Literatūrinės kūrybos puslapiai

1. Literatų kūrybos prasmė. “Literatūrinė mėgėjų kūryba - savitas pastarųjų dešimtmečių kultūros reiškinys”, teigiama 1999-2002 metų Lietuvos liaudies kultūros centro veiklos programoje. Joje skatinama įteisinti šį kūrybos žanrą kaip vieną iš mėgėjų kūrybos sričių, atskleisti literatūrinės kūrybos svarbą visuomenei, skatinti žmonių kūrybingumą. Stebina kūrybingų literatų temų įvairovė, darbų apimtys. Laimei, ne visos jų savilaidos knygos yra pažymėtos grafomanijos ženklu. Tačiau pastebėtina, kad apskritai literatų kūryboje kol kas svarbiausia šaka - poezija. Ji neretai bando įtaigiai atskleisti laiko tėkmę, įtaigauja skaitytojui. Literatai tęsia dainingas tautosakos tradicijas, kuria filosofinį savitą pasaulį, kartais pabando rašyti moderniau, mėgdžiodami profesionalių poetų braižą. Reikia pažymėti, kad apsakymas, miniatiūra, pasakojimas, vaizdelis, aforizmas, novelė, eseistinis tekstas perdėm nepopuliarus ir retas. Šiuo atveju pagirtinos dramos kūrėjų pastangos. LLKC Teatro sektorius skatina vienaveiksmes pjeses rašančiųjų pastangas, įsigyja jų kūrinių ir rekomenduoja mėgėjų vaidybai. Esama atvejų, kai pastatomi poezijos spektakliai pagal vietos literatų eiles, o rajonų laikraščių kasmėnesiniai literatūriniai puslapiai tampa kasdienybe. Pagal apytikrę statistiką rajonuose savo kūrybą spausdina per 800 literatų mėgėjų. Tai didelis būrys žmonių, kurie laisvalaikį įprasmina, ieškodami naujo žodžio ar įtaigios metaforos. Literatų mėgėjų kūrybos esmė - atsiskleisti ir atskleisti savo dvasios lobius, išsireikšti ir išreikšti pasaulį. Literatūrinis mėgėjų žodis plačiau suskamba kartu su lietuviškųjų vakarų sąjūdžiu, išsilaisvinimo iš carizmo priespaudos atgaiva. Jau XX a. pradžioje suvokta, kad žodis - ir išmonė, ir praeities vaizdinys, ir prisiminimo nuotrupa. Per žodį atsiskleidė kūrybinės asmenybės pilnatvė ir užsispyrimas. Ne vienas kaimo vaikinas, pajutęs lyrinę prigimtį, ėjo mokslan ir tapo rašytoju. O kiek nežinomų pavardžių! Įvairiomis meninėmis spalvomis mūsų amžiaus viduryje suskambo vaizdelis ir pasakojimas, miniatiūra ir literatūrinis laiškas, humoreska ir šmaikštus paeiliavimas. Taip išaugo K. Binkis ir Z. Gėlė. Čia ištakos... Šiandieninis skaitytojas (gaila, jų mąžta) netrunka susivokti, kuris žodis savitas ir šviežias, o kuris bejėgis ir užmaršingas, kuris rajono literatas turi galimybių augti, o kuris beviltiškai atsilikęs nuo grožinio teksto suvokties. Gaila, kad tarp literatų mėgėjų dar nemąžta puošnaus poviškumo, netgi narciziškumo. Taigi norisi keletą žodžių tarti apie rajonų literatų darbus, kadangi šio mėgėjiško baro žanrai vis plinta ir plėtojasi. Negalima užmerkti akių; domimasi muzikuojančiais, tapančiais, mezgančiais, šokančiais ir dainuojančiais žmonėmis. Būtina nepamiršti rašančiųjų. Spausdinama lentelė akivaizdžiai liudija, kokia dabartinė padėtis. Tai didelis būrys žmonių, laisvalaikį praleidžiančių prie popieriaus lapo. Sudėjus visus literatus, Nepriklausomų rašytojų sąjungos ir Kaimo rašytojų sąjungos narius, rašančiųjų skaičius prašoktų tūkstantinę. Peržvelgus Bibliografijos centro leidžiamą “Ekspresinformaciją”, paaiškėjo, kad rajonų literatai kasmet gausina savo knygų skaičių. Štai kokie apytikriai duomenys: 1990 m. išėjo 29 jų knygos, po metų jau 55; 1993 metais jau 62 spaudiniai, dar po metų - šimtinė. 1995 metais išleista 101 knyga, o 1997 metais - šoktelta iki 124. Pastaraisiais metais šie skaičiai šiek tiek didėja. Suprantama, toji “produkcija” nevienareikšmė ir nevisavertė. Joje nėra buitinių pasveikinimų, vestuvinių palinkėjimų, asmeninių, šeimyninių scenelių aprašinėjimo. Suprantama, esama vienadienių tekstų, neturinčių išliekamosios vertės, bet didesnė pusė minėtų knygų - nuoširdus ir savas žodis, dėmesio vertas kūrybinis faktas. Štai dėl to ir susidomėta, dėl to imta rengti apskričių literatų susitikimus, seminarus, dėl tos priežasties 2000-ųjų metų pirmą ketvirtį bus surengti literatų sambūrių vadovų kursai Kultūros darbuotojų tobulinimosi centre. Bene pirmiausiai apie save prakalbo mokytojai, medikai ir kultūros darbuotojai. Jie susijungė į respublikinius literatų klubus ir bendrijas (“Spindulys”, “Gimtinė”). Derėtų plačiau pakalbėti apie pačius kultūrininkus, kurių literatūriniais gabumais nėra ko abejoti. Kai kurių kūryba yra pakankamai ženkli, išraiškinga. Tarp kultūrininkų buvo ir yra žmonių, kurių veikla paliks pėdsaką rajono kultūros istorijoje.

2. Ženkli veiklos panorama. Iškart reikia paminėti keturias iškilias asmenybes, kurios, deja, per anksti išėjo Anapilin. Tai bibliotekininkė Regina Biržinytė (Kelmė), buvusi Šakių rajono kultūros skyriaus vedėja Janina Martišienė, rokiškėnas Vytautas Šavelis ir kultūrininkė iš Veprių (Ukmergės r.) Regina Pakėnienė. Jų kūryba spausdinta respublikinėje spaudoje, almanache “Poezijos pavasaris”. Šiandien savitai rašo uteniškė Regina Lumpickienė, kaunietis Algirdas Svidinskas, Žibutė Šilingienė iš Kazlų Rūdos, rokiškėnas Sigitas Araminas, raseiniškis Albinas Stakauskas. Šį sąrašą būtų galima tęsti. Žinia, literatai užpildo buitines kasdienybės properšas, atskleidžia įvairių kūrybos žanrų galimybes. Ir jų minties skvarba pakankama, ir lietuviškas žodis dažnai suspindi skaidresne, įtaigesne stilistika, ir jausenos slinktys nevienadienės. Susiformavo graži tradicija - kas dveji metai rengti literatų kultūrininkų šventes. Aštuntoji šventė 2000-aisiais vyks Varėnoje. Prieš tai pabuvota Gargžduose, Anykščiuose, Šakiuose, Alytuje, Mažeikiuose, Rokiškyje ir Marijampolėje. Skaitoma kūryba, aplankomos memorialinės vietos, muziejai, susitinkama su vietos šviesuomene, tampama laureatais arba prizininkais, vakarojama, parengiami vietos spaudos literatūriniai puslapiai, rašomas išsamus metraštis, o visų švenčių medžiaga saugoma Gargždų viešojoje bibliotekoje (čia šių renginių ištakos). Atsinaujino mokytojų literatų “Spindulio” draugija, kurią globoja Vilniaus mokytojų namai. Prieš keletą metų Lietuvos liaudies kultūros centras išleido dvi “Eiliavimų” knygas (labdarą teikė SODRA), kuriose išspausdinta 200 eiliuotojų kūryba. Tai vyresniosios kartos žmonių eilės, radusios ir bibliotekininkų, ir skaitytojų atgarsį. Suteikta metodinė ir organizacinė parama steigiant literatų klubus (bendrijas, brolijas, sambūrius) Biržuose, Švenčionyse, Radviliškyje, Trakuose ir Kaišiadoryse. Šiais metais surengti du literatų seminarai: Kauno apskrities - Prienuose, Telšių apskrities -Telšiuose. Kokius gi darbus šiandien dirba rajonų literatai? Štai svarbiausieji: naujų knygų pristatymai ir aptarimai, susitikimai su rašytojais kraštiečiais, savos kūrybos skaitymai ir vertinimai, almanachų rengimas ir spausdinimas, naujų talentų ugdymas, knygų dienos, išvykos pas kaimynus, kūrybos šventės, ekspedicijos, literatūros atminties vietų globa, lankstukų publikavimas. Įvairiopa veikla pasižymi daugelio rajonų literatų sambūriai, juose telkiasi 15-40 kuriančiųjų. Štai alytiškiai rengia kaimo rašytojų dieną, anykštėnai tvarko rašytojų kapus, šakiečiai baigia parengti literatūros enciklopediją, jonaviečiai kasmet parengia poezijos spektaklių, jurbarkiškiai prižiūri poeto išeivio S. Santvaro tėviškę, Kretingoje įsteigta rašytojų Bronės ir Jono Liniauskų premija geriausiam literatui, molėtiškiai aktyviai bendrauja su Rokiškio, Biržų, Ignalinos, Raseinių, Anykščių ir Švenčionių žemės literatais, Pakruojo literatai galvoja apie tėviškėno E. Mieželaičio premiją, skuodiškiai net nuo 1952 metų nuolatos spausdina literatūrinius puslapius “Mūsų žodyje”, plungiškiai šiemet paskelbė “Vingiorykštės žiedo” literatūrinį konkursą. Ukmergės rajono rašantieji išvyksta savo kūrybos skaityti į kaimo kultūros namus, jų kūrybos itin gausu ukmergiškių periodiniame žurnale “Eskizai”. Rokiškėnai bendrauja su kraštiečiais poetais S. Parulskiu, R. Graibumi, E. Mezginaite ir A. Geniu. Kai kurių rajonų viešosios bibliotekos (kaip prieš dešimtmetį kitą - rajonų laikraščių redakcijos) yra itin nuoširdžios literatų globėjos, veiklos skatintojos, sumanymų vykdytojos. Visų pirma reikia paminėti Rokiškio, Ukmergės, Molėtų, Radviliškio, Utenos, Kelmės, Biržų, Prienų, Varėnos, Švenčionių, Telšių, Plungės, Joniškio rajonų viešąsias bibliotekas. Be to, čia kaupiama literatų kūryba, sudarinėjamos bibliografinės rodyklės, rengiamos jubiliejinės parodos, filmuojami svarbesni renginiai, vyksta ataskaitiniai literatų sambūriai, platinamos knygos, rengiamos vietos radijo ar televizijos laidos, literatūros viktorinos ir poezijos popietės. Tai kasdienos reiškiniai. Kai kuriuose miesteliuose literatai buriasi į mažesnius sambūrėlius, sujungia vietos inteligentų kūrybines pastangas. Daug kas girdėjo apie Laukėsos (Tauragės r.), Kazlų Rūdos (Marijampolės r.), Rokų (Kauno r.), Svėdasų (Anykščių r.), Kybartų (Vilkaviškio r.), Rumšiškių (Kaišiadorių r.) literatų darbus. Vienur literatų klubams vadovauja mokytojai, bibliotekininkai, kitur - gydytojai, agronomai, žurnalistai. Artimiausiuose planuose - nauji kūrybos almanachai, pažintinės ekskursijos po Lietuvą, kalbos ir tautosakos rinkimo ekspedicijos. “Varsna”, “Atotėkis”, “Tėkmė”, “Šaltinis”, “Jonvabalis”, “Verdenė”, “Švieselė”, “Gija”, “Seklyčia”, “Sedula”, “Žingsniai”, “Versmė”, “Aukuras”, “Užuovėja”, “Židinys”, “Virš tylos”, “Lelija”, “Sietynas”, “Vieversys” - tai poetiški literatų sambūrių vardai. Dauguma jų yra įteisinti, kai kurie gauna materialią Kultūros ministerijos paramą kaip ne pelno organizacijos. Kai kas turi rėmėjų.

3. Laukia rytdienos darbai. Literatūros žodis, atskleidžiantis kūrybišką žmogaus prigimtį, suteikia galimybę plačiai saviraiškai. Štai, pavyzdžiui, Raseinių rajono kultūros centras, Raseinių kultūros rėmimo fondas “Rusenė” ir Liaudies kultūros centras jau penktą kartą rengė dainuojamosios poezijos šventę “Šaltinis”. Dalyvavo keturiolika individualių atlikėjų ir grupių. Žodžius ir muziką kuriantys bei ją atliekantys žmonės parodo universalią gebą. Poezijos tekstuose ryškėja lyrinės, jaunatviškos gaidos, o į pasaulį pažvelgiama romantiškomis spalvomis. Prienų rajono kultūros skyrius įsteigė filologų mokyklą (vadovai mokytojai Nijolė Šervenikaitė ir Andrius Baltuonė), kurią lanko aukštesniųjų klasių moksleiviai; jie moderniais metodais nagrinėja lietuvių literatūros grožinius tekstus, rašo kūrybinius darbus, dalyvauja respublikiniame moksleivių jaunųjų filologų konkurse. Atsiminimai, kaip unikalus prozos žanras, pastarąjį dešimtmetį įgijo platų užmojį. LLKC sukaupta per 10 000 puslapių atsiminimų įvairia tematika. Kaip teigia tautosakos tyrinėtojas Leonardas Sauka: “Pasakojimai ir atsiminimai - tai tikroviški tautosakiniai tekstai proza. Meninė jų vertė labai nevienoda: vieni yra amorfiški lyg kasdieniniai buitiniai tekstai, o kiti turi aiškaus meninio kūrinio požymių - yra vaizdingi, užbaigti, jaučiamas prasmingas vertinimas. Teksto įspūdis labai priklauso ir nuo pasakotojo artistinių gebėjimų”. Lietuvos liaudies kultūros centre sukauptų tekstų fragmentus noriai spausdina laikraštis “XXI amžius”. Įtaigiu žodžiu, savita įžvalga pasižymi vilnietės Vandos Giedrytės, biržietės Aldonos Mažuikienės, vilkaviškietės Aldonos Buragaitės, kaunietės Aldonos Gabalienės, gargždiškio Jono Kudžmos, lazdijietės Irenos Šukienės tekstai. Šis darbas tęstinas kultūros centruose, bibliotekose, muziejuose. Kaip žinia, mėgėjų literatų kūryba daugeliu atveju buvo ir yra realistinės pakraipos. Modernioji literatūra nėra literatų mėgstama. Esama romantinių atspalvių, humoro puslapių, asmeninių išgyvenimų ir patirties. Be abejonės, gamtos ir meilės atsklaida - mėgstamiausios temos. Ugdytini prozininkai, dramaturgai, kurių kūryba įgytų ir taikomąjį pobūdį scenoje. Tai buvo itin pabrėžta literatų susibūrimuose Prienuose (čia dalyvavo rašytojai Vladas Šimkus ir Edvardas Vaitkus) ir Telšiuose (čia viešėjo poetas Stasys Jonauskas). Be to, pageidauta leisti respublikinius almanachus, visuose rajonuose įsteigti literatų klubus. Kultūros darbuotojai neturėtų vengti publicistikos, kaip veiksmingo šiandienos kūrybos žanro. Ją mielai spausdintų “Liaudies kultūra” ir “Kultūros aktualijos”. Potencinių galimybių augti turi publicistai kaunietė Lina Sinkevičienė, židikiškis Jonas Vaišvila, pakruojietis Alfredas Šimkus. Daug įtaigių etninę kultūrą propaguojančių straipsnių yra išspausdinęs LLKC darbuotojas Juozas Šorys, o šios įstaigos dramaturgas Regimantas Kaškauskas - žinomas scenaristas, vienaveiksmių pjesių autorius, noriai bendraujantis su respublikos mėgėjų teatrais. Gerų tekstų reikia ir vakaronėse, ir jubiliejiniuose renginiuose, pagaliau pasveikinimas ir palinkėjimas, laiškas ir proginis adresas - šiandienės tautosakos kūriniai. Literatams atsiveria itin plačios galimybės. Galbūt ir koks konkursas skelbtinas. Poezijos skaitovai (deklamatoriai), manding, neturėtų vengti literatų mėgėjų kūrybos. Tai būtų ir paskata, ir įvertinimas, ir kūrybinių jėgų sužadinimas. Kai kurie rajonų literatų klubai jaučia nuolatinę paramą ir materialią pagalbą. Geru žodžiu minėtini Kelmės, Rokiškio, Marijampolės, Radviliškio, Šakių, Šiaulių, Molėtų, Mažeikių kultūros vadovai. Kauno apskrities literatų klubų vadovai akcentavo, kad nuolat būtų renkami kalbos duomenys, užrašoma ir tradicinė, ir šiandienė tautosaka, globojamos mažiau garsių rašytojų tėviškės, kaupiamos piršlių oracijos, gedulo kalbos, vainikų, antkapių užrašai, anekdotai ir aforizmai. Telšių apskrities kūrėjai akcentavo kritikos ir vertinimo svarbą recenzijų prasme, kūrybinių seminarų (kursų, stovyklų) reikšmę. Vadinasi, reikia suskubti užfiksuoti, ko laikas nesunaikino ir neištrynė, nes iš gyvenimo išeina mūsų senolių karta, iki paskutinės akimirkos tebesaugojanti etninės (tradicinės) kultūros savastį. Nemažai tarmės turtų esama žmonių pasakojimuose ir atsiminimuose. Piršlys ir pasakorius, giesmininkas ir kaimo išminčius, kultūrininkas veteranas ir dainininkė turi ką prisiminti ir apie save papasakoti. Anekdotas, pravardė, partizanų ar tremtinių dainos, vaizdžios frazės ar papokštavimai - ar visuomet literatų veiklos akiratyje? Sunykus arba nykstant senajai kaimo gyvensenos sanklodai, įsigali nauja mintysena ir jausena, susidomima “naujovėmis”, naujais pramogavimo būdais. Pagaliau vaizdžiai papasakota (ir užrašyta) kaimo, giminės, genties, šeimos istorija - laiko atspindys, tikrovės paveikslas. Etnografinis aprašas pagal etnologų ar istorikų parengtą anketą ne tiktai kraštotyrininkų, bet ir literatų darbas. Po truputį kaupiama ir populiarinama žmonių dokumentika (kalendorinės pastabos, pirkinių sąrašai, susitikimų, kelionių aprašymai, seni spaudiniai ir nuotraukos). Čia nepralenkiami rokiškėnai, pasvaliečiai, radviliškėnai. Daug kur - dar snūduriuojama. Literatų sambūriai - darbščių ir kūrybingų žmonių susiėjimai - tampa gimtojo krašto metraštininkai, atminties saugotojai, lietuviško žodžio puoselėtojai. Ieškodami kūrybinės raiškos ar poetinės išraiškos, jie kuria naujas bendravimo tradicijas, prasmingai ugdo grožinio teksto kūrėją. Kaip neprisiminus poeto Jono Strielkūno žodžių: “Kodėl yra liaudies meistrai, liaudies menininkai, saviveiklos muzikantai bei dainininkai, o visi neprofesionalūs literatai nusipelno tik grafomanų etiketės? Tad gal leiskime prabilti tiems, kurie išsaugojo savy bent menką dieviškosios ugnies kibirkštėlę... Svarbu, kad yra ta siela, kad ji nori kalbėti ne vien sau, bet ir pasauliui - žmonėms, dangui, žemei. Ir kol bus tie žmonės, tas dangus ir ta žemė, tol bus ir poezija, nesvarbu - ar prašmat-niais, ar prasčioko rūbais apsirengusi”. Darbai veja darbus... Literatų balsas jau girdimas... Sėkmė lydi tiktai dirbančiuosius.

Aleksandras Šidlauskas Tel. 614509

KŪRYBOS METRAŠTIS 1999. Turinys