Žingsniai per Lietuvą

Aleksandras Šidlauskas

1. Tylioji kultūros žemė. Mėgėjų kūryba - reikšmus kultūros puslapis. Jame pilna įvairiausių reiškinių: nuo jaukios vakaronės nuošaliuose kultūros namuose iki Pasaulio lietuvių dainų šventės. Kultūrininkas (jų Lietuvoje - 2.876) - kūrybingas žmogus, vis dar neprarandantis entuziazmo, puoselėjantis įvairias žmonių laisvalaikio formas. Nerasime rajono ar miesto, kuriame nebūtų savaimių, tiktai šiam kraštui būdingų renginių - sambūrių, varžytuvių, linksmavakarių ar susiėjimų. Nuo vaikų poezijos popietės iki senolių pagerbtuvių - toks didus gyvenimo, kūrybos ir veiklos etapas. Vien entuziazmo visuomet maža, reikia išmanumo, meninės nuovokos, kūrybinio šišo. Štai pakruojiečiai pirmieji Respublikoje sukūrė visų miestelių herbus. Kas daugiau subūrė žmonių į folkloro ansamblius už varėniškius? Niekas, nes šiame rajone dirba net 32 folkloro kolektyvai. Vidurio Lietuvoje dunkso ramus miestelis - Baisogala. Į pastarąją Dainų šventę iš čia Vilniun atvyko penki kolektyvai, o savaimingas lapkričio renginys - savaitės koncertų (ataskaitų) ciklas. Kultūros namams jau 40 metų, o garbusis “Žvangulis” atšventė 25-erių metų jubiliejų. Raseiniškei liaudiškos muzikos kapelai “Dubysai”, G. Grigalio augintinei, jau trisdešimt. Kas plačiau skverbėsi į savo rajonų praeitį, jeigu ne Rokiškio ir Zarasų kultūros vadovai P. Blaževičius ir G. Ragauskaitė. Jų mėgėjų kūrybos aprašai, virtę knygomis, susistemino, apibendrino ir paskleidė tai, kas istoriškai vertinga. Šiaulių ir Šakių rajonų kultūros skyrių vedėjos V. Jurešienė ir A. Kasparevičienė - patyrusios kultūrininkų pagalbininkės ir globėjos. Jų parengtos ir inicijuotos perspektyvios rajonų kultūros programos - išsami praeities tradicijų ir šiandienos darbų išklotinė. Raseiniškiai ėmėsi prislopusio jaunimo kūrybos žanro - atgaivino dainuojamąją poeziją, ketvirtą kartą surengė respublikinį renginį “Šaltinis”. Jeigu 1995 metais (tai pradžia) atvyko tiktai 6 grupės su 9 dalyviais, tai 1998 metais į “Šaltinį” jau susirinko 20 įvairios sudėties muzikinių grupių (36 dalyviai).

Respublikoje dirba 967 kultūros namai (centrai). Iš jų - 849 kaime. Juose darbuojasi įvairaus išsilavinimo kultūrininkai. Tai daugiausia vyresniosios kartos žmonės, baigę buvusias kultūros mokyklas ar turintys tiktai vidurinį išsilavinimą ar atėję iš kitų žinybų. Tokių per 65 proc. Nors mažoka žmonių su aukštuoju išsilavinimu, bet jų indėlis pakankamai ženklus. Gražiais pasiekimais, ugdant mėgėjų kūrybą, pasižymi kas trečia ketvirta kaimo kultūros įstaiga. Įtaigius vaidinimus parengia Kalvarijos, Avižienių, Viešintų, Salantų, Griškabūdžio, Taujėnų, Gruzdžių, Marcinkonių kultūros namų vaidintojai. Šokių tradicijos nėra tokios senos kaip dainavimo, bet Dainų šventės, konkursai “Pora už poros” parodo, kad kaimų šokėjai taip pat moka pasivaržyti su rajonų centrų šokio puoselėtojais. Miroslavo, Krokialaukio, Veliuonos, Zapyškio, Leipalingio, Igliaukos, Ginkūnų, Janapolės, Grigiškių, Vieciūnų šokėjai garsūs ne tiktai savo rajone. Tą pat galima tarti apie Raudondvario, Garliavos, Salantų, Lekėčių, Girionių, Kazlų Rūdos, Ginkūnų chorus. Ir kaip šiuo atveju neprisiminsi trečiąją Dainų šventę, įvykusią 1930 metais Kaune. Tuomet dainavo žmonės iš Alvito, Antašavos, Barstyčių, Čiobiškio, Josvainių, Kražių, Kurklių, Nemakščių, Pašvitinio, Šunskų, Salamiesčio, Seredžiaus, Slavikų, Traupio, Užpalių, Vadžgirio, Varlaukio, Veiverių, Vyžuonų. Visų vietovių chorų neįmanoma išvardyti!..

Tačiau šiandien šiose vietose suburti gausesnį chorą praktiškai yra neįmanoma dėl daugelio priežasčių. Kiekvienas metas turi savo “apeigas”, kinta žanrai, kinta žmonių poreikiai, kaimuose nepaprastai sumažėjo jaunimo, atsirado kitokių pramogų, daug ką nugožia televizorius, kone vienintelis langas į pasaulį, o kartu - ir laiko susintojas. Nors chorvedžių Lietuvoje padaugėjo šimteriopai lyginant su 1930 metais, bet apskritai kaime nyksta dainavimo tradicijos. Laimei, liaudiškos muzikos kapelos ir folkloro ansambliai sėkmingai atstovauja kaimo mėgėjų kūrybai. Čia nekalbama apie tautodailininkus, tautosakos pateikėjus, eiliuotojus, atsiminimų ir pasakotojų autorius.

Reikia pastebėti, kad ne visuomet ir ne visur kaimo kultūros centrų kiekį lemia prasmingų darbų gausa. Laiko bėgimas iš esmės keičia mėgėjų kūrybos sampratą. Esama abejingumo saviugdai, vietos inteligentas taip pat susnūdo, vis, kaip anksčiau, laukdamas nurodinėjimų ir pamokymų. Tas metas jau praeityje. Dera griebtis kuklesnės veiklos: rinkti, kaupti, sisteminti ir publikuoti etninės kultūros faktus, rengti temines kraštotyros ekspedicijas.

2. Renginių kasdienos įvairovė. Respublikos kultūros darbuotojų mokymas yra sumenkęs, nes sumažėjo seminarų ir konferencijų. Nedaug žmonių baigia Kultūros darbuotojų tobulinimosi centro kursus. Į eilinius vietinius pasitarimus vietose retai pakviečiami LLKC specialistai, aukštųjų mokyklų ir konservatorijų dėstytojai, mokslo žmonės, patyrę kultūrininkai, pagarsėjusių meno grupių vadovai. Priežastys - sumenkęs finansavimas, kultūros vadovų abejingumas ir pasyvumas. Aktyviau šiuose baruose reiškiasi Šiaulių, Panevėžio ir Utenos apskritys. Nuosekliau kultūrininkai mokomi Varėnos, Prienų, Kelmės, Joniškio, Akmenės rajonuose. Nevienodas rajonų aktyvumas rengiant tarprajoninius renginius, inicijuojant apžiūras ir konkursus, koncertus ir gastroles. Mažai vykstama vienų pas kitus, tarytum geroji darbo patirtis būtų menkas turtas. Netgi susiėjimas “Graži mūsų šeimynėlė” (renginys, nereikalaujantis daug išlaidų) ne visur randa atgarsį. Tiktai Širvintų, Telšių, Ukmergės, Varėnos, Pakruojo, Šiaulių, Radviliškio, Biržų, Kupiškio, Alytaus, Tauragės rajonai aktyviai bendrauja su šeimomis. Štai keletas statistikos duomenų: 1992 metais šiame renginyje dalyvavo 63 šeimos (410 dalyvių), 1996 metais - 47 šeimos (392 dalyviai), o 1998 metais į keturias zonas (Raseiniai, Joniškis, Varėna, Molėtai) atvyko 56 šeimos (420 dalyvių). Viena šeima - vienam rajonui ir miestui. Tikrai mažoka.

Kaimo kultūros namų pokyčiai nėra tokie ženklūs kaip to norėtųsi. Jų veiklos turinys - poilsio vakarai, susitikimai, parodėlės, netipinių kapelų koncertėliai, atsitiktinių meno kolektyvų priėmimai, priešrinkiminių kampanijų sambūriai. Dar ne visuose kultūros centruose skaitomas LLKC leidinys “Liaudies kultūra”, “Muzikos barai”, kita kultūros periodika. Šios įstaigos dar neturi (o galbūt nenori?) techninių galimybių įrašuose fiksuoti papročius ir apeigas. Daug kas priklauso nuo rajono grandies vadovavimo kaimo kultūros įstaigoms. Šie ryšiai yra gerokai nutrūkinėję, ypač ten, kur kultūros centrai tiesiogiai priklauso seniūnijoms.

Pasiguodus reikia pastebėti, kad esama ir naujų pokyčių. Štai Kauno rajone suplanuotas kultūros darbuotojų atestavimas, prieniškiai intensyviai renka Dainų švenčių istorijos duomenis, rašo detalų metraštį. Joniškiečiai, molėtiškiai, uteniškiai, biržiečiai, telšiškiai, kauniečiai, raseiniškiai, radviliškėnai kultūros darbuotojai literatai domisi savo krašto eiliuotojais, atsiminimų autoriais, piršliais, giesmininkais, rengia literatūrinius puslapius rajono laikraščiuose, leidžia almanachus; žinotina, kad per dvidešimt respublikos kultūros darbuotojų yra Kaimo rašytojų sąjungos nariai. 1998 metais į 7-ąją kultūros darbuotojų literatų šventę Kazlų Rūdoje (Marijampolės r.) susirinko per 40 kultūrininkų. Tai kas dveji metai vykstantis susibūrimas. Jų tikslas - ugdyti talentus, skatinti meninius įgūdžius, vertinti kūrybą. Rokų (Kauno r.) kultūros centras užrašė Marijos Marmienės iš Kauno įspūdžius apie 1924 ir 1928 metų Dainų šventes. Raseiniškiai negausias lėšas skirsto respublikiniu principu - pagal pateiktas programas įvairioms kultūros reikmėms.

3. Istorijos aidai dabartyje. Žmonių poreikiai labai įvairūs. Vieniems labiausiai patinka pramoginės atrakcijos. Kiti pageidauja linksmos muzikos, estradinių renginių. Tretieji, kūrybingesni ir labiau išprusę žmonės, tikisi, kad kaimą vislab pasieks ir kamerinės muzikos koncertai, poezijos spektakliai, vokalinės muzikos atlikėjai. Kaimo publikai taip pat patinka vaidinimai, susitikimai su rašytojais, kraštiečiais, tremtiniais ir buvusiais partizanais. Jaunimas buriasi į profesinius sambūrius, anksčiau vadintus klubais pagal pomėgius, vyresniojo amžiaus žmonės prašo, kad jie būtų išmokyti groti akordeonu, skambinti gitara, smuikuoti; moksleiviai, kuriems mokykloje nesudarytos kūrybos ugdymo sąlygos, norėtų meistravimo, rankdarbystės, piešimo, literatūrinės kūrybos būrelių. Tokie pageidavimai reiškiami nebe pirmi metai. Deja, kaimo kultūros centrai dar vangiai atsiliepia į šiuos pageidavimus. Taip prarandamas lankytojas, potencialus kultūros žmogus.

Pavyko Liaudies kultūros centro ir Kraštotyros draugijos surengta apžiūra “Atsiminimai - istorijos užrašai”. Praėjusiais metais LLKC buvo surengta atsiminimų paroda seminaras. Joje dalyvavo 24 asmenys iš Šiaulių, Marijampolės, Vilkaviškio, Akmenės, Skuodo, Lazdijų, Ukmergės, Tauragės rajonų, Vilniaus, Panevėžio, Druskininkų, Šiaulių miestų. 2520 puslapių rašytinės ir spausdintinės medžiagos - vertingas turtas. Papasakota apie šeimas, kaimus, gimines, sukaupta tekstų apie papročius, apeigas, praeities žmonių gyvenseną. Gausiausiai atsiminimų surinko šiaulietė Irena Rudzinskienė, jos tekstų bagažas - net 830 puslapių. Plačiai pasakojo Aldona Šukienė (Lazdijų r.), Aldona Buragaitė (Vilkaviškio r.), Steponas Mickevičius (Skuodas), Gediminas Vinikaitis (Seinai, Lenkija).

Lietuvos mėgėjų kultūra - įvairus kūrybos pasaulis. Jame atsiskleidžia žmonių polinkiai, poreikiai ir sugebėjimai. Statistikos departamento pateiktų duomenų palyginamoji charakteristika byloja apie tendencijas ir perspektyvas. Mažėjantis respublikos kultūros centrų skaičius (1995 m. - 985 kultūros centrai, 1996 m. - 974, 1997 m. -967) nerodo mažėjančio mėgėjų meno kolektyvų skaičiaus; pamečiui: 3963, 4105, 4328. Pakankamai iškalbus ir įvairiuose mėgėjų kūrybos žanruose dalyvaujančių dalyvių skaičius: 48999-51121-52214. Suprantama, procentiškai tai tėra labai mažas kūrybine veikla užsiimančių žmonių skaičius. Pastebėtina, kad ši statistika - be moksleivių ir studentų, kurių mėgėjiškumas taip pat yra spalvingas. Toji pati statistika sako, kad įvairių renginių per šiuos trejus metus surengta atitinkamai: 66.224 - 67.148 - 64.681.

Nemažą įtaką mėgėjų kūrybai turi visuomeniniai dariniai, kurie arba tęsia praeities tradicijas, arba ieško naujų, šiandieninių veiklos formų. Tai ne pelno siekiančios organizacijos, suburiančios įvairių pomėgių žmones. Kaip aktyviausias reikia paminėti Kraštotyros draugiją, Lietuvos chorų sąjungą, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą, Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungą, Lietuvos choreografų sąjungą. Profesinių ir mėgėjiškų interesų vedini į šias organizacijas susibūrę žmonės įprasmina savo laisvalaikį, dirba kūrybinį darbą, publikuoja įvairaus turinio medžiagą, kuri ilgainiui taps svarbiais kultūros istorijos faktais, besibaigiančio dvidešimtojo amžiaus mėgėjų kūrybos įvardijimu.

4. Žiniasklaidos žodžio skvarba. Margaspalvis Lietuvos spaudos pasaulis prisodrintas politinių įvykių, sensacijų, šmeižtų ir paviršutiniškos gyvenimo analizės. Apie mėgėjų kultūrą respublikos spauda apskritai rašo priešokiais - daugiausia prieš šventes, prieš kitus didžiuosius renginius arba po jų. Faktografinis atspindys nėra blogybė, bet dienraščių žurnalistai retai užčiuopia veiksnų mėgėjų kūrybos pulsą. Nelabai aiškios šitokio abejingumo priežastys. Džiugina vienas dalykas: yra spaudinių, kurie visuomenėje nebūdami itin populiarūs, vaidina svarbų estetinį ir kitokį prusinimo darbą. Tai “Žemaičių saulutė” (Plungė), “Voruta” (Vilnius), “XXI amžius” (Kaunas). Šių leidinių dėmesingumas kraštų mėgėjų kultūrai ir jos tradicijoms, šios dienos darbų atsklaidai yra simptomiškas. Viena - beatodairiškai dienraščiuose kritikuoti, kas daroma, o antra - tolerantiškai ir mokamai vertinti žmonių kūrybinę saviraišką, suvokti ir susivokti, kurlink einama, kas darytina rytoj. Retas žurnalistas yra kultūrologijos žinovas, kultūros istorijos mokovas, objektyvus kultūros vyksmo vertintojas. Yra vienas kitas rašantysis, vertas dėmesio, bet jie “nusėdę” žurnaluose, kultūros savaitraščiuose. Trumpoje rajonų ir periferijos miestų spaudos apžvalgoje norisi paliesti kai kuriuos aspektus, ryškesnes detales, supažindinti, kuo domisi rajonų spauda, kas akyliau pastebima. Čia bandoma atsiriboti nuo trumpų informacijų, skelbimo pobūdžio aprašų, knygų pristatymo, renginių vienadienės reklamos.

Perverstas pluoštas rajono laikraščių ir įsitikinta, kad kai kurie iš jų yra pakankamai dėmesingi vietos kultūros naujovėms, kultūrininkų veiklos apibūdinimui. Yra spaudinių, kurie pastoviai rašo šiomis temomis. Tai pasakytina apie Alytaus, Tauragės, Telšių, Marijampolės, Kauno, Plungės, Trakų, Šakių, Ukmergės, Kupiškio, Akmenės, Utenos, Radviliškio, Rokiškio, Kretingos rajonų laikraščius. Papročių ir apeigų aprašymai, rašiniai apie mėgėjų meno kolektyvų jubiliejus, pokalbiai su geriausiais vietos kultūros darbuotojais, reportažai iš naujų paminklų atidarytuvių, kultūros istorijos puslapiai, folkloro ansamblių veikla, knygų recenzijos, kaimo muzikantų, tautodailininkų, kraštotyrininkų, dainininkų portretai, mintys apie rytdienos kultūrą, įvairių rajonų, tarprajoninių, respublikinių renginių fotoiliustracijos, mėgėjų teatrų premjerinių spektaklių recenzijos, prisiminimai apie žymiuosius kraštiečius, istorinių datų paminėjimai, naujų miestelių herbų pristatymai, profesionalių meno kolektyvų koncertų vertinimai, armonikininkų suburtuvės, šeimų muzikavimo susiėjimai - tai bene svarbiausios temos, kurios išmargina laikraščių puslapius, kuriuose, deja, esama itin daug reklamos, pilkų “ekonomikos” reportažų, nusikaltimų statistikos. Tiktai tie kultūros puslapiai - didžioji atgaiva, rajonų savaimos atskleistis. Galima būtų pasiguosti, kad rajonų spaudos puslapiuose mažoka pokalbių, apvalių stalų, diskusijų. Nepakenktų svarbesnių renginių reklama, trumpi reportažėliai, žmonių laiškų apžvalgos, piliečių pageidavimai kultūrininkams. Retai apie kultūrą tekalba patys režisieriai, chorvedžiai, choreografai, muzikai. Tai paįvairintų vietos kultūros panoramą. Stokojama kultūros kalendorinių datų.

Štai Telšių rajono laikraštis “Kalvotoji Žemaitija” praėjusiais metais pasakojo apie folkloro ansamblį “Insula”, apie Žemaitės teatro gastroles, apie “Jurgelio valso” renginį, čia neretas literatų mėgėjų puslapis. Plungės “Žemaičių saulutė” stengiasi intelektualiai kalbėti apie laisvalaikį, mini žymiųjų žmonių sukaktis, rašo apie telšiškį vaikų folkloro ansamblį “Čiučiuruks”, kalbasi su kraštotyros veteranais, pamini žinomo skulptoriaus Viliaus Orvido penktąsias mirties metines, spausdina aktoriaus D. Banionio atsiminimus apie poetą V. Mačernį, supažindina su tautosakos rinkėjais, reikiamą dėmesį skiria žemaičiams eiliuotojams. “Utenis” aprašo piemenukų rudens šventę, supažindina su naujais Tautodailininkų sąjungos nariais, papasakoja apie apskrities kultūrininkų šventės iškilmes, nuoširdžiai kalba apie medžio drožėją A. Bikelį iš Pikčiūnų kaimo, reportažuoja tradicinę tautodailininkų parodą, rašo apie karpinių tradicijas. “Ūkininko” žurnalas, leidžiamas Jonavoje, dėmesingas mėgėjų kūrybai, dažnai spausdina literatų kūrybos, supažindina su jų gyvenimu. “Gimtasis Rokiškis” kasmet pristato profesionalių teatrų spektaklius vietos tradicinėje šventėje. “Šiaulių kraštas” ne vieną puslapį paskiria įvairiems renginiams, apskrities kultūrininkams, parodoms, apžiūroms, gastrolėms. Panevėžio ir Klaipėdos miestų laikraščiai nevengia polemiškų, kritiškų pokalbių, prognozuoja kultūros rytdieną. Ypač šviežiomis ir įtaigiomis kultūros medžiagomis išsiskiria “Valstiečių laikraštis”.

Žiniasklaidos puslapiai - marga kultūros mozaika, rūpestingas žvilgsnis į šiandienos mėgėjų kultūrą.

KŪRYBOS METRAŠTIS 1998. Turinys