Nepamirškime protėvių drabužių

XIX a. lietuvių liaudies drabužių konstravimas kardinaliai skiriasi nuo šiuolaikinių. Tautinio kostiumo kūrimas - didžia dalimi XIX a. liaudies kostiumo rekonstravimas. Ilgą laiką drabužio sukirpimas buvo ignoruojamas. Didesnis dėmesys skirtas spalvų derinimui, raštams ir puošybai. Dažniausiai moderniau sukirpta ir pasiuvinėta palaidinukė vadinta tautiniais marškiniais, pamirštant, kad liaudiškų marškinių puošyba yra glaudžiai susijusi su jų tunikine konstrukcija ir visada pabrėžia pastarąją. Pakeitus drabužio konstrukciją, paprastai neįmanoma perteikti ir tradicinės puošybos, taigi drabužis net išoriškai nebeprimena savo prototipo. Kaimo aprangos komplektuose būta įvairių drabužių - nuo senovinių archajiško tunikinio sukirpimo marškinių iki Europoje leidžiamų madų žurnalų įtakoje madingai sukirptų surdutų. Drabužių konstrukcija formavosi priklausomai nuo istorinių, ekonominių, klimatinių geografinių sąlygų. Kiekvienas etnografinis valstiečio rūbo sukirpimas turėjo savitų bruožų, nors kai kurios jo formos būdingos visai Lietuvai. XIX a. rūbus charakterizuoja savitas, laikotarpį atitinkantis bendrasis figūros siluetas. Jam būdinga neakcentuota, susiaurinta ir nuolaidi pečių linija. Moterų liemenės vilkimos ant marškinių. Jos konstruojamos be krūtinės įsiuvų. Klubų linijai išplatinti valstietės segėjo kelis ilgus sijonus, stipriai rauktus, ypač nugaros pusėje. Raukti sijonai sąlygojo liemens formas: pastaroji galėjo būti tik trumpa, iki liemens, arba nuo liemens gerokai išplatinta - klostuota, raukta, su įdurais ir kt. Įvairaus amžiaus žmonių viršutiniai tautiniai drabužiai skyrėsi: jaunimas nešiojo madingesnių konstrukcijų, o senoliai ankstyvesnio, paprastesnio sukirpimo sermėgas. XIX a. pab. viršutiniai drabužiai buvo konstruojami miesto mados įtakoje, jų sukirpimas priklausė nuo apatinių drabužių konstrukcijos, išlaikant to laikotarpio madingą siluetą. Taigi išryškėja tokios sermėgų kirpimo kryptys: - dvisiūlė įliemenuota, į apačią platėjanti; - tiesaus kirpimo, iš šonų praplatinta “kliošeliais”; - ties liemeniu kirpta, nuo liemens raukta ar klostyta. Pasiturintys valstiečiai apatinę sermėgos dalį gausiai raukdavo ar klostydavo, tai liudijo jų turtinę padėtį. XIX a. pab. – XX a. pr. liaudies drabužių kirpimuose vienokiu ar kitokiu būdu atsispindėjo ir to meto miesto mada, bendraeuropiniai kirpimo būdai. XIX a. Europoje leidžiami madų žurnalai, pasiekę Lietuvą per dvarą bei miestą, darė įtaką ir lietuvių valstiečių drabužių konstrukcijai. Jaunos moterys, norėdamos pabrėžti liemens tobulumą, švarkus siūdavo kaip korsetus - sutvirtindavo metalinėmis plokštelėmis. Pečių vidurio ir šonines siūles konstruodavo nugaroje, siauras rankoves viršuje praplatindavo, ties galvute paklostuodavo. Pečių linija siaura, nuolaidi. Todėl drabužiai buvo ganėtinai ankšti, kartais juos be pagalbininkų sunkiai apsirengdavo. Moteriškų švarkelių rankoves gerokai išlenkdavo. Toks ypatingai nepatogus, ankštas drabužio sukirpimas apibrėžė jo paskirtį - išskirtinai šventiniam vilkėjimui. Toks rankovių išlenkimas patogus tik rankas laikant viena poza - sunėrus priekyje (pvz., stovint bažnyčioje su maldaknyge rankose). Šio modelio švarkelius dažniausiai dėvėjo jaunos, kadangi drabužio konstrukcija reikalauja tiesios laikysenos, laibo liemens. Vyresnės moterys nešiojo arba tiesaus, arba platėjančio silueto švarkus.

Danutė Keturakienė Tel. 613553

KŪRYBOS METRAŠTIS 1999. Turinys