Šokių dienos aptarimas
1998 m. spalio 10 d.

Kalbėjusiųjų mintys

Dalyvavo 104 Lietuvos choreografai.

Juozas Mikutavičius

(Pasaulio lietuvių dainų šventės direktorius):

Pakvietėme Jus apžvelgti įvykusią šventę ir su Jūsų racionaliais vertinimais palydėti šį amžių. Norėtųsi, kad tai nebūtų formalus pokalbis. Manau, kad mes vienaip ar kitaip tiems procesams galėsime daryti įtaką.

Visi norime, kad būsimoji 2002 m. šventė būtų kuo spalvingesnė, įdomesnė. Kokių paieškų reikėtų 2002-iesiems metams, kokiomis idėjomis, kokiu būdu išryškinti tas asmenybes, kūrėjus, kurie galėtų pasakyti naują žodį? Jūsų siūlymai, Jūsų samprotavimai turėtų didelę prasmę. Šios šventės Šokių diena jau buvo kitokia, ir tokios, taip sumanytos programos aš nepamenu. Bet tai nereiškia, kad neturėtume galvoti apie iš esmės kitokią šventę. Gal paieškoti visoms dienoms bendros temos?

Kokia 2002 metų vizija? Tais metais Klaipėdoje turėtų įvykti Baltijos ir Šiaurės šalių dainų šventė. Visa tai įsikomponuos į Dainų dienos programą, parodysime ir Šokių dienos programą.

Nuoširdžiai noriu padėkoti už Jūsų nuveiktą darbą, nes Jūs visi vienaip ar kitaip dalyvavote šventėje ir padėjote, kad šventė įvyktų.

Kviesčiau šventės rengėjus, organizatorius, meno vadovę ir vyriausiuosius baletmeisterius aktyviai ir nuoširdžiai reikšti savo nuomonę - kas pasisekė, kas nepasisekė, po to prašau kitus išsakyti savo mintis apie tai, kas gi įvyko liepos mėnesio 5 dieną Vilniaus “Žalgirio” stadione.

Snieguolė Einikytė

(LLKC choreografijos sektoriaus vadovė, Šokių dienos meno vadovės pavaduotoja):

Norėčiau sugrįžti keletą metų atgal ir trumpai priminti šventei rengimosi kelią.

1996 metais jau pateikėme Jums visą šventės repertuarą, kurį išdėstėme keliuose seminaruose. 1997 metais išleistos Šokių šventės repertuaro knygos.

Per atrankas džiaugėmės, kad šokančių vaikų ir suaugusių - daug. Po atrankų buvo sunku - kiekvienas baletmeisteris aikštėje įsivaizdavo savo brėžinį, o jame tam tikrą šokėjų skaičių. Reikėjo skaičių keisti, galvoti, kaip įgyvendinti meninį sumanymą, kai dvigubai daugiau šokėjų, kaip juos sutalpinti aikštėje. Vienu metu aikštėje pasirodydavo po šimtą šokėjų grupių. Tai milžiniškas darbas asistentams. Tačiau asistentai puikiai susitvarkė.

Amerikos ir Kanados grupės į šventę atvyko po savo vietinių peržiūrų. Australų grupei dar reikėjo pagalbos. Latviams ir punskiečiams pasiruošti padėjo Lietuvos vadovai. Kiti nebuvo tokie pavyzdingi.

Patys 1995 m. vasarį balsų dauguma (balsavote patys) išrinkote Šokių dienos meno vadovę, kuri, parengusi labai įdomų, istoriškai pagrįstą scenarijų, subūrė kūrybinę grupę jam įgyvendinti. Tikras visiems mums atradimas - dailininkas. Jo indėlis į šventę didelis ir, be abejo, sėkmingas. Tai žmogus, kuris įnešė naujų minčių ir pats jas įgyvendino. Beje, pats augino medžiagą atributikai – rugius. Apie tokį dailininką iki šiol galėjome tik svajoti.

Iki šiol per Šokių šventes girdėdavome priekaištų dėl direktorės (juk tai labai sunkus darbo baras). O po šios šventės girdėjome vien padėką.

Turėjome ir rimtų nesėkmių - tai muzika. Mums labai patiko kompozitoriaus darbas 1994 m. šventėje, todėl tikėjomės naujų spalvų, naujo skambėjimo, bet ... gražiausia naujovė tai, kas iš seno geriausia paimta.

Norėčiau padėkoti visai kūrybinei grupei, kuri dirbo labai atsakingai, darniai ir kultūringai. Visų mūsų sėkmės ir nesėkmės buvo bendros.

Šventėje buvo akredituoti 24 fotografai ir 54 žurnalistai. Prieš šventę informacijos ir reklamos nestokojome, tačiau pasigedome jos po šventės.

Po šventės buvome pakvietę nedidelį būrelį garbių žmonių, norėdami išgirsti jų nuomonę. Buvo išsakyta gerų minčių ir vertinimų, netrūko ir kritikos. Šiandien kviečiu visus nuoširdžiai pabendrauti, išsisakyti, siūlyti.

Laimutė Kisielienė

(Šokių dienos meno vadovė):

Mano tikslas paanalizuoti Šokių dieną, mūsų sėkmes ir nesėkmes, tų nesėkmių priežastis ir perspektyvą. Kokiais principais vadovaudamiesi kūrėme šią šventę?

Pirmiausia ji buvo skirta dviem iškiliom datom - J. Lingio 80-mečiui ir pirmojo masinio pasirodymo 60-mečiui.

Kurdama scenarijų, suformulavau tokius principus: kūrybingai panaudoti sukauptą dainų švenčių patyrimą, saugoti ir plėtoti geriausias tradicijas, stiprinti Lietuvos ir užsienio mėgėjų sąjūdį, didelį dėmesį skirti J. Lingio kūrybai, tikroviškam jos įsiliejimui į nūdienos choreografiją; orientuotis į vaizdinį koncertinį aikštės sprendimą, pasitelkiant kūrybos lobius; šventinį koncertą sujungti bendra tema; įvertinant išeivijos grupių pasirengimą, šįkart neišskirti jų pasirodymo.

Norėdama išlikti ištikima savo mokytojo

J. Lingio kūrybos dvasiai, šventės idėjai išreikšti pasirinkau “Jievaro tilto” metaforą. Ypatingas

J. Lingio kūrybos bruožas - lyrizmas, todėl šventės baletmeisteriams teko sunkus uždavinys - natūraliai įsipinti į J. Lingio kūrybos kontekstą. Džiaugiuosi šių kūrėjų sėkme. Pats J. Lingys į scenon pakeltą šokį žiūrėjo ne kaip į pramogos objektą, o suteikdavo jam gilesnę prasmę, iškeldavo jo idėją. To siekėme ir mes. Užsimojusi šią šventę sujungti bendra tema, užsinėriau ant kaklo kilpą. Nors ir plati J. Lingio kūrybos panorama, visa tai savotiškai spraudė į rėmus, nebuvau garantuota, ar pavyks aikštėje “Pakrėstinis” ir “Kūlimo šokis”. Betgi šventė skirta J. Lingio kūrybai. Ją sieja bendra tema, ta tema yra daugybė jo autorinių šokių. Būgštauta dėl kitų J. Lingio šokių pritaikymo aikštei - sambrūzdį kėlė “Kielytė”, “Klumpiai” (be klumpių), bet čia, sutikime, baletmeisteriai su savo užduotimi sėkmingai susitvarkė. Būtų galima diskutuoti dėl finalinėje dalyje pritaikytų J. Lingio šokių. Buvo galima daugiau dėmesio kreipti į choreografinę išmonę, bet reikėjo sutalpinti visus šventei pasiruošusius šokėjus. Jūsų teisė spręsti.

Šventės scenarijuje buvo palikta vietos ir naujoms kūrybinėms paraiškoms. Ypač didelis rūpestis užgulė prologo baletmeisterę - choreografijos paveikslu reikėjo pavaizduoti žemdirbių religines apeigas, papročius. Atrinkta tik tai, kas padeda atskleisti žemės žadinimo ritualo esmę. Apgailestauju, kad ne visi suprato, ką kūrėjai norėjo pavaizduoti. Sąmoningai atsisakiau gyvo komentatoriaus teksto, pagrindinį žodį norėjau suteikti choreografijai. O paaiškinamasis žodis, pasirodo, buvo būtinas. Prologo baletmeisterė iki galo negalėjo realizuoti savo sumanymo - atneštos aukos nebuvo sudegintos, jos paaukotos tik simboliškai. Techninės galimybės ir saugos garantijų reikalavimai neleido jų sudeginti.

V. Bartulio muzikinė Šokio dienos koncepcija nepasiteisino. Esu dėkinga likimui, suvedusiam mane su dailininku A. Mickevičiumi. Tai ne tik puikus profesionalas, talentingas menininkas, tai daugelio idėjų bendraautoris ir įgyvendintojas, savo rankom pagaminęs didžiąją atributikos dalį. Jo dėka teatralizuotoje choreografijoje atributikai teko pilnavertis vaidmuo. Tik ne visi baletmeisteriai išradingai ją panaudojo ir pateisino. Finalinėje dalyje atributikos pasirodė per daug. Ji užgožė choreografinį piešinį, užuot jam pasitarnavusi.

Gerą žodį reikėtų pasakyti jaunuolių šokių grupių vadovams. Šokių technika buvo ganėtinai sudėtinga ir reikalavo gero šokėjų parengimo. Paaugliai, gavę sunkesnę, vyriškesnę užduotį, turėjo tikslą įrodyti savo potencialą. Tai puikus jaunimo kolektyvų papildymas.

Nesitikėjome tokio antplūdžio iš užsienio. Tačiau ši šventė savotiškai pagelbėjo ir išeivijos grupėms - išmoktas naujas, ligi šiol nešoktas repertuaras. Grupės susiskirstė pagal jų amžių atitinkantį repertuarą. Šioje šventėje natūraliai išsisprendė siekti bendrumo uždavinys, atsižvelgta į išeivijos norą šokti kartu su vietiniais.

Rengiant šventę ir per pačią šventę svarbūs yra organizaciniai dalykai, nuo to irgi priklauso renginio sėkmė. Esu dėkinga Šokių šventės direktorei, kuri nepaprastai operatyviai, išmoningai ir atsakingai atliko savo darbą. Džiaugiuosi visa kūrybine grupe, visą pasiruošimo laiką vyravusiu tarpusavio supratimu, geranoriškumu. Dėkoju šventės direktoriui J. Mikutavičiui, choreografijos skyriui ir visiems, kurie man patikėjo šį atsakingą darbą ir nenusivylė.

Danutė Žičkuvienė

(vyriausioji baletmeisterė):

Prologą įgyvendinti buvo labai sunku. Visas darbas vyko aikštėje. Aš šiandien esu patenkinta, kad pasirinkome tą sudėtį - vidutinio amžiaus, pagyvenusių žmonių grupes. Tai tikrai pateisino sumanymą. Aišku, man labai svarbi Jūsų nuomonė.

Manau, kad per tris dienas labai daug padarėme. Gal sudėtingiau buvo su merginų šokių grupėmis, ne todėl, kad buvo nedrausmingos, o dėl nebrandumo. Užduotis buvo vyresnio amžiaus merginoms.

Girdėjau, kad prologe pasigesta choreografijos. Bet ir tikslo tokio neturėta. Tvirtinau, kad bus teatralizuotas vaidinimas, reginys, be papildomos choreografijos.

Didžiai apgailestauju dėl televizijos. Atsainiai pasižiūrėta į Šokių dieną. Stadione sėdintieji matė šventę, o televizijos vaizdo įrašai mūsų darbo rezultato neparodė.

Jūratė Čapaitė

(vyriausioji baletmeisterė):

Kaip pavyko “Užgavėnių dalis?” Man regis, viskas neblogai. Gal ne visai pasiteisino kaukės. Jos mažos ir laukto efekto nedavė. Nepavyko sumanytasis karnavalas bėgimo takais. Nesusimontavo ratai su kubilais. Teko šio sumanymo atsisakyti. Manau, kad “Užgavėnių dalis” gražiai papildė visos šventės projektą. Aišku, šokių piešiniai būtų atrodę gražiau, jei būtų buvę mažiau kolektyvų. Tik mūsų visų pastangomis pavyko susitvarkyti su pačiais nepaklusniausiais - 1800 paauglių ir tvarkingai įgyvendinti, kas sumanyta. Nepriekaištingai dirbo visi asistentai.

Dirbant tokį darbą labai svarbu psichologinis klimatas. Manau, kad šioje šventėje vyr. baletmeisteriai, baletmeisteriai, meno vadovai ir asistentai dirbo tikrai kaip viena solidi ir turinti tikslą komanda. Daug padėjo geras tarnybų darbas.

Mano galva, šventės vaizdo nebūtų pagadinę įvadiniai tekstai. Labai gražūs šventės leidiniai.

Juozas Gudavičius (vyriausiasis baletmeisteris):

- Mūsų dalyje dalyvavo išeivijos grupės.

“Pakrėstinis” ir “Kūlimo šokis”, kaip minėjo meno vadovė, ateityje galėtų ir pavykti.

Gražūs šventės leidiniai. Mums labai svarbi dainų švenčių istorija. Ar negalima būtų parašyti visą Dainų šventės istoriją?

Vienas iš brangiausių momentų, kad visi šventės vadovai - nuo vyriausiosios iki eilinio vadovo - jau yra jaunesnė karta, gabi karta. Visus juos sveikinu.

Birutė Navickaitė

(vyriausioji baletmeisterė):

Manau, kad šita dalis buvo įdomi, logiškai apgalvotas jos repertuaras. Finalinės dalies pabaiga - “Suktinis”. Pirmą kartą pabaiga išspręsta tvarkingai ir visos šokėjų grupės sutalpintos aikštėje.

Kazys Poškaitis

(humanitarinių mokslų daktaras):

Visas šventes vertinu tik gerai. Jeigu kas mėgintų jas sugriauti, aš laikyčiau Lietuvos kultūros nusikaltėliais. Mano samprotavimai: prologas - muzikinis ritmas sunkus ir pati muzika pretenduojanti į folklorą, bet toli nuo jo. Labai daug meno priemonių. Mano nuomone, ne visur jos buvo reikalingos. Per daug užsimota. Rugių vainikai panaudoti tik dekoratyviai.

Kaip turėtų atrodyti būsimos Šokių šventės? Nenorėčiau, kad aikštėje vartytųsi, kad mėgdžiotume kitas tautas. Turim likti savimi.

Živilė Lembutienė

(Raseinių r. Nemakščių M. Mažvydo vidurinės mokyklos mokytoja):

Šokis - tai istorinė vertybė. Mūsų tauta maža, ir mes tuo stiprūs. Šiuolaikiškėjimo procesas vyksta žaibiškai, ir mūsų dvasinė jėga yra - kaip nors atsilaikyti.

Klausantis prologo ir žiūrint dvasia sukluso. Šitie vaidybiniai elementai paįvairina, pagyvina ir praturtina.

Kuriantieji šias šventes yra nacionalinis mūsų turtas. Tai padaro turintieji kūrybinę regą, dvasinę klausą ir nepaprastai subtilų skonį. Ir žiūrovų, ir vadovų vardu ačiū, kad šitas menas parodomas tautai.

Ligija Vaičiulėnienė

(Kretinga, nusipelniusi mokytoja):

Švente galime tik pasidžiaugti. Man patiko, kad, be sudėtingų šventės brėžinių, pasitelkta daugiau priemonių šventei išryškinti. Nesu muzikė, bet manau, kad prie prologo sėkmės prisidėjo ir muzika. Gražu ir reikalinga, kad mūsų katalikiškame krašte jaunimas supažindinamas su geriausiomis etnokultūros tradicijomis. “Užgavėnių dalyje” viskas detaliai apgalvota. Ši dalis man linksmiausia. Ypač patiko šokiai “Vyželė”, “Čigonėlis”, abi polkos.

Antroje dalyje - “Kurapkytė”. Tokio paprasto žaidimo aikštės brėžinys buvo nuostabus. Mažieji šokėjėliai blykstelėjo. Taip emocingai užbaigus šitą dalį, gal reikėjo muzikinės pauzės? Tuomet muzikinė ir emocinė linija kiltų iki paties finalo. Aš abejoju dėl pagyvenusių šokėjų pasirodymo vietos. Nors, antra vertus, finalinė dalis, pademonstravo išaugusį šokėjų meninį lygį, profesionalumą.

Genovaitė Juknevičienė

(LLKC vyr. specialistė):

Dabar šokėjai šoka su tokiais rūbais, kokius turi, jie margi, todėl tik šventės brėžinys, jo išretinimas, žalioj vietoj erdvės palikimas, šokimas stadiono takuose padės ir kompozicijai. Prologas - nuostabus. Scenarijų skaičiau. Jis man patiko. Tik gal kiek saistė kūrėjas. Gal per daug pasitikėta scenografija? “Čigonėlis” būtų laimėjęs, jeigu būtų buvusi viena kaukė, o vaikai būtų šokę aplink ją. “Du gaideliai” aikštėje buvo taip sumalti, kad šokio nebeliko. Pačios meno vadovės kompozicijos išradingos, kūrybingos. Pagaliau labai gražiai pagerbti veteranai. Žinoma, mane labai nuvylė šventės finalas.

Marija Vaitulevičiūtė

(šokių švenčių baletmeisterė):

Šventė buvo skirta J. Lingiui. Yra į ką lygiuotis ir ko siekti. Man džiugu, kad su mano mintimis po šventės meno vadovė sutiko. Gaila, kad kai kurie šokiai aikštėje neteko savo veido, suvienodėjo. Labai ryškus pavyzdys yra finalas. Trys šokiai iš eilės visiškai nesiskyrė. Man atrodo, kad intarpai tarp dalių nebuvo reikalingi.

Ateinančioji šventė gali būti siužetinė, gali būti teminė, gali būti teatralizuota - tai priklausys nuo žmogaus, kuris ją kurs.

Parengė Snieguolė Einikytė

KŪRYBOS METRAŠTIS 1998. Turinys