BAIGIAMOJI PASTOGĖS 2004 ŠVENTĖ

Jau tampa tradicija Radviliškyje rengti kaimų ir miestelių teatrų šventės „Pastogė“ baigiamąjį turą. Sunku nevažiuoti ten, kur esi laukiamas, maloniai sutinkamas ir apgarbstomas. Nuoširdžiausia padėka Radviliškio kultūros centro darbuotojams ir jų direktoriui Vitalijui Digrevičiui, rajono kultūros skyriaus vedėjui, pagarbiai tituluojamam „Radviliškio rajono kultūros ministru“ Augenijui Jurgauskui, puikiai šventės vedėjai Šeduvos kultūros namų direktorei Izolinai Stanulienei. Šį kartą baigiamojon šventėn buvo atrinkti šeši, o susirinko penki įvairių Lietuvos kraštų teatrai. Žiūrovai turėjo galimybę pamatyti penkis spektaklius, tai: Kretingos r. Laivių kaimo kultūros namų mėgėjų teatro spektaklis K. Sajos „Šventežeris“ (rež. Stasė Preibienė), Varėnos r. Margionių klojimo teatro vaidinimas pagal E. Liegutės pjesę „Gyvenimas prie skroblaus“ (rež. Rimutė Avižinienė), Kupiškio r. Skapiškio mėgėjų teatro „Stebulė“ spektaklis V. Bičiūno „Varnalėšos“ (rež. Vita Bačanskienė), Plungės r. Žemaičių Kalvarijos kultūros namų mėgėjų teatro spektaklis S. Ylos „Aš nenoriu Jurgio“ (rež. Genovaitė Rimkuvienė) ir Joniškio r. Kriukų kaimo teatro spektaklis E. Urbaitės „Pamokė ir pasimokė“, rež. Danguolė Musejukienė. Pasibaigus šventei ekspertų komisija su regioninių ir baigiamosios šventės režisieriais susirinko aptarti „Pastogės“ tradicijų ir tendencijų. Džiugu konstatuoti, kad kaimų ir miestelių teatrai, na gal yra vienas kitas „atskalūnas“, išlaiko savo žanrinę stilistiką, tradicijomis besiremiančią į klojimų teatrus ar į dar ankstesnes liaudiško apeiginio teatralumo tradicijas – žaismę, aiškumą, paprastumą, nuoširdumą, sodrų humorą, savotišką teatrinį sakralumą ir kt. Gerai, kad profesionalų teatro raiškos priemonės į šiuos saviraiškos kolektyvus skverbiasi kur kas lėčiau, negu į miestų ir rajonų centrų teatrus, kurie savo ruožtu vejasi profesionalų teatrus, sudarydami jiems rimtą konkurenciją ir dažnu atveju net pranokdami juos.
Kaimų ir miestelių teatrų tradicijų tęstinumą, t.y. savitos teatrinės tradicijos išsaugojimą, laikyčiau privalumu ir neabejotina „Pastogės“ sėkme. Tiesiog stebuklas, kad mes turime išsaugoję tokį teatrą, kaip Margionių, kuriame gyva tokia unikali klojimo teatro dvasia, kuri, reikia manyt, tvyrojo ir devynioliktojo amžiaus lietuviškų vakarų gadynėje, o gal net siekia ankstesnius archetipinius, tautinės teatrinės raiškos klodus. Tokio, sakyčiau, tyro buvimo scenoje neįmanoma pasiekti jokiais trenažais, pratimais ar kitu profesiniu tobulinimusi. Tokiais galima tik būti, o to buvimo pojūtis turi skleistis per tave iš aukštesniosios sąmonės gelmių. Svarbiausia, netrukdyti jam lietis, ir margioniškiai netrukdo. Užvaldo tokia nuostaba nuo pat pirmojo vaidintojo pasirodymo, jų paprasto dainavimo, neįmantraus teksto sakymo, negudraus elgesio scenoje… viskas taip paprasta ir tikra, scenoje matai tokius gražius ir dorus žmones, kad nuo to užlieja neapsakomas jausmas, kuris kelia sielą, o akyse kaupia gerumo ašaras. Štai kokiu gerumu su mumis dalinosi dzūkai.
Žemaičių būdas visai kitoks. Žemaičių Kalvarijos spektaklis atskleidžia sodrius, žemiškus charakterius. Jame jauti tiesiog iš žemės gelmių einančią jėgą, kuri išaugino šią tvirtą lietuvišką skiltį. Stiprūs charakteriai, grubus bendravimas, tarmės atšiaurumas – viskas skleidžia nepajudinamą tvirtą žemaitišką charakterį, kuris skrodžia laiką, jame atsiveria ta pirmapradė stiprybė, kuri išsaugojo mums pačius save. Vaidintojai kuria įtaigius personažus, žaidžiančius, žavinčius. Juos kuria čia ir dabar, mūsų akivaizdoje išgyvena tokį tikrą žaižaruojantį gyvenimą.
Skapiškio teatras, pasirinkęs pjesę iš „Vilkolakio“ teatro repertuaro, kaip visada, patraukė žaisme, energija, kuriamų personažų lengvumu, improvizacija. Jų teatrinė žaismė persiduoda žiūrovams, juos uždega ir įsuka į spektaklio fejeriją. Spektaklis sprendžiamas lyg Užgavėnių kaukių žaidimas. Tai pasiteisina, o gana eklektiška pjesė įgauna daugiau žaismės. Aukštaičiai džiugina savišku charakteringumu ir jiems būdingu gyvenimo džiaugsmu. Nors teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad regioniniame ture spektaklis ėjosi sklandžiau.
Kiek daug saviraiškos teatro scenoje gali aktorius, būtume įsitikinę žiūrėdami šiaip jau blankokos K. Sajos pjesės „Savaitgalio romanas“ interpretaciją (rež. Loreta Zdanavičienė). Rapolą Vabalą vaidinantis artistas randa tiek neįtikėčiausių sceninių prisitaikymų, kad kartu su kolegomis sukuria tokį netikėtą teatrinį veiksmą, kuris pjesės trūkumus nustumia toliau. Gaila, kad susirgus artistui mes šito spektaklio baigiamojoje šventėje neišvydome.
K. Sajos pjesę, kaip šiuolaikinę dramaturgiją, rinkosi ir kitas, Laivių kaimo teatras. Jis rodė „Šventežerį“. Kaip ir visoms, taip ir šiai sovietinių aktualijų prisotintai pjesei sunku rasti šiuolaikinį skambesį, bet vaidintojai kuria įtaigius personažus, jų buvimas scenoje prasmingas, santykiai mezgasi tikri ir gilūs, o jų pastangos kalbėtis su žiūrovais dramaturgo K. Sajos kalba buvo vaisingos.
Šventės pabaigoje žiūrovų laukė tikras „perliukas“, Kriukų kaimo teatras, atskleidęs Šiaurės Lietuvos temperamentą. Tai šiuolaikinė situacijų komedija iš kaimo gyvenimo, pagardinta tiesiog tobulu, vaidintojų kuriamų personažų įtaigumu. Joje sprendžiamos dabartinės kaimo problemos, šiuolaikinėmis teatro kalbos priemonėmis išsaugant liaudiškumo tradiciją. Nepaprastai įdomūs moterų sukurti vaidmenys, nuo jų stengiasi neatsilikti ir vyrai. Scenoje situacijos žaibiškai keičia viena kitą, neleisdamos žiūrovams net trumpam prarasti dėmesio. Puikus Kriukų teatro žiedas įpintas į baigiamosios šventės vainiką.
7-ojoje kaimų ir miestelių teatrų šventėje „Pastogė“ rodyti spektakliai buvo stiprūs ir įtaigūs. Jų regioninėse šventėse – Plungėje, Skapiškyje, Veliuonoje – matėme trisdešimt vieną. Vaidintojų ir režisierių meninis meistriškumas išaugęs. Teatrai, ateinantys iš senosios, archetipinės, ritualų, apeigų, klojimo vaidinimų dvasios, išsaugoję unikalią, anot Klaipėdos universiteto Teatro pedagogikos katedros docento dr. Petro Bielskio, „pasaulyje analogų neturinčią teatrinę tradiciją“, gyvuoja džiugindami save, savo krašto bendruomenę, kitų vietovių žiūrovus. Tai tradicija, kurią mes turime puoselėti ir galime ja didžiuotis.

Ramūnas Abukevičius