PRATARMĖ (Skirmantė VALIULYTĖ) / 7
APIE ADVENTO IR KALĖDŲ LAIKĄ BEI PAPROČIUS (Nijolė MARCINKEVIČIENĖ) / 9
APIE ADVENTO-KALĖDŲ TAUTOSAKĄ (Skirmantė VALIULYTĖ) / 26
KELIOS PASTABOS APIE DAINUOJAMŲJŲ TEKSTŲ TARMIŠKUMĄ (Eugenija VENSKAUSKAITĖ) / 31
DAINOS / 33
1. Oi tu, bitaite / 33
2. Tu, bituke, lelimoj / 33
3. Trys bitukės šilu łėkė / 34
4. Oi tu, gegute, leliumoj / 35
5. Sakałėli, sierasai / 35
6. Lakiojo dagiłėlis / 36
7. Łėkįs łėkįs sakałėlis / 36
8. Łėkįs łėkįs sakałėlis / 37
9. Vai šaliu šaliu, sieras sakałėli / 38
10. Leliumoj, skrido vanagėlis / 38
11. Skrido vanagėlis, lelimo / 39
12. Kvolinosi vanagėlis / 39
13. Kvolinosi bernužėlis / 40
14. Leliumoj, gieda gaideliai / 41
15. Po sodų vaikščiojau / 42
16. Skra(i)dziojo povełė per žalių girałį / 43
17. Kałė kałė genelis / 44
18. Tai gražumas genelio / 44
19. Tai genelio genumai / 45
20. Tu, kiškeli, lilima / 45
21. Leliumoj, tu kiškeli / 46
22. Tai tam kiškeliu / 46
23. Oi kas tį girioj pamigo / 47
24. Kas buvo girioj pamigįs / 48
25. O kas tį sodi pamigo / 49
26. Lapukė lojo, linelius klojo / 49
27. Vai tu, voveraite / 50
28. Tu, voveraite / 50
29. Tu, lapela, kytra paukšte / 51
30. Tu, lapela langvapėde / 51
31. Darži oželis, leliumoj / 52
32. Kam tavo, vilkeli, akełės šviesios / 52
33. Kvolinosi šilo meška / 53
34. Sodzino brolis obełėłį / 53
35. Tu obele, kalėda / 54
36. Žaliam sodi obełėłė / 54
37. Žaliami sodi obełėłė / 55
38. Vidurin laukų grūšełė stovėjo / 55
39. An ulyčių, an placiųjų / 56
40. An ulyčių, an placiųjų / 56
41. Tancuj tancuj, leliumai / 57
42. Jau mano mielas / 57
43. Anksci rytų kėliau / 58
44. Sėdo susėdo, leliuma / 59
45. Sdi pasdi mergelių suolas / 60
46. Linko palinko mergelių suolas / 60
47. Ažarai šalo, bernai pašalo / 61
48. Oi keno dvari, leliumoj / 61
49. Oi kalnai kalnai, leliumoj / 62
50. Vai sodai sodai, lelimoj / 62
51. Gili gili upełė / 63
52. Gili gili upė, leliumai / 64
53. Paskėliau anksci, ankstų rytelį / 64
54. Aš ir atsikėliau / 65
55. Vai ir atvažiavo penki nežanoci / 66
56. Vai ir atjojo penki nežanoci / 66
57. Ai ir atjojo, leliumoj / 67
58. Kalėdų rytų saułė pražydo / 67
59. Kalėdų rytų rožė pražydo / 68
60. Kalėdų rytų rožė inžydo / 68
61. Vai atabėga baikštus elnelis / 69
62. Atłėkė alnis devyniaragis / 70
63. Bėginėjo povełė po dvarų / 70
64. Oi atvažiuoja Kalėda / 71
65. Oi atvažiuoja šventos Kalėdos / 71
66. Oi atvažiuoja šventa Kalėda / 72
67. Vai atvažiuoja šventa Kalėda / 73
68. Ir atvažiavo šventa Kalėda / 73
69. Oi atvažuoja šventa Kalėda / 74
70. Už girių girių ugnelė degė / 74
71. Aikim, bernai, kalėdauc / 75
72. Aisim, sasula, mes kalėdocie / 75
73. Aisim, mergos, aisim, bernai, kalėda / 76
74. Oi an kalno bačkełė, kalėda / 76
75. Sėdzi vyrai užu stalo, kalėda / 77
76. Kalėda Juočio, višta kuoduoče / 77
77. Kalėda Juočio, višta kuoduoče / 78
78. Oi kalėda kalėdyte / 78
79. Oi an dvaro meškełė karo / 79
SUTARTINĖS / 80
1. Skrandz', bitela / 80
2. Untinas untałį vadinojo / 81
3. Unčių tupi trys pulkeliai / 81
4. Oi tu, kuosala / 82
5. Kad prisdo kuosalių / 82
6. Rititatatoji, o kas kiškį kėla / 83
7. Trijula, tatata, kur lapela gułėja / 83
8. Tu, avinėli, riestaragėli / 84
9. Žydžia žirneliai / 84
10. Labus vakarus / 85
11. Tūtoj, kų čia važa? / 86
12. Tu, kazilio, kazilio / 86
ŽAIDIMAI / 88
1. Fantų vadavimas / 88
2. Fantų vadavimas / 88
3. Fantų vadavimas / 92
4. Genelio kepimas / 92
5. Gervės kepimas / 92
6. Dadulio vedimas / 93
7. Meškos vedimas / 93
8. Kralikai / 93
9. Bičių spietimas / 93
10. Barzdaskutys / 94
11. Fotografai / 94
12. Važiavimas į Karaliaučių / 94
13. Švykšto vedimas į vakarones / 95
14. Paukštelio perinimas / 95
15. Ar tamsta kontentna (patenkinta) savo poru? / 96
16. Atspėk, kas sudavė / 97
17. Sėta - lyka (Lyginis - nelyginis) / 97
18. Žiedas / 97
19. Žiedas (Aina žiedas par runkytes) / 98
20. Žiedas (Sasula, sasul mano, jaunoji) / 98
21. Avelės (Ganau ganau avelas) / 100
22. Kiškiai (Rititatoji) / 104
23. Laputė (Nuskrisiu per jūsų pirkių) / 104
24. Voverė (Aš turėjau daržaly) / 105
25. Voverėlė (Vai kas mūsu daržalin injunko) / 106
26. Antelė (Tu, untela, tu, untela) / 107
27. Antelė (Tu, untela, raibaja, raibaja) / 108
28. Verubė (Veda veda verumbė) / 109
29. Verubė (Verubė takelius mindė) / 110
30. Jarbutė (Ai, jarbute, jarbute) / 110
31. Jaščeras (Sdzi sdzi jaščeras) / 111
32. Jaščeras (Sėdz' brolalis an krėslalio) / 112
33. Želektėlis (Sdzi želektelis) / 113
34. Jievaro tiltas (Grįskime, mergos, jievaro ciltų) / 113
35. Jievaro tiltas (Grįskime, mergos, jievaro ciltų) / 115
36. Jievaro tiltas (Grįskime, mergos, jievarėlio ciltų) / 116
37. Grikeliai (Mes pasėjom grikelius) / 117
38. Atvažuoja žolynai, atvažuoja jos broliai / 118
39. Atvažiuoja žolynai, atvažiuoja mūs broliai / 120
40. Svečiai (Labas rytas pas jaunas panelas) / 122
41. Svotai (Iš kur, iš kur svotai atvažiavo) / 123
42. Buvo mūsų, lelimoj / 124
43. Negied', gaideliai, lelimoj / 125
44. Panelė (Ar nėr cia mano jaunos panełės) / 126
45. Vai aš josiu in tų ponių / 128
46. O jau mano mielas / 129
47. Prūsas (Kepa prūsas pečiuj) / 130
48. Apynys (Liepė apynis burnełį prausci) / 131
49. Kazokėliai (Oi kas tį, oi kas tį užu durų) / 135
50. Gili gili upełė / 135
51. Snaudalė (Snausk, snausk, snaudala) / 136
52. Kuodelaitis (Mergełės, kų jūs canai veikiat) / 137
53. Kuodelaitis (Mergela, kų tu cionai veiki) / 138
54. Kuodelaitis (Sesułės, o kų jūs tį darot) / 139
55. Turgus (Ryt anksti rytelį) / 141
56. Atvažiuoja Kalėdos, do kalėd(z)ienė / 142
PASAKOJIMAI APIE ADVENTO-KALĖDŲ PAPROČIUS / 143
ORŲ SPĖJIMAI: / 151
Apie žiemos orus / 151
Spėjimai pagal advento orus / 152
Spėjimai pagal Kūčių orus / 152
Spėjimai pagal Kalėdų orus / 154
Spėjimai pagal Naujųjų metų orus / 155
TIKĖJIMAI IR BURTAI / 156
Šv.Andriejaus dienos burtai / 156
Kūčių ir Kalėdų burtai / 157
Naujųjų metų tikėjimai ir burtai / 164
ORACIJOS, PATARLĖS IR POSAKIAI, MĮSLĖS / 168
ŠIAUDINIAI PAPUOŠALAI EGLUTEI / 179
ABĖCĖLINĖ DAINUOJAMŲJŲ TEKSTŲ RODYKLĖ / 180
ŽODYNĖLIS / 182
SANTRUMPOS IR LITERATŪROS SĄRAŠAS / 186

PRATARMĖ

Kalėdos – viena didžiausių ir laukiamiausių švenčių. Su jomis susiję daug gražių tradicijų: nuo šv.Andriejaus dienos, per visą ilgą advento laikotarpį, džiaugsmingas Kalėdų ir Naujųjų metų sutikimo šventes, iki pat Trijų karalių, apstu senovinių papročių, apeigų, tautosakos. Visa tai turėtų priminti, o gal ir naujai atskleisti ši knyga. Jos pradžioje apžvelgus advento-Kalėdų švenčių pavadinimų kilmę, eigą, papročius bei su šiomis šventėmis susijusią tautosaką, toliau stengtasi pateikti kuo daugiau autentiškos medžiagos – dainų, žaidimų, orų ir ateities spėjimų, burtų, tikėjimų, pasakojimų ir kt. Tai susiję su knygos praktine paskirtimi – priminti ir populiarinti tai, kas dar menama ir gyva Lietuvos kaimuose, kas žinotina ir brangintina išsaugant mūsų etninę savastį. Daugelis senovinių papročių įgaudami naujas formas tampa šiandienos gyvosios tradicijos dalimi, tad leisdami šią knygą viliamės, kad ji taps pagalbine medžiaga besidomintiems senosiomis tradicijomis ir bandantiems jas naujai įprasminti.

Knygoje pateikta tautosaka yra surinkta iš įvairių archyvų ir anksčiau spausdintų leidinių. Gausiausią dalį sudaro dainos ir žaidimai, sudėti eilės tvarka pagal teksto teminius motyvus, atsispindinčius pavadinimuose. Dainuojamųjų žaidimų variantai, kurių veiksmo eiga užrašinėtojų dėl įvairių priežasčių nebuvo pateikta, rinkinyje priskirti prie dainų. Atsižvelgiant į savitą atlikimo būdą, nuo dainų yra atskirtos sutartinės.

Leidinyje surinkti populiariausi dainų ir žaidimų tipai, kurių daugelis pagal atlikimo sudėtingumą tinka ir suaugusiems, ir vaikams. Kai kurių dainų ir žaidimų sudėta po kelias versijas, šitaip atspindint melodijų ir tekstų įvairovę. Šalia kai kurių žaidimų apibendrintų pavadinimų skliaustuose nurodoma dainuojamojo teksto pirmoji eilutė. Kad knyga būtų patogiau naudotis, jos gale pateikta dainuojamųjų tekstų abėcėlinė rodyklė.

Beveik visi dainų ir dainų – žaidimų tekstai yra sutarminti, šitaip stengiantis supažindinti su tradiciniais dialektais. Žymint garsus, kurių raidinių atitikmenų nėra lietuvių abėcėlėje, šiame leidinyje panaudota pora specialiųjų ženklų: ł – kietasis l; tariama kaip rusiška ż, apostrofu ’ kai kur pažymimas l (l’) bei kitų priebalsių minkštumas. Smulkiau tarmės dalykai išdėstyti pastabose apie dainų tekstų tarmiškumą. Ir dainuojamojoje, ir pasakojamojoje tautosakoje gausu tarmybių, svetimžodžių, senovinių žodžių formų ar retesnių žodžių, kurių prasmė paaiškinama žodynėlyje. Tokie žodžiai knygos tekstuose žymimi viena žvaigždute: *.

Dainų melodijos užrašytos įprastais sutartiniais ženklais. Kad eiliniam folkloro ansamblio vadovui būtų patogiau, dainų ir žaidimų melodijos užrašytos tonacijose, turinčiose mažai alteracijos ženklų. Melodijų tikrasis aukštis nurodomas laužtiniuose skliaustuose pažymint pateikėjo padainuotos melodijos pirmąjį garsą. Beveik prie visų melodijų nurodytas apytikris tempas. Kai kurios melodijos, atsižvelgiant į taikomąjį knygos pobūdį, yra supaprastintos, atsisakyta įmantresnių variantų žymėjimo, apytikrį garso aukštį ar trukmę reiškiančių ženklų. Pagrindiniai melodijų varijavimo atvejai yra arba užrašyti smulkesniu šriftu čia pat prie pagrindinės melodijos, arba, pažymėjus juos specialiais ženkliukais (, ‚ ir t.t.), pateikiami atskira eilute po melodija. Prie variantą žyminčio skaičiaus nurodomi posmai, kuriuose melodija varijuojama, pvz.: 2–4. Beje, atsižvelgiant į dzūkų dainavimo tradiciją, nėra būtina atkartoti visus pažymėtus melodijos varijavimo atvejus. Svarbu laikytis pagrindinės melodijos ir ritmo schemos, o ją gerai įvaldžius, galima įpinti ir įmantresnius vingelius. (Taip pat primename, kad dzūkų tradicinės dainos yra vienbalsės, joms svetimas harmoninis daugiabalsumas, tad dainuojant dzūkiškas advento-Kalėdų dainas nederėtų dirbtinai „lipdyti“ antro balso.) Yra dainų šifruočių, kur naudojamas atsikvėpimą reiškiantis ženklas v. Užrašant sutartinių melodijas, vartojamas žvaigždutės ženklas – *, rodantis naujo balso įstojimo vietą. Sutartinėms raštu perteikti vartojami artikuliacijos ženklai: Q reiškia garso sustiprinimą, o Q reiškia akcentą.

Kai kurios knygoje išspausdintos dainos, atliktos kaimo dainininkių Vlados Dvareckienės-Buraitės, Onos Gražulienės-Poškutės, Juzės Zubkauskienės-Tarailiūtės bei įvairių vaikų folkloro ansamblių, yra įrašytos į Lietuvos liaudies kultūros centro 1998 m. išleistą garsajuostę „Atvažiuoja Kalėdos“. Šios dainos nurodytos santrumpa AK ir dainos numeriu kasetėje.

Savitos taisyklės taikytos ir pateikiant kalėdinių žaidimų aprašus. Paprastesni žaidimai, pvz.: „Dadulio vedimas“, „Kiškeliai“ ir pan., nėra plačiau komentuojami. O prie sudėtingesnių yra pateikiami specialūs žaidimo eigos aprašai. Kai kuriuose jų naudojami nesudėtingi brėžiniai, iliustruojantys žaidimų minimalią choreografiją.

Prie dainų ir žaidimų yra pridėtos kaimo žmonių išsakytos įdomesnės pastabos ar sudarytojų komentarai. Visa medžiaga pateikta kiek įmanoma tiksliau nurodant ir archyvinius, ir spausdintus šaltinius, kurių santrumpos aiškinamos knygos pabaigoje.

Dauguma knygoje spausdinamų burtų, tikėjimų, spėjimų ir pasakojimų saviti tuo, kad yra užrašyti ekspedicijose per keletą pastarųjų metų. Kai kas gal ir nėra ypatingai archaiška, tačiau ilgas „veikimo“ laikas rodo populiarumą ir „patikimumo“ laipsnį. Šią medžiagą užrašiusi etnografė Nijolė Marcinkevičienė pastebėjo, kad daugiausia senosios magijos ar mitologijos elementų išliko Pietryčių Lietuvos kaimiečių atmintyje. Etnografės surinktą įdomią medžiagą papildo aukštaičių ir žemaičių burtų, spėjimų aprašai ar pasakojimai, perspausdinti iš įvairių ankstesnių leidinių. Ji spausdinama taip, kaip buvo užfiksuota užrašinėtojų arba anksčiau publikuota. Metrikose nurodomos vietovės, kur tautosaka buvo užrašyta, o prie pasakojimų ir burtų nurodomi ir konkretūs pateikėjai.

Oracijos, patarlės, posakiai ir mįslės

– visa, kas gali praturtinti kalėdautojų, sveikintojų, senio Kalėdos repertuarą ar būti kitaip išmoningai panaudota, taip pat yra surinkta iš įvairių leidinių. Tekstai pateikti tokie, kokie buvo anksčiau išspausdinti. Patarlės, posakiai ir mįslės atrinkti atsižvelgiant į advento-Kalėdų švenčių aktualijas, bet nėra vien tik su šiomis šventėmis susiję ir gali būti taikomi įvairiose situacijose.

Atsižvelgiant į knygos praktinę paskirtį, pateikiame ir skyrelį apie šiaudinių papuošalų eglutei gamybą. Čia sudėti trumpi vertingi patarimai apie papuošalų gamybos įrankius, medžiagas ir būdus bei darbo eigą iliustruojantys brėžiniai. Jie perspausdinti iš prieš keliolika metų išleistos knygelės „Šiaudiniai papuošalai eglutei“. O besidomintiems įvairia eglutės puošyba knygos gale esančiame literatūros sąraše nurodomi papildomi šaltiniai, suteiksiantys ne vieną idėją kūrybiniam darbui.

Tikimės, kad ši knyga sudomins ir suaugusius, ir vaikus, bus naudinga mokytojams ir folkloro ansamblių vadovams.

Dėkojame visiems, ir darbais, ir vertingais patarimais prisidėjusiems prie šios knygos atsiradimo.

Skirmantė VALIULYTĖ

APIE ADVENTO-KALĖDŲ LAIKĄ BEI PAPROČIUS

Adventas

Adventas paskutinis krikščionių liturginių metų laikotarpis, kurio apytikrė pradžia šv.Andriejaus diena (lapkričio 30 d.). Jis prasideda nuo šiai dienai artimiausio sekmadienio. Trukmė apie 4 savaitės. Adventas visada baigiasi gruodžio 25 dieną, per Kalėdas.

Adventu (atėjimu) daug kas prasideda. Beje, lotyniškasis adventus turi lietuviškąją „atėjimo, pradžios“ prasmę. Taigi su adventu prasideda pasninkas, t.y. laikas, kai atsisakoma nuo mėsiškų ir pieniškų valgių, siekiama dvasinio tikinčiųjų susilaikymo nuo pasilinksminimų ir kitų pramogų.

Iš krikščionybės istorijos žinoma, kad adventas ne visada buvo toks, koks yra dabar. Iki IV a. vidurio jis buvo ilgesnis truko 7 savaites, t.y. tiek pat, kiek dabartinė gavėnia (laikas nuo Užgavėnių iki Velykų). Iki tol advento pradžia laikyta sausio 6 d., dabartinė Trijų karalių šventė. 354 m. bažnyčia galutinai nustatė Kalėdas, kaip Kristaus gimimo dieną, švęsti gruodžio 25 d. Kartu sutrumpėjo ir advento laikotarpis.

Rašytiniai šaltiniai, tautosaka leidžia spėti, kad ir mūsų protėviams (iki krikščionybės) buvo būdingas ritualinis susilaikymas, kai kuo primenantis krikščionišką adventą. Toks laikotarpis galėjo prasidėti spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje tuoj po Ilgių. Šiuo laiku pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą. To meto tautosakoje ir etnografiniuose aprašymuose dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos chtoniškosios būtybės, padaugėja tikėjimų ir burtų. Atsisakoma linksmų pramogų, o tautosakoje minimi personažai gyvūnai – kiškis, lapė, voverė – lietuvių mitologijoje labiau sietini su požemio ir mirties pasauliu. Su tuo siejasi ir daugybė adventinių tikėjimų ir draudimų. Sakyta, kad per adventą negalima kirsti miško. Šio draudimo nepaklausiusieji pasakojo matę tarp medžių aukštą žilą moterį miškų dvasią. Užsimojus kirviu medin, pasigirsdavę kraupūs garsai, raudojimas. Iš advento laike kirstų medžių suręsta pirkia žmonės nesidžiaugę. Tokioj pirkioj dažnai naktimis baladojasi, vyksta netikėčiausi nutikimai. J.Ruzgytė rašė, kad per adventą kirstos malkos labai smarkiai dega ir kartais per kaminą išėjusi liepsna padega sodybą. Jeigu karstas padaromas iš per adventą kirsto medžio lentų, tai rytą tokio karsto lentas galima rasti išmėtytas po kapines. Šiuo laikotarpiu medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas pradeda prastai augti, medžiai pasidaro gumbuoti.1

Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis tai ir žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, stebuklingos ramybės ir taikos metas, kai nevalia nieko skriausti. Tai sietina su senųjų lietuvių tikėjimu, jog po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose; tai tam tikra inkarnacija, o su tuo galėjo būti susiję draudimai advente nekirpti avių, nes jų vilna menkai augs, bus šiurkšti. Dar sakyta, kad adventinis avių kirpimas nulems dobilų derlių jie augs žemi ir reti. Jei mergina nukirps avis, ji ištekės už tinginio arba sulauks tinginių vaikų. Per adventą nepylė pagalvių, vengė medžioti. Jei pilsi pagalves, tai varnos jaunus žąsyčius ar kitus naminius paukščius užpuls ir užkapos. Nuo medžioklės susilaikoma dėl savo gyvulių gerovės.

Per adventą negalima ilgai dirbti vakarais, ypač sulaukus 12-os valandos, nes piktosios dvasios žmones persekioja jos pasibeldžia į langus ir, kas pasižiūri, tas neišvengia mirties.

Manymas, kad šiuo metu aktyvios ne visada gerai nusiteikusios mirusiųjų vėlės, nulėmė tikėjimą, kad per adventą negalima leistis į ilgas keliones, vakarais dirbti triukšmingus darbus.

Ribojant darbus, atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių bandyta nuspėti būsimą derlių. Jei gilu sniego, tikimasi gero vasarojaus. Saulėtos dienos pranašavo gerą daržovių derlių. Jei per adventą šalta, tai bus karšta vasara ir didelės perkūnijos. Dažni atodrėkiai turėję nulemti rugių grūdingumą. Žvaigždėtos naktys pranašavo žuvingus metus. Dideli sniego kąsniai vėjuotomis naktimis moterims žadėjo gerą sėmenų derlių.

XVI–XVII a.pradžios Mažosios Lietuvos šaltiniai liudija, kad nuo Visų šventųjų iki Kalėdų yra buvęs piršlybų ir vestuvių metas, nes žmonės turėję daugiau laisvo laiko, maisto vaišėms. Matyt, ilgainiui adventas pakeitė nusistovėjusią tvarką – piršlybos persikėlė į pokalėdinį mėsiedo laikotarpį. Iš ankstesnių laikų yra išlikę įdomių vedybinių būrimų ir spėjimų. Pvz.: „Devynis advento vakarus reikia sukalbėti po tris Sveika Marija ir dešimtą naktį susapnuosi savo išrinktąjį“ (Levūnai, Varėnos r.). Bet labiausiai su merginų vedybų laimės spėjimais, panašiais į Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimus, siejasi advento pradžia (šv. Andriejaus diena). Kai kurie jų yra bendri su kitų Europos tautų tikėjimais ir burtais. S.Skrodenis, svarstydamas, kodėl sutampa naujametiniai ir bažnytinės šv. Andriejaus dienos papročiai, pritaria lenkų tyrinėtojui H.Lopacinskiui, kuris manė, kad sąsają lėmė katalikų Bažnyčia, adventą padariusi naujųjų bažnytinių metų pradžia ribiniu laiku. Tai tinkamiausias magijai laikas.

Visoje Lietuvoje paplitę vedybiniai burtai, atliekami su kanapėmis ir aguonomis. Kanapės – vyriškas augalas. Vyrai jas rovė, iš jų vijo virves, botagus … Bet kanapių, kaip ir aguonų, paplitimą ateities nuspėjimo magijoje, ko gero, daugiau lėmė jų narkotizuojantis poveikis. Šio poveikio nepaaiškinamumas vėlgi galėjo būti siejamas su anapusiniu pasauliu. Paplitęs būrimas laužti vyšnių šakelę ir įmerkus stebėti, kada ši pražys. Vyšnios pražydėjimas Kūčių dieną lėmė merginos ištekėjimą dar tais pačiais metais. Rečiau spėjimams naudotos rūtos.

Daug reikšmės skirta šv. Andriejaus nakties sapnams. Kad sapnai pildytųsi, būtinos specialios sąlygos ir priemonės. Pvz.: visą vakarą su niekuo nesikalbėti, sukalbėti rožančių, po galva pasidėti vyriškas kelnes, po lova pasikišti dubenį vandens ir rankšluostį ir t.t.

Ypatinga advento puošmena – rarotai. Tai pirmos ankstyvosios šv. Mišios sekmadieniais. Jei einant rarotų prieš patekant saulei nuraudonuodavo dangus, tikėtasi neramių metų. Lijundra, gausus šerkšnas reiškė taikingus, ramius laikus. Einant į rarotus ar grįžtant iš jų sutiktas vilkas ar bent jau jo pėdsakai – jaunimui ženklas, kad kaime bus atšoktos vestuvės.

Tie, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo nueiti į bažnyčią, likę namuose, ankstyvą šventadienio rytą rinkdavosi į vieną trobą ar klėtį giedoti šventų giesmių. Patys seniausieji suklaupdavo prie savo šventųjų paveikslų karščiau nei bet kada pasimelsti.

Klaipėdos krašto lietuvininkai (evangelikai) dar prieš karą savo gryčias puošdavo adventų vainikais. Jaunimas parnešdavo kuo gražesnių eglišakių ir nupindavo nemažą vainiką, kurį padėdavo ant baltai apdengto stalo. Vainiko viduryje įstatydavo keturias, dažniausiai raudonos spalvos žvakes, kurios vainiko apskritimą dalijo į keturias lygias dalis. Kiekvieną advento savaitę uždegdavo po vieną žvakę. Ketvirtąją žvakę uždegdavo paskutinę savaitę, o nuo jos – Kalėdų eglutės žvakutes.

J.Kudirka rašo, kad savitą atspalvį advento pabaigai suteikdavo kalėdiniai turgūs, vadinami saldaturgiais (Kėdainių, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės, Zarasų r.), ar – saldžiais kermošiais, moterų turgais. Tai paskutiniai metų turgūs. Moterys šiems turgums ruošdavosi iš anksto. Juose parduodavo ir pirkdavo aguonas, kanapes, kviečius, linų sėmenis, pupas, žirnius,cukrų, medų, spanguoles, žalius ir džiovintus obuolius ir t.t. Nuo antrojo mūsų šimtmečio ketvirčio – ir eglutes, iš šiaudų bei spalvoto popieriaus padarytus eglučių papuošalus.

Pavakariais visi lenktyniaudami skuba į namus, manydami, kad su darbais geriau seksis, jei parvyks anksčiau už savo kaimynus.1

Papročiai, tikėjimai, spėjimai rodo, kad liaudies kalendoriuje adventas – mistiškas laikas. Galima manyti, kad senovėje tai buvęs rimties, saulės gesimo laikas ir ūkinių metų pabaiga. Šiuo laikotarpiu ypač svarbūs tampa du poliai: vėlių suaktyvėjimas, mirusiųjų pagerbimas ir jaunimo, ypač merginų, noras nuspėti savo gyvenimišką ateitį.

Kūčios (Gruodžio 24 d.)

Kūčios – viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai saulės virsmo taškas – saulėgrįža. Kūčios žymi ūkinių metų pabaigą ir žmonijos gelbėtojo – Jėzaus Kristaus gimimą, kurį krikščionys gruodžio 25-ąją pradėjo švęsti IV amžiuje. Kūčios – tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Iš gruodžio 21-osios į 22-ąją Saulės centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai nuo Dangaus pusiaujo, o po trijų dienų bent per milimetrą pailgėja šviesusis paros metas.

Kūčios – Kalėdų išvakarių apeiginė vakarienė. Nuo jos – ir dienos pavadinimas. Kalbininkas K.Būga teigia, kad lietuvių protėviai žodį kūčia dar XII a. per slavus yra pasiskolinę iš graikų. Tai liudija tą pačią reikšmę turintys žodžiai – rusų kutja, baltarusių kucia, graikų kukia. Tai patiekalas – įvairių virtų grūdų mišinys su aguonomis ir medumi. Šis patiekalas valgomas (ypač slavų kraštuose) įvairiomis progomis: per laidotuves, minint mirusiųjų metines, prieš Tris karalius, Naujuosius metus ir pan. Vienas pirmųjų žodį kūčia mininčių lietuviškų šaltinių yra pamokslų rinkinys, vadinamas „Volfenbiutelio Postile“. Jame sakoma, kad lietuviai buria su kūčiomis – žirniais, kviečiais su medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno.

Yra dar keli Kūčių pavadinimo kilmės variantai. Pavyzdžiui, kūčia kildinama iš žodžio kūtė, reiškiančio patalpą, kurioje gimė Jėzus Kristus. Kalbininkas E.Frenkelis kūtę kildina iš prūsiško žodžio kūtis ir sieja su vokiečių žemaičių (viduriečių) kote ar kotte – „pašiūrė, tvartas“. Pasamprotaujama, kad žodis kūčia galėtų būti kilęs iš lenkų kalbos žodžio kuc – kuolas. Seniau tą dieną samdiniai baigdavo tarnauti metus, o šeimininkai atminimui į lubų balkį įkaldavo medinį kuolą. Kiek metų ištarnauta, tiek lubose atsirasdavo kuolų…

Kūčių dieną buvo laikomasi sauso pasninko. Dažnas nė aguonos grūdo į burną neįsidėdavo. Mažiausiai pasninko laikėsi žemaičiai, bet ir jie vengė mėsiškų patiekalų. Žmonės ne tik pasninkaudavo, bet ir stengėsi susitaikyti, atleisti savo šeimos nariams ir kaimynams. Beveik visoje Lietuvoje būta papročio tą dieną padaryti gerą darbą vargšams. Dažnas nunešdavo jiems maisto, pasikviesdavo vakarienės. Iki vakaro stengėsi atiduoti visas skolas.

Kalėdų išvakarėse galiojo daugybė draudimų. Tą dieną negalima dirbti nieko, kas susiję su sukimo veiksmu (tarkim, vyti virvių), nes avys kvaituliu suksis. Negalima siūti, nes gyvuliai sunkiai ves; verpti – viesulas stogą nuneš; malti, malkų skaldyti, kulti – tikėta, kad triukšmingi darbai sukels ateinančios vasaros audras, kurios pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms. Gyvenamojoje troboje negalėjai palikti nesuverpto kuodelio, nes į jį gali prispjaudyti laumės, įsivelti piktosios dvasios. Vengta leistis į ilgas keliones, nes bijota susitikti su besiblaškančiomis mirusiųjų dvasiomis. Tą dieną stengtasi neskolinti, kad netektų skolintis visus metus. Moterys, beje, retai išvengdavo skolų, bet šios dažniausiai buvo susijusios su Kūčių vakarienės ruoša. Kaimynas kaimyno irgi nelankydavo. Ateidavo tik su reikalu. Jei į svetimą gryčią užeidavo moteris, buvo geras ženklas – avys atsives avyčių. Zanavykai sakydavo, kad vyrui užėjus gyvuliai ves tik vyriškos lyties palikuonis. Žmogaus apsilankymas Kūčių dieną sietas ir su geru bičių spiečiumi.

Svarbesnių darbų Kūčių dieną irgi nepradėdavo. Vyrų pareiga – parūpinti malkų, gyvuliams pašaro, aptvarkyti kiemą, iškūrenti pirtį. Tą dieną labiau nei įprasta pasirūpindavo gyvuliais, paukščiais – geriau, sočiau juos pašerdavo, palesindavo, uždarę tvartą, dar ir peržegnodavo. Moterų rūpestis – sutvarkyti pirkią, paruošti šventėms valgius.

Pasak J.Kudirkos, Kūčių dieną krosnį kurdavo du kartus: iš ryto ir po pietų. Daugėliškio apyl. krosnyje likusius po dienos kūrenimo pelenus su anglių likučiais sužerdavo į sėtuvę ir eidavo sėti lauko, kad kitais metais jis būtų derlingas. Kaltinėnų apyl. Rūtelių k. Kūčių vakare į krosnį įdėdavo išdžiūvusią beržinę pintį. Ji ilgai dega ir kartais Kalėdų rytą teberandama nesudegusi. Tai daroma, kad kiekvienuose namuose būtų Kalėdų šventos ugnies.1

Vienas iš svarbiausių šventos vakarienės patiekalų buvo miltinės tešlos gumuliukai. Jie buvo kepami ne tik iš kvietinių, bet ir iš ruginių, grikinių miltų. Vieni juos vadino kūčiukais, kiti bandukėmis, bambolikais, galkutėmis, kleckučiais, parpaliukais, prėskučiais, šližikais. Dar ir šiais laikais ant Kūčių stalo dedamos tešlinės antelės. Tai sotaus pavasario simbolis. Antelė daroma iš tiesiu mazgu sumegztos tešlos volelio, kurio kilpa – tai sparneliai, apatinis volelio galas – uodegėlė, o ilgesnis viršutinis – kaklas su galvele, padabinta suspaustu snapeliu ir spanguolių akelėmis. Sparnelius kai kas pabarsto aguonomis ar peiliu išraižo plunksnas, vietoj akių – džiovintos mėlynės ar ievos uogos.

Kūčioms dar kepdavo tešlinius gaidžiukus, viščiukus, paukščiukus, kuriuos vadino viščiukais, kiškučius. Tai kadaise valgytų ritualinių valgių, jau virtusių vaikų žaislais, atminimas.

Ir dar vienas būtinas apeiginis patiekalas – kisielius. Raudonas – dažniausiai spanguolinis. Bet svarbiausias yra baltas avižinis. Įdomūs jo virimo papročiai. Suvalkijoje moterys liepdavo vaikams bėgti apie stubą, kad kisielius geriau ir greičiau stingtų. Žinoma keletas iki šių laikų išlikusių kisieliaus stingdymo dainelių. Pavyzdžiui: „Apie stubą lėkiau, / Kisielių stingdinau, / Stink, stink, kisieliau, / Bėk, bėk, Motiejau.“ (Sintautai).

Vištyčio apyl. vaikai bėgo šokinėdami ir dainuodami: „Mūs kisielius tirštyn, tirštyn, kaimynų skystyn, skystyn“.1

Svarbus darbas – pagaminti miešimą (dzūkai dar kartais jį vadina meškos pienu). Vyrai terlėje su grūstuvu gerai sugrūda aguonas. Moterims belieka užpilti virintu vandeniu ir, pridėjus medaus arba cukraus, išmaišyti. Miešimu užpilami kūčiukai.

Žemaičiai Kūčioms iki šių dienų verda cibulynę (sriubalynė, sriūbalas, rasalynė). Silkė arba silkės galvos dedamos ant žarijų arba suvyniotos į popierių tik apkasamos karštais pelenais. Kai iškepa, sutrinama su svogūnais, raugintais burokais, praskiedžiama virintu vandeniu, įdedama pipirų, acto. Valgoma su bulvėmis.

Šiaurės Lietuvoje populiarus buvęs pasninko patiekalas žilginis. Grūstuvėje sugrūstos kanapių sėklos užpilamos vandeniu, gerai išmaišoma ir dedama ant ugnies. Užvirus įdedama svogūno, druskos ir vėl maišoma. Į kisielių panaši masė valgoma su šutintomis bulvėmis.

Retas aukštaitis Kūčių vakarą apsieina be šutintų kviečių, kuriuos maišo su medumi, be barščių su „auselėmis“ (tai grybais įdaryti virtinukai burokėlių nuovire). Būtini žuvies patiekalai. Ant stalo dažniausiai būdavo 12 arba 9, 13 patiekalų. Skaičius dvylika aiškinamas 12 Kristaus apaštalų buvimu arba tuo, kad metai turi 12 mėnesių ir kiekvienam jų skirta po atskirą patiekalą.

Baigus gaminti maistą buvo būtina švariai iššluoti gryčią, persirengti švariais drabužiais. Aslą šeimininkė pabarstydavo kadagiais, šeimininkas atnešdavo ant stalo padėti šieno. Dzūkai kartais į tokį šieną įkišdavo ir džiovintų mėtų, kad gardžiau kvepėtų, geras namų dvasias priviliotų. Pasitaikydavo, kad šeimininkas paruoštą stalą su šluotele iš rugių varpų pašventindavo Velykų vandeniu. Kupiškio apylinkėse merginos virš šventinio stalo pakabindavo gėlytėmis išpuoštus šiaudelių sodus su iš šiaudų ar iš kiaušinio kevalo padarytais paukšteliais. P.Dundulienė rašo, kad per Kūčias pagal archainę tradiciją virš stalo pakabindavo paukštį (kartais du, tris ir daugiau), padirbtą iš medžio, šiaudų, kiaušinio lukšto arba iš šiaudų suvarstytą saulutę, apkabinėtą paukščiais. Manoma, kad šis paprotys susijęs su vėlės inkarnacijos į paukščius vaizdiniais. Paukščius kabindavo, tikėdami, kad per šventes į namus sugrįžtančios mirusiųjų vėlės ir įsikuriančios tuose paukščiuose. Dzūkijoje virš stalo kabodavo ir iš šiaudų suvarstytos žvaigždės.“ 2

Pastalėn daug kur būdavo pametamas rugių pėdas ir pavalkai.

Taip pasitvarkius, ant stalo dedami valgiai ir tiek šaukštų, kiek namuose yra šeimos narių.

Prie Kūčių stalo paprastai renkamasi patekėjus Vakarinei žvaigždei. Pagal seną tradiciją prie bendros Kūčių vakarienės stalo būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę. Ilgą laiką tikėta, kad Kūčių vakariene pavaišintas svetimas žmogus irgi neša namams laimę. Elgetos Kūčių dieną retai po namus vaikščiodavo, bet jeigu užklysdavo, kaip garbingas svečias būdavo sodinamas už Kūčių stalo. Vienišų kaimynų irgi tą vakarą nepalikdavo vienų. Daugelyje Lietuvos vietovių pačioje garbingiausioje vietoje dėdavo tuščią lėkštutę atsitiktinai užklydusiam žmogui. Vidurio Lietuvoje vyravo nuomonė, kad prie Kūčių stalo turi būti porinis žmonių skaičius, todėl kviesdavosi kaimynus.

Ilgai tikėta, kad apeiginėje Kūčių vakarienėje dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Todėl visoje Lietuvoje žinomas paprotys: jei šeimoje neseniai mirė žmogus, toje vietoje, kur jis sėdėdavo, padėti lėkštutę su gabalėliu kalėdaičio (plotkelės), eglės ar rūtos šakelę arba apverstą šaukštą, stiklinę su gėrimu. Vėlesnis paprotys – uždegti grabnyčią ar padėti nedidelį kryželį. Visa tai – mirusiojo šeimos nario atminimui. Mūsų protėviai per Kūčias vaišino ir tas vėles, kurios, neturėdamos artimųjų, niekieno nevaišinamos, slankiojo apie namus. Su tuo atminimu siejamas ir paprotys Kūčių vakare ant lango statyti kisielių ir jį kabinant šaukštu, drabstyti pro langą. Kaip teigia P.Dundulienė, dar XX a. ant Kūčių stalo po vakarienės dedama mėsos ir šaltienos, kad mirusieji turėtų ką valgyti. Rytprūsiuose vėlėms dėdavo ant stalo žąsį, Vidugirių kaime padėdavo po stalu duonos ir druskos. Biržų apskrityje prie krosnies padėdavo „garstyčninkų“. Kad vėlėms būtų šviesiau, uždegdavo žvakes. Varėnos apylinkėse dažniausiai per petį į kertę prie lango nuliedavo aguonpienio. Tuo tikslu Pietryčių Lietuvoje ir mūsų laikais stalas nenukraustomas.1

Į namus atsilankančios mirusiųjų vėlės buvo ne tik pamaitinamos, bet ir sušildomos. Tuo tikslu per Kūčias kūreno ugnį, degino šiaudų kūlius ar kaladę, kurią buvo pervilkę kaimo gatve. Kad vėlės turėtų kur pasišildyti, židinin dėjo ilgai degančią beržinę pintį. Kūčių ugnies pelenai laikyti nepaprastais. Papilio apylinkėse tuos pelenus surinkdavo ir laikydavo, o vasarą jais apibarstydavo kopūstus, kad kirmėlės neėstų. Tilžės apylinkėse žiburys turėjo degti per visą Kūčių naktį.

A.Vyšniauskaitė rašo, kad prieš pradėdami valgyti tėvas ar senolis, išėję į lauką, pakviesdavo protėvių vėles, šaltį, vėją, bites. Prieš vakarienę sodo obelis aprišdavo šiaudais, per kuriuos buvo nukošti kūčiai virti žirniai, pastuksendavo į bičių avilį, šalia padėję saldžiausio kūčios miešimo. Šitaip, matyt, senovėje stengtasi įgyti gamtos jėgų bei mirusiųjų palankumą, su visais susitaikyti.2

XIX a. pabaigoje Kūčių vakarienės sudėtinė dalis buvo valgio nešimas apie trobą. „Merkiniečiai pirm valgant Kūčių vakarienę, paima ir atideda po vieną šaukštą visų valgių į bliūdelį. Paskui tą mišinį tris kartus apneša aplink visas trobas ir juomi pavaišina visus savo gyvulius. Tai esą daroma, kad gyvuliai būtų sveiki ir neitų iš namų“, – rašė B.Buračas.3

Pietryčių Lietuvoje kepdavo duoną, vadinamą Kūčių kepalu. Ją šeimininkas apnešdavo aplink pirkią ir tik tada dėdavo ant šventinio stalo. Apie Kaišiadoris šeimininkas tris kartus apnešdavo aplink namą įvairių Kūčių patiekalų prikrautą kraitelę. Kitur panašiai nešiojo paplotėlius. Apie Švenčionėlius taip nešiojo kleckus.

„Kupiškio krašte prieš valgant vakarienę kiekvienų namų šeimininkas apsirėdo kokiais nors apeiginiais rūbais, kaip koks senovės vaidyla. Apsivelka ilgus baltus trinyčius (juos seniau kiekvienas turėdavo), susijuosia juoda juosta, kokių paprastai niekuomet nedėvi, ant galvos užsideda specialiai padarytą juodą kepurę. Paima nuo stalo kalėdaičius su lėkšte, išeina kieman ir iškilmingai juos neša apie gryčią. Triskart apnešęs aplink gryčią, prieina prie lango ir beldžia. Tuomet gryčios viduje esantieji klausia jį:

– Kas ti aina?

Plotkelių nešėjas, už lango stovėdamas, atsako:
– Ponas Dievas!
– Kų ti neša?
– Geras dienas!
– Kas gi yra tos geros dienos?
– Šventos Kūčios!
– O kas tos Kūčios?
– Dievo pyragas!
– O kas jų valgys?
– Geri žmonas, prostiems neduos!

Po šių apeigų kalėdaičių nešėjas kviečiamas vidun. Įėjęs gryčion, vėl padeda kalėdaičius ant stalo. Šeimininkas palaimina, linkėdamas gerų metų. Paskui paėmęs vieną kalėdaitį, jį sulaužo ir dalija visai šeimai. Po kalėdaičių valgo vakarienę“.1

Taigi Kūčių vakarienę pradėdavo (ir dabar pradeda) laužydami kalėdaitį (plotkelę), t.y. iš kvietinių miltų bei vandens tyrelės specialioje formoje iškeptą ir bažnyčioje pašventintą paplotėlį. Tai šeimos santarvės, duonos simbolis. Kalėdaičio dalijimo paprotį išsamiai aprašo J.Kudirka: „Kalėdaičius prie stalo išdalindavo vyriausias šeimoje žmogus, dažniausiai tėvas, o kai jo nebūdavo – motina. Visiems, esantiems prie stalo, saviems ir samdytiems, buvo skiriama vienoda dalis. Dalijantis atsistodavo, kartais prieš dalijant kalėdaitį pabučiuodavo. Suvalkijoje kiekvienam tekdavo po visą kalėdaitį, kitur – dažniausiai po dalį. Aviliuose tėvas su motina persilauždavo kalėdaitį ir nuo savo pusių duodavo atsilaužti po gabalėlį vaikams. Aukštaitijoje tėvas savo kalėdaičio pirmiausia duoda atsilaužti motinai, paskui pats atsilaužia ir tada duoda kitiems – pagal amžių. Paskui dalina motina, toliau visi kiti – taip pat pagal amžių. Radviliškio, Tauragės, Šilalės rajonuose savo kalėdaičio tėvas kitiems pats atlauždavo. Šilalės r. didesniems vaikams duodavo po didesnį kalėdaičio gabalėlį, mažesniems – mažesnį. Kitur, gerbdami kalėdaitį, vaikams nepriėjusiems komunijos jo nedavė į rankas, o dėdavo tiesiai į burnytę. Pagal kalėdaičio gabalėlio dydį, raštą sprendžia apie kitus metus: kuriam atlaužta didesnis gabalėlis, tas bus dalingesnis, kam kryžius – vargas ir pan.2

Per Kūčių vakarienę būtina paragauti visų patiekalų, kad ateinantieji metai būtų sotūs ir turtingi. Tačiau visų patiekalų nors po truputį buvę būtina palikti, tikint, kad naktį kūčiavoti renkasi mirusių šeimos narių vėlės. Ryte buvo žiūrima, ar ant stalo nėra atvirtusio šaukšto. Tai ženklas, kad atėjusios vėlės nulėmė vieno iš šeimos nario likimą: atvirtęs šaukštas reiškė greitą mirtį.

Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytmetį padalijami gyvuliams. Žmonės tikėjo, kad Kūčių – Kalėdų naktį gyvuliai kalba žmogaus balsu, kad vidurnaktį vanduo šuliniuose vienam akimirksniui virsta vynu. Ilgiausią metų naktį, kai traukiasi tamsa ir ateina šviesa, žmogus bene aktyviausiai išnaudojo savo ūkio gerovei ar nelaimėms nuspėti: pešdavo šieną iš po staltiesės, traukdavo šiaudą iš tvarto stogo, stebėdavo gamtos reiškinius (žvaigždes, kritulius, vėją).

Daug Kūčių magijos veiksmų siejasi su merginų ir vaikinų ateities svajonėmis: ar tais metais ves, ištekės. Visoje Lietuvoje paplitę burtai pasitelkiant parankiausias, buitiškiausias priemones: glėbiais tvorą matuoti, malkas skaičiuoti, batą sviesti per galvą durų link, žvakę, alavą į vandenį lašinti, šunų klausytis.

Labai pranašiški šios nakties sapnai. Stebuklingą naktį pranašiškus sapnus gali „iššaukti“ vanduo, vyriškas drabužis, plaukas, Kūčių valgių likučiai ir pan.

Buvo žinoma ir kita, bauginanti burtų rūšis, nes buriama vienumoj, stengiantis iškviesti dvasias, kad atskleistų trokštamą paslaptį. Tokie burtai pavojingi net gyvybei. Jie atliekami seklyčioje, ant aukšto, jaujoje, pirtyje, priemenėje. Šiuose burtuose labai svarbūs pirmapradės būties simboliai – ugnis ir vanduo, nuogumas.

III tūkstantmetyje prieš Kristų išrastas veidrodis XIII a. pasiekė Lietuvą ir paplito ilgiausios nakties burtuose. Jo savybė – atspindėti; dažnai užuot įspėjęs džiaugsmingą ateitį, jis lemdavo mirtį.

Kūčių vakaras dėl gausybės archaiškų papročių, lemiančių žmonių tarpusavio santykių darną, pagarbą mirusiems, ūkio gerovę, vedybas, buitį, įgavo ypatingai svarbaus, laukiamo švento, stebuklingo vakaro ir nakties statusą.

Kalėdos (Gruodžio 25 d.)

Tai prosenovinė šventė. Jos pavadinimas žinomas daugeliui tautų (romėnams, graikams, slavams ir kt.). Lietuvoje žodis kalėdos randamas XVI–XVII a. raštuose. Šios šventės pavadinimu dar 1823 metais susidomėjo D.Poška, o 1913 m. – kalbininkas K. Būga, šį pavadinimą kildindami iš romėnų šventės Calendae.

Pradinė žodžių kalendorius ir Kalėdos (lot. Calendarium ir Calendae) reikšmė gimininga.

Calendarium vadinta skolų knyga, o Calendae reiškė kiekvieno mėnesio, kai mokamos tos skolos, pirmą dieną. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmąją Naujųjų metų dieną.

Yra ir kitokių šios šventės pavadinimų aiškinimų. S.Solovjovas žodį koliada skirsto į kolo – ratas ir Lada, kurią laiko slavų pavasario deive. S.Daukantas šventės pavadinimą aiškino atsiradus nuo kuolo, kurį seniau kaimiečiai kaldavo į sieną praėjusiems metams pažymėti. N.Laurinkienės nuomone, šventės pavadinimas susijęs su ritualinės medžio kaladės valkiojimu. A.Patackas aiškina, kad šventės lietuviškas pavadinimas sietinas su žodžiu kalėti, nes žiemą žemė tarsi kali, šalčio sukaustyta. Įsigalėjus krikščionybei, Kalėdos pagal civilinį Romos kalendorių švenčiamos kaip Jėzaus Kristaus gimimo diena.

Romos imperijoje įsitvirtinus persų šviesos deivės Mitros kultui, 274 m. imperatorius Aurelijus įsakė visoje imperijoje švęsti Sol invictus („Nenugalėtosios saulės“), t.y. saulės grąžos šventę. Kadangi ši šventė buvo laikoma ir Naujųjų metų pradžia, lotyniškai ji vadinta Festum Calendarum (Kalėdų šventė). Bažnyčia šią šventę paskelbė Kristaus gimimo švente, remdamasi Biblija. Senajame Testamente žydų pranašas Malachijas būsimąjį tautos ir žmonijos išgelbėtoją – mesiją vadina „teisybės saule“. Evangelijoje dažnai kalbama apie Kristų kaip apie „šviesą iš aukštybių“. Taigi Kalėdas nesunku buvo paskelbti „tikrosios šviesos“ gimimo švente. Popiežius Leonas Didysis (440–461 m.) įspėjo Romos tikinčiuosius, kad jie Kristaus nesumaišytų su natūraliąja, gamtine saule.

Gruodžio 25-oji Kristaus gimimo švente visuotinai pripažinta tik VII a. Nors Kristaus gimimo šventė bažnytinėje liturgijoje vadinama Natalis Domini, liaudyje išliko senasis vardas – Calendae.

Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje – sena agrarinė šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Jose atliekami magiški veiksmai, lemiantys naują derlių, vaikščiojama iš namų į namus, linksminamasi…

Rašytiniai šaltiniai mini lietuvių apeiginį kiaulienos valgymą per šventes bei pradedant žemdirbystės darbus ir paprotį derliaus dievams aukoti kiaules bei paršelius. Lietuvoje gan paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą. Žemaitijoje ant Kalėdų stalo buvo statomas šiupinys su viduryje dubenio kyšančia kiaulės uodega. Štai koks šiupinys buvęs Švėkšnos apylinkėse: „Kalėdų valgis – tai šiupinys su kiaulės uodega (…). Į didelį puodą pridedama visokių kruopų, kokių tik yra namuose, miltų, žirnių, pupų ir kt. Na, ir kiaulės uodega su geru lašinių gabalu prie jos. Dar pridedama daugiau mėsos gabalų – pagal valgytojų skaičių. Ilgai verda toji riebi košė, nors žirniai, pupos būna išmirkyti. Ant stalo šiupinys dedamas dideliam dubeny, skardiniame ar moliniame, o per visą dubenį ištempiama paviršiuje kiaulės uodega. Parvykę iš bažnyčios visi sėda prie stalo, valgo šiupinį, o paskui eina pamiegoti už nepramiegotą laiką.“1

Senosios kalėdinės apeigos – tai ritualinė ugnis, blukvilkių vaikštynės. XIX a. pradžios autoriai J.Pabrėža, S.Daukantas liudija, kad per Kalėdas vyrų grupė, vadinamieji blukvilkiai, giedodami senovines giesmes ir mušdami medinius tabalus*, drauge iš trobos į trobą vilkdami kaladę – bluką, sveikindavo šeimininkus, linkėdavo jiems gerų ateinančių metų ir kitų gėrybių ir būdavo jų vaišinami. S.Daukantas pabrėžia, kad blukas paskui būdavo išvelkamas už kaimo ir sudeginamas. Tai rodo, kad senovėje Kalėdų papročiuose ugnis turėjusi ritualinio sakrališkumo prasmę.

Kalėdos švenčiamos tris, dar anksčiau – keturias dienas. Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo ir nieko nedirbdavo, bet burdavo ateinančių metų derlių bei orą. Jei Kalėdų diena šalta, tikėtasi Velykų su sniegu ir vėlyvo pavasario. Jei Kalėdų dieną snigo – ateinančiais metais bus daug dirvinių pelių, kurios pakenks javams. Jei Kalėdų pirmą dieną pasirodo saulė, metai bus derlingi. Kalėdinės pusnys pranašavo gerą vasarojaus derlių. Kad didžiosios šventės pirmoji diena – šeimos ir poilsio, rodo Rokiškio krašte dar XX a. pradžioje buvęs paprotys kaimynų neįsileisti į vidų. Tiesiog užsklęsdavo duris iš vidaus. Už durų svečias belsdavosi, o viduje esantys klausdavo, kuo vardu Bernelis. Svečias turėdavo atsakyti, giedodamas kokią nors kalėdinę giesmę. Jeigu nesusiprasdavo to padaryti, tai kartais ir visai jo neįsileisdavo.1

Didelė magiška jėga buvo priskiriama kalėdiniams sveikinimams bei linkėjimams. Jų žodžiams teikiama ypatinga galia. Linkėjimai įtakingesni, jei persirengiama nepažįstamais žmonėmis, gyvūnais ir mitinėmis būtybėmis. Tų papročių atskirų elementų, netekusių sakralinės prasmės, kai kur išliko dar XX a. pradžioje. Įdomiausias iš jų – vaikščioti pakiemiais persirengusiam daduliu, Kalėdų seniu ir linkėti gero derliaus. „Pilviškių k., Kurklių apyl., Anykščių r. žmogus apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, prisilipdydavo linų barzdą, ant nugaros prisitaisydavo kuprą, paimdavo krepšį, lazdą ir eidavo iš vieno namo į kitą. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris. Viduj esantys klausdavo: „Kas čia?“ Senis atsakydavo: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų* pilną terbą*, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. Kalėdų senis merginoms siūlė „prausylų“* ir baltų „bielynų“*, kad jos būtų gražios. Paskui jis sėmė saują visokių grūdų ir bėrė krikštasuolėn. Tai auka namų dievybėms bei sėjos imitacija. Po to sveikino, linkėjo, giedojo giesmes, juokavo su vaikais, šoko su jais ir dalino riešutus. Šeimininkai jį vaišino.

Kalėdų senis, arba Kalėda, liaudies dainose vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, diržų ar šilko botagais, margais čebatais*, atvežantis lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius, merginoms aukso kupkus*, sidabro žiedus, o bernams „černylų“*.2

A.Vaicekausko nuomone, senio Kalėdos populiarumui pamatą padėjo keli B.Buračo ir A.Mažiulio straipsniai, paskelbti prieškario Lietuvos spaudoje. Ši informacija ir po šiai dienai peni tiek mokslininkų interpretacijas, tiek diletantų svarstymus. Iš turimos informacijos (tiek prieškario, tiek šių dienų) matyti, kad senio Kalėdos personažas kalėdinių papročių kontekste turėjo kelias funkcijas. Aukštaičiams senis Kalėda neretai būdavo susijęs su papročiu „bliauti avinėliais“, kai vaikai po kaimynų langais mėgdžiodavo avelių bliovimą, tikint, kad tuose namuose tai lems geresnį avelių prieauglį. Šiuo atveju senis Kalėda vesdavo iš kiemo į kiemą įsikibusių vaikų virtinę. Tačiau daug dažniau (ir visoje Lietuvoje) šį veiksmą vaikai atlikdavo be senio Kalėdos. Lygiai taip vaikai ir jaunimas būdavo atvedami į vakarėlį. Toks vedžiojimas vadinamas „Tarmasa“, „Varmasa“, „Švykšto varymas“. Kitais atvejais senis Kalėda (kartais su vaikais, bet dažniau vienas) aplankydavo kaimo sodybas, kur išsakydavo jau minėtas tam tikras žodines formules, turėjusias atnešti namiškiams ūkio sėkmę ir asmeninę laimę. Vėlyvoje tradicijoje (XX a. 3–4 dešimtmetį) seniu Kalėda apsirengęs kaimynas vaikams atnešdavo dovanų. Ši papročio forma aptinkama ne tik Aukštaitijoje, bet ir dalyje Užnemunės (Lazdijų r.). Taigi senis Kalėda – individualiai veikiantis atropomorfinės išvaizdos personažas, menkai tesiskiriantis nuo Šiaurės Aukštaitijoje žinomų kalėdinio laikotarpio čigonautojų ar Suvalkijoje – šyvio vedžiotojų.1

Yra buvę ir visai kitokių Kalėdų senelių. Įdomų pasakojimą yra užrašęs J.Kudirka. „Jeigu būdavo atodrėkis, vaikai būtinai lipdė Kalėdų senį (diedą, bočių, senį besmegenį). Dažniausiai tai darydavo antrą dieną, rečiau – pirmosios Kalėdų dienos vakare, o Marijampolės apylinkėse – ir prieš šventes. Dzūkų Kalėdų senelį J.Mickevičienė (1920) savo prisiminimuose taip pavaizdavo: „Akis įstatydavome ir morką įkišdavome, anglių sagas darydavome, puodą ant galvos uždėdavome ir šluotą į rankas įkišdavome. O, kiek būdavo džiaugsmo, ir stengėmės statyti prieš langus, kad matytų suaugę, o ir mes žiūrėdavome patys parėję. Žaisdavome prie jo ir su rogutėmis vežiojome vieni kitus aplink jį, ir įvairiai žaisdavome, sveikindavome Kalėdų senelį atseit, o kartais dar pririšdavome kokį kuokštelį nekultų grūdų su šiaudais. Kartais mums duodavo ir pėdelį javų pririšti kur prie tvoros statinio, o tada jau buvo paukščiams ir mums džiaugsmo, kai atskrisdavo jie puotauti. „Alovės apylinkėse Kalėdų senelis nuo senio besmegenio skyrėsi tuo, kad buvo su linų plaukais, ūsais, per liemenį sujuostas virve.2

Šiaurės rytų Lietuvoje būta jaunimo papročio Kalėdų laikotarpiu „čigonauti“. Išsivertę kailinius, apsisupę paklodėmis, vyrai, persirengę moterimis, moterys – vyrais, išsisuodinę veidus, pasidarę iš kailio, linų pakulų ar popieriaus kaukes, išsidrožę iš medžio pypkes eidavo per kaimus. „Čigonai“ su savimi vesdavosi vaikus. Kartais „čigonų“ grupę lydėdavo „meškos“, „ožio“ kaukės. Atėję derėdavo arklius, burdavo ateitį, prašėsi apdovanojami, pavaišinami.

Daugelyje Rytų Aukštaitijos vietų vaikinai vaikščiojo apsitaisę jau minėtu Kalėdų daduliu. „Apvelka vyrą išverstais kailiniais. Ant nugaros uždeda sėtuvę, o ant sėtuvės – pagalvį. Kiti vyrai jį veda į vakaruškas. Priėję prie durų, klausia: „Ar galima?“. Šeimininkė atsako: „Galima.“ Visi sueina į vidų. Dadulis lenda prie mergaičių, o jos nori jam numesti nuo nugaros pagalvį. Jis su lazda ginasi. Žaidimas baigiasi tada, kai nuo nugaros numeta pagalvį.“

Rytų Lietuvoje ilgą laiką buvo populiaru „vedžioti švykštą“. B.Buračas šį paprotį taip aprašo: „Eina kerdžius kaimo gatve ilga lazda pasiramsčiuodamas ir šaukia: „Pridurk švykštą, pridurk švykštą!“ Tuojau išbėga iš kurios nors trobos vaikučiai ir kimba iš užpakalio į kerdžiaus kailinius. Taip susidaro ilga vilkstinė, kuri užėjusi į kiekvieną pakelės trobelę, kaip išmanydama linksmina mažus vaikučius, negalinčius „švykšto varyti“. Išeidamas kerdžius mažiukus apdovanoja riešutais, menkomis dovanėlėmis. Taip apeina visą kaimą, linksmindami ir juokindami mažuosius.“ 3

Žemaitijoje kalėdotojų grupės buvo vadinamos bernelių vaikštynėmis. J.Ruzgytė Tauragės apskrities persirengėlius bernelius taip aprašo: „Raudonomis kelnėmis, švarkus atbulai apsivilkę, kepures nusukę į užpakalį, su ilgomis kartimis rankose. Eina pliauškėdami botagais, skambina skambučiais, tarškina. Ilgai derasi prie lango su šeimininkais, kad juos įleistų. Įėję gieda „Sveikas, Jėzau, mažiausias“, sveikina su Naujais metais. Pavaišinami.“1

Suvalkijoje kalėdiniu laikotarpiu populiarūs buvo „šyvio šokdintojai“. Grupę sudarydavo „šyvis“, „čigonas“ su „čigone“, „meška“, „jautis“, „gervė“, du trys ar keturi „kazokai“, muzikantas ir grupės vadovas – „paklausikas“. Šis drauge buvo ir „kasininkas“. Kartais dar prisidėdavo „šluočius“, šluota šlavęs šyviui kelią, bei „velnias“. Atėję prie trobos durų, atsiklausdavo, ar galima „šyvį“ pašokdinti. Gavę šeimininko sutikimą, šokdavo kieme ar troboje. Čia visa ko prašinėdavo „čigonai“ ar grupėje buvęs „žydas kromelninkas“. „Šyvis“ (persirengęs vaikinas) turėjo parodyti savo mitrumą – iš vietos peršokti per suolą; tada jis ir jo palydovai būdavo vaišinami. Šis paprotys galėjo ateiti iš Šiaurės Vokietijos, kur jis buvo plačiai paplitęs.

Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje tebebuvo praktikuojamas senovinio kalėdojimo – persirengėlių vaikščiojimo sveikinti su švente paprotys, kartu renkant už sveikinimus dovanas. Tikima, kad linkėjimai gali išsipildyti už juos atsidėkojus. Dažniausiai atsidėkojama valgomais dalykais. Kalėdotojų sveikintojų vaikštynės užsitęsdavo iki Trijų karalių.

Trečioji, o kai kuriose Lietuvos vietovėse ketvirtoji, Kalėdų diena vadinama Ledų diena. Šią dieną vengta didesnių darbų, nes tikėta, kad tokie darbai, kaip kūlimas, malimas, malkų kapojimas, pavasarį prišauks ledus ir javus niokojančias audras. Ledų dieną senesni žmonės meldėsi už būsimo derliaus sėkmę. Jaunimas paskutinę šventės dieną mėgdavo svečiuotis vieni pas kitus.

Su Kalėdomis susijęs paprotys puošti eglutę. Gerbti medį – senas paprotys. Medis mūsų protėviui buvo labai reikalingas: iš jo gaminosi darbo įrankius, po juo galima pasislėpti nuo lietaus, vėjo, dažno medžio vaisiai tinkami maistui. Medis dega. Ugnis reikalinga žmogui jo kasdienėje buityje. Amžinai žali medžiai žmogui kėlė dar didesnę nuostabą ir pagarbą. Todėl, pavyzdžiui, germanai nuo neatmenamų laikų garbino eglę, o kai kurie pietiečiai – mirtą. Ilgainiui amžinai žaliuojančius medžius imta laikyti gyvybingumo, vaisingumo simboliais, apsisaugojimo nuo blogųjų dvasių priemonėmis. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žaliomis šakelėmis prieš Naujuosius metus dar senovėje būstus puošdavę graikai ir romėnai. Manoma, kad darbartinės naujametinės eglutės tėvynė – Vokietija. Čia 1611 m. pirmąkart ją papuošusi grafienė Brieg. Iš Vokietijos eglutės puošimo tradicija paplito Anglijoje, anglosaksų kraštuose, Prancūzijoje ir Šiaurės Italijoje. XVIII a. eglutė jau žinoma visoje Europoje. Po Kalėdų eglute pradėtos dėti ir dovanėlės vaikams. Rusijoje kalėdinė eglutė XIX a. pirmojoje pusėje pasirodė miestuose, kuriuose gyveno vokiečių.

Į Lietuvą paprotys atėjo šio šimtmečio pradžioje. Pirmiausia jis paplito dvaruose, mokyklose, bažnyčiose (bažnyčia aiškina, kad eglutė simbolizuoja Kristų, o jos amžinas žaliavimas – amžinojo gyvenimo viltį). Paprotys puošti Kalėdų eglutę itin paplito šio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Štai vienas J.Kudirkos aprašytas eglutės puošimo būdų Avilių apylinkėse: „Čia eglutė atsirado 1916 m., nuo tų vokiečių. Eglutę pakabindavo ant kablio ties Kūčių stalu. Eglutės apačioje pritvirtindavo iš kūlio šiaudų suvertą ir visokiais kvadratais išlankstytą „eglutę“, panašią į vestuvinį „sodą“, tik daug mažesnę. Prikabindavo saldainių, raudonų laukinių obuoliukų, uždegdavo žvakutes. Antazavėje eglutės vietoje kabindavo šiaudinį sietyną. Tokiu sietynu per Kalėdas lubos buvo puošiamos ir Ukmergės rajone.“ Spartus eglutės „pritapimas“ Lietuvoje suprantamas, nes aptinkama užrašymų buvus papročio Kūčių dieną kabinti rugių pėdą, o Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių.1

Tarpukalėdis (Gruodžio 25 – sausio 6 d.)

Laikas tarp Kalėdų ir Trijų karalių vadinamas tarpukalėdžiu, tarpušvenčiu, vaišėmis. Šio laikotarpio dienos buvo pusiau šventės, o vakarai – šventvakariai. Žemaitijoje šis laikas vadinamas bernelių laikotarpiu. Mažosios Lietuvos laukininkai laiką nuo Kalėdų iki Naujųjų metų vadino atšventėmis.

Tarpukalėdžio dienomis jaunimas, susirinkęs į vienus namus, dainuodavo, rengdavo vakaruškas, išsidūkdavo už visus metus. Ypač linksmai šį laiką leisdavo aukštaičiai: „Per abi savaiti ant stalo švietė balta staltiesė ir stovėjo ąsotis alaus kiekvienam, kurs tuo laiku teiksis apsilankyti. Kaimynas, samdininkas, žydas, elgeta ar šiaip jau pakeleivis, kas tik gryčion įėjo, jokio prašymo nelaukdamas pylėsi alaus stiklinėn ar puodelin, o ne, tai iš paties ąsočio gėrė, kiek tiktai norėjo (…). Mergaitės, namų ruošą ir gyvulių liuobą pabaigusios, pirmoje sambrėškoje bėgdavo savo rateliais ir vilnų kuodeliais nešinos vienon kurion gryčion ir imdavo rungčioties, kuri daugiau špūlių priverps (…). Dviem trim valandoms praslinkus, pradėdavo rinktis ir bernaičiai, kas su sukiniu, kas su mezginiu, kiti ir be nieko. Linksmumas pasidarydavo dar didesnis, nes kiekvienas stengėsi kuo geriausias „štukas provyti“.2

Pramogoms turėta laiko, nes darbus ribojo daugybė draudimų. „Tarpušvenčiu negalima verpti, nes avys kvaituliu suksis. Taip pat negalima lopyti, nes avys margus ėryčius ves (Šimonys). Tuo metu vakarais moterims negalima verpti, nes kandys siūlus sukapos (Viešintos). Per tą laiką nieko negalima dirbti (verpti, malti), nebent tik plunksnas plėšyti (Vabalninkas). Nuo Kalėdų iki Trijų karalių vakarais reikia užbaigti darbus (…), kad laumės, neturėdamos ką veikti, išeitų į kitus namus. Mat laumės tuo laiku ieško sau darbo visiems metams (Rokiškis). Vakarais nuo Kalėdų iki Trijų karalių nereikia nerti – nekirmys mėsa“ (Kurkliai). Šie draudimai, be maginės prasmės, turėjo ir praktinį tikslą – kad būtų pateisinimas nedirbti po sunkių metų darbų, nes reikėjo atsipūsti prieš naują darbymetį.

Draudimai atėję iš senų laikų. Dar 1605 m. datuojamoje Jėzuitų ordino kronikoje rašoma: „Tie pagonys, be kitų prietarų, dar švenčia po Kalėdų dvylikos dienų vakarus, nedirba jokių darbų, darydami, kaip jie sako, šventą poilsį. Taigi poilsį jie skiria išprašymui iš Dievo avims sveikatos, kad tos nevestų nenormalių ir išsigimusių. Jie yra įsitikinę, kad tiems, kurie to poilsio nepaisys, ėriukai gims be galvos ar kojų. Ir šėtonas tuo prietaru juos taip yra apipainiojęs, kad labai sunkiai pasiseka juos perkalbėti jį pamesti.“ 3

Naujieji metai (Sausio 1d.)

Tai vėlesnės kilmės už Kūčias ir Kalėdas to paties laikotarpio šventė. Kalendorinių metų pradžia – Naujieji metai – sąlyginis dalykas. Senasis lietuviškų liaudies švenčių kalendorius rodo, kad Naujųjų metų pradžia senovėje neturėjo pastovios datos. Etnografų manymu, balandžio mėnesio gausios agrarinės apeigos su saulės, ugnies kulto elementais, žiemos laidojimo, pasiruošimo pavasario darbams papročiais galėjo reikšti Naujųjų metų šventimą. Metų riba galėjo būti ir senosios Užgavėnės. Vėliau Naujieji metai tapatinami su Velykomis, kurios susijusios su augalijos vegetacija, lauko darbų pradžia. Paskutiniaisiais amžiais metų pradžią švęsdavo tarp gruodžio 24-os ir sausio 6-os dienos. Daugelis būrimų, tikėjimų perimta iš Kūčių. Rytų Lietuvoje Naujųjų metų išvakarių vakarienė vadinama kūčelėmis.

Skaičiuoti metus nuo sausio 1 dienos 1500 m. pradėjo vokiečiai. Europos katalikų kraštuose sausio 1-oji kaip naujų metų pradžia įsigalėjo 1691 m. Iš čia atkeliavo ir į Lietuvą. Kaip šventė ji įsitvirtino ne anksčiau XIX a. Bažnyčios liturgijoje Naujieji metai – tai Švč.Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos bei Jėzui vardo suteikimo šventė. Taip pat pasaulinė maldų už taiką diena. Kadangi liaudies kalendorius tiesiogiai susijęs su žemdirbiška veikla, tai ir Naujųjų metų apeigomis buvo stengiamasi gausinti būsimąjį derlių, gyvulių skaičių, išprašyti sėkmę ateinantiems metams. Tai rodo sveikinimai, naujametiniai linkėjimai: „Sveikiname su Naujais metais, linkime, kad augtų javai sulink troba, paršai sulink tvora“ arba „Linkiu duonos kasdieninės ir baltų pyragų, sveikatos geležinės ir žmonių pakvalų*“ (Kabeliai).

Likimui įspėti ir net paveikti pasitelkus patirtį, stebėjimus ir fantaziją, tiko Naujųjų naktį atliekami burtai, panašūs į šv. Andriejaus ir Kūčių burtus. Tai ne paprasta, o ribinė metų naktis, kai pildosi linkėjimai, pranašystės. Kadangi Naujieji metai yra laiko atnaujinimas, kuris siejamas su periodišku žmogaus poreikiu apsivalyti, buvo apgalvojama, kas bloga, kas gera padaryta per metus, ieškoma būdų, kaip dvasiškai atsinaujinti. Labai svarbu per Naujuosius metus elgtis taip, kaip norėtum, kad būtų ištisus metus: vaikai labai saugojosi, kad šią dieną tėvai jų nebartų, nemuštų, tai ir visus metus gerai sutars su tėvais. Buvo sakoma: jei Naujųjų metų naktį ar dieną mergina susičiumpa sau vaikiną, tai jai kiaurus metus jų netrūks. Jei su darbais gaišuosi pirmą metų dieną, tai ir visada gaišuosi. Per šias šventes nelopydavo drabužių, nieko nesiskolindavo iš kaimynų, nes tikėdavo, kad visus metus teks susidurti su nepritekliais.

Per Naujuosius metus stengėsi sočiai ir skaniai valgyti, nes visus metus taip teks valgyti. Žemaitijoje tradicinis naujametinės vakarienės valgis buvo šiupinys su kiaulės galva. Iki Pirmojo pasaulinio karo naujametinis valgymas vadintas riebiąja kūčia, pakūčiais, antra kūčia, kūčelėmis. Kad per metus maisto nepritrūktų, rūpestingesnės šeimininkės pasilikdavo ir tikrųjų Kūčių valgių, išsikepdavo kūčiukų (prėskučių). Bet daugiausia valgė mėsiškus valgius.

Nusistovėjusių Naujųjų metų papročių Lietuvoje nebuvo. Aukštaitijoje žinomos jaunimo vaikštynės po kaimą, skirtos pasveikinti šeimininkus, palinkėti gero derliaus, pasivaišinti, pasirinkti dovanų. Vaikščiodavo dažniausiai persirengę dvasiomis, elgetomis, žvėrimis (tai galėtų būti protėvių, kurie savo išvaizda skiriasi nuo šios žemės gyventojų, personifikacija). Svarbiausi personažai išliko iki XX a. vidurio. Tai Senieji ir Naujieji metai bei Giltinė.

Gražus persirengėlių ir Naujųjų metų šventės aprašas užfiksuotas Tverečiuje. Pasakojama, kaip susirenka savieji laukti Naujų metų, – jie geria ir valgo. Kuris nors vienas apsirengia senais prastais drabužiais, o kur kokia graži mergina apsirėdo naujais, baltais. Kai „Senus metus“ išgrūda lauk, t.y. tą „senomis lupetomis“ apsirengusį, tada eina pasitikti Naujųjų – gražiai apsirengusios merginos. Tada apverčia taureles, pastalėn nusvaido butelius ir sako: „Dreni* buvo metai, kad dabar Dievas duot geresnius“. Vyrai išbėga į gatvę, pliaukši, imasi: kas ką apgali, sniegan pargriauna, tai jau pykčio nėra. Visi stengiasi, kad apgalėtų vienas kitą su naujais metais – reikia pasirodyti, kiek kas turi sveikatos. Šaudo. Šeimininkė patiesia naują staltiesę, surenka senus ir atneša naujus valgius ir gėrimus, nors pusė butelio būtų likę, vis tiek prie stalo neduoda. Pirma geria šeimininkas, o paskui šeimininkė, o kas lieka, ant lubų išpila. Seneliai sako: „ Duok, Dieve, geresnius metelius!“. Jaunimas ūžia visą naktį. Apie 12 val. ir mažus vaikelius lopšyje pažadina, kad jie savo laimės nepramiegotų. Rytą bažnyčion važiuoja. Kai išeina iš bažnyčios, visi vieni kitus sveikina. Šeimininkė skatinama kačergėlę ir katilėlį vartoti, linkima, kad ji būtų vikri „kaip verpstė per visus metus“. Bernai mergoms linki naujo verpstelio ir šaudyklėlės, nors mažos adatėlės, geros laimės ir jauno bernelio. O mergos bernus sveikindamos linki gražios mergelės, naujo buteliuko su stikleliu arba sako: „Tu šiemet ėjai pėsčias, kad kitus metus būtum važiuotas; šiemet vaikščiojai vyžotas, kitais metais kad būtum čebatuotas“. Mergos užprašo bernus pasilinksminti.1

Kai kuriose Lietuvos vietose būta papročio Naujųjų metų naktį deginti šiaudų kūlį, tikintis sudeginti ir visas senųjų metų blogybes.

Trys karaliai (Sausio 6 d.)

Sausio 6 diena katalikiškose, protestantiškose šalyse žymima kaip Trijų karalių – Rytų išminčių, aplankiusių Betliejuje gimusį Jėzų, šventė. Evangelijoje pagal Luką skelbiama: „Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystykluose ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 8 – 12). Kai iš Rytų šalies į Jeruzalę, stebuklingos žvaigždės vedami, atkeliavę trys išminčiai klausinėjo Erodą, kur yra gimusis žydų karalius ir pagaliau rado kūdikį su motina Marija, jį pagarbino ir atidavė atneštąsias dovanas – aukso, smilkalų ir miros. Legenda sako, kad jų vardai buvę Kasparas (Gasparas), Merkelis ir Baltazaras. Per šią šventę bažnyčioje pašventinama kreida ir ja ant namų durų užrašomos raidės – K + M + B.

Šį paprotį tarp lietuvių buvus jau XVI amžiuje liudija seniausias lietuviškų pamokslų rinkinys „Išguldymas evangelijų per visus metus“, dar vadinamas „Volfenbiutelio postile“. Jame sakoma, jog kaimiečiai nusideda, „išrašydami ant durų angų kryžius anglimis ir nuodėguliais“, kad apsigintų nuo velnio ir perkūno. Šis paprotys dar vadinamas „krikštus dėti“. Tikėta, kad Trijų karalių dienos ženklai gelbsti nuo piktų dvasių, vagių, gaisro. P.Dundulienė Švenčionių apylinkėse yra užrašiusi, kad šeimininkas, pašėręs gyvulius, imdavo gorčių visokių javų. Tada su kreida „pakrikštydavo“ trobesius, užrašydavo ant jų po 3 kryžiukus. Jam įėjus pirkion, visi darbai būdavo nutraukiami, o vaikai, laikydami sterbles, skubėdavo susėsti už stalo. Šeimininkas berdavo grūdus, o vaikai gaudydavo sterblėmis. Kokių javų grūdų sugauna daugiausia, tokių pavasarį daugiau sės, tikėdami susilaukti jų gero derliaus. Dysnos apyl. Kuksos k. šeimininkas, užrašęs Tris karalius ir įėjęs į pirkią, pirmą žirnių saują berdavo ant krosnies, o paskui į žmones, kurie gaudo juos sterblėmis. Kiti, namus karalių inicialais aprašinėjant, nešdavosi duonos ir žirnių. Duoną visi suvalgydavo, o žirniais apiberdavo vaikus, kurie juos gaudė sterblėmis.1

Apie Apsą lietuviai Trijų karalių išvakarėse trečią kartą (antrą – Naujųjų metų išvakarėse) valgydavo kūčias. Šį valgymą vadino „bagota kūčia“, nes būdavo ir mėsiškų valgių. Iš J.Kudirkos surinktos medžiagos matyti, kad dar šio šimtmečio trečiame dešimtmetyje per Trijų karalių kūčią šeimos tėvas, nešinas kibirėliu „visokios naudos“ – kviečių, avižų, žirnių, pupų – apeidavo tvartą, kluoną. Grįžęs į trobą, sveikindavosi: „Garbė Jėzui Kristui“ ir pranešdavo: „Atėjo Trys karaliai“. Paskui kibirėlį statydavo ant stalo. Kibirėlį apspitę vaikai rankiodavo ir valgydavo žirnius bei pupas. Paskui tėvas virš durų užrašydavo raides ir kryžiukus. Tada šeima sėsdavo prie trečios kūčios stalo.

Rytų Lietuvoje pašventinta kreida kryžiukus dėjo visur, kur tik yra kokia anga, „kad velnias nelandžiotų“. Kryžiukais žymėjo langus, tvarto, klojimo duris, skrynias, avilius. Tris kryžiukus rašė ir ant krosnies, netoli kamino. Molėtų r. Joniškio apylinkėse užrašyta, kad kryžiukais žymėta ir ta stalo vieta, kur duona dedama.

Lietuvoje nuo Kalėdų iki Trijų karalių tęsiasi vadinamosios vaišės, arba tarpušventis. Trys karaliai – kalėdinio laikotarpio vaikštynių riba. K.Kapeleris veikale „Kaip senieji lietuvininkai gyveno“ teigia, kad Tilžės ir Ragainės apylinkėse XIX a. viduryje per Tris karalius „eidavo aplinkui per žmones persirengę lokiu, kitas apsimesdavo arkliu, kitas gerve, žydu ir kt. Trijų karalių dieną tai atvedė žmogų su žirnių virkščiomis taip aprėdytą, kad išsižiūrėjo kaip meška. Kits į stubą įbėgo kaip šimelis aprėdytas. Tas veik ant suolo, veik ant stalo greitai įskraidė. Garnys turėjo ilgą snapą iš malkos padarytą ir raudonai nudažytą. Su tuo vis barškino ir kirto, vis kūdikius baugino.“2

Ypatinga kalėdotojų grupė susiformavo veikiant grynai bažnytinei tradicijai. Tai vyrai, persirengę garsiaisiais karaliais, gausios palydos lydimi. Karaliai būdavo du baltieji ir vienas negras (išsitepęs suodžiais veidą). Karalių palyda įvairiuose Lietuvos kraštuose vis kitokia. A.Sičiūnas pasakojo apie tokias vaikštynes Molėtų apylinkėse: „Vienas apsirengia juodu murinu, kitas senas, o trečias jaunas. Jie turi globėjus ricierius, kurie yra ginkluoti. Ricierių rūbai panašūs į žuvies žvynus. Kelnės storo kartono, tokia blizgančia popiera aplipdyti. Apsiaustai ant pečių kiekvienam vis kitokie. Aštuonių – devynių metų vaikelis baltu apsiaustu neša žvaigždę. Ji padaryta iš visokių margų stiklų ir spinduliuoja. Jos viduryje – žvakė.“ 3

Rytų Lietuvoje procesijos giedodavo „Bernelis gimė Betliejuj“ ir kitas kalėdines giesmes. Vyriausiam riteriui paprašius leidimo, karaliai žengia į trobą. Šeimininkams linkima sveikatos ir santarvės, gerų, sočių metų. Sakomos prakalbos, kad jie, naujai sužibusios žvaigždės vedami, ėję pagarbinti Kristaus ir pirmieji jį apdovanoję auksu, myra* ir kodyla*. Auksas – kaip šio pasaulio karaliui, myra – kaip žemėje kenčiančiam žmogui, kodyla – kaip malda Dievui. Už gražius žodžius, gerus linkėjimus šeimininkai karalius apdovanoja lašiniais, dešra, sūriu, pavaišina alumi.

Kaip vyrai persirengia karaliais, vaizdžiai pasakoja B.Buračas: „ Žemaičiuose tokie karaliai pasipuošia iškilmingais drabužiais, pamėgdžiodami senovės karius ar kunigaikščius, kartais net aukso karūnas užsideda (…). Rytų Lietuvoje Trys karaliai irgi mėgsta vaikščioti. Tačiau čia jie puošniai neatrodo. Dažniausiai apsivelka baltais kailiniais, susijuosia marga juosta. Ant galvos užsideda šiaudines kepures, panašias į vestuvių kraičvežį. Rankose laiko, kaip ir vestuvių piršlys, tam tikrą lazdą …“ 1

Įspūdingos procesijos sausio šeštąją vaikščiodavo po Vilnių. Be angelų, triukšmingų velnių, karalius lydėjo karalienė, nuo kurios drabužio margumo ir grožybės miestelėnai akių atplėšti negalėjo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus lietuviai savo procesijoje turėjo dar vieną garbingą asmenį – krivių krivį. Tas barzdotas senelis ilgais baltais drabužiais, mokėjęs sakyti gražias oracijas apie meilę Lietuvai, gimtajai kalbai, giedojęs lietuviškas giesmes, dainavęs dainas.

Nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja „per gaidžio žingsnį“, nupuošiamos eglutės.

Vaišės baigėsi …

Nijolė MARCINKEVIČIENĖ

APIE ADVENTO-KALĖDŲ TAUTOSAKĄ

Advento ir Kalėdų laikas turtingas gražių papročių, prasmingų apeigų ir, žinoma, spalvingos tautosakos: dainų, žaidimų, vaidinimų, burtų, tikėjimų, spėjimų, oracijų, patarlių ir priežodžių, mįslių ir kt. Jos atsiradimas, įvairovė, prasmė glūdi pačių švenčių semantikoje, apie kurią galima daug ir įvairiai kalbėti. Bet šio teksto tikslas yra lakoniškai pristatyti advento-Kalėdų tautosaką, o ne pateikti jos išsamią studiją, tad toliau gana trumpai bus apžvelgti įvairūs šios tautosakos žanrai, aptarti kai kurie jų ypatumai.

Su advento-Kalėdų laikotarpiu susiję papročiai ir tautosaka pasižymi dideliu patvarumu, nemaža jos dalis išsilaikė iki šių dienų. Apie tai galime spręsti iš kaimo žmonių vaizdingų pasakojimų, taip pat laikytinų savita su advento-Kalėdų šventėmis susijusia tautosaka. Deja, ne visoje Lietuvoje įvairios tautosakos rūšys išsilaikė vienodai gerai. Pasakojamosios tautosakos užfiksuota visose Lietuvos etnografinėse srityse, o štai dainų ir žaidimų su dainuojamaisiais tekstais – beveik vien tik Dzūkijoje. Dzūkų advento-Kalėdų dainos ir žaidimai atspindi ypatingą šių švenčių ciklo nuotaiką ir prasmę.

Advento-Kalėdų dainas

dainuodavo per visą advento-Kalėdų laiką, iki pat Trijų karalių. Kitu metu jų niekada nedainuodavo, nes šios dainos susietos su konkrečiomis advento-Kalėdų tradicijomis. Dainuodavo vakarodami, susirinkę bendrai ką nors veikti, o kalėdautojų dainas dainuodavo kalėdodami. Nors turime žinių apie pastarosios žanrinės grupės dainas Žemaitijoje, advento-Kalėdų dainos, liaudyje dažniausiai vadinamos giesmėmis, iki mūsų dienų išsilaikė tik Dzūkijoje. O Šiaurės ir Rytų Lietuvoje yra užrašyta advento-Kalėdų dainoms savo tematika giminingų giesmių – sutartinių.

Advento-Kalėdų laikotarpio dainų tematika daugiausia susijusi su jaunimo ir šeimos santykiais, ikivestuviniu laikotarpiu, piršlybomis, būsimomis vestuvėmis. Dainose minimi bernelio ir mergelės susitikimai, bernelio pastangos susirasti savo išrinktąją, piršlių apsilankymas, piršlybų bei vestuvių dovanos, marčios santykiai su vyro giminėmis: anyta, šešuru, dieveriu, moša ir kt.

Daugelyje dainų apie mergelę ir bernelį kalbama ne tiesiogiai, o per paukščių, gyvūnų ir augalų įvaizdžius. Bernelis ir mergelė dažnai poetizuojami, lyginami su bitele ir bitinėliu, gegule ir vanagėliu, lapute ir zuikeliu ir pan. Yra tokių advento-Kalėdų dainų, kuriose gyvūnai tampa pagrindiniais personažais. Tekste apdainuojami jų rūpesčiai, nuotykiai, dažnai siužetas būna susijęs su gyvūnų medžiokle ar kelione. Dėl gyvo siužeto šias dainas ypač pamėgo vaikai. Advento-Kalėdų dainose gausiai naudojamos asociacijos, turinys dažnai rutuliojasi paraleliniu būdu: vienoje teksto šakoje vaizduojamas gamtos gyvenimas, o kitoje – jaunimo santykiai. Toks dainų paraleliškumas yra ne vien meninės išraiškos priemonė, bet ir senovinės pasaulėžiūros atšvaitas.

Senosios pasaulėžiūros atspindžių kupinos yra ir kai kurios mitologinės dainos, pavyzdžiui, daina apie elnią devyniaragį, kuriam ant devinto rago kalviai kala, arba daina apie grūšelę, kurioje žvakelė dega. Net pačios Kalėdos dainose kartais pasirodo kaip veikiantis asmuo. Tokie simboliniai motyvai ir fantastiniai vaizdiniai dainoms teikia maginę reikšmę, puošnumo, iškilmingumo.

Svarbus advento-Kalėdų dainų formos bruožas, rodantis šių dainų apeiginę kilmę, – dialogo naudojimas. Dialogo dainos (pavyzdžiui, „Kam tavo, vilkeli“), dainuojamos dviem pulkais arba monologu (pavyzdžiui, „Kas buvo girioj pamigįs?“), bet išlaikant klausimo–atsakymo formą, siejasi su žaidimais, kurių pagrindas yra klausėjų ir atsakančiųjų bendravimas. Galbūt šios dainos, kaip ir daugelis panašios tematikos mums žinomų žaidimų dainų, kadaise buvo dainuojamos žaidžiant.

Pagrindinis skiriamasis advento-Kalėdų dainų bruožas yra priedainis. Kalėdų dainoms būdingi priedainiai: kalėda; lėliu kalėda; žalia rūta, kalėda; oi kalėda, kalėda ir pan., o advento dainose vartojami: leliuma; leliumoj; aleliuma; aleliuma rūta; aleliuma loda ir kt. Dainų priedainiai kartais sudaro ištisą poetinio teksto eilutę. Nors advento ir Kalėdų dainų priedainiai skiriasi, dėl tekstų tematikos, melodijų ir nuotaikos panašumo jos susiliejo į vieną bendrą žanrą. Net ir jas dainuojantys kaimiečiai dažnai neskiria advento ir Kalėdų dainų. Kaip rašė Jadvyga Čiurlionytė, „…vieni dainininkai vadina advento dainas kalėdinėmis, ir priešingai, kiti vėl sako, kad abi rūšys dainuojamos vienu laiku“.1 Išimtis – kalėdautojų dainos, pavyzdžiui, „Aisim, sasula, mes kalėdocie“, „Aikim, bernai, kalėdauc“, „Kalėda Juočio, višta kuoduoče“, „Sėdzi vyrai užu stalo“ ir kt., kurių glaudi sąsaja su kalėdojimo apeiga yra akivaizdi. Ją išduoda ir tekstas, ir gyvos akcentinio ritmo melodijos.

Advento-Kalėdų dainų tekstus lydi savitos, šiam žanrui būdingos melodijos, pagrįstos specifinėmis intonacijomis ir ritminėmis formulėmis. Yra paplitę keliolika pagrindinių tradicinių melodijų tipų, kurie gali būti varijuojami, laikantis dzūkų tradicinio dainavimo manierų. O pasak advento-Kalėdų melodiką tyrinėjusio etnomuzikologo Rimanto Astrausko, vieni tipai būdingi tik rytiniams Lietuvos rajonams, kiti – pietinei regiono daliai – Lazdijų ir Varėnos rajonams, savitas tipas vyrauja šiaurinėje regiono zonoje – Trakų rajone, Varėnos, Valkininkų apylinkėse ir vėlgi kitokie tipai populiarūs vakarinėje dalyje – Prienų, Alytaus, Lazdijų rajonuose. Apskritai advento-Kalėdų dainų melodikos gyvavimo centru reikėtų laikyti Varėnos rajoną, kur užrašyta daugiausia įvairių melodijų tipų.2 Tipiškos advento-Kalėdų dainų melodijos yra vienbalsės, gana siauros apimties, nesudėtingos formos, todėl jas lengva atsiminti. Dainoms būdingas išlaikytas lėtas tempas, ramybė. Kiek gyvesnės yra kalėdautojų dainos bei kai kurios žaidimų dainos.

Dzūkiškoms vienbalsėms dainoms savo turiniu ir nuotaika giminingos su advento-Kalėdų dainų tematika susijusios sutartinės. Skiriasi tik jų atlikimo stilius, forma. Kai kurioms sutartinėms, kaip ir advento-Kalėdų dainoms, būdingas žaidybinis pradas, dialogo forma, tekste apdainuojami gyvūnai, medžioklė, merginų ir vaikinų santykiai. Giedant sutartines kartais buvo šokama ar vaidinama. Tokios sutartinės vadinamos žaidimų sutartinėmis. Daugelis žaidimų sutartinių ir dainų yra apeiginio pobūdžio – tai atskleidžia lėtas judesio tempas, menkai teišvystyta choreografija, didelė teksto reikšmė (jis neretai atliekamas dialogu).

Dzūkiškų advento-Kalėdų žaidimų judesiai labai nesudėtingi. Pavyzdžiui, priešingose patalpos pusėse susėdę merginos ir vyrai po ilgo dialogo, lėtais žingsniais pasikeičia vietomis. Neskubūs, iškilmingi judesiai – dažniausiai tik žingsniavimas eilėmis, priešpriešiais ar ratu, lindimas pro „vartelius“ – atrodo oriai ir santūriai. Žaidimuose beveik nėra įprastinių šokių judesių ar sudėtingesnės šokio eigos, todėl jų nevadiname šokiais ar rateliais. Daugumos žaidimų esmė – žaidžiančiųjų pasiskirstymas į dvi puses, galėjęs simbolizuoti dviejų pasaulių, dviejų skirtingų pusių sandūrą. Aprašydama „Ievaro tilto“ simboliką J.Čiurlionytė pateikė senutės dainininkės paaiškinimą, esą tiltas jungia pavasarį su žiema: „šiuo tiltu iš Užnemunės ateisiąs pavasaris“.1

Žaidimų judesiai gali būti ir vaidybinio prado, tiesiogiai atspindintys dainų turinį, pavyzdžiui, dainuojant „Jau mano mielas anksti rytą kėlės“ ir t.t., veiksmais imituojama, kaip bernelis keliasi, prausiasi, rengiasi ir t.t. Šios rūšies žaidimams priklauso „Ponelė“, „Snaudalė“, „Atvažiuoja žolynai“, „Martelė“. Jų tematika panaši kaip ir kitų kalendorinių žaidimų. Šių žaidimų įtaigią ir smagią eigą nulemia vaidinantis asmuo.

Tik atskiruose Kalėdų žaidimuose, pavyzdžiui, „Prūsas“, „Voverėlė“, „Snaudalė“, „Buvo mūsų, lelimoj“, „Sesułės, o kų jūs tį darot“ ir pan., pastebima labiau išrutuliota choreografija, ir pagal K.Poškaičio žanrinį skirstymą jie būtų labiau tinkami vadinti rateliais, tačiau šiame leidinyje juos paliekame „žaidimo“ termino pavadinimu.

Dzūkijoje užfiksuota ir tokių žaidimų, kurių dainų tekstus kaimo žmonės prisimena, o žaidimo būdo – jau ne, pavyzdžiui: “Linko palinko mergelių suolas“, „Tai genelio genumai“. Iš dainų turinio galima spėti, kad pirmojo žaidimo esmė yra vaikinų ir merginų ginčas, o antrojo – tekste minimų veiksmų imitacija.

Kai kurie advento-Kalėdų žaidimai, pavyzdžiui, „Genelio kepimas“, yra paprasti, be dainuojamojo teksto ir aktyvesnių veiksmų. Žaidžiant minėtą žaidimą imituojamos „piršlybos“, o tai būdinga daugumai kalėdinių žaidimų.

Advento-Kalėdų metu, o neretai ir per visą žiemą jaunimas ar vaikai žaisdavo ir judresnius žaidimus, pavyzdžiui, „Vilkas ir avys“. Tykojimas, gaudynės jaunimo žaidimams suteikdavo ir savotišką erotinį atspalvį.

Su advento-Kalėdų laikotarpiu susiję saviti žaidimai buvo paplitę Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Kai kurie jų, pavyzdžiui: „Kralikai“, „Meškos vedimas“, „Barzdaskutys“, – tarsi nedideli persirengėlių vaidinimai. Dzūkų žaidimams giminingas piršlybų tematikos žemaičių žaidimas „Važiavimas į Karaliaučių“.

Daugelio advento-Kalėdų žaidimų pabaiga būna fantų išpirkimas. Dalyviai, žaidimo metu neatlikę kokios nors užduoties ir už tai atidavę vedėjui kokį nors savo daiktą–fantą, turėjo atlikti naują užduotį ir šitaip fantą išpirkti. Dažnai užduodamos perkeltine prasme nusakomos užduotys, kurias reikia įvykdyti buitinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, liepus iškirsti tris krūmus imamos šukos ir išlaužiami trys šukų dantys. Tai primena mįslių įminimą. Kuo išradingesni fantų išpirkimo veiksmai, tuo įdomesnis ir smagesnis žaidimas.

Advento-Kalėdų žaidimuose atsiskleidžiąs teksto, muzikos, vaidybos, judesių sinkretiškumas, mitologiniai, erotiniai motyvai rodo šių žaidimų seną apeiginę kilmę. Netekdami savo tikrosios – maginės – reikšmės, jie virto jaunimo susiėjimų pramogomis. Kai kuriuos jaunimo žaidimus perėmė vaikai.

Gausiai išlikę advento-Kalėdų orų spėjimai, tikėjimai, burtai dažniausiai yra siejami su siekimu apsaugoti ūkį ir šeimą nuo vargų ir nelaimių, padėkoti gerosioms dvasioms už sėkmingus praėjusius metus ir užtikrinti gerovę ateinantiesiems. Pagal advento-Kalėdų ciklo orus ir įvairius gamtos ženklus žmonės spėdavo ateinančių metų orą, darbų pradžią ir sėkmę, gerovę ar nelaimes. Labai daug advento tikėjimų buvo susiję su gyvuliais. Nemaža vietos advento-Kalėdų tautosakoje užima spėjimai, tikėjimai ir burtai, kurie turi ryšį su asmeniniu žmogaus gyvenimu, vestuvėmis, mirtimi ir kt. Daugelis tautosakos dalykų atsikartoja per visas advento-Kalėdų laiko šventes, o tai reikštų, kad jos glaudžiai susijusios ir iš tiesų sudaro ilgą šventinį laikotarpį, įprasminantį svarbų laiko virsmą – saulėgrįžą.

Advento-Kalėdų ciklo apeigų ir tautosakos prasmę galima atsekti ir iš senio Kalėdos ar Naujųjų metų oracijų, kuriose vaizdingai nupasakojami tolimi kraštai, iš kurių atklydo nepaprasti sveikintojai. Ir pasakų toliai, ir senio Kalėdos, Naujųjų metų apsilankymas, kalėdautojų eisenos ar kitų paslaptingų „svečių“ pasirodymas galbūt simbolizuoja ryšį su anapusiniu pasauliu. Sveikintojų oracijose spalvinga kalba linkima visa ko geriausia ateinančiais metais. Tikėta, kad sveikinimai ir linkėjimai turi magiškos galios, todėl su nekantrumu laukta kalėdotojų, o sulaukus – jiems teikiamos įvairios „dovanos“, vaišės.

Advento-Kalėdų metu vakarodamas jaunimas ne tik dainuodavo ir žaisdavo, bet ir visokius atsitikimus pasakodavo, mįsles mindavo, į kalbą patarlių ar posakių įpindavo. Nors mįslėse ar patarlėse tiesiogiai advento ir Kalėdų beveik neminima, tačiau su švenčių papročiais, apeigomis ir simbolika susijusių momentų apstu, tad jos savaip praturtindavo ir paįvairindavo advento-Kalėdų apeigas ir pramogas.

Baigiant trumpą advento-Kalėdų tautosakos apžvalgą, norisi atkreipti dėmesį į tai, kokia ji yra šiandien: viena vertus – istorinis, archyvinis lietuvių etninės kultūros dokumentas, kita vertus – pamatas naujoms tradicijoms rastis.

Advento-Kalėdų tautosaka, palyginus su kitų kalendorinių švenčių žodine ir muzikine kūryba, yra užfiksuota gausiausiai. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus, Lietuvos liaudies kultūros centro ir kituose archyvuose sukaupta daugybė šio kalendorinių švenčių ciklo dainų, žaidimų, burtų, tikėjimų, spėjimų, pasakojimų apie papročius. Daug medžiagos yra spausdinta įvairiuose leidiniuose. Džiugu, kad ši medžiaga nėra tik archyvinė ar knyginė vertybė.

Nors ne taip gausiai, kaip senelių ar prosenelių laikais, advento-Kalėdų papročiai, tautosaka ir šiandien gyvuoja. Jų nepamiršta daugelis šeimų, vakaronėse ir koncertuose gaivina folkloro ansambliai, vaikų darželiuose ir mokyklose vykstančiose Kalėdų popietėse naudoja vaikai ir jaunimas.

Kadaise apeigine buvusi tautosaka šiandien naujai įprasminama ir įvairiai interpretuojama. Vaikai daugelį dalykų vartoja žaisdami. Jiems ypač patinka vaidybiniai, judrūs persirengėlių žaidimai, fantai, mįslės, įvairūs burtai ir orų spėjimai. Didelis džiaugsmas ir šiandien sulaukti senio Kalėdos ar kalėdautojų. Mainais už dovanas vaikai spėja mįsles, dainuoja dainas (mieliausiai – apie įvairius gyvūnus ar fantastinio siužeto dainas), senį Kalėdą sušildo žaidimais. Žaidimus ir jaunimas, ir vaikai noriai ir nesunkiai išmoksta. O kad neprailgtų mokytis dainų, jas galima dainuoti gaminant papuošalus Kalėdų eglutei, ruošiant dovanėles ar vaišes. Ypač smagu mokytis ne iš knygų, o dainuojant kartu su jau dainą išmokusiais ar klausant garso įrašo.

Norint išmokti tikrai tradiciškai dainuoti, geriausia klausytis kaimo žmonių dainavimo ir nepamiršti išlaikyti tarmę, be kurios daina netenka savo spalvų. Dainų, žaidimų, burtų ir nepaprastos Kalėdų šventės nuotaiką geriau pajusti padeda nuotaikingi kaimo žmonių pasakojimai. Beje, labai svarbu, kad ir vaikai, ir jaunimas tradicijas perimtų laisva valia, o ne prievarta brukamas, kad patys atsirinktų, kokias dainas, žaidimus ar papročius vartoti ir kaip juos interpretuoti. Įvairia advento-Kalėdų tautosaka praturtintos Kalėdų šventės savaime tampa prasmingesnės ir įdomesnės.

Skirmantė VALIULYTĖ

KELIOS PASTABOS APIE DAINUOJAMŲJŲ TEKSTŲ TARMIŠKUMĄ

Turint omenyje leidinio praktinę paskirtį ir skaitytoją bei vartotoją (įvairių Lietuvos miestų bei miestelių, ne tik Dzūkijos, mokytoją ar folkloro ansamblio vadovą), šiame leidinyje, kitaip, negu akademinėse ar lokalinėse monografijose, visų dainų tekstai yra daugmaž sutarminti, atsižvelgiant į bendruosius tarmės dėsningumus (kitaip sakant – nueita peilio ašmenimis).

Norėtųsi paaiškinti, kodėl taip daroma: dainų ir žaidimų tekstai, skelbti Lietuvių tautosakos I ir V tomuose, Tautosakos darbų V tome (LT I, LT V, ČLM), yra parašyti pagal to meto madą lietuvių bendrine literatūrine kalba. Negalima visu šimtu procentų pasitikėti ir archyvuose esančiais užrašymais, nes tiek prieškario, tiek pokario užrašinėtojai ar dainų tekstų šifruotojai, išskyrus kalbininkus dialektologus, dažniausiai tekstus pateikdavo, kaip buvo įprasta: arba iškart pusiau bendrine kalba, arba taip, kaip norėjo girdėti, būdami visai kitos tarmės atstovai ir neturėdami dialektologijos žinių. Kitas svarbus momentas – ne vienas dainininkas, nuo mažens (net ir prieškario mokyklose) girdėjęs, kad tarmiška kalba „negraži“, kartais bandydavo prisitaikyti prie „mokyto“ užrašinėtojo, neišlaikydamas net pačių būdingiausių tarmės dėsningumų (pavyzdžiui, net Petras Zalanskas iš Mardasavo, dainuodamas „Vai šaliu šaliu, sieras sakalėli“ (ČUS), užuot taręs visiems pietų dzūkams būdingą kap, tep, dainavo kaip, taip …).

Užtat šioje knygoje, nepretenduojant į mokslinį tikslumą, tačiau siekiant, kad miestų, Aukštaitijos, Suvalkijos ar netgi Žemaitijos, jaunimo folkloro ansambliai, panorėję dainuoti advento ir Kalėdų laikotarpio dzūkiškas dainas, susipažintų bent jau su bendriausiais tarmės dėsningumais. Tikrieji tarmės atstovai, savaime aišku, dainuodami suteiks dar tikslesnį savo šnektos ar patarmės atspalvį. Todėl po kiekvieno kūrinio dedame jo metriką (kur, kada užrašyta ir kt.).

Beveik visos dainos (išskyrus dalį sutartinių) ir dauguma žaidimų yra iš kalbininkų vadinamojo pietų ir rytų aukštaičių krašto, kurį etnografai ir folklorininkai vadina pietų ir rytų dzūkais. Leidinyje pateikiamos advento ir Kalėdų dainos buvo užrašytos daugiausia Alytaus, Lazdijų, Varėnos (ir Trakų rajono kaimuose, kurie ribojasi su Varėnos rajonu), Šalčininkų rajono Dieveniškių (keletas – ir Pabarės) apylinkėje bei rytuose – Švenčionijoje, daugiausia Adutiškio bei Tverečiaus, Ignalinos apylinkėse. Šiek tiek sutarmintos ir kai kurios aukštaitiškos sutartinės.

Kitų tarmių atstovams, kurie naudosis tiek šita knyga, tiek kitais šaltiniais, siūlytume įsidėmėti pačius pagrindinius dėsningumus: dzūkai priebalsius t, d, č, dž prieš i, y, ie verčia c, dz (dzievas/dievas, pastacyk/pastatyk, dzykas/dykas, dzvylika/dvylika, paciam/pačiam, salduciu meduciu/saldučiu medučiu, medzian/medžian), tačiau prieš e, ė – ne. Jie niekada nesakys dzėdzė (dėdė) ar gaidzelis (gaidelis); svetimžodžių č taip pat paprastai nėra verčiamas į c: pečius, strielčelis. Galūnės -o yra išlaikomas ir tariamas beveik kaip literatūrinės kalbos (žalio, vynelio, pašalo, vijo). Prieš e, ė priebalsis l dažniausiai yra kietinamas ir tariama: gegułė, gegułės, gegulai, gegułį, gegułi, gegula, gegułėn, gegułės, gegulių, gegułėms, gegulas, gegułėmis. Vardažodžių vienaskaitos galininko -ę virsta -į, o -ą tampa -ų (bitaitį, bitukį, mergełį, beje, -i lieka ir šių vardažodžių įnagininke – su bitaiti, bituki, mergełi; kų, aukštų, jaunų, sodų, miestų, tracių, mažų mošų). Vyriškosios giminės vienaskaitos naudininkas -ui dažniausiai tariamas -u (kiškźliu/kiškģliui, bernźliu/bernģliui).

Kadangi sunkoka tiksliai nustatyti ribą, kur kietinami priebalsiai s, š, r, ž, (senas/sanas, senis/sanis, sesułė/sasułė, aršiausių/aršausų, šešuras/šašuras, mošełė/mošałė, retas/ratas, reiks/raiks, rėkia/rkia, sėdzi/sdzi, trec(i)as/trac(i)as, atvažiuoja/atvažuoja, žemas/žamas), įvairių vietovių dainose vis dėlto palikti ir vienokie, ir kitokie užrašymai. Taip pat ne visur sistemingai tarmintos vietininko galūnės (girioj/giron, vidury/vidurin, toje/tona). Visa tai tiksliai tarmiškai padainuos tik konkrečios šnektos atstovai.

Dainininkų prašytume atkreipti dėmesį, kad Švenčionijoje (Rytų Dzūkijoje) mažybinė priesaga -ėl- virsta -el- ir tariama labai atvirai ir plačiai, beveik kaip -ial- (trumpakojåli, uodegiåłė), turi tvirtagalę priegaidę. Ogi Pietų Dzūkijoje priesaga -el- dažniausiai siaurinama ir trumpinama (mergźłė, pulkźlis), be to, čia labai populiarios ir mėgstamos visos mažybinę ir maloninę reikšmę teikiančios priesagos, ypač -ul- (mieliau bus sakoma sesułė, negu sesełė, motułė, negu motinėłė, tėvulis, negu tėvelis). Švenčionijos kaimuose šaknies (ir galūnės) balsis -o- dažnai yra platinamas ir tariamas su stipriu -a- atspalviu (povełė/pavełė, raiboja/raibaja), nors pasitaiko ir atvirkščiai: -a- tariamas su -o- atspalviu (panełė/ponełė).

Už nuoširdžias pastabas dėkojame A.Vidugiriui, St. Krinickaitei, V.Motiejūnui.

[Eugenija VENSKAUSKAITĖ]