AUKŠTAITIJA

Aukštaitijos kaimiečių, ypač moterų, liaudies drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį XIX amžiuje rašiusiems autoriams sukeldavo baltų lino audinių daugybė ir viduramžius primenantys nuometai. Panašiai aukštaičių kostiumus apibūdindavo ir XX amžiaus liaudies drabužių tyrinėtojai. Tokiai nuomonei, nors ir su kai kuriomis išlygomis, galima pritarti. XIX amžiuje rytinėje Lietuvos dalyje iš tiesų vilkėta senoviškesnių formų drabužiais, o lininiai drabužiai iki pat XX amžiaus pradžios vis dar puošti beveik vien tik įaustais geometriniais ornamentais, kurių motyvai ir kompozicijos gana artimos Rytų Lietuvoje aptinkamos neolito keramikos puošybai.

Nors Aukštaitija – pats didžiausias etninis Lietuvos regionas, tačiau atskirų jos vietovių liaudies apranga buvo gana panaši. Šiek tiek didesnių skirtumų galima įžiūrėti tarp Rytų ir Vakarų Aukštaitijos. Ypač skyrėsi rytinių ir vakarinių aukštaičių vyrų viršutinių drabužių sukirpimas, kai kurios moterų kostiumų detalės. Rytų Aukštaitijoje tradiciniais kostiumais buvo vilkima ilgiau, kai kur – iki XX amžiaus pradžios. Vakarinėje regiono dalyje, kurioje būta daugiau didesnių miestų, o valstiečių ūkiai buvo tvirtesni, jau XIX amžiaus pabaigoje liaudies kostiumą pakeitė miestietiški drabužiai.

Aukštaitės vilkėjo ilgais tunikos su perpetėmis sukirpimo lininiais marškiniais, kurių puošniausia dalis buvo rankovės, puoštos įaustais raudonais geometriniais ornamentais. Tokie marškiniai Rytų Aukštaitijoje kaip vestuviniai dar buvo dėvimi XIX amžiaus pabaigoje, o dabartiniuose Švenčionių ir Ignalinos rajonuose – net XX amžiaus pradžioje.

Virš marškinių moterys segėjo sijonus: puošniausias būdavo viršutinis, po juo vilkėta bent vienu, o kartais ir keliais prastesniais, spalvotais ir baltais. XIX amžiaus viduryje labiausiai paplitę Aukštaitijoje buvo vilnoniai languoti sijonai, išausti drobiniu audimu, dauguma – savitu keturių spalvų deriniu. Pagrindinės sijonų didžiųjų langelių spalvos – raudona ir žalia – papildomai buvo dalijamos siaurais geltonos ir tamsiai violetinės arba geltonos ir juodos spalvos dryželiais. Tokių sijonų, aptinkamų visoje Aukštaitijoje, išliko daugiausia. Atskirų vietovių languotų sijonų audiniai šiek tiek skyrėsi vieni nuo kitų. Pavyzdžiui, palyginti stambiais ir sudėtingais langais sijonus ausdavo dabartinių Kupiškio, Pasvalio, Anykščių, Ukmergės rajonų moterys. Ignalinos ir Švenčionių rajonuose langeliai buvo mažesni, paprastesni.

Kitokie, išilgai arba skersai dryžuoti sijonai, vilkėti rečiau. Jie, greta keturspalvių languotųjų, buvo mėgstami tik atskirose apylinkėse. Kupiškio parapijoje XIX amžiaus pabaigoje dėvėti pusvilnoniai damastiniai sijonai. Kai kurie jų – išausti tomis pačiomis keturiomis ryškiomis spalvomis. Skersai dryžuoti sijonai ryškiomis apačiomis buvo vilkimi Švenčionių krašte. Rytų Aukštaitijoje būta ir baltų lininių damastinio audimo sijonų su apačiose įaustais raudonais raštais.

Prijuostė Aukštaitijoje dėvėta balta su apačiose įaustu raudonu ruožu – geometrinio ornamento juosta arba tiesiog siaurų dryželių grupe. Kartais prijuostės apačia papildomai papuošta smulkiais austiniais kuteliais arba baltais lininiais pinikais. Prijuostės, kaip ir kito balto lininio aukštaičių moterų aprangos elemento, nuometo, vertę pirmiausia nulemdavo audeklo kokybė: plonumas, audimo dailumas. Prijuostės ir nuometai buvo audžiami drobiniu arba damastiniu audimu, jų galus puošiantys raudoni dryžiai – tuo pačiu arba atlasiniu bei rinktiniu audimu.

Labai svarbi ir ypač puošni vasarinio aukštaitės kostiumo dalis buvo liemenė. Išeiginės liemenės dažniausiai buvo siuvamos iš brangių pramoninių audinių: šilko, damasto, brokatelės, lamos, aksomo ir tik retais atvejais, paprastai neturtingesnėje Rytų Aukštaitijoje, – iš smulkiai raštuoto pusvilnonio naminio audinio. Mėgstamos spalvos – raudona, žalia, aukso geltonumo, sidabrinė. Liemenės vilkėjimą ir jos sukirpimo būdus kaimietės perėmė iš XVII–XVIII amžiaus aukštuomenės mados. Aukštaitijoje plito dviejų tipų liemenės: vienos – nuo liemens nesusiūtais, į apačią platėjančiais, kitos – nuo liemens pridurtais klostytais skverneliais. Be to, Šiaurės vakarų aukštaitės dar vilkėdavo labai puošniomis, trumpomis, užpakalyje sulig liemeniu, o priekyje pailgintais skverneliais liemenėmis, kartais apvedžiotomis aukso spalvos galionais. Priekyje liemenės būdavo suvarstomos arba susegamos kabėmis, kartais varstyta metalinėmis grandinėlėmis ar siauromis juostelėmis ir kaspinėliais per prisiūtų specialių metalinių plokštelių auseles.

Moterys juosėjo rinktinėmis arba pintinėmis juostomis. Rinktinės juostos buvo labiau paplitusios Vakarų Aukštaitijoje, kur senas juostas kartais perduodavo šeimoje iš kartos į kartą kaip vestuvinės aprangos dalį. Jų raštai ypač įdomūs, archajiški. Pintinių juostų koloritas dažniausiai būdavo toks pat kaip aukštaičių sijonų. Moterų juostos, juosėtos prie vasarinių drabužių, paprastai būdavo neplačios, išaustos arba nupintos iš gerų, plonų siūlų.

Netekėjusios merginos Aukštaitijoje galvas dažniausiai puošė aukso spalvos galionais. Galionus siūdavo iš plačios, sunkios, metalo siūlais ataustos juostos, pastandintos ir vidinėje pusėje pamuštos šilkiniu atlasu arba satinu, dažniausiai raudonu. Jie būdavo siuvami dvejopai: cilindro formos arba užpakalyje sukryžiuotais ilgesniais galais. Kitas aukštaičių galvos papuošalas buvo karūnėlė – balta drobe aptrauktas cilindras, išorėje apsiūtas keliomis klostytų kaspinų, puošnių fabrikinių juostelių, karoliukų ir kitokių blizgučių eilėmis. Prie galiono ir karūnėlės paprastai būdavo prisegama plačių raštuotų šilko kaspinų, besileidžiančių nugara žemyn.

Kupiškio apylinkėse ypatingą karūnėlę, siūtą iš šilkinių kaspinų ir vadintą kalpoku, dėvėjo pamergės. Kalpoko viršų puošdavo aukštai iškilusios dirbtinės gėlės.

Ištekėjusios moterys būtinai turėjo dengti galvas. Iškilmingiausias aukštaitės galvos apdangalas buvo nuometas, ilgainiui tapęs plačiausiai žinoma šio regiono liaudies aprangos detale. Išeiginis nuometas – tai plonas, kartais beveik permatomas apie 3,5 m ilgio ir 50–70 cm pločio audinys, gana sudėtingu būdu užsirišamas ant galvos. Labiausiai paplitęs Rytų ir Vakarų Aukštaitijoje buvo nuometo užrišimas apsupant veidą, uždengiant kaklą ir pečius. Tačiau būta ir kitokių užrišimų, paprastesnių ir, matyt, vėlyvesnių. Nuometus aukštaitės dėvėjo labai ilgai, kai kuriose vietovėse senesnės moterys juos ryšėjo net XX amžiaus pradžioje. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje nuometą daug kur vis dažniau pradėta keisti keturkampe įstrižai sulenkta skara, surišta pakaušyje.

Ištekėjusios aukštaitės dėvėdavo ir kykus. Dažniausiai kykai buvo balti, siūti iš pintinių nėrinių, plono lininio arba medvilninio audinio. Jų priekinį kraštą puošdavo tiulio klostiniai, šilko kaspinėlių rozetės, aukso ir sidabro spalvos biseris. XIX amžiaus pabaigoje toks puošnus klostinys (vadintas brinda) būdavo prisiuvamas prie atskiros juostelės ir užrišamas prie skarelės priekinio krašto. Be baltų, buvo siuvami ir spalvoti kykai iš brangių spalvotų audinių, šilko, brokatelės. Pietryčių aukštaitės nešiojo labai savitus kykus, sukirptus taip, kad iš po skarelės būtų matyti tarsi ausinės. Raudonas arba mėlynas tokių ,,auselių” šilkas buvo puošiamas kiauraraščiais aukso arba sidabro spalvos galionėliais, apvadais, smulkiais baltais klostinukais. ,,Auselės“ po smakru kartais būdavo surišamos plačiu šilko kaspinu.

Vakarų aukštaitės puošėsi sidabro arba gintaro karoliais, o Rytuose labiau plito smulkūs koraliniai ir stikliniai vėriniai.

Vyrai visoje Aukštaitijoje vilkėjo baltais lininiais marškiniais. XIX amžiaus viduryje jie būdavo tunikos su perpetėmis sukirpimo, vėliau pradėti siūti ir su peteliais. Tik vėlyvesnieji būdavo puošti – paprastai labai kukliai, užsiuvant ant krūtinės ir apykaklės ploną medvilninį audinį.

Sermėgos, pilkos arba rusvos, dažniausiai siūtos iš nedažyto milo. Vakarų aukštaičiai amžiaus viduryje vilkėjo sermėgomis, durtomis ties liemeniu, su klostytais nugaros skvernais. Vėliau vis labiau ėmė plisti iš to paties naminio velto milo pasiūtas surdutas. Rytų aukštaičių sermėgos dažnai buvo siuvamos nekirptos per liemenį, šonuose paplatintos trikampiais įdūrais. Kai kuriose vietovėse buvo paplitę saviti variantai: Šiaurės vakaruose – juodos sermėgos paaukštinta liemens linija, klostyta nugara ir šonais, Zarasų rajone – tamsiai rudos, per liemenį kirptais rauktais skvernais.

Rytų aukštaičiai dėvėjo skrybėles prie kaubrės prigludusiais kraštais, Vakarų aukštaičiai – skrybėles platesniais tiesiais kraštais. Šiaurės vakaruose buvo madingos skrybėlės platėjančiu viršumi.

Geriausiu apavu laikyti auliniai batai. Tik neturtingieji šventadieniais kartais avėjo nagines arba vyžas.

Spalvingi, ryškūs vyriško kostiumo priedai buvo plati pintinė, Rytų Aukštaitijoje kartais ir vytinė juosta, marga fabrikinė skarelė, ryšima ant kaklo, batų aulus ir skrybėlę puošiančios juostelės, prie skrybėlės segimos plunksnos arba gėlės.