Apžiūra - konkursas “Tradicija šiandien”

Kultūros ministerija, Lietuvos liaudies kultūros centras kartu su miestų ir rajonų savivaldybių kultūros skyriais 1999 metų birželį pradėjo apžiūrą-konkursą “Tradicija šiandien”. Apžiūra tęsis iki 2000-ųjų pabaigos. Konkurso organizatoriai siekia paskatinti miestų ir rajonų savivaldybes kartu su įvairiomis valstybinėmis ir visuomeninėmis institucijomis saugoti ir ugdyti savo miesto, regiono tradicinių švenčių gyvybingumą, padėti geriau pažinti savo krašto žmonių gyvenimo būdo ir švenčių tradicijų ypatumus, renginių organizavimo formų įvairovę, panagrinėti, kaip dviejų tūkstantmečių sandūroje sekasi propaguoti etninę kultūrą, išsaugoti laiko patikrintas ir iš kartos į kartą perduotas tradicijas ir papročius. Vertinimo komisijai, kurią sudaro devyni Kultūros ministerijos, LLKC, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto specialistai, pirmininkauja prof. hab. dr., J. Basanavičiaus premijos laureatė Angelė Vyšniauskaitė. Komisija stebi renginius vietoje, vertina organizatorių pastangas susieti tradicijai artimiausius papročius su dabartimi, šiuolaikiškai juos interpretuoti ir kūrybiškai pritaikyti, taip pat simbolių, liaudies papročių apeiginių momentų panaudojimą ir įprasminimą, bendruomenės gyvenimo ir pasilinksminimo tradicijų puoselėjimą, autentiškos (savo krašto) istorinės, etnografinės medžiagos, papročių, folkloro panaudojimą. Apžiūros maratoną pradėjo Sekminės Meironių kaime (Ignalinos r.). Meironys - vienintelė Lietuvoje vieta, kur per Sekmines vainikuojamos karvės, perplaukusios maždaug 200 metrų protaką tarp Lūšių ir Asalnų ežerų. Renginiui žavesio suteikė dalyvių ir žiūrovų plaukimas valtimis į Pabiržio pusiasalį, nekalbant apie karvių didvyrišką “žygį” per vėsų ežero vandenį. Buvo ir piemenėlių vaišių su sūriu ir alumi, laužas su skania žuviene ir folkloro ansamblių su daina, šokiu, armonikos pavirkdymu. Labai gražų pavasario darbų užbaigimo ir tradicinio atokvėpio metą, kai lyg pats laikas darbų tėkmės sūkuryje stabteli, kad kiekvienas galėtų pasidžiaugti, ką nuveikęs, miežio alučio pasidaryti, su kaimynais pasėdėti, giminėlę aplankyti, prasmingai šventė pakruojiečiai ir anykštėnai. Birželio 5 d. visa žiemgalių gentis iš visų pusių pajudėjo Pakruojo dvaro link. Statinaitėse neramiai ūžė šviežias miežių alus, moterų “karzinkėlėse” kvepėjo pyragai, kumpiai, sūriai... Viskas, ko reikia tradicinėms sambarių vaišėms, kurios šiuose kraštuose visada buvo labai populiarios ir mėgstamos. Pakelyje stabtelėjo Žeimelio, Linkuvos, Lygumų, Pašvitinio, Klovainių, Pakruojo aikštėse, numalšino troškulį, pasistiprino. 13 valandą visuose miesteliuose skambėjo dainos, muzika, šoko ir senas, ir mažas. Jau “pabendravę” ir susijungę į didesnes grupes, vyko į visų žiemgalių didžiąją sueigą. Pakruojo dvare su alumi, duona ir daina svečius sutiko šeimininkai - “Kruojos” dainininkai. Kaip ir tinka tikroje sueigoje, pagrindinis atributas - tradicinė krivūlė. Ją gavusieji veda dainą, bendrą šokį ir perduoda kitiems. Taip kartu su krivūle iš lūpų į lūpas ir liejasi daina, skamba muzika, bendram rate sukasi poros. Paragavus sambarinio alaus, greičiau mezgasi šneka apie alų, jo darymo papročius ir “paslaptis”. Šeimininkės aiškinasi, kaip iškepti gerą ir skalsią duoną, ragauja viena kitos “rūgšties”. Sambaris Devintinių išvakarėse, todėl nemažai kalbų ir apie tai, ką paruošti rytojaus šventiniams pietums, kokias žoleles nešti į bažnyčią šventinti. Nors saulė ir nusileidus, bet dar sunku skirstytis, dar visi vaišinasi, šoka, neskelbdami “paskutinio”. Šis gražus žiemgalių tradicinis susibūrimas jau vienuoliktas. Noras pabūti kartu yra natūralus ir stipresnis už rajonų ir valstybių sienas (renginyje dalyvauja žiemgaliai iš visų aplinkinių rajonų ir Latvijos). Tą pačią dieną (birželio 5) anykštėnai skubėjo į Niūronis ne tik praleisti gražaus šeštadienio, bet ir eikliais žirgeliais palenktyniauti, pasivažinėti ir pasidžiaugti, smagiai padainuoti ir pašokti. “Bėk bėk, žirgeli” jau daug metų traukia ne tik anykštėnus, bet ir aplinkinių rajonų žmones, net didžiųjų miestų smalsuolius ir žirgų mylėtojus. Komisijos nariams teko dalyvauti tik vieno kaimo gyventojų (Alytaus r., Vankiškiai) susiėjime arba triukšmingose Joninėse Jonavoje, dar vieną sekmadienį linksmai praleisti gražioje Rubikių ežero saloje (Anykščių r.). Visiškai priešingai nusiteikę - rimti ir susikaupę - vykome į Girionis (Kauno r.), kur Kauno marių regioninio parko tarnyba ir Samylų kultūros namai surengė atminimo popietę “Pėdos marių dugne”, skirtą 40-mečiui paminėti, kai buvo užlieta apie 40 vaizdingo Nemuno slėnio kaimų ir pastatyta Kauno HES. Nugrimzdo į nebūtį daugybės žmonių kartų gyvenimai, kapai, piliakalniai ir pilys, neliko Kampiškių bažnyčios, Šilėnų koplyčios. Į salę tyliai, be įprasto šurmulio rinkosi garbaus amžiaus žmonės, dairėsi pažįstamų veidų, grupelėmis (kaip vėliau paaiškėjo - kaimais) sėdosi į atbulai sustatytas kėdes, žvelgė ne į sceną, o atgal tarsi į nesenos istorijos ūkanas, jas priminė išsaugoti iš jų namų paimti patys mieliausi daiktai, buities rakandai, nuotraukos, dokumentai. Salės vidurys buvo paliktas tuščias - lyg pagarbi vieta Nemuno srautui į žemupį garmėti. Abipus sėdėjo priešingų upės krantų žmonės, kažkodėl anksčiau vieni kitus “zanemunščikais” pravardžiuodavę, kartais net ir kailį vieni kitiems iškaršdavę. Dabar aistros išblėsusios, vieni į kitus per tariamąją upę draugiškai žvelgė, bendrais prisiminimais dalijosi, vieni kitų pasakojimus pratęsdami ir papildydami. Renginio pabaigoje visi stebėjo ir aktyviai dalyvavo Samylų kultūros centro jaunimo folkloro ansamblio “Giružė” iškeltose vestuvėse iš Kauno marių dugno. Po pirmosios vestuvių dalies - “Piršlybų” niekas neskubėjo skirstytis, nes žinojo, kad, kaip tradiciškai ir priklauso, dar susirinks du kartus - jų atšvęsti ir užbaigti. Grybų šventę, vykusią, savaime suprantama, Varėnoje, norisi nušviesti vertinimo komisijos pirmininkės Angėlės Vyšniauskaitės žodžiais: “Kad ir prigužėjo į ją darbštuolių dzūkų iš visų rajono seniūnijų - gaspadoriai su savo gaspadinėmis, skrybėlėti, čebatuoti, visokiausiomis smėlingos Dzūkijos žemės, miškų, upių ir ežerėlių gėrybėmis ratuoti. Miesto centras virto milžiniška muge - tikru “kermošiumi” su daugybe kiekvienai seniūnijai atstovaujančių “kiemelių”, tai pinučiais užtvertų, tai baltagalvių močiučių suoleliais apsėstų, nuo kaimynų, “savą žemę” atmatavusių. Ir visur puikavosi spanguolių akimis, morkos nosele, ilgesniais ar trumpesniais vėlgi kokia nors žemės pagimdyta įmantria grožybe pasipuošusiais ūsais moliūgai, burokai, visokie “ežiukai”, “gandrai”, neregėti žvėreliai. Viso šio gamtos grožybių maskarado viršūnė - tikrai augalota “Misis Ūkininkė” Lietuvos ūkininkų sąjungos Varėnos skyriaus kieme. O kur dar guvieji “musmiriukai”, “žaliuokės”, dirigavę ne tik šventinės eisenos orkestrui, bet ir šventės “gaspadorių” apdovanojimui daugybe įvairiausių dovanų, prie kurių gavimo, berods, yra prisidėjęs ir “Ūkininko patarėjas”. Pažymėtinas ir didžiulis “grybų karalius” - balionas su prikibusiomis “spanguolytėmis”, kaip šventės emblema iškilęs prie miesto savivaldybės rūmų. Šventei pasibaigus jų patirtą džiaugsmą padebesiais nuskraidino visai Dzūkijai, o gal ir Lenkijos Mikolaikų rajono žemdirbiams, kurių meras su keletu iškilių palydovų varėniškius aplankė. Kas gi Varėnos neaplanko, - visi plūsta į Varėnos miškus baravykaičių, lepeškaičių. Tik, kaip pasakė meras V. Mikalauskas, kad šiemet sausra viską išdegino, grybų maža. Tačiau, palydėdami šį gražų rudenį, džiaugiamės tuo, ką turime. Drauge meras visiems priminė, kad gėda matyti miškus šiukšlinus, iš miško ne tik imkime, bet ir duokim jam, duokim savo gerumą. Mero žodžių pamaloninti, gausiai, kaip į didžiausius atlaidus, susirinkusieji pasklido po seniūnijų “kiemelius” - pamatyti, pasigrožėti, pasivaišinti. Na, o dzūkų vaišingumas beribis: stalai nukrauti grikinėmis babkomis, visokiausių formų bandelėmis su baravykais, sūriais, medumi, pupomis... Akys raibsta vien pamačius, o paragavus širdis apsąla. O dar kai gaspadoriai “samanine” gomurį pavilgo, pasijauti, anot poeto Antano Baranausko, “ar danguj, ar rojuj”. 2000-aisiais vertinimo komisija stebės nemažai kitų rajonų ir miestų renginių, gruodžio mėnesį susumuos rezultatus, o 2001 metų sausį pakvies apžiūros dalyvius į konferenciją renginio rezultatams aptarti, įvertinti ir įteiks premijas.

Birutė Imbrasienė Tel. 612939

KŪRYBOS METRAŠTIS 1999. Turinys