Dėmesys Žemaitijai ir Dzūkijai

Liaudies mažosios architektūros programa (“Kūrybos metraštis”. 1998, p. 14-15) realizuojama ketveriopai: tai esamos medžiagos (publikacijų, muziejų rinkinių, archyvų ir t.t.) studijavimas, lauko tyrimai (ekspedicijos), surinktų duomenų analizė ir tyrimo rezultatų publikavimas bei diegimas (straipsniai spaudoje, leidinio rengimas, konferencijos, seminarai, konsultacijos ir t.t.). Programos vykdymas pradėtas nuo liaudies mažosios architektūros formų (klasikinių: kryžmiško ir stoginio kryžiaus, koplytėlės bei dabartinių: stulpinės skulptūros, architektūrinių - dekoratyvinių eksterjero statinių) analizės. Sukurta fiksavimo metodika: sudarytas, o šįmet galutinai baigtas ir ekspedicijose patikrintas anketų komplektas su plačiu aiškinamuoju įvadu bei piešiniais. Labai svarbu nustatyti, kaip paplitusios ir pasiskirsčiusios liaudies mažosios architektūros formos Lietuvos teritorijoje, jos regionuose, - šiuo aspektu ji beveik netyrinėta. Liaudies mažoji architektūra, kaip ir visa liaudies kūryba, varijuoja ir turi savų ypatybių vos ne kiekvienoje parapijoje, tačiau esminiai regionų bruožai koncentruojasi tam tikrose vietovėse. Pirmiausia į jas ir sutelktas dėmesys. Šįmet darbas tęstas Žemaitijoje (Plungės, Skuodo rajonuose - Rietavas, Alsėdžiai, Stalgėnai, Kontaučiai, Ylakiai, Pašilė, Notėnai ir kt.) bei Dzūkijoje (Prienų, Varėnos rajonuose - Nemajūnai, Punia, Birštonas, Balbieriškis, Valkininkai, Perloja, Pirčiupiai ir kt.). Dzūkų liaudies mažosios architektūros medžiagą labai turiningai papildė Punsko ir Seinų apylinkių statiniai. Renkantis tyrimo arealą ir objektus Žemaitijoje, lemiamos reikšmės turėjo etnografo Igno Končiaus palikimas. I. Končius yra dviračiu nuvažiavęs daugiau kaip dviejų šimtų kilometrų maršrutą Plungės rajono keliais du kartus - 1912 ir 1932 m., registruodamas ir aprašinėdamas visus statinius. Didžiausią dėmesį jis skyrė ne statinių formai, o skulptūrėlių siužetų interpretacijai, statymo motyvacijai ir kt. I. Končiaus užfiksuoto liaudies mažosios architektūros vaizdo palyginimas su dabartiniais statiniais atskleidžia įvykusius pakitimus bei santykį su tradicijomis. Pagal programą surinkta medžiaga bei ankstesnių tyrinėtojų darbai leidžia konkrečiau formuluoti tradicijų sąvoką bei šiuo aspektu vertinti dabartinių meistrų kūrybą. Ji tikrai intensyvi, randasi naujų meistrų, pastatyta ir statoma įvairių paminklų. Labai svarbu, kad ir meistrai, ir kultūros specialistai, ir visuomenė pažintų tradicijas: formų ypatybes, ikonografiją ir kt., ypač regioninius jų savitumus. Dėl to šalia statinių fiksavimo bei analizės programoje daug dėmesio skiriama metodiniam konsultaciniam darbui (meistrai ir kultūros darbuotojai). Šįmet buvo surengti du specializuoti seminarai: Alytuje (“Dzūkų liaudies mažoji architektūra: tradicijos ir šiandiena”) ir Telšiuose (“Žemaičių liaudies mažoji architektūra: tradicijos ir šiandiena”). Seminaruose dalyvavo liaudies meistrai, kultūros darbuotojai. Seminaruose itin akcentuotas klasikinių statinių regioninis savitumas, pateiktas dabartinių statinių vertinimas tradicijų aspektu (A. Počiulpaitės pranešimai) bei tradicinėms statinių viršūnėms - geležiniams kryžiams (skulptoriaus A. Kyno pranešimai). Telšių “Alkos” muziejus seminaro dalyviams surengė vertingą senosios liaudies skulptūros parodą, jo darbuotojos įsijungė į renginį su pranešimais - E. Spudytė (“Medžio skulptūra žemaičių “Alkos” muziejaus fonduose”) ir Z. Dargaitė (“J. Perkovskio žemaičių liaudies meno tyrimai”). Dabartinis liaudies mažosios architektūros vaizdas būtų nepilnas be eksterjero darbų ansamblių, sukurtų pokario metais iki Atgimimo ir Nepriklausomybės metais (Ablingos, “Čiurlionio kelio”, “Raganų kalno”, Maironio ir kt.). Jie sudaro savitą dabartinės liaudies mažosios architektūros klodą: sudarytame žemėlapyje atsispindi darbų geografija bei pobūdis. Kitąmet darbas pagal liaudies mažosios architektūros bei skulptūros programą bus tęsiamas Aukštaitijos bei Rytų Dzūkijos regionuose.

Alė Počiulpaitė Tel. 613553

KŪRYBOS METRAŠTIS 1999. Turinys