LIETUVIŲ TIKĖJIMAI IR ŽINIOS APIE SVEIKATĄ

Lithuanian Beliefs and Wisdoms about Health

 Filme „Lietuvių tikėjimai ir žinios apie sveikatą“ pristatoma liaudies medicinos tradicija, pasiekusi mus iš XIX a. pab.–XX a. pr. kaimo. Jame atsispindi žinios apie sveikatą, augalų rinkimo patirtį, gydymą užkalbėjimais, magija, augalais ir kitomis priemonėmis. Čia užfiksuoti papročiai, susiję su senąja pasaulėžiūra, išlikusia sakmėse, tikėjimuose, burtuose. Filme gausu praktinių patarimų ir autentiškų pasakojimų, kurie atskleidžia iki mūsų dienų išlikusias liaudies medicinos paslaptis.

Siužetai filmuoti įvariuose Lietuvos regionuose. Filmą sudaro dvi dalys.

1 DVD ir knygelė. Scenarijaus autorė Rita Balkutė, režisierius Juozas Javaitis. - Vilnius, LLKC, 2012 - 6 p.

I DALIS

Pašnekink žolę, akmenį, vandenį

Ask the Grass, the Rock, the Water

Pirmoje dalyje supažindinama su lietuvių žiniomis apie augalus, jų ypatybes, rinkimo ir naudojimo būdus, žoliavimo tradiciją.

Pasak legendų, Dievas, sukūręs augalus, kiekvienam paskyrė ką nors gydyti, todėl visos žolės gelbsti vis kitai žmogaus kūno daliai. Moterų pastabumas ir žinios leido atskleisti neįprastas augalų savybes, pvz., trindažolę, kurios stiebas pilnas narelių, naudojo žmogaus nareliams – sąnariams – gydyti, o kepenų veiklai suaktyvinti tiko puplaiškio kartumas, kuris taip pat žadino apetitą.

Viena iš sėkmingo gydymo sąlygų buvo ne tik tinkamas augalo naudojimas, bet ir jo surinkimo laikas. Pasakojama, kad augalus geriausia rinkti iki Joninių. Tikėta, kad per Jonines po pievas vaikštinėjančios laumės ir kartu su rasa atimančios iš augalo vaistingąsias jo savybes.

Močiutės ir mamos perduodavusios žoliavimo tradicijas iš lūpų į lūpas. Irena Bitinienė pasakojo, kad nuo pat mažens mama ją imdavo už rankos ir vesdavosi į pievą: Na, vaikeli, graži diena, einam gal į pievą, parodysiu, kiek daug gražaus ir gero yra gamtoj… Ji su didžiausia meile pasilenkdavo prie žolės ir sakydavo: Pašnekink žolelę, nuskink ir niekada grubiai prie jos neprieik: ir gerą padarysi žmogui, ir pamatysi, kad nuo to pačiai bus gera. Paprastai iš sudžiovintų augalų moterys gamino arbatas ir duodavo jas gerti ligoniams.

Gydytasi ne tik žolių arbatomis, bet ir kvėpuota smilkomų augalų dūmais, garintomis žolėmis,  įvairiais antpilais, tepalais. Kai kurioms ligoms įveikti naudojo simpatinės magijos žinias, pvz., egzemoms, dedervinėms gydyti skeldavo titnagą – iš jo lekianti ugnis turėjo numalšinti ligos sukeltą ugnį, plačiai į šalis besidriekiančios tramažolių šakelės buvo tinkamiausios norint išvaikyti ligą.

Augalai buvo ne tik vaistai kūnui. Jei apnikdavo gyvenimo kartumas, jį varydavo su pelynu. Pasak Elenos Targevičienės, sielvartui gydyti buvo naudojamas pelynas: Štai pelynas renkamas ant seno mėnesio… Gudiškai pasakysiu: „На ранней росе, на старой луне полынь–траву собирай и свое горе убивай.“ Reiškia, kad jei pas žmogų yra kokia kartuma – горечь – tai reikia pelyno pagert, panaudot arba namuose kur nors pakaišiot tą pelyną, kad „горе убить“ – sielvartą užmuštum…

Gydytasi ne tik augalais. Gyvybinių galių žmonės sėmėsi iš akmenų, šaltinių: Užpalių šventojo šaltinio, Joniškio apylinkės šventojo akmens ir kt. Prie jų žmonės meldėsi, aukojo, prašydami Dievų pagalbos. Pavyzdžiui, tikima, kad šventasis Krokulės šaltinis (Utenos r.) gydo akis ir kitas ligas. Daugybė liudijimų patvirtina stebuklingą jo galią.

Regina Rabcevičienė pasakojo neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip ji išsigydė prie švento akmens:

Netikėtai susirgau, paeit negalėjau, mane į ligoninę paguldė… Grįžusi iš reabilitacijos namo vieną naktį sapnuoju tokį sapną paryčiuj… Man sapne sako taip: miške yra pelkė, pelkėje yra toks akmuo, o tas akmuo, 50 cm išlindęs iš vandens, trikampio formos viršūne, apaugusia žaliom samanom. Tame akmenyje yra duobutė, jei į tą duobutę atsistosi, pasveiksi. Pabudau ir sakau vyrui: „Jonai, susapnavau tokį sapną, jame apie akmenį kalba…“ O mano vyras jau 28-eri metai dirba miškų urėdijoj eiguliu. „Žinau, – sako, – kur yra toks akmuo.“ Na, mes nuvažiavom, atsistojau į tą duobutę ir meldžiausi, ir dėkojau visiems nuoširdžiai už viską. Ir po to tokia vidinė šviesa užplūdo vidų – šviesa, gėris, ir ašaros – pradėjo riedėti ašaros, ir iš karto tuo momentu pajaučiau vieną kojytės mažą pirščiuką... Po to – kasdieną po vieną pirščiuką, ir per mėnesį pradėjau jausti visą koją.

Šventosios vietos, paveikslai taip pat nuo seno garsėjo pagalba ligoniams. Į Žemaičių Kalvariją nuo seno plaukė minios žmonių, tikinčių, kad jų maldavimai bus išgirsti. Ten esantis stebuklingas Šv. Mergelės Marijos paveikslas ir Kristaus iš Nazareto statula, puošta žmonių suneštomis aukomis-dovanomis. Valerija Augustinienė pasakojo, kad sergantieji prie jų meldžia gelbėti nuo ligų, prašo sveikatos: Apsižada žmonės, jeigu skauda rankas ar kojas skauda. Vyrų pusėj, dešinėje, – Kristus Nazarietis, Dievulis toks didelis kaip aš, tai ten ant rankelių, ant kojelių užriša rankšluosčius ar medžiagą gražią, sako: „Viešpatie, aš noriu išgyt, noriu pasveikt… Marija, tu mano motina, tu mano geroji“, – taip visi prašo ir tiki pasveikti. Visoje Lietuvoje švenčiausiąjai Šv. Mergelei Marijai žmonės patiki ne tik kūno, bet ir sielos skausmus, gyvenimo vargus. Filme išgirsime istoriją apie tai, kaip V. Augustinienė Šv. Marijos pagalba išgydė girtuokliaujantį vyrą. Įdomu tai, kad šiandieninėje Lietuvoje senieji pagoniški papročiai yra glaudžiai susiję su krikščioniškais. Filme Šv. Mergelės Marijos istorija siejama su nekaltomis mergelėmis, užmuštomis ant Panų kalno, esančio netoli Žemaičių Kalvarijos. Šio kalno Šv. Mergelę Mariją žmonės puošia brangiais karoliais, jei kam skauda gerklę, užriša kaspiną – jei ranką, palieka kitų dovanų, tikėdamiesi jos užtarimo. Kretingos bažnyčioje stovintis Šv. Antanas – varguolių šventasis, plačiai garsėjantis stebuklais, atitolinantis nelaimes, audras, gaisrus ir ligas. Įdomus I. Bitinienės pasakojimas apie tai, kaip Šv. Antanas ne tik ją, dar visai mažytę, išgelbėjo nuo mirties, bet ir kaip ji išprašė sveikatos savo mamai.

Nepaisant to, kad mes gyvename toldami nuo gamtos, tradicija gydyti augalais yra tokia gaji, kad mes vis iš naujo atrandame augalų gydomąją galią. Ji sugrįžta iš iš atminties gelmių, iš išėjusių kartų, pasiekia mus per knygas, elektronines erdves. Bet ir prigludę prie samanom apžėlusio akmens ar gaivia srove srūvančio šaltinio, mes vėl laukiame stebuklo.

II. Nuo raganų, nuo piktų žmonių, nuo juodų akių

Against Witches, Wicked People and Evil Eyes

Antroje dalyje atskleidžiama burtų ir magijos tradicija. Visais laikas žmones gąsdino tie, kurie turėjo daugiau žinių, kurie matė ar regėjo daugiau nei mes. Juos vadino burtininkais, raganom. Gyvendami kaimynystėje, šie paslaptingų galių turintys žmonės kėlė grėsmę žmonių gerovei ir sveikatai. Raganos, sako, gaminusios tepalą iš nubrauktų rugių žiedų, juo tepdavosi pažastis ir, tapusios nematomomis, lėkdavo ant Šatrijos kalno. Ir atvirkščiai, tikėta, kad turėdamos slaptų žinių ir pasiverstusios ožkomis, kiaulėmis ar rupūžėmis, jos sėlindavo prie žmogaus namų. Emilija Brajinskienė pasakojo, kad raganos, pasivertusios rupūžėmis, žįsdavo karves: Jeigu pradeda rupūžė vaikščiot po tavo kiemą, žinok, kad tai ragana yra. Tai va, sakė, žmogus atėjo, sakė, karvės milžt – kaip kepurė rupūžė guli prie karvės! Atsigulus ir žinda karvę rupūžė. Nuo raganų žmonės saugodavosi pakabindami rupūžes į kaminą: Pagaudavo tą rupūžę, pasmeigdavo ir pakabindavo. Paskina šermukšnių lapelių, putino, klevo ir pasmilko. Kai ta rupūžė nudvesia nuo tų dūmų, tuomet nebegali nieko blogo padaryt (E. Brajinskienė).

Tačiau šiuos žmones kviestasi ir į pagalbą ištikus nelaimei, o ypatinga pagarba kaimo burtininkams buvo rodoma per vestuves, kur jie turėjo užtikrinti jaunųjų apsaugą, giminės pratęsimą.

Kai kurie burtininkai buvo tokie galingi, kad garsas apie juos sklido toli. Viena jų – garsioji Verkienė iš Šventosios. Su savo bėdomis, nelaimėmis, vargais, ligomis pas ją ėjo daugybė žmonių. Apie savo močiutę, turinčią ypatingų sugebėjimų, papasakojo Ausma Gineitienė: Kaip tie ekstrasensai turi kažkokią galią, taip ir mūsų močiutė turėdavo. Visų mamų ypatingas rūpestis buvo vaikai. Jei jie išsigąsdavo ar blogai miegodavo naktimis, mamos skubėdavo pas garsiąją kaimo žiniuonę užkalbėti. Garsioji burtininkė ne tik gydydavo, bet ir padėdavo žmonėms magija įveikti įvairias gyvenimiškas bėdas: girtuoklis vienos moters vyras nuskendo po to, kai Verkienė liepė įmesti tris akmenis į šulinį; ji taip pat išgelbėjo velnio apsėstą mergaitę.

Filme pasakojama ir apie žmones, turinčius blogas akis, galinčias pakenkti žmonėms, naminiams gyvuliams, paukščiams, augalams ar daiktams. Norėdami apsaugoti karves nuo blogų akių arba keresių, pavasarį, per Sekmines, joms ant ragų užrišdavo vyriškų kelnių juosmenį su vašku, gyvsidabriu ir Šv. Agotos duona.

Filme pristatoma svarbiausia ir vaizdingiausia iki šiol Lietuvoje gyva liaudies magijos gydymo tradicija – užkalbėjimai. Tai žodinės formulės, kuriomis siekiama paveikti žmogų ar jo ligą, gyvūną. Jos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas pirmam ar paskutiniam vaikui. Kartais užkalbėjimų buvo mokoma su tam tikrais išbandymais. Kiekviena užkalbėtoja žinojo savo, tik jai perduotus žodžius. Užkalbant rožę į pagalbą buvo pasitelkiama stebuklinga saulės jėga – ligą užkalbėdavo saulei tekant ar leidžiantis. Nors užkalbėtojai savo paslaptis, žodžius slėpdavo ir saugodavo, kai ką pavyko užfiksuoti. E. Brajinskienė pasakojo: Vaistai yra tokie nuo rožės: mėlynas popieriukas ir ruginiai miltai. Sakoma: „Neėsk manęs, rože...“ Reikia užkalbėt, kai saulė leidžiasi. Jeigu dieną užkalbėsi – nieko nebus. Kai pajutai, tai reik sakyt: „Kad tu pražydai tam laike... – ir prašyt jos išeiti, – Saulė jau leidžiasi ir tau, rože, užtektų jau žydėt, reiktų tau nuvyst...“. Kai kurias ligas reikėjo sumazgyti. Užkalbėti mazgai priminė sąnarius, o taip sumegztas siūlas padėjo nuo į sąnarius įsisukusios ligos. Zofijos Vaškelienės tėvas, rišdamas siūlą prieš grįzą (med. grižą), sakydavo: Čia ne vienas, čia ne du, čia ne trys, čia ne keturi, čia ne penki, čia ne šeši, čia ne saptyni, čia ne aštuoni, čia ne devyni, čia ne dešims... Burtininkai, norėdami pakenkti žmogui, ligas paleisdavo pavėjui ir taip juos susargdindavę. Užkalbėtojai, vėju paleisdami stebuklingus žodžius, mokėjo ligas ir gydyti. Lietuvoje daug užkalbėjimų nuo gyvačių, kurių įkandimai galėdavę atnešti mirtį. Tačiau užkalbėto žodžio galia buvo stipresnė už gyvatės nuodus. Visais laikais užkalbėtojais buvo nepasitikima ne tik dėl jų sugebėjimo žodžio pagalba sunaikinti ligą – jie buvo kitokie nei mes, todėl reikėjo drąsos šias žinias perimti. A. Gineitienė, kurios močiutė mokėjo daugybę užkalbėjimų, neturėjo kam jų perduoti: Močiutė mokėjo rašyti ir ji paprašė manęs, kad aš du sąsiuvinius jai atvežčiau. Aš atvežiau tuos sąsiuvinius, ir močiutė viską surašė, ir jinai mano mamai sako: „Tu paimk tuos sąsiuvinius, gal kada nors gyvenime prisireiks.“ Mama sako: „Man nereikia, aš nenoriu, aš prisikentėjau jau nuo visų šitų negerų žmonių...“ Ji išgyveno dėl to, kad močiutę ragana vadino. Ir paskiau davė seseriai mamos – irgi neėmė, sako: „Man nereikia, – jinai sako, – vaikai, aš negalėsiu numirti, jeigu kam nors aš neperduosiu savo šituos žodžius...“ Bet taip niekas ir nepaėmė.

Filmas
Lietuvių tikėjimai ir žinios apie sveikatą
Lithuanian Beliefs and Wisdoms about Health

I PAŠNEKINK ŽOLĘ, AKMENĮ, VANDENĮ...
Ask the Grass, the Rock, the Water...
II NUO RAGANŲ, NUO PIKTŲ ŽMONIŲ, NUO JUODŲ AKIŲ...
Against Witches, Wicked People and Evil Eyes...

FILMĄ KŪRĖ / CREW:
Scenarijaus autorė / Script writer RITA BALKUTĖ
Režisierius / Director JUOZAS JAVAITIS
Operatoriai / Cinematographers DONATAS BUKLYS, VYTAS PLYTNIKAS
Garso režisierius / Sound operator ALGIMANTAS A. APANAVIČIUS
Kompozitorius ir montažo režisierius / Soundtrack & Editing VLADIMIRAS NOVIKOVAS
Tekstą skaitė / Narrator RITA BALKUTĖ
Teksto redaktorės / Text editor RENATA RADAVIČIŪTĖ, SKIRMANTĖ RAMOŠKAITĖ
Vertėja / Translator EMILIJA FERDMANAITĖ
DVD viršelio dizaineris / Cover designer VAIDAS JANKAUSKAS
Konsultantė / Consultant VIDA ŠATKAUSKIENĖ
Vykdantysis prodiuseris / Executive producer JUOZAS JAVAITIS
Prodiuseris / Producer SAULIUS LIAUSA
Filme panaudotos Ritos Balkutės nuotraukos ir Bjørno Ormstado filmuota medžiaga
The film used photos by Rita Balkutė and video by Bjørn Ormstad

ISBN 978-9986-529-97-2
© Lietuvos liaudies kultūros centras, 2012
© Lithuanian Folk Culture Centre, 2012
© Rita Balkutė, 2012