Šimtmetis rašo kultūros istoriją

Juozas Mikutavičius

Praėjusieji 1998 metai kultūros darbuotojams buvo reikšmingi įvairių kultūros įvykių gausa. Nerastume savivaldybės, kurioje nebūtų analizuojami ir svarstomi aktualūs nūdienos kultūros reiškiniai, kur nebūtų vykdomos įvairios kultūros programos. Tai liudija savivaldybių kultūros skyrių pateikta turininga kultūros darbų apžvalga. Iš čia matyti, kad kultūros darbuotojai į savo mėgstamą darbą keičia požiūrį, stengdamiesi išsamiai aprašyti mėgėjų kultūros renginius ir tokiu būdu istorijai išsaugoti dabarties kultūros vyksmą.

Žavūs praėjusieji metai ir tuo, kad, nežiūrint ne itin palankių kultūros plėtotei finansinių sąlygų, specialistų kūrybinė nuostata buvo pakili. Kitokiu atveju į tokį kultūros Olimpą kaip Pasaulio lietuvių dainų šventė tikrai nebūtume įkopę. Dabar gi visų sąžinė rami, kad padarėme viską, ką galėjome, kad iš kiekvieno mūsų krašto kampelio į Dainų šventės koncertų programas įsilietų kuo daugiau gerai pasirengusių atlikėjų.

Nenorėčiau Dainų švenčių svarbos mūsų krašto kultūrai priešpriešinti kitokio pobūdžio mėgėjų kultūrai, bet manau, kad būtent Dainų šventė ir kiti savo turiniu mūsų valstybei reikšmingi savivaldybėse vykstantys kultūros reiškiniai sudaro mūsų darbo esmę.

Turėdami didžiulę darbo patirtį, gebėdami įsiklausyti į laiko balsą, pajausti mus supančią aplinką, žinodami ir vertindami kultūros reikšmę žmonių gyvenime, mes galime aktyviau išnaudoti galimybę įtraukti jaunimą į kaimo, seniūnijos, miestelio ar miesto kultūrinių įvykių sūkurį. Suprantama, kad dauguma Lietuvos kultūros darbuotojų tą ir daro, bet yra ir tokių, kuriems mano raginimas galėtų būti kaip nuoširdus patarimas. Iniciatyva ir kūrybingumas, didelis noras sukurti ką nors neregėto ir gražaus yra pagrindinis mūsų ginklas ir garantija, kad nebūsime nustumti į nuošalę.

Mėgėjų meninės kūrybos būklę labai gera negalėčiau pavadinti, bet nenorėčiau teigti, kad padėtis yra prasta. Gero ir blogo yra pakankamai, ir tai dėsninga. Viskas priklauso nuo kultūros vadovų, specialistų, nuo savivaldybių dėmesio. Tose savivaldybėse, kuriose į kultūrą vyrauja geranoriškas požiūris, ten ir rezultatai puikūs. Visos blogybės ima ryškėti tada, kai savivaldybių politikai norom ar nenorom nutolsta nuo aktualių kultūros reikalų, kur dažna kultūros skyrių vedėjų kaita, kur nevertinamas kultūros specialistų darbas ir pats kultūros poveikis žmogui. Reikia pripažinti, kad pati nuostata į kultūros žmones daugeliu atveju yra teigiama. Nemažai savivaldybių bėdoja dėl lėšų stygiaus, kuris daro neigiamą įtaką mėgėjų meno kolektyvų kūrybiniam darbui. Ryškiausiai ši problema iškilo Kauno mieste. Mėgėjų meno kolektyvų veiklos neremia ir Vilniaus miesto savivaldybė. Su panašiomis bėdomis susiduria ir kitų miestų kultūros specialistai, bet apskritai geroji kūrybos dvasia gyvybinga. Kelia nerimą tam tikros atskirų žanrų tendencijos. Baigia išnykti vidurinių mokyklų mišrūs chorai, visame krašte veikia vos keli berniukų chorai. Nuolat mažėja vyrų dainininkų, vos kas ketvirtame rajone ir mieste sėkmingai darbuojasi vaikų ir jaunimo pučiamieji orkestrai. Lyginant su Estija šiuo požiūriu mes atrodome gana liūdnai. Būtent šiuose baruose ir galėtų pasidarbuoti patys ištvermingiausieji, patys kūrybingiausieji chorų ir orkestrų specialistai.

Itin daug teigiamų poslinkių choreografijoje, teatro mene. Plati ir įvairiapusė folkloro ansamblių veikla.

Šis nueinantis šimtmetis yra be galo svarbus visos mūsų kultūros raidai, nes nuo klojimo vakarų carinės priespaudos metais prasidėjęs kultūros atgimimas pastaraisiais dešimtmečiais nepaprastai gražiai išsiskleidė ir suklestėjo. Apie tai byloja ir gana aukštas mūsų valstybės profesinio meno įvertinimas.

Mėgėjų meno kūrėjų nueitą kelią žymi keli etapai. Visų pirma pačios mėgėjų kultūros ištakos. Dėl istorinių aplinkybių ši veikla Lietuvoje slopinta, tad, suprantama, ji anksčiau negalėjo išsiskleisti. Nors nebuvo kultūros specialistų, negausi inteligentija, trūko veiklai palankių aplinkybių, bet atsiradus galimybei tautiškumui reikštis tuo kaipmat pasinaudota. Lyginant su kitomis Europos ir Baltijos valstybėmis Lietuvoje mėgėjų meno plėtra atsiliko mažiausiai 50-čia metų. Tai liudija faktas, kad pirmoji dainų šventė Estijoje buvo surengta 1869, Latvijoje 1873, ogi Lietuvoje tik 1924 metais.

Atkurtos Lietuvos valstybės 1918-1940 metų laikotarpis mums yra be galo brangus, nes būtent tuo metu susiformavo Dainų šventės tradicijos, kurios generavo visą mėgėjų kūrybos procesą. Tiesa, tuomet valstybė menkai rėmė mėgėjų meną, bet viską kompensavo begalinis žmonių ir įvairių kultūros draugijų entuziazmas, labai produktyviai reiškėsi visuomeninės organizacijos. 1937 metų pabaigoje veikė 7.774 įvairaus pobūdžio visuomeninės organizacijos ir jų padaliniai. Kultūros srityje daugiausia nuveikė Šaulių sąjunga su savo skyriais regionuose. Šios sąjungos globos dėka veikė daugybė chorų, orkestrų, vyko šokių ir dainų šventės.

Sovietinis laikotarpis mėgėjų meninę kūrybą, kaip ir patį žmogų, savaip paženklino, bet, mūsų laimei, žmogus išliko tvirtas savo dvasia ir kūrybos raiška.

Jau aštuoneri metai gyvename naujoje, savo valstybingumą atkūrusioje Lietuvoje. Tarp visų kultūros raidos etapų yra labai daug bendro, bet darbo formų ir sąlygų bei kultūros sklaidos prasme yra daug nepalyginamų dalykų. Būtent šio šimtmečio pabaiga mėgėjų meno kūrybai pradeda taikyti naujus išlikimo ir tolesnio klestėjimo ekonominius standartus. Akivaizdu, kad valstybė anksčiau ar vėliau pabandys nusikratyti ekonomiškai nostalgiška mėgėjų kultūros infrastruktūros našta. Visais laikais laimėdavo tie kultūros žmonės, kurie nujausdami artėjančius neigiamus reiškinius, galėdavo pasiūlyti savo protu subrandintą išeitį, įrodančią kultūrinio darbo svarbumą bendruomenei, jaunų žmonių lavinimui ir švietimui.

Kai skaitysite šį pirmąjį mūsų informacinį biuletenį, Jūs jau būsite susipažinę su Lietuvos liaudies kultūros centro specialistų parengta 1999-2002 metų programa. Pirmiausia ši programa aiškiai apibrėžia Liaudies kultūros centro veiklos kontūrus, plačiau atskleidžia ir išryškina atskiras temas. Tai esminis dokumentas, reglamentuojantis kultūros specialistų ir viso kolektyvo darbą. Tradiciškai ši programa orientuota į tuos procesus, kurie vyksta ar galėtų vykti rajonuose ir miestuose. Jos turinys yra labai platus, ir manom, kad daugeliu atvejų bus naudingas visiems kultūros darbuotojams. Pirma, dauguma mėgėjų meno kolektyvų galės tiesiogiai įsijungti į etninės kultūros bei mėgėjų meno programas apibrėžtu laiku; antra, programoje apstu temų, kurios vienaip ar kitaip gali būti reikšmingos ir svarbios įvairiais aspektais. Programa aiškiai nusako pačių svarbiausių Lietuvoje rengiamų švenčių, festivalių, konkursų, seminarų, konferencijų tikslus ir uždavinius bei jų įgyvendinimo būdus. Galima sakyti, kad tai bendra mūsų darbų programa, orientuojanti kultūros darbuotojus kūrybingai veiklai. Rengdami šią, trečiąją, programą, turėjome dėl daug ko apsispręsti, pajutome, kaip nelengva yra išryškinti jos turinį, atskleisti kiekvienos temos ar potemės svarbą ir reikšmę. Viliuosi, kad Jums sukels įvairių minčių, vienaip ar kitaip praturtins vietinį kultūros darbą. Manyčiau, galėtume laikyti nemažu laimėjimu, jei panašias ilgalaikes programas turėtų parengę rajonų ir miestų kultūros centrai ar kiti dariniai. Rajonams ir miestams turėti kultūros programas yra tiesiog būtina, nes jomis išreiškiama kultūros darbo misija, atsiribojama nuo mažai reikšmingų detalių, atskleidžiamos darbuotojų intelektualinės galios, išryškinamos aukštesnių meninių tikslų siekimo galimybės. Visa tai svarbu šiandien, kai kultūros darbas dar ne visur pakankamai įvertinamas, kai pareigūnai abejingi netgi logiškiems argumentams. Programomis galima daryti kur kas reikšmingesnę įtaką tiek visuomenei, tiek politikams. Tikiu, kad tų savivaldybių kultūros vadovai, kurie jau seniai savo darbus rikiuoja programų pagrindu, patys galėtų pasidalyti patirtimi.

Manyčiau, kad plačiau aptarinėti Liaudies kultūros centro ir savivaldybių kultūros institucijų ir specialistų ryšių nevertėtų, nes jie su mažomis išimtimis yra geri ir naudingi. Tačiau aiškiai jaučiame, kad abi pusės siekia tuos kūrybinius ryšius stiprinti. Juk visa mūsų veikla abipusiškai remiasi naudingų programų vykdymu. Mūsų tikslas yra stengtis daryti įtaką abipusiams kultūros procesams. Juk daugybę gyvybingų ir gražių kultūros reiškinių matome kiekvienoje savivaldybėje, ir mums malonu, jei kuo nors galime prisidėti. Kita vertus, labai džiaugiamės, kai mūsų specialistų siūlomos programos sudomina mėgėjų teatrų, chorų, šokių, folkloro ansamblių, orkestrų ir kitų kolektyvų vadovus.

Visi savivaldybių, kultūros institucijų bei Liaudies kultūros centro sumanymai skleidžiasi visame krašte, ir tai yra puiku. Vis labiau jaučiame savivaldybių kultūros įstaigų ir organizacinę, ir materialinę paramą. Priešingu atveju reikėtų daug ko atsisakyti. Malonu, kad pamažu ir apskričių administracijos bando įsiterpti į regionų kultūros procesus. Antai savitą kelią, jungiant apskrities kultūros žmonių pastangas bendram tarptautiniam festivaliui “Ežerų sietuva”, surado Utenos apskrities administracija. Be to, plėtojasi graži apskrities kultūros darbuotojų šventės tradicija.

Labai kolegialiai kultūros klausimus svarsto Šiaulių apskrities administracijos kultūros taryba. Daug teigiamybių yra ir kitose apskrityse. Glaudžiai bendradarbiaudami su savivaldybių, apskričių kultūros žmonėmis, ir mes, Liaudies kultūros centro darbuotojai, daug ką sužinome ir iš daug ko pasimokome.

Sąmoningai atskirai nepaminėjau savivaldybių kultūros, kultūros ir švietimo skyrių plačios veiklos, nes jų, gerai dirbančių, tiek daug, kad neatsargiai, nepamatuotai išsakyta mintis galėtų daug ką iš Jūsų įskaudinti. Prisimindamas praėjusius metus, jaučiu pareigą nuoširdžiai padėkoti savivaldybių kultūros ir švietimo vadovams, kultūros ir švietimo darbuotojams už kūrybingą bendradarbiavimą, už dedamas pastangas jį plėtoti.

Kultūros centrų, kaip vietos kultūros židinių, padėtis respublikos mastu nėra vienareikšmiška. Šalia gerai sutvarkytų ir besitvarkančių kultūros centrų, rūmų ar kitaip vadinamų kultūros įstaigų rajonuose, miestų tipo gyvenvietėse, miesteliuose ir kaimo vietovėse nemažai yra abejotinos, o atskirais atvejais ir prastos būklės statinių. Suprantama, kad sukurti reikiamą kultūros bazę nėra paprasta, bet jei tokios galimybės nėra, tad ar verta kultūros sklaidą tapatinti su abejotinos būklės statiniais. Tuo labiau kad teigiamų poslinkių kai kur jau keli dešimtmečiai nematyti. Pagaliau kam reikia valstybės mastu “žaisti” su beveik tūkstančiu kultūros centrų, jei keli šimtai iš jų konfrontuoja su pačios kultūros samprata. Suprantu, kad klausti šimtą kartų lengviau nei atsakyti. Apie tai kalbu sąmoningai, kad to atsakymo mes ieškotume kartu. Nuo 1990 metų mūsų valstybėje daug kas pasikeitė ir keičiasi. Tik gaila, kad ne visais atvejais ir ne visur kultūrai palankia kryptimi. Bet ekonominę realybę kultūros žmonėms reikia jausti, nes ji viską lemia.

Neseniai Utenos apskritis ir Lietuvos liaudies kultūros centras Molėtų savivaldybės teritorijoje - Alantoje panašiomis temomis surengė kultūros darbuotojų pokalbį. Pokalbyje dalyvavęs Molėtų savivaldybės meras Valentinas Stundys ragino kultūros darbuotojus netapatinti kultūros vyksmo su pastatais, kitaip tariant, “neprisirišti” prie jų kaip vienintelės kultūros darbo organizavimo galimybės. Bet kartu meras pabrėžė, kad būtina garantuoti tolygią kultūros sklaidą tiek krašto, tiek savivaldybių mastu. Kaip tai padaryti, kultūros vadovų reikalas, tačiau ką nors konkretaus darant reikia prognozuoti pasekmes. Reikia su daug kuo tartis, nes kaimo vietovėse socialinė kultūrinė infrastruktūra yra labai greit pažeidžiama. Čia turėtų vyrauti kiekvienai savivaldybei, žmonių bendruomenėms, seniūnijoms priimtini kultūros infrastruktūros optimizavimo modeliai. Visais atvejais turėtų išlikti pagrindinis reikalavimas, teikiantis žmonėms galimybę dalyvauti kultūros procesuose.

Kultūros ir švietimo įstaigų bendradarbiavimo, integravimosi svarba daugeliui gerai žinoma. Ypač tai aktualu kaimiškosioms savivaldybėms. Ne vien todėl, kad mokyklose mažai dėmesio skiriama moksleivių popamokiniam ugdymui, kad pasigendama bendrų pastangų, galinčių pagerinti kaimo žmonių kultūrinį aptarnavimą, bet todėl, kad neturime aiškios vizijos, kaip galėtų šios institucijos kūrybiškai išvien dirbti.

Ligi šiol visi bandymai nieko gero nedavė. Ar galima kalbėti apie kultūros ir švietimo įstaigų darbo integruotumą, jeigu, tarkime, bibliotekos darbuotoja iki pietų knygas išduoda mokyklos bibliotekoje, o po pietų tą patį daro savajame viešosios bibliotekos filiale.

Tai techninis sprendimas, ir toli gražu ne pats geriausias. Daugumas iš mūsų galvoja apie tokią mokyklų, kultūros centrų, bibliotekų, muziejų veiklą, kuri būtų patraukli vaikams, moksleiviams, kitų socialinių sluoksnių žmonėms, kad šių kultūros įstaigų darbo turinys užpildytų visas galimas kultūros nišas, kad būtų įgyvendinami bendri projektai, savo esme vedantys toliau nuo nusistovėjusių kanonų, siauros, o atskirais atvejais ir ne itin patrauklios kultūros darbo pasiūlos.

Daug kas man prieštaraus, ir jie bus visiškai teisūs, nes visoje Lietuvoje nemažai pavyzdžių, kur be galo gražiai ir natūraliai tvarkomasi. Sakykim, Baisogaloje. Pakanka pabuvoti vieną dieną, kad įsitikintum, kaip visos miestelio institucijos - seniūnija, bažnyčia, kultūros namai, biblioteka, mokykla, mokslinis institutas - veikia. Pats didžiausias šios veiklos privalumas - natūraliais žmonių santykiais grindžiama susiformavusi sistema, tarnaujanti bendruomenės interesams. Mūsų galvojimas ir programų kūrimas kultūros ir švietimo įstaigų darbo integracijai gerinti, be abejo, yra gerokai paviršutiniškas ir naivokas. Kultūros ir švietimo integracijos dingstimi jau buvo sujungtos Švietimo ir Kultūros ministerijos. Ir nors daugeliui kultūros ir švietimo žmonių šis veiksmas nepatiko, mūsų nuomone, variantas nebuvo toks jau prastas. Reikėjo laiko, kad kultūros ir švietimo procesai natūraliai susilietų; tai būtų anksčiau ar vėliau įvykę. Dabar gi, kai kultūros sistemos yra savarankiškos, natūralu, kad ir darbus kiekviena institucija atlieka nesidairydama viena į kitą. Ir tik ten, kur susiformuoja kilnesni kultūros poreikiai, atsiranda bendrų interesų, gimsta naujos iniciatyvos, susitelkia kūrybingi žmonės, ten ir kultūros darbas nebetelpa kultūros centro ar mokyklos apibrėžtuose rėmuose. Tokie pavyzdžiai skatina galvoti, kad taip turėtų dirbti visos kultūros ir švietimo institucijos. Deja, realybė yra tokia, kokia yra. Tačiau siekti šio tikslo verta.

Apžvelgus mūsų kultūros įstaigose vykstančių renginių - švenčių, festivalių, konkursų, istorinių datų minėjimų, literatūrinių vakarų, koncertų ir pan. - formų įvairovę, būtų galima teigti, kad skalė yra gana plati. Turinys daugeliu atvejų orientuotas į tautinę kultūrinę atmintį.

Teigiantys, kad kultūros darbo formų arsenalas gerokai senstelėjęs, vienodas, - taip pat savotiškai teisūs. Tam įtakos turi aplinkybė, kad kultūros darbuotojai ne savo valia yra apsiriboję tradiciniais mėgėjų meninės kūrybos žanrais, sudarančiais beveik visų kultūros renginių esmę. Daugeliu atvejų žanrų plėtotės skalė nėra tokia plati, kokia galėtų būti - dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių, išskyrus vieną kitą, net ir pagrindiniuose savivaldybių kultūros centruose toli gražu ne visur aptiksime orkestrą, kapelą, įvairių šokio, roko grupių, teatrų, estrados ansamblių, nekalbant apie džiazą, klasikinę muziką ir kt. Būtent tos ne itin gausios meninės pajėgos, nuolat įsiliejančios į kultūros renginius, juos daro vienodus, nuobodžius. Esama ir kitų nepalankių aplinkybių. Visi žinome, kad žmogaus išvaizdą lemia apranga. Taip ir kultūros darbe. Jei kultūrinio sumanymo kūrėjas negali savo idėjos “aprengti” atitinkama scenografija, šviesos efektais, kokybišku garsu, jeigu nemoka jo įterpti į atitinkamą aplinką ar tokią aplinką tam tikslui sukurti, tai apie kokią kultūros darbo formų įvairovę galima kalbėti? Viliamės, kad nemaža kultūros žmonių dalis tokias sąlygas turi ar greitai turės. Šiandien net ir pačio aukščiausio lygio kolektyvai, kitokių programų kūrėjai, šiems dalykams skiria didžiausią dėmesį.

Verti dėmesio ir tokie priekaištai, kad, girdi, Lietuvoje mažoka pramoginio pobūdžio renginių. Net Dainų šventės kūrėjams priekaištaujama, kad programose, girdi, nėra reginio, kad eitynės į Vingio parką esančios sovietinės. Su tokiais kultūros “žinovais” diskutuoti tikrai sunku. O ką jau kalbėti, jei mes tų pramoginių reginių ieškosime kaimo vietovėse. Mano supratimu, šiandieną kaime apstu daug svarbesnių dalykų, būtinų kultūros darbui. Tai muzikos instrumentai, vaizdo ir garso įrenginiai, koncertiniai drabužiai ir kt. Tad ar galima priekaištauti kultūros specialistui bei organizatoriui, kad jo darbas neproduktyvus, nepatrauklus, nesudominantis jaunimo? Labai primityvu į kultūros darbuotoją žiūrėti kaip į stebukladarį, galintį savo veikla, entuziazmu, pasišventimu paslėpti tą visuotinai mūsų kraštą apėmusį kultūros renginių skurdą. Mūsų laimė, kad išskyrus vieną kitą, kultūros žmonėms pavyksta išvengti dvasinio ir kūrybinio skurdo, gelbstinčio juos pačiose sudėtingiausiose situacijose.

Linkiu Jums tokiais išlikti ilgai ilgai, nes tik dvasinis, kūrybinis pradas sudaro kultūros darbo pagrindą.

KŪRYBOS METRAŠTIS 1998. Turinys