Keletas pastabų apie folkloro ansamblių būklę

Vida Šatkauskienė

Dalyvavo 87 etninės kultūros specialistai, folkloro ansamblių vadovai ir kt.

Jau baigiasi ketvirtas dešimtmetis, kai vyksta ryškus (didesnis negu kaimynų kraštuose) folkloro ansamblių judėjimas. Buvo laikas, kai toji banga kilo (1986 m. statistika skelbė esant 782, 1987 m. - 901 folkloro ansamblį), skendome euforijoje, šį judėjimą siejome, ir ne be pagrindo, su nepriklausomybės iškovojimu. Šiandien euforijos ne tiek. Yra žmonių, žinomų folkloro terpės žmonių, kurie dabartinę situaciją įvertina kaip krizinę.

Palyginus prieš dešimtį metų vykusias apžiūras - rengiantis folkloro šventei “Ant marių krantelio” Rumšiškėse ir dabar, prieš Pasaulio lietuvių dainų šventę - matyti, kad sutuacija ganėtinai panaši. Kita vertus, tai ir liūdina, nes, nepaisant daugelio gerų poslinkių tradicinės, etninės kultūros labui, išliko nemažai tų pačių blogybių, kurių, atrodytų, jau neturėtų būti. Anksčiau svarbiausiais objektyviais veiksniais, trukdančiais kompetentingai formuotis folkloro sampratai, laikėme buvusios ideologijos pasėtą nepasitikėjimą šia kultūros sritimi (tiek valdžios, tiek ir kultūros žmonių sluoksniuose), vadovų, informacijos šaltinių (tyrinėjimų, leidinių, garso įrašų, TV ir radijo programų...) trūkumą ir pan. Ne mažiau lėmė ir subjektyvūs dalykai - paviršutiniškas, lėkštas požiūris į folklorą, žanro specifikos nesuvokimas, įsitikinimas, kad folklorui tiks bet koks, paskubomis sugriebtas repertuaras (“meškos paslaugą” folklorui tuomet padarė šiaip jau reikalingi populiarūs dainynėliai “Augo liepelė”, “Dainuok, sesula” ir kt.), bet kokie rūbai, keletas susibėgimų prieš apžiūrą. Tokio lygio pasirodymų pakako ir dabartiniuose renginiuose. Šiandien, kai etninė kultūra valstybės kultūros politikos nuostatose užima ganėtinai svarbią vietą (nebent, lygiuodamiesi į Europą, patys skubėtume išsižadėti savo ištakų), kai rajonuose ir miestuose aktyviai veikia etninės kultūros centrai ar šią sritį kuruojantys specialistai, kai aukštosios ir aukštesniosios mokyklos rengia folkloro ansamblių vadovus (beje, jų indėlio beveik nematyti!?) bei kitus specialistus, kai turime nepalyginamai daugiau leidinių, įrašų ir pan., ir rezultatų tikėtasi geresnių.

Tam tikrų krizės požymių esama ir “gerųjų”, “klasikinės” sampratos folkloro kolektyvų sluoksniuose (beje, tai vis tie patys ansambliai, vos vienas kitas tarp jų naujas). Lyginant su laikotarpiu, kai jų veikloje, pasirodymuose atsispindėjo gilinimasis į folkloro žanrus, stilių, simbolių gyvavimo prasmę, dabar atrodome sekliau, suvienodėjome, daugelis, ypač miestų ar rajonų jaunesnių ansamblių, esame vedami “turistinių”, pragmatinių, pramoginių tikslų. Nuslūgo ekspedicijų entuziazmas. Kaime vis mažiau belieka senųjų atlikėjų, ogi jaunimas savos lokalinės tradicijos perimti nesugeba (visa mūsų švietimo sistema ir kiti veiksniai suformavo situaciją, kad dabarties žmogui ji tapo negirdima, nesuvokiama, lyg svetima kalba).

Pastaraisiais metais vis daugiau atsiranda naujų krypčių, ieškančių “postfolkloro”, stilių sintezės keliu einančių grupių. Iš vienos pusės tai liudija savotišką nepasitikėjimą tradicinėmis folkloro formomis, iš kitos - atsinaujinimą, kūrybinį procesą.

KŪRYBOS METRAŠTIS 1998. Turinys