PARENGĖ
Nijolė Marcinkevičienė / papročiai, tikėjimai, burtai
Jūratė Šemetaitė / dainuojamasis folkloras
Audronė Vakarinienė / choreografinis folkloras

REDAGAVO
Gita Kazlauskaitė / papročiai, tikėjimai, burtai
Ilona Čiuželytė / dainuojamasis ir choreografinis folkloras

NATOGRAFAVO
Sigitas Mickis
Žaneta Svobonaitė

Iš serijos „Gyvoji tradicija“

Komplektas – 2 kompaktinės plokštelės (CD) ir knyga.

SL 420. 2019 03 25. 21 sąl. sp. lankai. Tiražas 1000.
Išleido Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Barboros Radvilaitės g. 8, 01104 Vilnius.

ISBN 978-609-8166-10-1

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės
bibliografijos duomenų banke (NBDB).

TURINYS

PAPROČIAI, TIKĖJIMAI, BURTAI
Nijolė Marcinkevičienė

PRATARMĖ / 15
ŠV. ANDRIEJAUS DIENA / 19
Dienos ypatumai / 19
Vedybiniai burtai / 23
Pranašiški sapnai / 28
Merginų iniciacijų liekanos / 30
ADVENTAS / 45
Krikščioniškieji advento bruožai / 45
Advento vainikas / 46
Advento draudimai / 49
Advento mityba / 52
Autentiški pasakojimai apie advento mitybą / 59
Žemaitija / 59
Suvalkija / 61
Dzūkija / 64
Aukštaitija / 69
Rarotai / 77
Vilkas / 81
Šv. Barboros diena / 84.
Šv. Mikalojaus diena / 85
Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo diena / 85
Šv. Liucijos diena / 86
Vakarojimo darbai ir pramogos / 87
Vaiduokliai / 95
Turgūs / 102
KŪČIOS
Kūčių apžvalga / 106
Kūčių dienos ypatumai / 111
Namų tvarkymasis, puošyba / 125
Kūčių valgių ruoša / 135
Autentiški pasakojimai apie valgių ruošą / 143
Aukštaitija / 143
Suvalkija / 151
Dzūkija / 155
Žemaitija / 164
Mažoji Lietuva / 167
Šienas / 168
Pasirengimas Kūčių vakarienei / 185
Sėdimas prie stalo / 189
Maldos ir kalėdaitis / 196
Duona / 211
Valgių eiliškumas / 214
Aguonos / 221
Kanapės / 222
Medus / 223
Obuoliai / 224
Žirniai / 226
Kviečiai / 228
Avižinis kisielius / 229
Žuvis / 235
Grybai /237
Riešutai / 238
Kūčiukai / 240
Elgesys prie Kūčių stalo / 246
Kūčios mirusiems namiškiams / 254
Po kūčių / 261
Stebuklai / 269
Vedybiniai burtai / 280
Tvoros statiniai / 286
Malkos / 286
Šuo / 288
Vanduo / 289
Loterija / 290
Stebukliniai burtai / 291
Įvairūs burtai / 293
KALĖDOS
Kalėdų apžvalga / 308
Kalėdų rytas / 312
Draudimai / 319
Bažnytinės apeigos / 323
Šventiniai pusryčiai / 329
Autentiški pasakojimai apie Kalėdų valgius / 336
Mažoji Lietuva / 336
Žemaitija / 337
Aukštaitija / 340
Suvalkija / 343
Dzūkija /247
Aukos elgetoms – diedai / 349
Tikėjimai / 356
Samda ir samdiniai / 359
Kalėdų eglutė / 365
Renginiai prie Kalėdų eglutės / 379
Dovanos ir dovanotojai / 382
Kalėdų personažų paieškos folklore (V. Šatkauskienė) / 401
Kalėdų pramogos / 407
Ėjimas avinais, kalėdojimas / 407
Blukio vilkimas / 414
Berneliai ir kiti veikėjai / 419
Čigonautojai / 423
Šyvio šokdintojai / 426
Svečiavimasis, jaunimo vakarėliai / 430
TARPUŠVENČIAI
Viešėjimai / 437
Jaunimo žaidimai / 442
Tarpušvenčių draudimai / 448
Kunigo kalėdojimas / 452
Kalėdojimas Kabelių parapijoje / 454
Kalėdojimas Tverečiaus parapijoje / 456
NAUJIEJI METAI
Iš Naujųjų metų istorijos / 461
Antroji kūčia / 463
Naujųjų metų vakarėliai / 466
Vaikštynės ir persirengėliai / 468
Triukšmas, ugnis / 474
Būrimai / 477
Stebukliniai nutikimai / 481
Tikėjimai / 483
TRYS KARALIAI
Trys karaliai / 486
Trečiosios Kūčios – kalėdinio laiko pabaiga / 487
Trijų karalių ženklai / 491
Trijų Karalių vaikštynės / 497

CHOREOGRAFINIS FOLKLORAS
Audronė Vakarinienė

I. ADVENTAS IR KŪČIOS
1. Kiena ti sodi darželis / 517
2. Per mūsų šalałį / 519
3. Susiedo varinėjimas / 520
4. Susiedas / 520
5. Žiedų dalina / 521
6. Žiedas / 521
7. Žiedas (sasula, sasul mano jaunoji) / 521
8. Ataduok, joniukai, žedelį / 523
9. „Svirplių graužti“ / 524
10. Pletkai / 525
11. Žiedas (aina žiedas par runkytes) / 525
12. Trečias bėga / 525
13. „Vištų” gaudymas / 526
14. Sietas / 526
15. Puodus daužyti / 527
16. Kepures mėtyti / 527
17. Ir įminė šešurėlis / 528
18. Nebaščykas / 630
19. Labas rytas, uošvela („eiti piršlysčių“) / 531
20. Lobas rytas, uošvala, judabra / 533
21. Atvažiuojam sveciai / 535
22. Atvažiuoja žolynai, atvažiuoja jos broliai / 536
23. Atvažiuoja žolynai, atvažiuoja mūs broliai / 538
24. Svečiai (labas rytas pas jaunas panelas) / 539
25. Svotai (iš kur, iš kur svotai atvažiavo) / 541
26. Kazokėliai (oi kas tį užu durų) / 542
27. Oi, kas tį užu durų / 543
28. O jau mano mielas / 544
29. Prūsas (kepa prūsas pečiuj) / 544
30. Sadzi jaunas bernelis / 546
31. Kuodelaitis (mergełės, kų jūs canai veikiat) / 547
32. Kuodelaitis (mergela, kų tu cionai veiki) / 548
33. Kuodelaitis (sesułės, o kų jūs tį darot) / 549
34. Snaudala snaudžia / 550
35. Grikeliai (mes pasėjom grikelius) / 551
36. Važiuoj kalėdos / 552
37. Vai, aš josiu in tų ponių / 553
38. Pažeriu aukselį / 554
39. Ir atjojo trys berneliai / 555
40. Joja bejoja / 556
41. Kur josta, broliukai / 558
42. Tu aguona, tu aguona / 560
43. Dobiłėl, bitela / 561
44. Žydžia žirneliai / 563
45. Rizgūnų mergelės darbinykės / 565
46. Neikit, berniokai / 566
47. Šokame trapsim bernelių tancų / 567
48. Oi, sėdi lūžta bernelių suolas /568
49. Kelkit anskci, bajorai / 569
50. Kieno rudos akys, leliumai / 570
51. Tūtoj, kų čia važa / 571
52. Gili gili upełė / 572
53. Tu, kazilio, kazilio / 573
54. Jievaro tiltas (grįskime, mergos, ievaro ciltų) / 575
55. Jievaro tiltas (grįskime, mergos, ievaro ciltų) / 576
56. Jievaro tiltas (grįskime mergos, ievarėlio ciltų) / 578
57. Ciltų grendė / 579
58. Antelė (tu, untela) / 580
59. Antelė (tu, untela, raibaja, raibaja) / 581
60. Žąsų tiltas / 581
61. Žąsis gaudyti / 582
62. Vilkas ir žąsys / 583
63. Žąsis ganyti / 583
64. Busilas ir žąsys / 584
65. Žąsinas ir lapė / 584
66. Avelės / 585
67. Laputė (nuskrisiu per jūsų pirkių) / 589
68. Oloj laputė oloj / 590
69. Jau laputė žąsį neša / 591
70. Vėrubė / 592
71. Vėrubė / 593
72. Jarbutė (ai, jarbute, jarbute ) / 594
73. Oi, aš, oi, aš pati viena šoku / 595
74. Ejerbėla lizdelį krove / 596
75. Vanagas / 597
76. Puodus degti / 597
77. Voverė (aš turėjau daržaly) / 598
78. Voverėlė (vai kas mūsų daržalin injunko) / 599
79. Voverėlė (kas mano tvorełį laužė palaužė) / 600
80. Kiškiai (rititatoji) / 600
81. Kiškeli, nabagėli / 601
82. Kiškelis (tu kiškeli, mėlynasai) / 603
83. Vanagėlis tupi tupi / 604
84. Jojo kotūris kalnais / 605
85. Panelė / 608
86. Mušti žiužiu / 610
87. Kiškio vijimas / 610
88. Aina žiužis / 610
89. Sietai / 611
90. Pušis / 611
91. Genys / 612
92. Negied‘gaideliai / 613
93. Jaščeras / 614
94. Jaščeras (sėdz‘ brolalis an krėslalio) / 615
95. Sėdzi sėdzi jaščeras / 616
96. Snaudalė / 618
97. Snaudala snaudžia / 619
98. Snaudola sėdi tatato / 620
99. Lyg lygu / 622
100. Seta-lyka / 623
101. Čežu-vežu / 623
102. Pakumuža / 623
103. Dėina dėiva ožgėmėma / 624

II. KALĖDOS IR TARPUŠVENČIAI (KALĖDUŠKOS)
1. Avinėliai / 626
2. Tu, avinėli / 627
3. Varmasa / 627
4. Varmasai, varmasai / 628
5. Boram boram /658
6. Tarmasas /659
7. Oi, atvažiuoja šventos kalėdos / 630
8. Čiulkinys / 631
9. Panelė (ar nėr čia mano jaunos panełės) / 632
10. Panelę varinėti /634
11. Lingus palingus balci suolaliai / 635
12. Jonukas ir Onutė /636
13. Dadulio vedimas /638
14. Rengės bernai ženravoc, kalėda / 639
15. Meškos vedimas / 641
16. Meška ir meškininkas / 641
17. Meškutė / 641
18. Meškucis / 641
19. Meška / 642
20. Meškos uodegą rauti / 642
21. Meškutis / 642
22. Meška / 643
23. Ožio pešimas / 645
24. Ožka / 646
25. Ožys / 646
26. Ožio šoka / 646
27. Oželis darži / 646
28. Vai, išeiki, oželi / 647
29. Aš oželis mikitų / 648
30. Oželis / 650
31. Atvažiuoja kalėdos / 652
32. Ein žėidytis / 653
33. Bindžikas / 654
34. Šiaučiai / 656
35. Sušalėliai / 657
36. Melninkai / 657
37. Atsiskyrėlis / 657
38. Barzdaskutys / 658
39. Fotografai / 658
40. Apynys (liepė apynys burnełį prausci) / 659
41. Šyvis / 662
42. Švykšto varymas / vedimas į vakarones / 665
43. Kralikai / 666
44. Lauminėjimas / 666
45. Lauminėti / 666
46. Gūžynės / 667
47. Panedėlio dieną / 667
48. Bobute, senute / 667
49. Atspėk, kas sudavė / 668
50. Žiužis / 669
51. Katinas ant pečiaus sėdėjo / 669
52. Neš neš šarkelę / 670
53. Žvirblį pešti / 670
54. Rauti ropę / 671
55. Paukštelio perinimas / 671
56. Ant ožio / 672
57. Ožkičiuta / 672
58. Avytės / 673
59. Avižėlių pirkimas / 674
60. Mano tėvas pjovė kiaulę / 675
61. Leliušė / 675
62. Fantų vadavimas / 676
63. Važiavimas į karaliaučių / sūrmalkis / sūrio ėdimas / 681
64. Meška / 682
65. Bičių spietimas / 682
66. Anoj pusėj putino / 683
67. Kiškelis / 684
68. Sau porelę susirask / 685
69. Bružas / 686
70. Genelio kepimas / 686
71. Gervės kepimas / 687
72. Ar tamsta kontentna savo poru / 687
73. Padabonė / 688
74. Pasėstinis / 688
75. Varnelę kepa / 688
76. Adomėlis ir Ievutė / 689
77. Vestuvės (veselios) / 690
78. Łėkis łėkis sakalłėlis / 693
79. Tai genelio genumai / 695
80. Želektėlis / 696
81. Labus vakarus, judabra totata / 696
82. Linksta lūžta suolalis, kalėda / 697
83. Linko palinko mergelių suolas / 698
84. Oi, šokam šokam šešios panos / 699
85. Šokime, mergos, tancavokim 700
86. Martelė (vai ko liūdzi, vai, ko liūdzi) / 701
87. Tu gegula, tu gegula / 702
88. Buvo mūsų, lelimoj / 704
89. Oi, atvažiuoja šventos kalėdos / 705
90. Turgus / 706
91. Viliotinis /707
92. Sutartinių suktinis (kodėl nešokčiu, kodėl netrinkėčiu) / 708
93. Čiutyta rūtyta / 710
94. Vyža / 714
95. Aplink dvarą vaikščiojo / 715
96. Bitelė – grikis / 717

DAINUOJAMASIS FOLKLORAS
Jūratė Šemetaitė

APIE ADVENTO–KALĖDŲ DAINUOJAMĄJĮ FOLKLORĄ / 720
ADVENTO–KALĖDŲ DAINOS
1.Oi tu, bitaite / 724
2. Uoi tu, bitaite, lėliumai / 725
3. Tu, bituke, lelimoj / 726
4. Trys bitukės šilu łėkė / 727
5. Oi tu, gegute, leliumoj / 728
6. Lakiojo dagiłėlis / 729
7. Sakałėli, sierasai / 729
8. Łėkįs łėkįs sakałėlis / 730
9. Łėkė łėkė sakałėlis / 731
10. Vai šaliu šaliu, sieras sakałėli / 732
11. Oi tų kuosela, leliumoj / 733
12. Leliumoj, skrido vanagėlis / 734
13. Skrido vanagėlis, lelimo / 736
14. Kvolinosi vanagėlis / 737
15. Kvolinosi bernužėlis / 737
16. Leliumoj, gieda gaideliai / 738
17. Po sodų vaikščiojau / 740
18. Skraidziojo povełė per žalių girałį / 741
19. Bėginėjo povełė po dvarų / 743
20. Vaikščinėjo povełė po sodų / 744
21. Tu žvirblali łėktasai / 745
22. Tu paukštuke, drabna lakštuke / 746
23. Kałė kałė genelis / 746
24. Tai gražumas genelio / 747
25. Tu šermuonėli trumpakojeli / 748
26. Tu, kiškeli, lilima / 749
27. Leliumoj, tu, kiškeli / 749
28. Tai tam kiškeliu / 750
29. Tu kiškeli, lelimoja / 752
30. Tu kiškeli, lelimo / 752
31. Oi kas tį girioj pamigo / 753
32. Kas buvo girioj pamigįs / 755
33. O kas tį sodi pamigo / 756
34. Lapukė lojo, linelius klojo / 757
35. O kas sodely pamigo / 757
36. Tu, lapela, kytra paukšte / 758
37. Tu, lapela langvapėde / 759
38. Vai tu, voveraite / 760
39. Tu, voveraite / 761
40. Darži oželis, leliumoj / 762
41. Kam tavo, vilkeli, akełės šviesios / 763
42. Kvolinosi šilo meška / 763
43. Sodzino brolis obełėłį / 764
44. Tu obele, kalėda / 765
45. Žaliam sodi obełėłė / 766
46. Žaliami sodi obełėłė / 767
47. Sodai sodai, leliumai / 768
48. Vai sodai sodai, lelimoj / 769
49. Gili gili upełė / 770
50. Gili gili upė, leliumai / 771
51. Leliumoj, gili gili upełė, leliumoj / 772
52. An ulyčių, an placiųjų / 773
53. An ulyčių, an placiųjų / 733
54. Vai kieno rakteliai / 774
55. Tancuj tancuj, leliumai / 775
56. Jau mano mielas / 776
57. Anksci rytų kėliau / 777
58. Sėdo susėdo, leliuma / 778
59. Sεdi pasεdi mergelių suolas / 779
60. Linko palinko mergelių suolas / 780
61. Ažarai šalo, bernai pašalo / 781
62. Oi keno dvari, leliumoj / 782
63. Kieno ty dvari, leliumoj / 783
64. Oi kalnai kalnai, leliumoj / 784
65. Paskėliau anksci, ankstų rytelį / 784
66. Aš ir atsikėliau / 785
67. Vai ir atvažiavo penki nežanoci / 786
68. Vai ir atjojo penki nežanoci / 787
69. Ai ir atjojo, leliumoj / 788
70. Leliumoj, siuntė mani, leliumoj / 789
71. Oi atvažiuoja Kalėda / 790
72. Vai ir atvažavo šventa Kalėda / 791
KALĖDOTOJŲ DAINOS
73. Atłėkė alnis devyniaragis / 793
74. Atłėkė alnis devyniaragis / 794
75. Oi ir atłėkė baikščioji elnė / 795
76. Vai atabėga baikštus elnelis / 796
77. Vidurin laukų grūšełė stovėjo / 797
78. Vidury laukų grūšėłė auga / 798
79. Kalėdų rytų saułė pražydo / 799
80. Kalėdų rytų rožė pražydo / 800
81. Kalėdų rytų rožė inžydo / 801
82. Oi atvažiuoja šventos Kalėdos / 802
83. Oi atvažiuoja šventa Kalėda / 803
84. Ažu marių marių ažarai šalo / 804
85. Už girių girių ugnelė degė / 805
86. Aikim, bernai, kalėdauc / 806
87. Aisim, sasula, mes kalėdocie / 806
88. Aisim, mergos, aisim, bernai, kalėda / 807
89. Oi an kalno bačkełė, kalėda / 808
90. Sėdzi vyrai užu stalo, kalėda / 809
91. Kalėda joče / 810
92. Kalėda joče / 811
93. Važiuosem kalėduoti / 812
94. Važiuosma kalėdoti / 813
95. Dienoj Dieva užgėmėma / 814
96. Oi kalėda kalėdyte / 815
97. Vidury dvaro, leliumai / 815
98. Oi an dvaro meškełė karo / 816
99. Ir atvažiavo šventa Kalėda / 817
SUTARTINĖS
1. Untinas untałį vadinojo / 818
2. Unčių tupi trys pulkeliai / 819
3. Oi tu, kuosala / 819
4. Kad prisεdo kuosalių / 820
5. Rititatatoji, o kas kiškį kėla / 821
6. Trijula, tatata, kur lapela gułėja / 822
7. Tu, avinėli, riestaragėli / 823
8. Tu lydi lydeli / 824

ŽODYNĖLIS / 826
ABĖCĖLINĖ CHOREOGRAFINIO FOLKLORO RODYKLĖ / 834
ABĖCĖLINĖ DAINUOJAMOJO FOLKLORO RODYKLĖ / 839
SANTRUMPOS / 842
LITERATŪRA / 845

PRATARMĖ

Prieš keliolika metų Skirmantės Valiulytės parengtą knygą „Atvažiuoja Kalėdos“ (V., 2000) mokytojai,
kultūros darbuotojai, studentai, folkloro kolektyvų vadovai seniai išsinešiojo kaip vėjas lapus po
visus Lietuvos kraštus ir pakraščius. Tai buvo laikai, kai skaitytojas dar nebuvo išlepintas knygomis, garso
ar vaizdo įrašais apie kalendorinių švenčių papročius, tautosaką. Anuomet knyga „Atvažiuoja Kalėdos“
įtikusi visiems, kas tik ją paėmęs į rankas. Ypač džiaugtasi ta knygos dalimi, kurioje sudėtos kalėdinio
laikotarpio giesmės, dainos, šokiai, rateliai, žaidimai. Antroje knygos dalyje sudarytoja pateikė kalėdinio
laikotarpio papročių aprašymų, tikėjimų, spėjimų, maginių pasakojimų ir pan. Reiklesnio skaitytojo akimis,
šio skyriaus medžiaga galėtų būti platesnė: reikėtų daugiau autentiškų pasakojimų, pabrėžiančių regionų
skirtybes, šventinių patiekalų, platesnių vaišių tradicijų aprašymų ir pan. Visiškai tam pritariame, todėl parengėme
ir skaitytojams pristatome naują knygą „Atvažiuoja Kalėdos. Advento–Kalėdų papročiai ir tautosaka“,
kurioje išsamiai aprašomi kalėdinio laikotarpio papročiai ir tautosaka. Šis laikotarpis apima advento
pradžią, skelbiančią Šv. Andriejaus dieną, adventą, Kūčias, Kalėdas, šventvakarius (laikas nuo Kalėdų iki
Trijų karalių), Naujuosius metus ir Trijų karalių šventę.
Pirmajame šios knygos skyriuje aptariama Šv. Andriejaus diena. Ji sutampa su advento, tikrosios
žiemos ir tamsiojo metų laiko, naujųjų bažnytinių metų pradžia. Šis ribinis laikas, kaip manyta, tinkamiausias
jaunimo meilės, simpatijų užuominoms, vedybiniams spėjimams. Leidinyje sudėti tikėjimai tik dar
kartą patvirtina etnologės Reginos Merkienės nuomonę, kad Šv. Andriejaus dienos išvakarėse merginų
atliekami veiksmai – ne kas kita kaip informacinė priemonė, skelbianti merginos vedybinę brandą ir jos
pasirengimą tekėti.
Advento draudimai, pristabdantys žmonių kasdieninį gyvenimą, namų ir ypatingo iškilmingumo
bažnytinių apeigų (rarotų) praktikos yra esminė sąlyga, užtikrinanti būsimo įvykio – Kūčių – išskirtinumą
kalendorinių metų cikle. Leidinyje stengtasi aptarti pasninko laikotarpio draudimų, tikėjimų, šiurpių,
stebuklinių nutikimų ypatumus, kylančius iš žmogaus susidūrimo su anapusiniu, antgamtiniu pasauliu.
Suminėti senieji advento valgiai, įprastos žmogaus ūkinės veiklos apribojimai ir kiti šio laiko veiksniai, kūrę
anuometinio žmogaus dvasinę būseną belaukiant advento kulminacijos – Kūčių.
Ilgiausia metų naktis, saulėgrįža, Išganytojo gimimas sakralizuoja laiką, pripildo stebuklinių
galių, lemiančių būsimų metų ūkinės, asmeninės, bendruomeninės sėkmės užsitikrinimo ateinantiems
metams tendencijas. Svarbiausia ano meto žmogaus sėkmės sąlyga – suvaldyti jį supančios gamtos stichijas.
Ilgiausios nakties apeigine magija žmogus tikėjosi įveikti pačias nevaldomiausias galybes – audras,
krušas, vėją, šaltį, kaitrą. Dėl to per Kūčias imtasi kvietimo, aukojimo, maldavimo, atbaidymo, grasinimo
veiksmų, kad tik paveiktų į gera savo ūkinę sėkmę. Dėl būsimo derliaus, gyvulių, šeimos narių sveikatos,
gerovės lėmimo šią dieną, ypač vakare, žmogus įtraukia viską, su kuo tik jis susiduria: gamtos reiškinius,
gyvūnus, darbus, nutikimus, aplinką ir jos objektus, t. y. viską, kas žymi sąlyginę ribą tarp savo ir svetimo,
kaip antai slenkstis, durys, tvora ir kt. Sakraliuoju Kūčių laiku kasdieniniai daiktai aktyviai dalyvauja žmogui
bandant nuspėti ateitį, o kai kuriais atvejais net paveikti savo likimą norima linkme. Su ypatingu laiku,
stebuklinėmis kasdieninių objektų galiomis susijusios ir išskirtinės laukimo nuotaikos. Pateikėjai kaip laukimo
objektą dažniausiai įvardija kūdikėlio Jėzaus gimimo įvykį, bet jų pasakojimų turinys dažniau rodo,
kad laukiama žodžiais sunkiai nusakomo, tik nujaučiamo stebuklo – naujos vilties, gyvenimiškų lūkesčių
išsipildymo, permainų į gera. Tą artėjančios šviesos sukurtą didžiosios vienybės stebuklą ne tik vaizdžiai,
bet ir tiksliai nusakė poetas M. Martinaitis: „Gimsta šviesa, atsinaujina ugnis, atsiveria požemiai, ir iš jų
išeina visi mirusieji, mus apstoja, liečiasi prie mūsų, laukia, kad pamaitintume. Todėl jiems padedame lėkštelę, nakčiai paliekame nenukraustytą stalą. Tą vakarą susirinkdavo nutrenkti į pragarus ir priimti
į dangų – jie būdavo visi lygūs, nes atleidžiamos kaltės arba prašoma atleisti. Tą vienintelį vakarą atsiverdavo
dangūs, ir jų šviesa imdavo šviesti gyviesiems ir mirusiems. Taip vieną kartą susitinka dangus ir žemė,
požemiai, kad vėl išsiskirtų, kaip išsiskiria tamsa ir šviesa, gyvieji ir mirusieji: kas į dangų, kas – į žemės
pragarmes. Todėl nutyla net patrankos, apsikabina priešai ir ima kalbėtis žvėrys“ (Martinaitis, 2017, 16).
Taigi Kūčių vakaras, naktis – tiltas tarp senųjų ir naujųjų metų, tarp buitinio ir sakralaus laiko,
kur išvien būna, veikia gyvieji, mirusieji, Dievas, angelai, velnias, piktosios dvasios. Jiems tarpininkaujant
žmogus įgyja didžiausią galimybę pažvelgti į ateitį, nujausti, ar bus duonos, gyvulių prieauglio, medaus,
vaisių. Bene svarbiausi ateities regėjimai subrendusiam jaunimui, planuojančiam įprastinio tolesnio gyvenimo
faktą, susiję su vedybomis. Kūčių meilės, arba vedybiniai, burtai merginoms (joms socialinės padėties
kaita buvusi ypač svarbi) pratęsia šv. Andriejaus nakties užuominas dėl jų vedybinių lūkesčių, suteikia
galimybę psichologiškai pasirengti vienam iš esminių gyvenimo virsmų.
Taigi skaitytojas ras daugybę apeigų, burtų, tikėjimų, lemiančių jaunimo vedybinę sėkmę. Burtai
nesumenkina leidinio vertės, nes etnologai daugeliu atvejų yra įrodę, kad burtai – ne kas kita kaip
išnykusių sakralinių apeigų liekanos. Kūčių veikėjai, apeigos, patiekalai, magija atveria erdvę mitologinei
interpretacijai. Rasite pasakojimų apie namus lankančias vėles, Kūčių senį, raganas, Dievą ir kt. Nemažai
vietos skirta ritualinės vakarienės aprašams, patiekalams, jų prasmėms, simboliams.
Kaip ir galima numanyti, Kūčioms, ypač šios dienos vakarui, knygoje skirta daugiausia dėmesio ir
medžiaga pateikta taip, kad skaitytojas pajustų XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės žmogaus tikėjimo
virsmo laiko stebuklinėmis galiomis, jo gyvenimo ritualizacijos mastą. Skaitytojas, žinodamas chrestomatines
tiesas, kad krikščionintojai visur ir visada stengėsi naująjį tikėjimą, jo dogmas subtiliai (ir ne visai)
pritaikyti prie vietinių terminų, vardų ir pavadinimų, kuo greičiau priglobti po savo sparnu švenčių papročius,
kad tik krikščionybė kuo greičiau, lengviau ir plačiau apimtų viešąjį ir privatųjį žmogaus gyvenimą,
gali manyti, kad taip galėjo atsitikti ir su Kūčiomis, bet atsitiko ne visai taip – krikščioniškosios legendos
natūraliai įsiliejo į senuosius papročius, juos papildė, pratęsė jų išlikimą kartais iki pat mūsų laikų. Matyti,
kad net ir paskutiniais metais užrašyti ir šiame leidinyje sudėti Kūčių tautosakos, apeigų, papročių, būrimų,
spėjimų tekstai nedaug paveikti krikščionybės, t. y. artimi pirmykščiam ūkinių, kalendorinių metų pabaigos
šventės modeliui, dar išlaikę mitinio pasaulio realijas.
Kalėdos, – viena didžiausių prosenovinių švenčių, laikytos ir Naujųjų metų pradžia.
Nesistengiant atskirti baltiškosios pasaulėjautos ir seniai įsitvirtinusios krikščioniškosios tradicijos leidinyje
aprašyti pagrindiniai šios šventės papročiai. Pateikiama pasakojimų apie persirengėlių vaikštynes
po namus, kaladės valkiojimą, jaunimo vakarojimus ir kitus šventinius suėjimus. Tai ne tik šventinio laiko
apeiginės pramogos, bet ir tradicijų reglamentuojamas bendruomenės gyvenimas, įpareigojimas visiems
tinkamai pasiruošti sutikti ir palydėti ribinį laiką. Šie papročiai, apeigos, simboliniai veiksmai ir daiktai
kadaise žmogui suteikė pasitikėjimo įgyvendinant savo siekius naujais metais. Tenka tik apgailestauti,
kad šie kalėdojimo papročiai seniai nunykę, praradę apeigiškumą arba perėję į Užgavėnes, kitas žiemos
ciklo šventes. Taigi ir pasakojimai apie juos fragmentiški, gal išskyrus tik Suvalkiją, kur tebegyvuoja Šyvio
šokinimo tradicija. Persirengėlių tradicija galėjo išsirutulioti ir iš Kūčių vakaro tikėjimų apie žemėje siaučiančias
antgamtines būtybes, dvasias, vėles ir pan. Kalėdos – metas, kai jau užgimęs Dievas, sugrįžusi
saulė stumia iš žemės dvasias, visas anapusines galybes. Vis dėlto laikas toks sakralus, kad leidžia joms
įsikūnyti į kitus svetimuosius – persirengėlius, kitaip apsitaisiusius, kitaip besielgiančius, keliaujančius
su kitoniška palyda. Svečių iš anapus, protėvių misija – metų pradžioje (vykstant laiko virsmui) lankyti
gyvuosius, sveikinti su Naujaisiais metais, – kad jie būtų geri, linksminti, – kad būtų linksmi, stebinti, duoti
žinią, kad jie ne visam išėję į nebūtį, kad pasirengę padėti gyviesiems.
Leidinyje pateikiama daug medžiagos apie vieną svarbiausių persirengėlių personažų – Kalėdų
Senelį, jo kilmę, sąsajas su tautosakiniu pirmtaku Seneliu Dievu, kinkytais elniais per kalnus ir klonius
atskriejančiu Kalėda, vėlėmis, vėl atkopiančios Saulės šviesa, Evangelijos personažais. Aptartos dovanos,
jų prasmių, dovanotojų varijavimo, kaitos laike aspektai. Pristatomi tyrinėtojų pastebėjimai apie senovinio
žmogaus medžio gerbimo papročius, tvirtai įaugusius į visžalio medžio, ypač eglės, puošimo per Kalėdas
tradiciją. Leidinyje aptariama ir Kalėdų tradicinių valgių ir kitų šio laiko atributų simbolika.
Naujieji metai – vėlesnės kilmės šventė nei Kūčios ir Kalėdos, bet ir jų papročiai šiame leidinyje
aprašyti nuosekliai ir išsamiai. Pateikiama tikėjimų, papročių, ryškiausiai atskleidžiančių, papildančių
besitęsiančio kalėdinio laikotarpio paprotines realijas, palaikančias išskirtinę šventinę žmogaus, bendruomenės
būseną. Naujųjų metų išvakarėse, pirmąją naujų metų dieną žmonės stengiasi elgtis taip, kad
nulemtų būsimų metų įvykius, gyvenimo būdą tik į gerąją pusę. Naujametiniai bendruomenės renginiai,
t. y. persirengėlių vaikštynės, tęsiančios kalėdojimo tradiciją, vaidinimai, dažniausiai vaizduojantys senųjų
ir naujųjų metų kovas, smagūs jaunimo vakarėliai, ugnis, yra neatsiejami nuo laiko atsinaujinimo, amžino
žmogaus poreikio ieškoti būdų, kaip geriau psichologiškai pasirengti naujiems ūkiniams metams. Naujųjų
metų vakaras dar XX a. pirmojoje pusėje pietvakarinėje Lietuvos dalyje vadintas Kūčelėmis, Riebiosiomis
kūčiomis ir panašiai kaip gruodžio 24-ąją sėsta prie apeiginio stalo. Šio vakaro stalo ritualas paprastesnis,
bet privalėjo būti kūčiukų, aguonpienio, avižinio kisieliaus, nors valgyti ir mėsiški, pieniški valgiai. Kaip ir
per Kūčias likimui nuspėti, paveikti pasitelkiami aplinkos stebėjimai, spėjimai, burtai. Vis dėlto akyla akimi
galima pastebėti, kad Naujųjų metų magija yra savita – ji remiasi ženklais-simboliais, mažiau priklausomais
nuo antgamtinių jėgų, dvasių, vėlių. Šios šventės būrimų spėjimų praktika grindžiama analogijomis,
panašumo ir priklausomybės ryšiais su pageidaujamu rezultatu.
Laikas tarp Kalėdų ir Trijų karalių vadinamas kalėduškomis, tarpukalėdžiu, tarpušvenčiu, vaišėmis.
Šio laikotarpio dienos buvo pusiau šventės, o vakarai laikyti šventais. Vakaro, tamsiojo laiko akcentavimas,
daugybė draudimų (neverpti, nesiūti, nevyti ir kt.), pristabdančių didesnę dalį buities darbų – ne tik
atsipūtimas prieš naują darbymetį, bet ir kito laiko, kitokios jo kokybės įsitvirtinimo mistifikavimas.
Šventvakarius išsiveda Trys karaliai. Tai Rytų išminčiai, aplankę Betliejuje gimusį Jėzų. Šie bibliniai svetimšaliai
labai natūraliai įsiliejo į senųjų persirengėlių (kalėdotojų) būrį. Be trijų pagrindinių, įmantriai apsitaisiusių
keliautojų – karalių, sodybas lanko ir personažai, vaizduojantys antgamtiškas būtybes: velnius,
angelus, mirtį ir kt. Yra pasakojimų, kai Trijų karalių grupėje dalyvavę žmonės, persirengę lokiais, gervėmis,
arkliais, žydais. Taip paprotys mitologizuojamas. Ilgainiui Trijų karalių dienos tradicijoje susiklosčiusį sinkretizmą
rodo ir kreidos šventinimo, kryžiukų brėžimo papročiai, išlaikę archajiškojo mąstymo reliktus.
Trijų kryžiukų ir išminčių pirmųjų vardo raidžių rašymas ant durų per Tris karalius (tai vienas iš saugos
garantų) įvardijamas žodžiu „krikštai“. „Krikštijami“ visi sodybos pastatų objektai, turintys kad ir mažiausią
angą: durys, langai ir langeliai, kaminai, skrynios, aviliai. Šventinta kreida brėžiamas apsaugos ratas
nuo piktųjų dvasių, kryžiukais ar apskritimu žymima stalo vieta, kur laikoma duona, tvora, prieauglį atsivedusios
avys, karvės. A. J. Greimas savo knygoje „Tautos atminties beieškant“ (Čikaga, 1990) rašo, kad
„krikštai“, „pakrikštijimas“ alementarinės kultūros isotopijoje, kuri itin svarbi lietuvių mitologijoje, reiškia
naują gyvenimo pradžią ir kartu užtikrina laimingą jos tąsą, tad pradžios, kaip nulėmimo, reikšmė lietuvių
mitinėje galvosenoje neabejotina. Šiame leidinyje sudėta autentiška, kalėdinio laikotarpio etnografinė medžiaga
tai ne kartą patvirtina.
Naujojoje knygoje, kaip ir pirmojoje, yra išsami kalėdinio laikotarpio tautosakinė dalis. Pirmosios
knygos sudarytojai, kiti šios srities specialistai maną, kad ir po keliolikos metų nedaug ką galį bepridėti prie
kruopščiai archyvuose, rankraštynuose, senesniuose leidiniuose surinktų, aprašytų, profesionaliai komentuotų
tautosakos kūrinių. Leidinyje yra populiariausių tipų dainų ir žaidimų, kurių daugelis pagal atlikimo
sudėtingumą tinka ir suaugusiesiems, ir vaikams. Kai kurių dainų ir žaidimų sudėta po kelias versijas, kad
būtų atspindėta melodijų ir tekstų įvairovė. Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus
specialistės Audronė Vakarinienė ir Jūratė Šemetaitė dar papildė skyrių naujomis dainomis, šokiais
žaidimais, prie dažno pridėdamos įdomesnes kaimo žmonių pasakytas pastabas. Visa medžiaga pateikta
kiek įmanoma tiksliau, nurodant šaltinius, kurių santrumpos aiškinamos knygos pabaigoje. Be to, išsami
šio knygos skyriaus kalėdinio laikotarpio tautosaką pristatanti teorinė analitinė medžiaga leis skaitytojui
pajusti margos liaudies kūrybos ypatumus, apeigiškumą, simbolikos paslaptis. Sudarytojos pateikia savas
ir kitų folkloristikos specialistų naujausių mokslinių tyrinėjimų tendencijų apžvalgas.
Šioje pratarmėje tarsi eskizuojant brūkštelėta apie vieną kitą kalėdinio laikotarpio papročių akcentą.
Skaitytojas galėtų pagalvoti, ar verta grįžti prie šios temos, ar ras dar ką nors negirdėto, nes apie
tai daug rašyta pačių žymiausių mokslininkų, kaip antai P. Dundulienės, A. Vyšniauskaitės, R. Merkienės,
J. Kudirkos, L. Klimkos, A. Vaicekausko ir kt. Svariausias argumentas įsigyti savo bibliotekai ir šį leidinį
– turėti po ranka vienoje vietoje sudėtą geriausią šio laikotarpio tautosaką: ratelius, šokius, žaidimus,
giesmes, dainas, daineles, oracijas. Pirmoje knygos dalyje pasitelkiant Lietuvos nacionalinio kultūros centro
Liaudies kūrybos archyve sukauptą, per lauko ekspedicijas surinktą autentišką medžiagą, tarpukario
spaudą ir remiantis minėtų mokslininkų monografijų, straipsnių medžiaga, išvadomis ir savo įžvalgomis
skaitytojams bandoma atskleisti prieš šimtmečius gyvenusių žmonių būties kodą. Kyla pavojus, kad šias
pastangas daug kas palaikys dar vienu bandymu fragmentiškai tyrinėti svarbiausios šventės problematiką.
Tai – ne mokslinis leidinys, o dar vienas liaudies kūrybos įamžinimas, jos kaitos ir stabilumo darnos, kintančios
tradicijos atskleidimas. Knygos vertybė – Liaudies kūrybos archyvo medžiaga ir, žinoma, pasakojimai,
tikėjimai, burtai, neseniai atsiųsti iš regionų, užrašyti iš dar gyvų žmonių. Nors socialinė-ekonominė
raida lemia daug pokyčių, tokie aprašai tradicinės kultūros tyrinėtojus vis dar gali nustebinti archajinio
mąstymo reliktais. Tai nereiškia, kad mūsų visuomenė nemodernėja, kad nekinta kultūros simboliai, jų
ženklų vertė, kad tradicinė kultūra išvengia estetizacijos, simuliacijos ar kitų šio laikmečio ypatybių – tai
tik patvirtina seną etnologų teiginį, kad archetipinis mąstymas peržengia laiko ribas.
Šio leidinio pagrindas grindžiamas minėtų mokslininkų (ir ne tik jų) Kalėdų tematikos darbais, jų
ilgamečių tyrinėjimų duomenimis, išvadomis, pastebėjimais. Leidinyje mėginama atskleisti šio laikotarpio
ypatumus, papročių sakralinę funkcinę paskirtį, tam tikras pasaulėžiūros nuostatas, jų kaitą ir pan. Žmonių
pasakojimai, tikėjimai, burtai, jų prasmės, semantika komentuojama remiantis įžvalgomis, grindžiamomis
ilgamete veikla folkloro baruose, bet tai ne neginčijami teiginiai, o tik paskatinimas pamąstyti. Knyga „Atvažiuoja
Kalėdos. Advento–Kalėdų papročiai ir tautosaka“ priskirtina prie populiariųjų leidinių, bet reikia
tikėtis, kad čia pateikiama gausi autentiška medžiaga kada nors bus įtraukta ir į mokslinę apyvartą.

CHOREOGRAFINIS FOLKLORAS

Advento–Kalėdų apeiginiai veiksmai, žaidimai, šokiai ilgiausiai gyvavo ir išsilaikė Dzūkijoje,
Rytų Aukštaitijoje. Jau tik tyrinėtojų atsekama, kad jų būta ir Suvalkijoje, Žemaitijoje, tiesa, labiau
Kalėdų, o ne advento laiku.
Šio laikotarpio žaidimai sunkiai pasiduoda vienareikšmiam skirstymui į advento ir Kalėdų.
Jei tokios diferenciacijos ir būta, ilgainiui skirtumai išbluko. Tad ir šiame leidinyje jie, nors ir pateikiami
vieni labiau advento, kiti – Kalėdų laikotarpių kontekste, neįpareigoja jų laikyti tik advento ar
tik Kalėdų žaidimais.
Advento–Kalėdų choreografija pasižymi paprastumu: judesiai nesudėtingi, tačiau daug vaidybos,
improvizacijos, rungtyniavimo. Vyrauja perėjimo iš vienos grupės į kitą, gaudymo (taip pat
ir užrištomis akimis), vijimo, mušimo, „lindimo pro vartus“, vadavimo, spėjimo, išsipirkimo, apdovanojimo,
taip pat humoristiniai vaikinų ir merginų varžymosi, šaunumo demonstravimo veiksmai,
atitinkantys partnerio pasirinkimo, piršimosi ir susiporavimo temas.
Kaip rašo Dalia Urbanavičienė, daugumos advento ir Kalėdų žaidimų būdinga savybė –
priešpriešos pasireiškimas. Ši priešprieša išryškėja tiek žaidėjams pasiskirstant vaidmenimis
(priklausomybė skirtingiems poliams), tiek pasidalijant skirtingomis teritorinėmis zonomis. Choreografiniai
piešiniai ir žaidėjų veiksmai ją dar sustiprina. Spėtina, kad ši priešprieša simbolizuoja
skirtingų pasaulių – šio ir ano (svetimo) – susidūrimą Toks pasidalijimas teritorinėmis
zonomis ypač būdingas gaudymo, perėjimo iš vienos grupės į kitą, suporavimo, „vartų“, spėjimo
žaidimuose. Viena pusė gaudo, baudžia, muša, draudžia, tikrina, kita – išsiperka, prašo, rodo savo
vikrumą, greitą nuovoką, intuiciją, ištvermę, užkoduotos simbolikos supratimą (Urbonavičienė,
1994,242–303).
Advento–Kalėdų žaidimuose daug intrigos ir vaidybos, konkuravimo, smagumo, todėl, net ir
praradę ryšį su apeigomis, jie dar ilgai išliko kaip pramoga.

DAINUOJAMASIS FOLKLORAS

Leidinio dainuojamojo folkloro skyriuje skelbiamos advento–Kalėdų, kalėdotojų dainos, sutartinės.
Dalis jų paimta iš 2000 m. Lietuvos liaudies kultūros centro (dabar Lietuvos nacionalinis kultūros
centras) išleistos knygos „Atvažiuoja Kalėdos“ (sudarytoja Skirmantė Valiulytė) ir papildyta
įvairiais, žinomais, populiariais bei mažiau žinomais ar visai neskelbtais advento-Kalėdų
laikotarpio dainuojamojo folkloro pavyzdžiais, atrinktais iš spausdintų leidinių ir tautosakos
archyvų: Lietuvos nacionalinio kultūros centro liaudies kūrybos archyvo, Lietuvių literatūros ir
tautosakos instituto rankraštyno, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos skyriaus
muzikinio folkloro archyvo, asmeninių folkloro ansamblių vadovų archyvų.

Nors tradicinės advento–Kalėdų laikotarpio dainos paplitę nedideliame Lietuvos plote, tačiau jų
melodijos ir tekstai labai įvairuoja. Siekiant atspindėti šią įvairovę knygoje pateikiama po kelis
kai kurių dainų variantus. Prie dainų pridėtos pateikėjų išsakytos pastabos, užrašinėtojų
komentarai. Visa medžiaga pateikta kiek įmanoma tiksliau, nurodant archyvinius ir spausdintus
šaltinius, kurių santrumpos aiškina- mos knygos pabaigoje.

Daugelio dainų tekstai pagal galimybes sutarminti arba skelbiami taip, kaip jie buvo publikuoti
ankstesniuose leidiniuose ar kaip saugomi tautosakos archyvuose. Žymint kai kuriuos tarmiškai
tariamus garsus, naudota keletas specialių ženklų: ł – kietasis l; apostrofu (l‘) kai kur žymimas
priebalsių minkštu- mas arba sutrumpintas žodžio skiemuo; ε – kietasis ė.

Dainų melodijos užrašytos naudojant įprastinį žymėjimą. Kad leidinio vartotojui būtų patogiau,
melodijos pateikiamos mažai prieraktinių ženklų turinčiomis tonacijomis, tikrasis melodijos aukštis
žymimas melodijos pradžioje skliaustuose nurodyta pirmąja dokumentuoto aukščio nata. Nurodomas ir
apytikris dainų tempas. Kai kurios melodijos yra supaprastintos, tačiau visur, kur tik įmanoma,
stengiamasi atspindėti melodijos variantiškumą. Pagrindinės melodijos variantai numeriukais žymimi
virš pačios me- lodijos, o po ja, atskiroje penklinėje, surašomi variantai, nurodant ir posmų,
kuriuose melodija varijuoja, numerius. Tiesa, atsižvelgiant į dzūkų dainavimo tradiciją, nėra
būtina atkartoti visus pažymėtus melodijos varijavimo atvejus. Svarbu laikytis pagrindinės
melodijos ir ritmo schemos, o ją gerai įvaldžius, galima įpinti ir įmantresnių vingelių.
Taip pat primename, kad dzūkų tradicinės dainos yra vienbalsės, joms svetimas harmoninis
daugiabalsumas, tad dainuojant dzūkiškas advento-Kalėdų dainas nederėtų dirbtinai
„lipdyti“ antro balso. Užrašant sutartinių melodijas, vartojamas žvaigždutės ženklas – *, rodantis
naujo balso įstojimo vietą.

Pagrindiniai melodijų šifruotėse pasitaiką ženklai: > – akcentas,            – glissando,        –
garso sustiprėjimas, | arba ‘ pauzė įkvėpimui, neišeinant iš takto ribų, V – pauzė įkvėpimui,
nežymiai išeinant iš takto ribų,       – mažesnis kaip pusės tono garso aukštinimas ar žeminimas,       – nereguliarus,
nedidelis ilginimas,       – nereguliarus, nedidelis trumpinimas,    – pusiau dainuojamų intonacijų
aukštis, kai jis suvokiamas,    – pusiau dainuojamos intonacijos, kai aukštis nebesuvokiamas.

Kai kurios knygoje išspausdintos dainos įrašytos Lietuvos nacionalinio kultūros centro 2018 m.
išleistoje dviguboje kompaktinėje plokštelėje „Atvažiuoja Kalėdos“. Prie šių dainų nurodyta
santrumpa AK I ar II kompaktinė plokštelė ir dainos numeris. Skaitytojų patogumui knygos gale įdėta
abėcėlinė dainuojamojo folkloro pavyzdžių rodyklė.

Tikimės, kad šioje knygoje naudingos medžiagos ras mokytojai, folkloro gerbėjai, švenčių rengėjai.
Norėtųsi, kad juo skaitytojai naudotųsi kūrybingai. Tam reikalingos ir žinios apie advento–Kalėdų
švenčių dainuojamąjį folklorą.
Advento ir Kalėdų laikas kupinas savitų papročių, apeigų ir, žinoma, turtingos tautosakos. Jos
kilmė glūdi pasaulio sandarą ir raidą atspindinčiuose vaizdiniuose, gamtos ciklą, su juo susijusį žmogaus
gyvenimo pokyčius bei veiklas įprasminančių švenčių paskirtyje. Čia trumpai bus apžvelgti minėto laikotarpio
dainuojamojo folkloro ypatumai.
Advento ir Kalėdų dainos sudaro gausiausią išlikusios lietuvių kalendorinės tautosakos dalį. Pateikėjai
jas dažnai įvardija giesmėmis. Daugiausia jų užfiksuota Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje, kur ilgiausiai
išsilaikė gatviniai kaimai, kur vyresni ir jauni kaimo bendruomenės nariai drauge vakarodavo dirbdami įvairius
darbus. Tik Dzūkijoje per visą adventą ligi pat Trijų karalių (sausio 6-osios) dainuotos savitos dainos.
Jų daugiausia užfiksuota Varėnos, Alytaus, Lazdijų, Trakų, Šalčininkų rajonuose. Viena kita daina aptikta
ir Suvalkijoje, Seinų bei Punsko apylinkėse. Vos kelios savitos Žemaitijoje sutinkamos kalėdotojų dainos
priskirtinos vėlyvesniam apeiginės tautosakos sluoksniui. Rytų Aukštaitijoje – Ignalinos, Švenčionių rajonuose
ir Baltarusijos lietuvių salose – užfiksuotos dainos išsiskiria tik šiam kraštui būdingomis savybėmis.
Sutartinėmis pagarsėjusioje šiaurrytinėje Aukštaitijoje pateikėjai nepatvirtino vienas ar kitas giedojus
advento–Kalėdų laikotarpiu, bet kai kurios iš jų savo turiniu artimos šio laikotarpio dainoms, nes plėtoja
tuos pačius motyvus.
Advento ir Kalėdų dainos nesunkiai atpažįstamos iš tam tikrų teksto elementų, visų pirma iš
refrenų leliumai, aleliuma, aladumai, oi lėliu lėliu, kalėda, kalėdzieka, lėliu kalėda ir pan. Šie savitą poetinį
stilių kuriantys priedainiai beveik nepasitaiko kitų žanrų dainose. Kitas ryškus bruožas, išskiriantis advento
ir Kalėdų dainas iš viso mūsų dainų masyvo, yra joms būdinga struktūra. Daugelis šių dainų tekstų yra
šakotinės kompozicijos – žmogaus gyvenimo ir išgyvenimų vaizdai juose gretinami su gamtos motyvais, o
tai itin būdinga seniausioms mūsų dainoms. Gamtos ir žmogaus ryšys, jų lygiavertiškumas, lygiateisiškumas
atsiskleidžia dainose, kuriose paraleliai pagal tolygų modelį piešiami mergelės ar bernelio ir bitelės,
kuoselės, sakalėlio, dagilėlio, povelės, žvirblelio, kiškelio, lapelės ir pan. rūpesčiai. Šių dainų tekstuose
iškeliama bendriausia gyvybės, vaisingumo idėja.
Adventas – taikos metas. Visą šį laiką lydėjo atjauta ir žmogaus atsigręžimas į gamtą – vengta
kirsti miško, ypatingiau prižiūrėti vaismedžiai, bitės, globoti žvėreliai. Ir, matyt, ne tik dėl to, jog tikėta juose
– miško medžiuose ar paukščiuose – įsikūnijančias protėvių vėles, bet ir dėl pačios santarvės dvasios.
Nevalia pyktis, nieko skaudinti. Adventą minime ir kaip paslaptingą, mistinį laiką. Seniau žmonėms nerimą
kėlė saulės, šviesos gesimas ir su tamsa įsisiautėjančios pavojingos jėgos.
Greta gamtos itin svarbi vestuvinė tematika. Ji yra pati bendriausia, visa apimanti ir visa apibendrinanti
advento–Kalėdų tema. Poros rinkimosi, piršlybų, šeimos sukūrimo motyvai dėmesio centre
šiose dainose atsidūrė neatsitiktinai. Žinoma, kad seniau Lietuvoje būta dviejų piršlybų laikotarpių. Vienas
– prieš adventą, o kitas prasidėdavo kaip tik po Kalėdų ir trukdavo iki Užgavėnių. Taigi galima manyti, kad
gyvuodamos greta ir adventinės, ir vestuvinės dainos veikė vienos kitas. Šiuo laiku ypač sustiprėja ir vedybinių
bei meilės būrimų, spėjimų reikšmė.
Kaimo žmonių bendruomenė tradiciškai būrėsi draugėn, sueidama į didesnes trobas. Vakarojimuose
ne tik vertinta, ką ir kaip jaunimas moka dirbti – verpti, virves vyti, bet ir žaista įvairūs poras pasirinkti padedantys, piršlybas imituojantys žaidimai. Dainose plėtojami kraičio krovimo, mergelių ir bernelių
išaukštinimo ar šmaikštaus pajuokimo, mergelės išminties patikrinimo ar kitokio pasirengimo vestuvėms
motyvai. Lietuvių mitologijos tyrinėtojo Norberto Vėliaus nuomone, žemiškųjų vedybų tema advento–Kalėdų
laikotarpiu galėtų būti siejama su kadaise metų pradžios šventėse pakartojamomis „šventomis vestuvėmis“,
kuriantis pasauliui esą vykusiomis tarp dievų. Naujųjų metų išvakarėse įsivyraujančią mirties,
chaoso būseną mėginama įveikti ir jai priešpriešinant gyvybės, jaunų žmonių santykių – piršlybų, vestuvių
būseną. Advento dainose pasitaiko vaikinų ir merginų suporavimo motyvų arba jos tiesiog kuria supoetintą
merginos paveikslą. Pati vestuvių idėja šiose dainose perteikiama kitoniškai nei tikrosiose vestuvių
dainose. Pavyzdžiui, advento dainoms būdingi gyvūnų medžioklės, jų vijimo, gaudymo vaizdai, o gyvūnų
medžioklė įvairių tautų folklore metaforiškai reiškia piršlybas: gaudomas, persekiojamas gyvūnas simbolizavo
merginą, o medžiotojas (strielčiukas) – piršlius ar jaunikį.
Šventinio žiemos laikotarpio dainos sunkiai pasiduoda griežtam priskyrimui adventinėms ar kalėdinėms
– trūksta patikimų duomenų, dainininkų liudijimų. Jei kadaise tokio atskyrimo ir būta, ilgainiui
tie skirtumai išblėso. Vis dėlto manoma, kad advento dainas nuo kalėdinių galėtų skirti refrenai – adventui
priskiriami tekstai su priedainiu leliumai, aladumai, o Kalėdų laikotarpiui – su priedainiu kalėda ir įvairiais
jo vediniais.
Advento ir Kalėdų dainos stiliaus ir temos požiūriu sudaro gana vientisą klodą, tačiau išsiskiria
grupė dainų, kurios skambėjo tik per Kalėdų šventes ir tarpušvenčiu, nuo Kalėdų iki Trijų karalių. Tai yra
vadinamosios kalėdotojų dainos. Kalėdotojai – tai grupė žmonių, ėjusių nuo namų prie namų ir giesmėmis
sveikinusių jų šeimininkus. Šios dainos išskiriamos ir leidinyje. Vienos seniausių ir savičiausių kalėdotojų
giesmių, prisodrintų itin raiškių fantastinių, mitologinių vaizdinių, yra Vidury laukų grūšełė auga, Atłėkė
alnis devyniaragis, Vai atabėga baikštus alnelis, Oi ir atłėkė baikščioji alnė, Kalėdų rytų rožė pražydo, Kalėdų
rytų saułė pražydo, Ažu marių marių ažarai šalo. Grūšelės giesmėse vaizduojama, kad tamsos laikas
baigėsi, kibirkštis įžiebia ugnį ir mūsų pasaulis prasideda, metai atsikuria iš naujo. Įvaizdžių mitiškumu,
vaizdingumu ne mažiau turtingos Elnelio giesmės, kuriose plėtojamas pasakojimas apie pasaulio atsikūrimo
vaizdus – atbėgantis elnias daugelio tautų siejamas su pasaulio medžiu ir visatos sandara, taip pat
laikomas saulės provaizdžiu. Ragai – jos spinduliai, juolab ant jų deganti ugnis, kalantys kalviai atspindi
mitinius saulės sugrįžimo motyvus. Šioje publikacijoje rasite rekonstruotą giesmę Oi ir atłėkė baikščioji
alnė. Anot elnio simbolio tyrinėtojos Aldonos Ragevičienės, gruodžio mėnesį raguotos buvo tik vaikingos
šiaurės elnės patelės – moteriškos lyties simbolis ir ši giesmė skirta pramotei, šeimininkei, o elnių patinai
gruodžio pabaigoje – beragiai. Kai kurių giesmių žodinė ir muzikinė sandara išsaugo seniausio, šimtmečius
ar net tūkstantmečius gyvuojančio apeiginio kalėdinių dainų klodo ypatybes, o priegiesmio kalėda
kartojimas – tarsi kiekvieno nuosekliai vardijamo veiksmo įtvirtinimas. Šios dainos interpretuojamos kaip
lietuviškojo pasaulio sukūrimo mito aidas.
Įdomu ir tai, kad Grūšelę ir Elnią giedodavo būtent kalėdotojai, skelbdami žinią apie tai, kad saulė
ir šviesa atsisuka į žemę. Šią žinią skelbti tegali žinantys, galintys nuspėti ateitį ir atminti praeitį – tie, kurie
patys yra ne šios pasaulio pusės atstovai, o amžinojo gyvenimo, dausų, dievų, protėvių pasiuntiniai. Šiandien
tegalim bandyti įsivaizduoti, kaip nekasdieniškai atrodė tos būtybės: įsivilkusios į išvirkščius kailinius,
imituojančios gyvūnus – vilkus, meškas, ožius, gerves, arklius, o tikriau – jais laikytus protėvius ar žmogiško
pavidalo kaukėtus „svetimuosius“, „svečius“. Vėlesniais laikais, XIX– XX a. pradžioje, kai šios tradicijos
buvo užrašomos, tokie persirengėliai vadinti berneliais, piemenėliais, avinėliais, čigonais, jie linksmindavo
žmones šokdami, dainuodami, pokštaudami, krėsdami eibes. Kaip anksčiau galėjo vykti senovinė lankymo
apeiga, tegalime numanyti.
Dar keletas kalėdinių giesmių tipų vaizduoja šventinių vaišių užstalę: čia valgoma, geriama – kas
kam skirta. Savitas priedainis Želk želmuo po žirgeliu, kalėda galėjo turėti ritualinių vaišių paskirtį – užtikrinti
būsimą derlių, gyvūnų ir žmonių vaisingumo galias.
Keletas kalėdotojų dainų atspindi kalėdojančio jaunimo vaikštynes ir dovanų prašymą. Susibūrę
į negausią grupelę, kalėdotojai vaikščiojo po kaimo trobas, giedodami giesmes, dainuodami, sveikindami
šeimininkus ir kitus namiškius, linkėdami jiems gero. Būrys, norėdamas išradingiau prisistatyti ir įsiprašyti
į trobą, nuotaikingai apdainuodavo ir kitus pulko narius, paskirdamas, kam šunis vaikyti, kam duonos,
lašinių prašyti, o kam trupinius rinkti. Būtinybė atsilyginti už palinkėjimus ir sveikinimus remiasi tikėjimu,
jog tai užtikrina maginę linkėjimo galią. Priešingu atveju tikėta užsitrauksiant anapusinio protėvių pasaulio
rūstybę.
Dar viena svarbi švenčių dalis – keitimasis dovanomis. Apeiginės dovanos minimos ir dainose,
jose merginoms dažniausiai dovanojama prausynų – muilo. Reikėtų paminėti, kad Kalėda – ne tik refrenas,
bet ir kalėdinių dainų personažas, įvaizdis. Pavyzdžiui, apdainuojama, kad Kalėdos atvažiuoja geležų
ratais, diržų botagais, atveža lašinių paltis, dešrų kartis.
Advento–Kalėdų dainų paplitimo centras yra pietrytinė Lietuvos dalis ir dauguma jų užfiksuota
Varėnos rajone. Užrašyta keliolika pagrindinių tradicinių melodijų tipų, kurie varijuojami. Dažnai viena
melodija dainuojami keli skirtingi tekstai. Tipiškos advento–Kalėdų dainų melodijos yra vienbalsės, gana
siauros apimties, nugludintos, nesudėtingos formos. Joms būdingas santūrus tempas, vidinė ramybė. Kiek
gyvesnės kai kurios kalėdotojų dainos.
Dzūkų vienbalsėms advento–Kalėdų dainoms savo turiniu ir tematika giminingos kai kurios sutartinės.
Skiriasi tik jų atlikimo stilius, forma. Kaip ir advento–Kalėdų dainoms, joms būdingas žaidybinis
pradas, dialogo forma, tekste apdainuojami gyvūnai, medžioklė, merginų ir vaikinų santykiai. Giedant kai
kurias sutartines buvo šokama ar vaidinama. Tokios sutartinės vadinamos žaidimų sutartinėmis. Daugelis
žaidimų sutartinių ir dainų yra apeiginio pobūdžio – tai atskleidžia judesio tempas, menkai teišvystyta choreografija,
didelė teksto reikšmė (jis neretai atliekamas dialogu). Pastarosios skelbiamos choreografinio
folkloro dalyje.
Dėkojame visiems prisidėjusiems darbais ir vertingais patarimais prie šio knygos skyriaus parengimo

LITERATŪRA

Adomas su Jieva ir Kūčios. – Margutis, 1936, Nr. 24.
Ambraziejienė R. Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai. – Kaunas, 2003.
Anglickienė L. Kitataučių personažų transformacijos persirengimo papročiuose: XIX a. – XXI a. pradžia. – www.lituanistica.lt, 2011.
Apie kepinius. – Šeimininkė, 1937, Nr. 25.
Balys J. Iš Mažosios Lietuvos tautosakos. – Kaunas, 1937.
Balys J. Kalėdų papročiai ir burtai. – Mūsų tautosaka, T. 5, Kaunas, 1932. P. 124–154.
Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. – Vilnius, 1993.
Balys J. Mirtis ir laidotuvės. – Silver Springsas, 1981.
Balys J. Naujieji metai kaime. – Lietuvos aidas, 1939, Nr. 805.
Beniulienė S. Daujėniečių maisto gaminimo ir valgymo tradicijos. – Daujėnai, Vilnius, 2015, P. 1050–1065.
Betliejaus stainelė ir Kalėdų vaidinimai. – Lietuvos aidas, 1937, Nr. 584.
Bičiūnas V. Kalėdų griausmas. – Ūkininko patarėjas, 1931, Nr. 28.
Bielinis A. Iš tverečėnų jaunimo papročių. – Mūsų kraštas, 1998, Nr. 10, P. 111–113.
Bielinytė L., Alekna V. Kelpučių kaimas. – Tverečiaus kraštas, Vilnius, 2001, P. 288–304.
Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. – Kaunas, 1938.
Blažulionytė D. Kalėdų žvaigždė ir kitos žiemos laiko įdomybės Merkinėje. – Šalcinis, 2011, Nr. 80.
Blockytė K. Kalendorinės šventės Mažojoje Lietuvoje: tradicijų rekonstrukcija. – Gimtasai kraštas, 2014, Nr. 7, P. 21–38.
Blockytė K. Kūčios. Kalėdos. – http://talpykla.elaba.lt, 2010.
Blockytė-Naujokė K. Nebadavom nė biski. – www.ve.lt, 2016-12-17.
Blockytė K. Klaipėdos krašto kalendorinių papročių specifika: etnografija ir leksika (magistro darbas). – Klaipėda, 2010, P. 32–61.
Budreckas P. Kalėdų eglutė. – Trimitas, 1937, Nr. 51.
Budrys P. Kūčių vakaras.– Trimitas, 1924, Nr. 52.
Buračas B. Dusetiškių Kalėdos. – Žiburėlis, 1939, Nr. 23–24.
Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. – Vilnius, 1993.
Buračas B. Kaimas spėja savo ateitį. – Lietuvos kaimo papročiai, Vilnius, 1993.
Buračas B. Kalėdų naktis – ramybės naktis (Kalėdų nakties nuotykiai Lietuvoje). – Šiaulėnai, Vilnius, 2004, P. 250–251.
Buračas B. Kūčios ir jų papročiai. – Sekmadienis, 1933, Nr. 52.
Buračas B. Kupiškėnų kalėdinės pramogos. – Sekmadienis, 1937 m., Nr. 52.
Buračas B. Kupiškėnų Kūčios. – Ūkininko patarėjas, 1936, Nr. 52.
Buračas B. Kupiškėnų Sekminės. – Tautosakos darbai, T. 3, Kaunas, 1937.
Buračas B. Nauji Metai Lietuvos kaime. – Ūkininko patarėjas, 1941, Nr. 27.
Buračas B. Naujųjų metų sutiktuvės Šiaulėnų apylinkėse. – Šiaulėnai, Vilnius, 2004, P. 211–112.
Buračas B. Senieji Kalėdų papročiai. – Trimitas, 1933, Nr. 51–52.
Buračas B. Senieji lietuvių papročiai kaime. – Gimtasai kraštas, 1934, Nr. 1.
Buračas B. Trys Karaliai Lietuvos kaime. – Ūkininko patarėjas, 1943, Nr. 52.
Buračėlis B. Ką lemia Nauji Metai. – Sekmadienis, 1938, Nr. 1.
Buračėlis B. Šiurpų Vėlinių vakarą. – Sekmadienis, 1938, Nr. 44.
Burtai ir prietarai. – Tauta ir žodis, T. 4, Kaunas, 1926, P. 486–503.
Cicėnas J. Trijų Karalių dieną. – Naujoji Romuva, 1940, Nr. 3.
Čaplinskas R. Šventės ir iškilmės Vilniuje XVI–XIX amžiuje. – Liaudies kūryba, Vilnius, 2002, P. 35–63.
Čepienė I. Paukščio sakralumas. – Etninė kultūra ir ekologija, Kaunas, 1999, P. 133–147.
Čiapaitė-Mickienė E. Lietuviški valgiai. – Gimtasai kraštas, 1936, Nr. 9, P. 28–30.
Čibiras K. Liturgika. – Kaunas, 1944.
Čilvinaitė M. Etnografiniai mažmožiai. – Gimtasis kraštas, 1943, Nr. 31, P. 384–386.
Čilvinaitė M., Vitauskas A. Šis tas iš vestuvių papročių. – Gimtasai kraštas, 1944 (1996), Nr. 32, P. 25–32.
Čilvinaitė M. Šventės ir jų apeigos. – Gimtasai kraštas, 1935, Nr. 2, P. 261–265.
Čilvinaitė M. Metiniai bei kalendoriniai papročiai Kernavės apylinkėje XX a. pradžioje. – Mūsų kraštas, 1994, Nr. 1 (4), P. 67–76.
Čilvinaitė M. Metinių švenčių papročiai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. – Mūsų kraštas, 2004, Nr. 14, P.88–93.
Dagienė V. Tradicinis valstiečių maistas XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje. – Tauragnai, Vilnius, 2005, P. 918–924.
Daleckaitė D. Kalendorinių švenčių papročiai. – Tauragnai, Vilnius, 2005, P. 928–935.
Daniliauskas A. Čigonavimas Juodupės apylinkėse. – Liaudies kūryba, I, Vilnius, 1969, P. 253–255.
Daugėliškis A. Kalėdų švenčių papročiai. – Jaunoji karta, 1935, Nr. 51–52.
Daugėliškis A. Trys Karaliai. – Lietuvos aidas, 1932, Nr. 3.
Daugėliškis A. Žiemos šventės. – Lietuvos aidas. 1931, Nr. 293.
Daukantas S. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. – www.vydija.lt.
Daukantas S. Raštai, T. 1. – Vilnius, 1976.
Daunys S. Pirties papročiai. – Gervėčiai, Vilnius, 1989, P. 142–151.
Daunoraitė G. Kaišiadorių etnografijos bruožai. – Vilnius, 2011.
Drungaitė J. Kalėdų išvakarės Lietuvoje. – Naujoji vaidilutė, 1928, Nr. 12.
Dulaitienė-Glemžaitė E. Kupiškėnų senovė. – Kaunas, 1958.
Dundulienė D. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. – Vilnius, 1991.
Dundulienė P. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. – Vilnius, 1979.
Dundulienė P. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje. – Vilnius, 1994.
Dundulienė P. Lietuvių etnografija. – Vilnius, 1982.
Dundulienė P. Duona lietuvių buityje ir papročiuose. – Kaunas, 1989.
Dundulienė P. Žemės ūkio darbų apeigos ir papročiai. – Gervėčiai, Vilnius, 1989.
Eglutė kaipo Kalėdų ženklas. – Dabartis, 1916, Nr. 101.
Galvėnas V. Liaudies medicina Valkininkų apylinkėse. – Kraštotyra, Vilnius, 1971, P. 245–254.
Geda S. Ei varnalėša! – Šiaurės Atėnai, 2010, Nr. 41.
Giedrius A. Kalėdų pasaka. – Žiburėlis, 1921, Nr. 20.
Gyvi žiedai Kalėdoms. – Kregždutė, 1937, Nr. 12.
Greimas J. A. Tautos praeities beieškant. – Vilnius, 1990.
Gricius A. Šiurpi pasaka. – Trimitas, 1924, Nr. 219.
Gudaitis M. Jonas Svirpliukas. – Dabartis, 1917, Nr. 115.
Gustainis V. Senoviniai zanavykų vežimai ir kitos transporto priemonės. – Liaudies kultūra, 1996, Nr. 6, P. 68–70.
Idiliška Kalėdų eglutė.– Lietuvos aidas, 1937, Nr. 588.
Ignalinos kraštas. – Vilnius, 1966.
Yla S. Kūčių prasmė. – www.propatria.lt, 2012-12-24.
Ir Rytprūsių lietuviai nežino eglutės. – Lietuvos aidas, 1935, Nr. 350.
Ir vis dėlto gaila eglučių. – Lietuvos aidas, 1937, Nr. 586.
Iš Kalėdinių šventinių papročių. – Skautų aidas, 1934, Nr. 1.
Iš kelionės po Lietuvą. Gelvonys. – Margutis, 1952, Nr. 12.
Iš lietuvių kalėdinių papročių – Lietuvos ūkininkas, 1939, Nr. 51.
Iš Vaižganto raštų. Kūčios – https://slaptai.lt.
Ivanauskaitė-Šeibutienė V. Lemtingi pasimatymai sapnuose: oneirinės patirtys advento–Kalėdų
ciklo tikėjimuose. – Tautosakos darbai, XL, 2010, P. 42–65.
Jablonskis I. Budrių kaimas. – Vilnius, 1993.
Jakubynas J. Adomas su Jieva ir Kūčios – Margutis, 1936, Nr. 24.
Januškienė R. Kalvarijos krašto advento ir Kūčių papročiai. – Marijampolė, 2007.
Jašinskienė S. Atgal į praeitį. – Šilainės sodas, 2008, Nr. 24
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, T. 7 (Iš gyvenimo vėlių bei velnių). – Vilnius, 1998.
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, T. 8 (Ožkabalių pasakos ir sakmės). – Vilnius, 2001.
Jucevičius L. Raštai. – Vilnius, 1959.
Juciūtė E. Švėkšniškių papročiai. – Švėkšna, Čikaga, 1974, P. 181–201.
Juozapavičius P. Dzindzakės žemei prabilus. – Vilnius, 2009.
Jurkus P. Kūčių papročiai žemaičiuose. – XX amžius, 1939, Nr. 295.
Kada tikrai gimė Kristus. – Suvalkietis, 1932, Nr. 52.
Kaip pas mus Klaipėdos krašte seneliai mėgdavo Naujus Metus sutikti. – Ūkininko patarėjas, 1932, Nr. 52.
Kaip praėjo Kalėdų šventės. – XX amžius, 1937, Nr. 293.
Kaip senovėje buvo laukiamos ir švenčiamos Kalėdos. – XX amžius, 1936, Nr. 154.
Kalėdinių dovanų reikšmė. – Sekmadienis, 1933, Nr.52.
Kalėdos lietuvių liaudies kūryboje. – Sekmadienis, 1938, Nr. 52.
Kalėdos, Kalėdos! – Sekmadienis, 1929, Nr. 51.
Kalėdos. – Margutis, 1938, Nr. 23.
Kalėdų eglutė. – Subartonių kraštas, Vilnius, 2007.
Kalėdų eglutės gimimas apgaubtas mitais. – www.giedresblogas.lt., 2012.
Kalėdų papročiai Lietuvoje. – Margutis, 1937, Nr. 23.
Kalėdų papročiai. – Jaunoji Lietuva, 1936, Nr.12.
Kalėdų Senelio kilmė. – Sekmadienis, 1937, Nr. 52.
Kalėdų senelis Mikalojus. – Kregždutė, 1936, Nr. 22.
Karaliūnienė R. Sunaikinto Skarulių kaimo istorija. – Mūsų kraštas, 2001, Nr.13, P. 121–138.
Karbelytė B., Stundžienė B. Lietuvių folkloro chrestomatija. – Vilnius, 1996.
Katkus M. Balanos gadynė. Vaizdai iš netolimos praeities. – Mūsų tautosaka, T.4, Kaunas, 1931, P. 15–186.
Kaunas ruošiasi Kalėdoms. Prieššventinės dienos Kauno turgavietėse. – Lietuvos aidas, 1935, Nr. 343.
Kavaliauskienė-Globytė D. Kalendoriniai papročiai (Nuo advento iki Kalėdų). – Plateliai, V. 1999, P. 464–472.
Kavaliūnaitė V. Kazlų Rūdos krašto tradiciniai valgiai. – Marijampolė, 2005.
Kazlauskienė L. Bitės nemėgsta kvailų. – Liaudies kultūra, 1992, Nr.1, P. 17–19.
Kernius J. Kalėdos ir jų papročiai. – Trimitas, 1937, Nr. 51.
Kernius J. Kalėdų papročiai. – Trimitas, 1937, Nr. 52.
Kernius J. Naujieji Metai. – Lietuvos žinios, 1935, Nr. 1.
Kinderienė Ž. Kalėdoms svečių pasikvietus. – Jaunoji karta, 1939, Nr. 51.
Kirlys J. Kamajiškių piktųjų dvasių pasaulis. – Gimtasai kraštas, 1994, Nr. 32, P. 85–86.
Kirlys J. Vaičionių kaimo papročiai. – Kamajai, Vilnius, 2016, P. 1317–1340.
Klimenka G. Kaip trys magai Jėzų lankė. – www.bernardinai.lt, 2016-01-06.
Klimka L. Seliukaitė I. Kalendoriniai papročiai Adutiškio apylinkėse. – Adutiškio kraštas, Vilnius, 2003, P. 402–417.
Klimka L. Didžiųjų žiemos švenčių belaukiant. – Šiaurės Atėnai, 2003, Nr. 681.
Klimka L. Nuskendęs Sartuose varpas ir kiti. – www.ve.lt, 2016-07-08.
Kodienė-Daleckaitė D., Blazarėnienė-Laučiškytė S. Kalendorinių švenčių papročiai. – Obeliai.
Kriaunos, Vilnius, 1998, P. 448–460.
Končius I. Žemaičio šnekos. Vilnius, 1996.
Končius I. Kirvelninkai. – Gimtasai kraštas, 1934, Nr. 2, P. 98–99.
Kalonaitis R. Vilkolakis. – www.senaspasaulis.lt, 2012.
Krėvė-Mickevičius V. Kūčios vakarą. – Trimitas, 1922, Nr. 50.
Krylavičienė G. Kalendorinės, agrarinės šventės ir papročiai. – Gelvonai, Vilnius, 2009, P. 896–916.
Kristaus apsireiškimas (Trys Karaliai) – https.eimiz.com, 2011-01-02.
Krištopaitė D. Nuo Punsko iki Seinų. – Punskas, 1998.
Kūčios ir Kalėdos. Iš liaudies papročių. – Lietuvos aidas, 1932, Nr. 292.
Kūčios Lietuvoje. – Margutis, 1935, Nr. 23.
Kūčių apeigos. – Pavasaris, 1929, Nr. 21.
Kūčių vakaras. – Dabartis, 1917, Nr. 114.
Kudirka J. Apso–Pelekų lietuvių Kūčios.– Šiaurės Atėnai, 1996, Nr. 49.
Kudirka J. Kūčių stalas. – Vilnius, 1989.
Kudirka J. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. – Vilnius, 1993.
Kudirka J. Tautinės Kūčių ypatybės. – Liaudies kultūra, 1994, Nr. 5, P. 8–15.
Kulys A. Kūčių papročiai Minčiakampio vienkiemyje. – Tauragnai, Vilnius, 2005, P. 942–944.
Kulys A. Rugelis metų laikais. – Tauragnai, Vilnius, 2005, P. 935.
Kultūrinkim Kalėdų papročius. – Trimitas, 1938, Nr. 51–52.
Kuzmickas V. Kalėdinės eglutės tradicija mūsų krašte. – www.kvitrina.lt, 2015.
Kvasaitė V. Adventinių „Marijos valandų“ maldų bei giesmių atlikimo tradicijos XIX a.–XX a. pirmojoje pusėje. – Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, T. 19, Vilnius, 2005, P. 673–685.
Ladas. Naujieji Metai Lietuvos kaime. – Sekmadienis, 1929, Nr. 52.
Lankininkas V. Iš Nemunaičio praeities. – Vilnius, 2001.
Lasickis Jonas. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. – www.epaveldas.lt.
Laužikas R. Istorinės lietuviškos Kalėdos: Jašiūnų dvaro meduoliai ir Jėzuitų vynuogės. –www.bernardinai.lt, 2015-12-13.
Lebedys J. Lietuvių kalba XVII – XVIII a. viešajame gyvenime. – Vilnius, 1976.
Lietuvininkų žodis. – Kaunas, 1995.
Lietuvių enciklopedija, T.14. – Bostonas, 1958
Lietuvių enciklopedija, T.22. – Bostonas, 1960.
Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas. – Vilnius, 2015.
Lietuvių liaudies dainynas. Kalendorinių apeigų dainos, T. 20. – Vilnius, 2007.
Liturgija. Kalėdų laikotarpis. – Margutis, 1946, Nr. 24.
Lotužis H. Tradicinio kulinarinio paveldo puoselėtojai. – www.etnodovilai.lt, 2012-05-29.
Lukšaitė I. Mato Pretorijaus Prūsijos įdomybių ketvirtoji, penktoji ir šeštoji knygos. – Prūsijos
įdomybės arba Prūsijos regykla, T. 3, Vilnius, 2006, P. 7–27.
Macijauskaitė-Bonda J. Vaikas lietuvių pasakose ir sakmėse: palikuonis ir ypatingas žmogus (daktaro disertacija). – Kaunas, 2009.
Mačiekus V. Turgūs ir prekymečiai: prekiavimo papročiai. – Liaudies kultūra, 2016, Nr. 6, P. 74–78.
Marcacci F. Paskui kokią žvaigždę sekė Trys Karaliai? – www.bernardinai.lt, 2014-01-04.
Marcinkevičienė N. Krikštai: „šoko lenton“, ieškojo „žiedo“, krykštavo. – Liaudies kultūra, 2000, Nr. 1.
Matulaitytė O. Keptas šviežias kumpis. – Šeimininkė, 1938, Nr. 26.
Matulevičienė S. Maniutės sąsiuviniai. – Vilnius, 2016.
Mažiulis A. Kalėdų papročiai Sartų ežero apylinkėse. – XX amžius, 1938, Nr. 292.
Mažiulis A. Saulės dievinimo atošvaistos Pasarčių krašte. – Gimtasai kraštas, 1937, Nr. 14–16.
Mažulytė E. Kūčių ir Kalėdų valgiai. – Šeimininkė, 1937, Nr. 26.
Meysztovicz V. Kūčios Pajuosčio dvare. – Šiaurės Atėnai, 1996, Nr. 49.
Merkienė R. Apaštalo Andriejaus šventės papročių savitumai. Baltų ir slavų merginų iniciacijų
XIX a.– XX a. pirmojoje pusėje pėdsakais. – Lituanistica, 2001, Nr. 4 (48).
Merkienė R. Punsko ir Seinų krašto Kūčios etnokultūriniame kontekste. – Punsko ir Seinų krašto
lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai, Punskas, 2006, P. 169–190.
Merkienė R. Paribio žmogaus kalendoriniai papročiai – Lydos krašto lietuviai, Kaunas, 2002, P. 268–280.
Merkienė R. Gyvulių priežiūra žiemą XIX a. antroje pusėje – XX a. – Kudirkos Naumiestis, Vilnius, 1990, P. 235 (233–250).
Merkinė. – Vilnius, 1970.
Michuraitė A. Kalėdų valgiai. – Šeimininkė, 1937, Nr. 25.
Mickevičius J. Tėvų ir protėvių žemė, Kn. 1. – Vilnius, 2008.
Mickevičius J. Tėvų ir protėvių žemė, Kn. 2. – Vilnius, 2009.
Mickevičius J. Žemaičių Kalėdų burtai apie ištekėjimą bei vedimą – Gimtasai kraštas. 1941, Nr. 1–2.
Miglinas S. Kūčių apeigos. – Pavasaris, 1929, Nr. 21.
Mikėnaitė A. Ekspedicija į Tverus 1956 m. liepos 5 – rugpjūčio 3 d. – Akvilė Mikėnaitė: Gyvenimo
prasmė – liaudies menas. – Vilnius, 2004, P. 127–133.
Mikšienė A., Jašinskienė S. Lietuvininkų valgiai. Pagėgių kraštas. – Klaipėda, 2015.
Milinienė A. Ypatiškos Kalėdos – www.ve.lt, 2016-12-17.
Milius V. Lietuvininkai. – Vilnius, 1970.
Milius V. Pietų dzūkų maistas XX a. pirmojoje pusėje. – Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai. – Vilnius, 1989, P. 112–120.
Minelgaitė J. Kalėdos tarpukariu: be dovanų karštinės neapsieita. – www.kaunodiena.lt., 2015-12-25.
Minelgaitė J. Kaip švenčiamos Kalėdos nuo prieškario iki šių laikų. – Veidas, 2014, Nr. 49–50.
Mykolaitytė– Slavėnienė M. Putino sesuo pasakoja apie brolį. – Draugas (Mokslas. Menas. Literatūra), 1967, Nr. 200 (34).
Motuzas A. Katalikiškos pridedamosios pamaldos Lietuvoje. – Liaudies kultūra, 1999, Nr. 6, P. 44–47.
Mūsų tautosaka, T. 1. – Kaunas, 1930.
Nauji metai ir jų papročiai. – Lietuvos aidas, 1937, Nr. 593.
Navickas B. Atleidžiu, ir tu man atleisk. – Atgimimas, Vilnius, 1989 m. gruodžio 22–29 d.
Norušytė O. Prakartėlė. – Naujoji vaidilutė, 1937, Nr. 12.
Pabrėža J. – Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius, FID 57, P. 465–466.
Pakalniškis A. Jaunimo pramogos žemaičiuose. – Apžvalga, 1971, Nr. 4, www.aidai.eu.
Pasakos, sakmės, patarlės. – Šiaulėnai, Vilnius, 2004, P. 582–590.
Pasmuokavuok kap skanė. – Šilalė, 2015.
Tauta ir žodis, Kn. 1. – Kaunas, 1923.
Patackas A. Kalėdos. – Šiaurės Atėnai, 1990, Nr. 47.
Peškaitis A. Adventas. – www.bernardinai.lt, 2009-11-29.
Petkevičius R. Psichodeliniai augalai Lietuvos etninėje kultūroje. – www.alkas.lt, 2013-06-30.
Petkevičius R. Žodžių vėjas apie vilkus. – www.vilkai.lt, 2012.
Petrošienė L. Klaipėdos krašto lietuvininkų dainavimo tradicijos kaita XX amžiuje. – www.lituanistika.lt.
Pietaris V. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1973.
Pirmoji eglutė. – Mūsų rytojus, 1931, Nr. 52.
Piškinaitė-Kazlauskienė L. Bitininkystė Lietuvoje (XVI a. – XX a. pirmoji pusė). – Vilnius, 1995.
Piškinaitė-Kazlauskienė L. Žvejų tikėjimai ir verslo magija. – Liaudies kultūra, 2011, Nr. 4, P. 13–31.
Pivariūnienė T., Balčiūnienė V. Adutiškio turgus. – Adutiškio kraštas, Vilnius, 2003, P. 354–359.
Pliuraitė-Andrejevienė N. Lietuvos vaikų žaislai. – Vilnius, 2012.
Pliūraitė-Andrejevienė N. Žaislų meistras Mykolas Strioga. – Liaudies kultūra, 1993, Nr.1, P. 32–33.
Prieškalėdinė Klaipėda. – Sekmadienis, 1932, Nr. 52.
Purlienė L. Mūsų dėdė Juozas. Juozo Averkos tautosakos ir atsiminimų rinktinė. – Vilnius, 2010.
Putriuvienė L. Senolių tradicijos gyvos naumiestiškių šeimose. – www.pamarys.lt, 2014-12-23.
Ragevičienė A. Medeina, elniai mus paliko. – Vilnius, 2017.
Ramanauskienė R. Palūšė. Savita mažo kaimelio istorija. – Utena, 2015.
Ramonienė D. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. – Vilnius, 1997.
Rastenytė S. Antrosios metų pusės kalendoriniai papročiai. – Sintautai. Žvirgždaičiai, Vilnius, 1996, P. 277–281.
Razauskas D. Iš baltų mitinio vaizdyno juodraščių: Saulė. – Liaudies kultūra, 2012, Nr. 3, P. 16–41.
Razauskas D. Iš baltų mitinio vaizdyno juodraščių: Žvaigždė. – Liaudies kultūra, 2010, Nr. 6. P. 6–17.
Razauskas D. Iš baltų mitinio vaizdyno juodraščių; Aušrinė (ir Vakarinė). – Liaudies kultūra, 2011, Nr. 6, P. 17–25.
Razauskas D. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. – www.alkas.lt, 2016-12-27.
Razauskas D. Visi dievai „panteono“ sąvokos kilmė, pirminis turinys ir lietuviškas atitikmuo. – Vilnius, 2016.
Rekašius A. Kūčios: apeigos ir magija. – Vakarinės naujienos, 1988, Nr. 312.
Rimdeikienė A. Etnografinės smulkmenos. – Mūsų kraštas, 1992, Nr.1, P. 71–72.
Ronkaitis G. Protėvių palikimas – Sodnai. – www.sodai.lt, 2013-01-21.
Ruzgytė J. Nuo advento iki Trijų Karalių. – Kaltinėnai, Šilalės kraštas, T. 9, Vilnius, 2010, P. 569–574.
Sabaliauskas A. Iš kur jie? Pasakojimai apie žodžių kilmę. – Vilnius, 1994.
Sabaliauskienė R. Atbėga elnias devyniaragis. – Vilnius, 1986.
Sabalytė E. Kalėdų stalas. – Naujoji vaidilutė, 1932, Nr. 12.
Sakalas J. Kalėdos lietuvių liaudies kūryboje. – Sekmadienis, 1938, Nr. 52.
Sakalas J. Kalėdos seniau ir dabar. – Sekmadienis, 1937, Nr.52.
Sakalas J. Kalėdos lietuvių liaudies kūryboj. – Sekmadienis, 1938, Nr. 52.
Samulionytė J. Joniškėlio apylinkių valgių ir gėrimų ypatumai. – Joniškėlis. Vilnius, 2007, P. 417–429.
Samulionytė J. Valgiai. – Šiaulėnai, Vilnius, 2004, P. 324–325.
Samulionytė Janina. Virtuvė. – Lietuvos etnografiniai regionai, Kaunas, 2015, P. 40–42.
Sčesnulevičius K. Kaimo piemenys ir ganymas Valkininkų apylinkėje (Vilniaus krašte). – Gimtasai kraštas, 1938, Nr. 17–18.
Seliukaitė I. Adutiškio apylinkių kaimai.– Adutiškio kraštas, Vilnius, 2003, P. 464–467.
Seliukaitė I., Klimka L. Senųjų tikėjimų aidai Tverečiaus apylinkėse. – Tverečiaus kraštas, Vilnius, 2001, P. 316–346.
Senoviškos Kalėdos ir kalėdininkai. – Lietuvos žinios, 1936, Nr. 264.
Senvaitytė D. Kalendorinių švenčių diskursas Tarpukario Lietuvos periodikoje. – www.vddb.library.lt., 2013.
Skablauskaitė I. Advento magija. – Šilainės sodas: Pamario krašto kultūros ir istorijos žurnalas, 2010, Nr. 20.
Statkevičius V. Kūčios. – Šilališkiai. Darbai ir papročiai, Vilnius, 1992, P. 130–134.
Steponaitis V. Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos. – Vilnius, 1956.
Šakienė O. Ar meni tų ažerų. Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009.
Šaknys Ž. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje: jaunimo vakarėliai. – Vilnius, 2001.
Šaknys Ž. Šiaurės Lietuvos jaunimo gyvenimas. Žiemos pramogos. – www.ziemgala.lt, 2000.
Šaknys Ž. Šventė Vilniuje: Naujieji metai lietuvių, lenkų ir rusų šeimose. – Lituanistika, T. 60, Nr. 2 (96), 2014, P. 105–117.
Šatkauskienė V. Riešučio pasaka. Riešuto semantikos bruožai. – www.satenai.lt, 2010-11-05.
Šimkūnaitė E. Metūgalio burtai. – Literatūra ir menas, 1989 gruodžio 22 d.
Širvydienė K. Kalėdos Lietuvoje dar stabmeldijos laikuose. – Moterų dirva, 1920, Nr. 12.
Šis tas iš Naujųjų metų istorijos? – Mūsų rytojus, 1931, Nr. 52.
Šlekonytė J. Gediminas sapnavo geležinį vilką. – Tautosakos darbai, T. 14 (21), Vilnius, 2001, P. 122–140.
Šliavas J. Žiemgalių pėdsakais. – Vilnius, 1996.
Švedienė R. Iš kur atėjo žodžiai Kalėdos, Kūčios? – www.alkas.lt, 2013-12-24.
Švėga. Naujieji metai ir jų reikšmė. – Jaunoji karta, 1938, Nr. 52.
Švėgždinis A. Mūsų papročiai ir prietarai Kalėdų šventėse. – Jaunoji karta, 1938, Nr. 51.
Tatariūnienė R. Raganos vaizdinys lietuvių liaudies kalendorinėse šventėse bei apeigose. – Liaudies kultūra, 2003, Nr. 3, P. 15–20.
Tauta ir žodis, Kn. 1. – Kaunas. 1923.
Tauta ir žodis, Kn. 4. – Kaunas. 1926.
Tautosakos darbai, T.6. – Kaunas, 1939.
Trasauskienė M. Kūčios. – Tverečiaus kraštas, Vilnius, 2001, P. 346–358.
Trečiasis Bažnyčios įsakymas: pasninkus pasninkauk. – https://fsspx.lt/knygos, 2015-02-03.
Trijų Karalių dovanos. – https://www.aidas.us, 2018-01-06.
Trinkūnas J. Senieji tikėjimai. – Gervėčiai, Vilnius, 1989, P. 361–362.
Trys karaliai. – www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/
Trys kryželiai ant ėdžių... – XX amžius, 1940, Nr. 4.
Ulčinskas V. Raitininkų kaimas (1850–1950). – Vilnius, 1995.
Ulys A. Uliūnai. – Vilnius, 1993.
Urbanavičienė D. Persirengėlių tipai, jų prasmė ir ryšys įvairiose apeigose. – Liaudies kūryba, Kn. 5, Vilnius, 2002, P. 63–86.
Urbanavičienė D. Žiemos žaidimai ir šokiai. – Liaudies kultūra, 1994, Nr. 4, P. 20–25.
Urbonienė S. Kalendorinės šventės. – Viduklė, Kaunas, 2002, P. 1049–1050.
Ūsaitytė J. Advento-Kalėdų dainų turinio apimtys ir potekstės. – Lietuvių liaudies dainynas, T. 20, Vilnius, 2007, P. 35–36.
Vabalas Gudaitis J. Kalėdų šventės kilmė. – Lietuva, 1920, Nr. 282.
Vaicekauskas A. Vilke, vilke, ateik žirnių valgyti, jei neateisi – tai neateik visai. – Šiaurės Atėnai, 1999, Nr. 49.
Vaicekauskas A. XXI a. blukvilkiai: archainės apeigos ir šiuolaikiniai miesto tapatumai. – Liaudies kultūra, 2015, Nr. 6, P. 62–68.
Vaicekauskas A. Žiemos laikotarpio kalendoriniai papročiai. – Žiobiškis, Vilnius, 2000, P. 864–873.
Vaicekauskas A. Kalėdų Senelio kilmė. – Liaudies kultūra, 2010, Nr. 6, P. 32–37.
Vaicekauskas A. Trinkos tampymo ir naikinimo apeigos – kas tai? – Liaudies kultūra, 2014, Nr. 1, P. 60–64.
Vaičiūnas A. Kūčios. – Trimitas, 1923, Nr. 169.
Vainauskienė D. Senovės tikėjimų liekanos. – Obeliai. Kriaunos, Vilnius, 1998, P. 599–606.
Vaidelys J. Kalėdų reikšmė. – Trimitas, 1935, Nr. 51–52.
Vaidilaitė V. Atarašai, Krikštai, Trys karaliai... – www.ve.lt, 2018-01-06.
Vaiškūnas J. Rytietiški Trys Karaliai ar baltiška Krikštų šventė? – www.alkas.lt, 2014-01-06.
Vaiškūnas J. Sodai. – Liaudies kultūra, 1994, Nr.1, P. 16–20.
Vaitkevičienė D. Duonos gimimas. – Tautosakos darbai, T. 9 (16), Vilnius, 1998, P. 55–59.
Vaitkevičienė D. Mitiniai Kalėdų langai. – Šiaurės Atėnai, 2002, Nr. 4.
Vaitkevičienė Daiva. Stalų kėlimai, Diedai ir Kūčios. – Šiaurės Atėnai, 2007, Nr. 48.
Vaižgantas. Lietuvių papročiai, šventės. – Viltis, 1907, Nr. 35.
Vaižgantas. Lietuvių papročiai per šventes. Kalėdų laikas. – Viltis, 1908, Nr. 1.
Vaižgantas. Sveiki sulaukę šventų Kalėdų. – Viltis, 1907, Nr. 35.
Valančius M. Palangos Juzė. – www.antalogija.lt.
Valančius M. Raštai, T. 6, – Vilnius, 2013.
Valentinas A. Baltais vieškeliais žvanga kalėdininkai... Prieškalėdinės nuotaikos kaime. – Lietuvos aidas, 1939, Nr. 786.
Vasiliauskaitė V. Trakiškio vaišės. – Panevėžys, 2008.
Vasiliauskaitė V. Kalėdų senelis. – www.sekunde.lt, 2012-12-22.
Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė O. Burokaraistis. – Vilnius, 2003.
Vaižgantas. Sveiki sulaukę šventų Kalėdų. – Viltis, 1907, Nr. 35.
Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, T. 2. – Vilnius, 2001.
Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, T. 3. – Vilnius, 2003.
Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. – Vilnius, 1983.
Versockienė–Globytė R. Kalendoriniai papročiai nuo Trijų Karalių iki Šv. Jono. – Sintautai. Žvirgždaičiai, Vilnius, 1996, P. 263–277.
Viliamėlis. Kalėdų dėdė. – Trimitas, 1932, Nr. 52.
Vilys G. Sting sting kisielius. – Liaudies kultūra, 1993, Nr. 6, P. 4–7.
Vilmantienė O. Joninių papročiai prūsų lietuviuose. – Gimtasai kraštas, Nr. 1–2, 1941, P. 116–121.
Vingėla H. Ramybė geros valios žmonėms lietuvininkų žemėje. – Mūsų kraštas, 1935, Nr. 51.
Virakas P. Seredžius, jo apylinkės, papročiai pabaigoje devynioliktojo šimtmečio. – Seredžius, Vilnius, 2003, P. 668–757.
Vyšniauskaitė A. Apie šyvio šokdinimo paprotį Suvalkijoje. – Liaudies kultūra, 2001, P. 33–34.
Vyšniauskaitė A. Gražus kraštas, gražūs žmonės. – Dieveniškės, 1995, P. 417–427.
Vyšniauskaitė A. Kai kurie duomenys apie rytų Lietuvos valstiečių papročius. – Kraštotyra, Vilnius, 1969, P. 204–213.
Vyšniauskaitė A. Lietuvių linininkystės papročiai. – Kudirka J., Milius V., Vyšniauskaitė A. Valstiečių verslai, Vilnius, 1983, P. 140–141.
Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. – Kaunas, 1993.
Vyšniauskaitė A. Lietuvio namai. – Vilnius, 2004.
Vyšniauskaitė A. Kalėdos ir kalėdinio laikotarpio papročiai. – Imbrasienė B. Lietuvių kalendorinės šventės, Vilnius, 1990, P. 10–29.
Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. – Vilnius, 1993.
Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. – Vilnius, 1994.
Vyšniauskaitė A. Linų apdirbimas Kudirkos Naumiesčio apylinkėse XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. – Kudirkos Naumiestis, 1990, P. 264–279.
Vitauskas A. Plotkų ir komunikatų išnešiojimas ir vartojimas. – Gimtasis kraštas, 1938, Nr. 1–2, P. 225–229. www.vaikams.lt./sakmės/grybai
Zalanskas P. Čiulba ulba sakalas. – Vilnius, 2008.
Zapiškietis J. Kas tie buvę Trys Karaliai. – Margutis, 1935, Nr. 24.
Žagrakalytė A. Pasvaliečių valgiai. – www.skanausvisada.lt.
Žarskus A. Rėdos knyga. Baltų kalendorinės šventės. – Kaunas, 2009.
Žemaičių išdaigos. – Trimitas, 1936, Nr. 51–52.
Žemaičių žemė, 2003, Nr. 1.
Žemaitė. Bėdos bėdos, ne Kalėdos. – Žemaitė. Raštai, T. 4, Vilnius, 1957, P. 487–488.
Žemaitė. Kūčios ir Kalėdos. – Žemaitė. Raštai, T. 5, Vilnius, 1957, P. 955–957.
Žemaitė. Kalėdos. – Žemaitė. Raštai, T. 4, Vilnius, 1957, P. 269–285.
Žiemys Ginas. Baltiškoji pasninko kilmė. – Šiaurės Atėnai, 2015, Nr. 24.
Žiemytė I. Adventas sugrįžta į klaipėdiečių namus. – www.ve.lt, 2013-12-05.
Žumbakys Z. Kamajų valsčiaus medžiotojai. – Kamajai, Vilnius, 2016, P. 1149–1163.
Žumbakienė G. Sodybų želdiniai žmonių gyvenime. – Tauragnai, Vilnius, 2005, P. 806–827.