priemones ir prioritetus, ir nustatytų pagrindus, kuriais remsis centro žmogiškų ir finansinių resursų valdymas; taip pat galimus išorinius paramos šaltinius. Veiklos planas turi numatyti pasiekto per nustatytą laikotarpį progreso periodiškai atliekamą analizę. Geras strateginis planas suteiktų naujų galių organizacijai ir jos personalui, pagerindamas komunikaciją pačioje organizacijoje, ryšius su vietine valdžia nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Planavimo ir konsultacijų proceso metu pati organizacija ir jos akcininkai turi dalytis atsakomybe už plano sėkmingą įgyvendinimą. Sunkumai, kylantys dėl pastatų išlaikymo ir eksploatavimo, neturi apriboti centro tikslų ir prioritetų: politika, kuri prasideda ir baigiasi su uždaviniu “eksploatuoti pastatus”, - turi būti iš esmės pakeista.

Strateginio planavimo procesas turi prasidėti nuo išsamios apžvalgos, kuri turėtų remtis žemiau nurodytais klausimais:

Kodėl mes čia esame? Atsakymas turi būti tikslo (arba misijos) apibrėžimas, kuris leistų organizacijai nustatyti specifinius siekius, veiklos objektus ir prioritetus.

Kur mes dabar esame? Šis klausimas organizacijas kviečia objektyviai įvertinti esamą padėtį. Dažniausiai naudojamas analizės modelis: Privalumai. Trūkumai. Galimybės ir Pavojai (PTGP).

Kur mes norime Būti? Šio klausimo tikslas yra nustatyti pagrindinius veiklos tikslus ir prioritetus strateginiame plane numatytam periodui. Visi tikslai turi būti aiškiai apibrėžti, pasverti, visuotinai aptarti, įmanomi pasiekti ir išdėstyti per tam tikrą laiką.

Ar galima tai pasiekti? Šis klausimas susijęs su vidinės ir išorinės komunikacijos procesu, kuris yra būtinas užtikrinant plano įgyvendinimą.

Kaip to pasiekti? Atsakymas į šitą klausimą detaliame darbo plane turi nurodyti užduotis ir veiklos objektus bei nustatyti atsakomybę.

Kaip mums sekasi? Ar mums sekasi? Monitoringas ir rezultatų įvertinimas turi būti nuolatinis procesas.

Po atliktos apžvalgos centras turėtų sugebėti sudaryti strateginį planą, kuriame būtų šios dalys:

- plano santrauka;

- organizacijos ir jos teisinio statuso apibrėžimas;

- misijos identifikavimas;

- pagrindinių tikslų ir veiklos objektų identifikavimas;

- esamos situacijos analizė;

- PTGP analizė (Privalumai. Trūkumai. Galimybės ir Pavojai);

- organizacijos tikslų sąrašas, kurių numatoma siekti pagal planą (pavyzdžiui, per 3 metus);

- numatomos veiklos ir programos aprašymas;

- marketingo strategija (įskaitant kainas ir reklamos priemones);

- programų įgyvendinimo priemonės, projektai ir veiklos - reikalingų žmogiškųjų ir materialinių resursų - įvertinimas;

- lygių galimybių politika ir darbo planas, garantuojantis visų visuomenės grupių dalyvavimą lygiomis teisėmis;

- numatomos datos plano dalims įgyvendinti su konkrečiomis užduotimis ir priskirta atsakomybe;

- finansavimo šaltiniai ir strategijos reikalingų fondų užtikrinimui;

- lėšų planavimas ir išlaidų sąmatos;

- rizikos koeficientas ir nenumatytos išlaidos;

- papildomi dokumentai: statutas, organizacinė struktūra, tarybos narių sąrašas, pagrindinių personalo atstovų biografijos.

Yra keletas būdų, kuriais Kultūros ministerija gali skatinti ir remti šį procesą. Ministerija galėtų:

- įteisinti kultūros centro koncepciją ir šios koncepcijos atitikimą kultūros politikos uždaviniams bei įtraukti savivaldybes į vietinės kultūros politikos planavimą;

- kartu su apskričių administracijos padaliniais remti regionų bendradarbiavimą;

- bendradarbiauti su savivaldybėmis ir Kultūros centrų asociacija, atliekant pažangos monitoringą, renkant, analizuojant ir publikuojant statistinę informaciją;

- sudaryti sąlygas kelti kvalifikaciją, itin akcentuojant administravimą pereinamuoju laikotarpiu ir strateginio ir komercinio planavimo taikymą kultūros institucijai;

- bendradarbiauti su Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybėmis ir Kultūros centrų asociacija, skatinant mokyklų patalpų panaudojimą kultūrinei veiklai ten, kur toks sprendimo būdas gali būti ekonomiškas, ieškant naujų arba alternatyvių patalpų išaugusiems kultūriniams poreikiams tenkinti;

- skatinti / koordinuoti ne savivaldybių žinioje esančią veiklą.

Išvados

Atviroje visuomenėje kultūros centrai gali būti pasikeitimų barometras ir katalizatorius, kurie, tenkindami tiek vietinių gyventojų poreikius ir lūkesčius, tiek profesionalų menininkų ir kultūros specialistų poreikius, dirba lanksčiai ir išradingai. Šiuo metu Lietuvoje vykstant socialinėms ir ekonominėms reformoms, kultūros centrai yra pasiryžę tęsti pradėtą veiklą ir yra reikšmingi savivaldybių kultūros politikos vystymo ir įgyvendinimo instrumentai. Sprendimai dėl kultūros centrų ateities reikalingi nedelsiant, tačiau jų infrastruktūros ir ryšių sistemos modernizavimas nėra vienareikšmė užduotis, skirta reorganizacijai ir naujoms investicijoms. Kultūros centrai turi iš naujo užmegzti naujus ryšius su visuomene. Tuo tikslu Kultūros ministerija, savivaldybės ir Kultūros centrų asociacija turi dirbti kartu, kad iš naujo apibrėžtų kultūros centro koncepciją, atsižvelgiant į šiuolaikinius poreikius ir skatinant atskirus centrus plėtoti savo strateginius planus vietinės valdžios kultūros programų kontekste.

*Straipsnio vertimo kalba beveik netaisyta

KŪRYBOS METRAŠTIS 1998. Turinys