KLAIPĖDOS KRAŠTAS

Šiandieninis Klaipėdos kraštas yra dalis didesnės teritorijos, kuri 1701–1918 metais ilgą laiką priklausė Prūsijos karalystei, vėliau Vokietijai. Patys šio krašto gyventojai dažniausiai save vadindavo lietuvininkais, o savo gyvenamą kraštą – Mažąja Lietuva. Tai buvo vienintelis etnografinis Lietuvos regionas, kuriame vyravo liuteronų tikėjimas. Ta aplinkybė, taip pat ir skirtinga visuomeninė bei kultūrinė krašto raida, lėmė regiono savotiškumą, pasireiškusį ir tradicinėje klaipėdiškių valstiečių aprangoje.

Lietuvininkai tradicinį šventadienį kostiumą išlaikė ilgai, vėlyvieji variantai buvo dar dėvimi ir pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais.

Gausesni ir išsamesni negu kitų Lietuvos regionų rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai leidžia susidaryti gana aiškų XIX amžiaus pirmosios pusės lietuvininkų valstiečių aprangos vaizdą, nors pačių drabužių, dėvėtų minėtu laikotarpiu, išliko nedaug. To meto lietuvininkių moterų kostiumas aprašytas kaip itin spalvingas, nestokojantis egzotiškų senovinių elementų, žadinusių ne vieno besidominčio etnine kultūra svetimšalio vaizduotę. Moterys tuo laikotarpiu vilkėjo lininiais marškiniais ir sijonais, o ne anksčiau šiam kraštui būdingomis nesusiūtomis apie liemenį drapiruojamomis marginėmis. Marškiniai buvo dažnai pasiūti specifiniu, kitur Lietuvoje nežinomu būdu: gausiai suraukti apie kaklą, su reglano kirpimo perpetėmis. Taip sukirpti marškiniai kildinami iš Renesanso mados ir dažniau aptinkami toliau į pietus gyvenančių tautų liaudies kostiume. Šis sukirpimas, kaip ir paprotys marškinius bei kitus drabužius puošti ne tik įaustais, bet ir išsiuvinėtais ornamentais, matyt, lietuvininkų buvo perimtas iš čia apsigyvenusių vokiečių kolonistų.

Ragainės apylinkėse sijonai būdavo vilnoniai, languoti. Juose vyravo raudonų ir tamsiai mėlynų arba raudonų ir žalių spalvų deriniai. Aplink Tilžę gyvenusios lietuvininkės audė pusvilnonius išilgai dryžuotus sijonus, primenančius žemaičių aprangą.

Prijuostės dėvėtos lininės. Baltame jų dugne derinant keletą audimo būdų – atlasinį, rinktinį, kaišytinį – būdavo įaudžiami raudoni raštai, sudaryti iš geometrinių ir geometrizuotų augalinių elementų. Toks audinys, matyt, imitavo manufaktūrų darbo šilką, kurį lietuvininkų valstiečiams praeityje buvo draudžiama dėvėti.

Puošniai siuvinėti marškiniai buvo vilkimi su trumpomis liemenėmis, plačiai iškirptomis ne tik ant krūtinės, bet ir nugaroje. Greičiausiai bent dalis liemenių buvo siuvamos iš naminio vienspalvio arba vieno vyraujančio tono audinio, pusvilnonio arba vilnonio. Matyt, vilkėtos ir šilkinės.

Švarkeliai, kuriuos kaip ir liemenes dažnai matome XIX amžiaus piešiniuose, buvo taip pat prigludę, neilgi, pasiūti iš vienspalvio, ypač šiame regione mėgto tamsiai mėlyno audinio.

Šaltuoju metu moterys vilkėdavo nuo liemens kirptomis ir gausiai rauktomis sermėgomis bei kailinukais, aptrauktais tamsiai mėlyna medžiaga. Pastarieji, žinomi tik iš aprašymų, buvo ypač puošnūs, su drabužio sukirpimo linijas pabrėžiančiais auksaspalvių galionėlių arba kailiukų apvadais ant pečių ir rankovių.

Lietuvininkės juosėjo plačiomis ir siauromis rinktinėmis juostomis, o prie juosmens pasikabindavo delmoną – plokščią puošniai siuvinėtą krepšelį. Karolius nešiojo stiklinius arba gintarinius.

Merginos Ragainės apylinkėse pindavo kasas, kurias sudėdavo apie galvą labai sudėtingais būdais – tokia šukuosena būdavo daroma sekmadieniui ir laikydavosi visą savaitę. Kitose vietovėse šukuotasi panašiai, dažniausiai sudedant kasas apie galvą vainiku, tik ne tokiu įmantriu būdu. Virš kaktos palei kasas kartais būdavo užrišama siaura aksominė juostelė. Nuotakos ant galvos dėdavosi specialiai iš kaspinų ir visokių blizgučių padarytą karūnos pavidalo papuošalą – gužę. Dar įspūdingesnis buvo kai kuriose vietose XIX amžiaus pradžioje tebedėvėtas nuotakos kykas – labai aukštas cilindro formos galvos apdangalas, padarytas iš juodo aksomo arba fetro ir puoštas auksaspalviais galionėliais. Atrodo, kykų būta su atviru ir uždaru viršumi. Prie jų viršutinio krašto būdavo prisegami siauri gėlių vainikėliai, o kai kuriose vietovėse – ir šilkiniai ant nugaros besidriekiantys kaspinai.

Ne mažiau įdomūs ištekėjusių moterų galvos apdangalai. XIX amžiaus pirmojoje pusėje jaunamartės ir vaikų susilaukusios moterys juos nešiojo skirtingus. Jaunamartės kykas, padarytas iš pintinių nėrinių, užtemptų ant specialaus karkaso, iš viršaus būdavo apgobiamas lengvu plonytės naminės drobės arba fabrikinio muslino nuometėliu, kurio galai kabodavo abipus veido. Turinčios vaikų moterys galvą aprišdavo didele balta skara, užrišama pakaušyje, būtinai prispaudžiant mazgu laisvąjį jos kampą.

Moterys, o galbūt ir merginos, dėvėjo linines drobules, siūtas iš plonos dvinytai austos lininės drobelės su viduryje įsiūtais ypač dailiais perdrobuliais, siuvinėtais baltais, o kartais ir raudonais siūlais. Drobulė, kitaip negu kituose regionuose, buvo lankstoma išilgai į tris dalis, iškeliant siuvinėjimą į matomiausią vietą, ir dėvima šiek tiek nuleista nuo pečių, panašiai kaip XIX amžiaus pradžios oficialiosios mados šalikai, kurie galbūt ir įkvėpė tokią šios senovinės siaučiamosios skaros puošybą bei dėvėseną.

Šventadienė lietuvininkių avalynė buvo odiniai bateliai, kai kurių moterų avėti jau XVIII amžiuje.

 

Lietuvininkų vyrų šventadienis kostiumas XIX amžiaus pirmojoje pusėje susidėjo iš tų pačių dalių, kaip kituose Lietuvos regionuose, tačiau turėjo keletą specifinių ypatybių. Svarbiausias skirtumas – čia kartais mūvėtos trumpos kelnės, o ne tik ilgos, įprastos Lietuvoje. Trumpų kelnių ir prie jų derančių puskojinių bei pusbačių mada atėjo iš Vokietijos miestų. Dėl miesto įtakos ir klaipėdiškių vyrų sermėgos buvo sukerpamos pagal XVIII amžiaus oficialiąją madą, su klostytais įsiuvais šonuose, platinančiais drabužį nuo liemens. Madingomis laikytos tamsiai mėlynos ir juodos sermėgos. Iš Vokietijos greičiausiai buvo kilęs ir paprotys juosėti spalvotai siuvinėtais, o ne tik odiniais, metalu puoštais diržais.

Kostiumai su trumpomis kelnėmis dažniau buvo vilkimi arčiau miestų. Tuo tarpu Ragainės apylinkėse, kuriose visi gyventojai rengėsi senoviškesniais negu kiti lietuvininkai drabužiais, vyrai juosėjo ne diržais, o rinktinėmis juostomis ir, matyt, dažniau mūvėjo ilgomis kelnėmis bei auliniais batais.

Lietuvininkai nešiojo skrybėles platokais kraštais, papuoštas rinktinėmis juostelėmis.

 

XIX amžiaus antrojoje pusėje lietuvininkų kostiumas gerokai pakito. Tai nulėmė ne tik miesto mados įtaka, bet ir religinis surinkimininkų judėjimas, kuriame lietuvininkai labai aktyviai dalyvavo.

Moterų kostiumas prarado savo ryškias spalvas ir egzotiškuosius galvos apdangalus. Tamsios spalvos, ypač juoda, pradėtos laikyti ne tik gero skonio, bet ir doro, pamaldaus gyvenimo įrodymu. Marškiniai siuvami kuklesni, tunikos su perpetėmis sukirpimo ir siuvinėti tamsiais siūlais kryželiu. Taip pat tamsūs austi pusvilnoniai išeiginiai sijonai, skersai dryžuoti siaurais dryželiais, XIX amžiaus pabaigoje jie dažniausiai smulkiai klostyti, plisuoti bei gofruoti. Prijuostės irgi dėvėtos tamsios, tiek austos namie, tiek siūtos iš fabrikinio šilko, satino ar kitokio puošnaus audinio. Tamsių spalvų – juodos, mėlynos, žalios – buvo ir liemenės, tradiciškai siūtos trumpos su platėjančiais ištisai kirptais skverneliais. Juostos buvo audžiamos siauros, dažnai taip pat tamsių spalvų dugnu. Daugelis jų daugiaraštės, kai kuriose įausti tekstai – paprastai dainų žodžiai arba geri palinkėjimai. Delmonai vis dar spalvingai siuvinėjami, tačiau jau dažnai nešiojami po prijuoste. Kykai siuvami nebe tik balti, bet ir tamsūs aksominiai bei šilkiniai. Ilgainiui moterys ir merginos ant galvų vis dažniau gobėsi tik skareles, surištas po smakru. Kai kurios jų liko baltos, siūtos iš namie austos drobės arba fabrikinės medvilnės, dažnai visi keturi jų kampai siuvinėti baltu kiauraraščiu arba spalvotu kryželiu. Ne mažiau mėgtos ir fabrikinės šilko skarelės: jas taip pat pirkdavo tamsias ir dėvėjo ne tik ant galvos, bet ir savitu būdu užrištas ant kaklo.

XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje vietoje marškinių ir liemenės visuotinai pradėta vilkėti švarkeliais, dažniausiai trumpais, glaudžiai aptempiančiais liemenį. Neretai visas kostiumo dalis siūdavo tik iš juodos spalvos audinių – toks kostiumas vadinosi juodine.

 

Atgal į turinį