Pagrindinė svetainė

Barboros Radvilaitės g. 8, 01124 Vilnius
Tel.: +370 5 261 1190, 261 2540
Faks. +370 5 261 2607
El. p. lnkc@lnkc.lt

Lietuvių tradicinės vestuvės 2012

DVD Lietuvių tradicinės vestuvės

Scenarijaus autorė Nijolė Marcinkevičienė, režisierė Daiva Bilinskienė. – Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2012. – 1 DVD.

 


 

Filme „Lietuvių tradicinės vestuvės“ pristatomas XIX a. pab. – XX a. pr. vestuvių apeigų kompleksas. Jo siužetuose susipina nuotakos perėjimo į ištekėjusių moterų luomą apeigos, tikėjimai, maginiai veiksmai, stiprinantys šeimą, nulemiantys jos gerovę, vaisingumą. Filme rodomi jaunosios atsisveikinimo su jaunystės simboliu rūtų darželiu, rūtų vainiko pynimo, jaunosios sodinimo ant duonkubilio, jaunikio ir jo pulko sutikimo, vainikėlio įteikimo, jaunosios atsisveikinimo su gimtaisiais namais, svetimo pulko peikimo ir išsipirkimo, dovanojimo, svočios vaišių, nuometavimo, guldytuvių ir keltuvių papročiai.

Prasmingiausias vestuvių apeigas, remdamiesi autentiškais pateikėjų prisiminimais, rašytiniais šaltiniais, tradicinių vestuvių tautosaka, išryškindami svarbiausius jungtuvių simbolius, atributus, vestuvių veikėjus, atkūrė geriausi Lietuvos folkloro kolektyvai. Siužetai nufilmuoti įvairiuose Lietuvos regionuose ir sudėlioti paeiliui, kad jais galėtų pasiremti šiuolaikinis jaunimas, apsisprendęs savo vestuves švęsti pagal lietuviškas tradicijas.

Atsižvelgdami į pakitusią šiuolaikinės visuomenės sanklodą ir poreikius, siekdami pagelbėti jaunuomenei, pateikiame trumpą vestuvių aprašą.

 

Sužadėtuvės

Sužadėtuvės vyksta nenustatytu metu, gerokai prieš jungtuves, merginos namuose. Jų metu aptariamas santuokos laikas, artimiau susipažįstama su giminėmis. Sužadėtiniai vienas kitam ant kairės rankos piršto užmauna žiedą. Tam tinka lygūs vestuviniai žiedai. Galimas variantas, kai tik sužadėtinis užmauna sužadėtinei žiedelį su akute. Mergina ta proga įteikia vaikinui atminimo dovanėlę – dažniausiai pirštines, šaliką ar marškinius.

 

Jungtuvių dienos išvakarės

Jungtuvių išvakarės vadintos pintuvėmis, vakarynomis, mergvakariu, bernvakariu (pastarieji reti). Tai atsisveikinimo su jaunystės draugais vakaras. Pagrindinės apeigos – vainikėlio jaunajai pynimas, jos apdovanojimas. Ant stalo dedamas kepalėlis duonos, druskos. Draugės viena per kitą perduoda rūtų šakeles, o vyriausioji pamergė pina vainikėlį. Nupynus vainiką užgroja muzika. Tėvas paima dukrą už rankos ir apveda ratu (apie kambarį). Tada jaunoji šoka atsisveikinimo šokį su visais vaikinais. Dažnai šokius pradeda jaunosios (jei bernvakaris – jaunojo) tėvai.

Būsimoji jaunamartė (jaunikis) sodinama prie stalo, susirinkusieji teikia jai dovanas, linki meilės, laimės, sėkmės. Kiekvienas įteikęs dovaną atsilaužia duonos (pyrago), padažo į druską ir suvalgo, kad palinkėjimai pildytųsi. Likusią duoną pasidalija jaunosios draugės, kad greitai, sėkmingai ištekėtų.

 

Jungtuvės

Jaunasis pas jaunąją atvyksta su savo palyda. Jis pasitinkamas su tariamu priešiškumu. Prie užkeltų vartų jaunojo palyda sulaikoma ir pakamantinėjama:

– Kas jūs esate?

– Svečiai nebuvėliai.

– Ar daug čia jūsų?

– Kiek saulėje spindulių, jūroje smiltelių, ant medžio lapelių, tiek čia mūsų brolelių.

– Kokiu keliu atjojote?

– Linų žiedu tiestu, rūtomis barstytu.

– Ar surinkote tas rūtas?

– Rinkti surinkome, tik vienos neradome, norėtume čia paieškoti ir prie mūsų diemedėlio pasodinti, ir t.t.

Jaunosios namuose vyriausiasis pabrolys, nusilenkęs jaunajai, kreipiasi į vyriausiąją pamergę, kad priimtų rūtų vainikėlį ir prisegtų mergelei. Vyriausioji pamergė prisega jaunajai vainikėlį, o ant lėkštelės padeda baltų kaspinėlių su rūtomis – jaunikiui, piršliui ir pabroliams. Vyriausiasis pabrolys išdalija, o pamergės prisega prie kairio švarko atlapo.

Po šių apeigų jaunasis su savo palydovais išeina į kiemą, o jaunoji atsisveikina su savo tėvais, giminėmis.

Į jungtuves jaunieji ir palydos vyksta atskirai, o grįžta visi drauge. Jų laukia užtvaros – žalumynais, gėlėmis puošti vartai, kartais kelias užtveriamas juosta, medine kartele, gėlių vainikais. Prie užtvarų statomas stalelis, butelis vyno ir taurelės. Taip bendruomenė išreiškia pagarbą vestuvininkams. Prie vartų vestuvininkai pakamantinėjami, pasveikinami. Jaunųjų palyda padėkoja už sveikinimus ir saldainiais bei kitais gardumynais išsiperka kelią.

Parvykusius jaunuosius prie namų slenksčio su duona, druska ir vandeniu pasitinka jų tėvai. Slenkstis, per kurį žengs jaunieji, klojamas kailiniais, jaunieji apiberiami grūdais, simbolizuojančiais turtingą ir laimingą gyvenimą.

Plačiai paplitęs paprotys – netikrų vestuvių inscenizacija ir vietų už stalo išpirka. Vestuvininkai-persirengėliai iš užstalės išprašomi dovanomis. Žemaitijoje piršlys gudrumu užima vietas jauniesiems – pakviečia atskirai pakalbėti, pasivaišinti, o persirengėliams atsistojus meta į jų vietas skrybėlę ir tuomet niekas negali jų užimti. Aukštaitijoje, Dzūkijoje, norint atsisėsti prie stalo, reikia išpirkti „sodą“ – virš stalo pakabintą išpuoštą eglutę, kadagį ar šiaudinį reketį. Išpirka ir persirengėliai sietini su senuoju tikėjimu, kad taip suklaidinamos piktosios dvasios, norinčias pakenkti jauniesiems.

Apdovanoti jaunųjų artimiausi giminės, kaimynai kviečiami pavardėmis. Stalo gale stovintis piršlys beldžia lazda į lubas, kreipdamasis į kiekvieną: „Paprašysiu prie švento stalo jaunosios krikšto tėvą apdovanoti jaunuosius – jei ne auksu sidabru, tai nors meiliu žodeliu“ ir pan.

Kviečiamasis prieina prie stalo, pasveikina jaunuosius, įteikia dovaną. Maršalka ar vyriausiasis pabrolys jam pripila stikliuką vyno ir duoda atsilaužti duonos (pyrago).

Jaunųjų guldytuvėms lovą kloja svočia ar anyta jaunosios atsivežta patalyne.

Jaunųjų keltuvės – pati triukšmingiausia vestuvių apeiga. Svečiai groja grūstuvais, samčiais, puodais ir pan. Vėliau prie jų prisideda tikrieji muzikantai, grodami maršą.

Atnešusiems nusiprausti vandens jaunamartė dovanoją juostą ar rankšluostį, o jaunasis į indą su vandeniu meta monetą.

Atvedus jaunuosius prie stalo, svečius vaišina svočia. Svarbiausias martpiečio patiekalas – karvojus. Svočia ant stalo pastato butelį vyno su įmerkta rūtų šakele – tai reiškia, kad jaunoji tinkama marti.

Dar vienas svarbus paprotys – marčios šokinimas. Piršlys pakviečia jaunąją šokti. Kelis kartus apsisukus, jaunamartė jį apjuosia rankšluosčiu. Po to jaunąją šokina vyriausiasis ir kiti pabroliai. Jaunoji kiekvienam rankšluosčiu nušluosto veidą ir užkabina ant kaklo. Marčios šokinimas reiškia, kad jaunoji jau priimta į vyro giminę.

Piršlio korimas – baigiamasis vestuvių momentas. Jaunosios palyda ima prikaišioti piršliui, kam jų mergelę apgavęs, aukso kalnus, pieno upes pažadėjęs, bet žodžio netesėjęs. Reikalaujama sušaukti teismą ir skirti aukščiausią bausmę – pakarti. Inscenizuojamas teismo posėdis. Teisėjas skaito dekretą. Moterys visaip stengiasi išvaduoti sargybos saugomą piršlį. Paskelbus teismo nuosprendį prisistato budeliai ir veda piršlį pakarti. Piršlys prašosi pareikšti paskutinę savo valią, atsisveikinti su giminėmis. Perskaitęs testamentą, nuteistasis veržiasi atsisveikinti su moterimis ir pamergėmis. Jaunajai užkabinus piršliui ant kaklo rankšluostį, jis nuo bausmės atleidžiamas. Vietoje piršlio kariama jį vaizduojanti iškamša. Po to bandoma iškilmingai ją laidoti po namo langais, šulinyje, malkinėje, bet šeimininkai kaskart išsiperka valgiais ir gėrimais. Galiausiai pakaruoklis sudeginamas.

Pakorus piršlį – metas skirstytis namo. Šeimininkei atnešus kopūstienės su lupenomis virtomis bulvėmis ar po stalu pakūrus šieno, bulvienojų ir pan., svečiams duodama suprasti, kad laikas namo.

 

Sugrąžtai

Pirmą po jungtuvių sekmadienį jaunavedžiai apsilanko uošvijoje. Kitą sekmadienį susitinkama jaunojo tėvų namuose. Jaunųjų tėvai, kiti šeimos nariai atsivežtiniais saldžiais gėrimais ir pyragais sutvirtina savo bičiulystę. Jaunavedžiai dar pagraudenami dėl prarastų jaunų, laisvų dienelių...