| Didelis patyrimas ir pasitikėjimas savo jėgomis skatino norą dirbti savarankiškai, todėl vadovo darbą jis pradėjo dar dirbdamas Valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje (nuo 1966 m. valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“). 1961–1963 m. V. Buterlevičius vadovavo Vilniaus medicinos darbuotojų liaudies ansamblio „Rūta“ šokių grupei, 1972–1974 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto šokėjams (dabar Vilniaus Gedimino technikos universiteto tautinių šokių ansamblis „Vingis“), 1975 m. tapo Lietuvos žemės ūkio projektavimo instituto pavyzdinio liaudies šokių ansamblio „Rasa“ meno vadovu ir vyriausiuoju baletmeisteriu. Atsivėrė naujos galimybės kūrybiniams planams įgyvendinti. „Rasa“ buvo pripažinta geriausiu šalies liaudies šokių ansambliu. 1978 m. „Rasai“ suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusio kolektyvo garbės vardas, o V. Buterlevičiui – Lietuvos Respublikos nusipelniusio artisto garbės vardas. Tais pačiais metais jis pakviestas dirbti tuomečio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Estetinio lavinimo katedros vyr. dėstytoju ir studentų dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ baletmeisteriu. Šio ansamblio 1000-ajam koncertui sukūrė programą „Parvažiavo saulė“ ir šokius „Gailingis“, „Paruginis“, „Gegužinė polka“, sutartinę „Saulė sodą pasodins“ ir kt. Su ansambliu „Šviesa“ dirbo iki 1981 m.
1967–1969 m. V. Buterlevičius lietuvių liaudies šokį dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, 1975–1976 m. – Vilniaus kultūros mokykloje (dabar Vilniaus kolegija). 1979 m. tuomečio Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ meno vadovas Vladas Bartusevičius pakvietė jį bendromis jėgomis kurti naują programą „Nemuno duona“. Čia gimė nauji šokiai „Martelė“, „Pranavada“, „Šeiris“, „Slinkis“ ir kiti. 1981 m. gruodį Kultūros ministerija pakvietė V. Buterlevičių eiti valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ vyriausiojo baletmeisterio pareigas.
1982 m. V. Buterlevičius surinko naują liaudies šokio klasę Vilniaus nacionalinėje menų mokykloje (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Tais pačiais metais, svarstant naujos „Lietuvos“ ansamblio programos kūrimą, išnagrinėjęs žinomos etnologės Pranės Dundulienės knygą apie ankstyvųjų amžių žemės ūkio darbus, papročius ir apeigas, pasiūlė istorinio lietuviško kostiumo idėją ir naujosios programos pavadinimą „Rugio giesmė“. Kostiumus kūrė dailininkai Regina Songailaitė ir Juozas Balčikonis, muziką – kompozitoriai Bronius Kutavičius, Vytautas Juozapaitis ir Algirdas Bražinskas, koncerto choreografiją ir dainų inscenizacijas – V. Buterlevičius. 1985-ųjų vasarį įvyko šeši premjeriniai koncertai Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Šios programos kostiumai ir kūriniai sėkmingai naudojami ir šiandien (vokalinė-choreografinė kompozicija: pirma dalis „Žolytėla rūta“, antra dalis daina-žaidimas „Išbraidžiojau raseles“, šokiai „Sutarjela ta-ta-to“, „Gegula“, „Rytelis“, „Starkus“, „Malstuvės“, „Sėtuvėlis“, vokalinis-choreografinis vaizdelis „Naktigonė“, šokiai „Talkininkų siaustinis“, „Šienpjoviai“, „Oi, tai pakorėm suplaukėles“, vokalinis-choreografinis vaizdelis „Rugio giesmė“).
V. Buterlevičius – daugkartinis masinių renginių bei koncertų režisierius ar baletmeisteris, 1975 m. ir 1980 m. – Lietuvos dainų švenčių Ansamblio vakaro baletmeisteris, o 1985 m. ir 1990 m. – vyr. baletmeisteris, 2007 m. Šokių dienos vyr. baletmeisteris. 1987 m. ir 1997 m. jam patikėtos Moksleivių dainų šventės Šokių dienos, 2012 m. Ansamblių vakaro „Tai gražiai, gražiai mane augino“ ir 2016 m. „Koks gražus tavo veidas, gimtine“ scenarijaus autoriaus, meno vadovo ir vyr. baletmeisterio pareigos. Dainų šventėms jis pritaikė per dvi dešimtis šokių.
Dar dirbant valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, Juozas Lingys skatino V. Buterlevičių kurti. Neužmirštamos akimirkos kuriant naujas ansamblio programas, aktyvus dalyvavimas kūrybiniame procese kėlė didelį V. Buterlevičiaus smalsumą. Tai matydamas, tuometinis ansamblio vyr. baletmeisteris J. Lingys dažnai pasiūlydavo nueiti į tautosakos rankraštyną ir pasiknaisioti senuosiuose užrašuose. Visa tai kėlė dar didesnį domėjimąsi šokamuoju folkloru, dar tada užsirašyta liaudies šokių folklorinė medžiaga praverčia ir šiandien. Tačiau kūrybinį darbą V. Buterlevičius pradėjo tik 1977 m., būdamas Kauno politechnikos instituto studentų liaudies ansamblio „Nemunas“ vyriausiuoju baletmeisteriu (1978–1979). Ansamblio programai „Nemuno duona“ sukūrė šokius „Kūmas eina“, „Martelė“, „Šeiris“ ir kt. 1978 m. ir 1980 m. dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ programoms sukūrė devynis šokius: „Alžbietėla“, „Bajorėla“, „Pranavada“, „Slinkis“, „Paruginis“, „Parvažiavo saulė“ ir kt. Minėtini kitiems šokių kolektyvams skirti „Lestinga“ (1979), „Gailingis“ (1981), „Rugio daina“ (1982) ir kt. Vėlesnė V. Buterlevičiaus kūryba skirta ansamblio „Lietuva“ programoms: programai „Rugio giesmė“ (1985) sukūrė 20 šokių („Žolytėla rūta“, „Gegula“, „Starkus“, „Naktigoniai“, siuitą „Rugio giesmė“ ir kt.), 1992 m. „Ein saulelė apie dangų“ programos Sekminių ir Joninių daliai – 13 šokių („Spirgutis“, „Vainikėlis“, „Jonpolkis“, „Pakeltinis“ ir kt.). 2000 m. programai „Iš protėvių šaltinio“ sukurti šokiai „Ratutoj“, „Šatabanas“, „Blusa“, „Dunda grindys“. 2004–2005 m. ansamblio programoms papildyti sukūrė folklorinio šokio „Šyvis“ sceninę kompoziciją (E. Čiplio muzika), šokius „Tu Lietuva, Tu mana!“, naujametinių spektaklių vaikams „Varna gelbėtoja“, „Besmegenio orkestras“, „Stebuklinga dėžutė“ ir daugelio kitų choreografiją. 2006-ųjų premjerai „Lietuviškos giesmės“ sukūrė didelės apimties vokalinius-choreografinius vaizdelius „Putinėlio žydėjimas“, „Rugiapjūtė“, „Alučio puota“. 2015 m. Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio 75-erių metų jubiliejinio koncerto „Oi, ant kalno, ant aukštojo...!“ scenarijaus autorius, režisierius ir vyriausiasis baletmeisteris, kai kurių šokių choreografijos autorius. Šio koncerto istorinei daliai, atspindinčiai Vilniaus universiteto įkūrimą, sukūrė vokalinio-choreografinio vaizdelio „Oi, ant kalno balta karūnėlė“ sceninę kompoziciją.
V. Buterlevičius sukūrė per 80 sceninių šokių, ratelių, choreografinių paveikslų. Išleido vienuolikos autorinių šokių rinkinį „Žolynėlis“ (2007). Jo kūryba pagrįsta giliu ir įvairiapusišku lietuviško folkloro pažinimu ir jo perteikimu scenizuojant lietuvišką tautinį meną patrauklia scenine forma.
Nuo 1960 m. V. Buterlevičus aktyviai dalyvauja ir visuomeniniame gyvenime, jis yra 1960 m., 1965 m., 1970 m. respublikinių dainų švenčių Šokių dienų vyr. konsultantas, 1975 m., 1980 m. ir 1985 m. respublikinių dainų švenčių, 1990 m. Lietuvos tautinės dainų šventės Ansamblių vakaro scenarijaus bendraautoris, meno vadovo pavaduotojas ir vyr. baletmeisteris, daugelio šokių choreografijos ir aikštės kompozicijų autorius; 1998 m., 2003 m. Pasaulio lietuvių dainų švenčių, 2007 m. Lietuvos dainų šventės, 1987 m., 1997 m., 2012 m., 2016 m. Moksleivių dainų švenčių, 1987 m. tarptautinio folkloro festivalio „Baltica“ scenarijaus autorius, meno vadovas, vyriausiasis baletmeisteris, 1979 m. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui skirto koncerto baletmeisteris, VI Baltijos šalių studentų dainų ir šokių festivalio „Gaudeamus“ baletmeisteris, 1987 m. Kauno miesto šokių šventės „Šoksim šokimėlį“ scenarijaus autorius, režisierius ir vyr. baletmeisteris, 1980 m. Maskvos vasaros olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos masinės kompozicijos bendraautoris, Lietuvos 200 šokėjų delegacijos vyr. baletmeisteris, 1981 m. tradicinės kaimo kapelų šventės „Grok, Jurgeli“ scenarijaus autorius, vyr. režisierius ir vyr. baletmeisteris.
V. Buterlevičius dėstė respublikiniuose šokių vadovų seminaruose, kursuose, skaitė pranešimus teorinėse konferencijose šokių klausimais. Dabar konsultuoja Vilniaus universiteto alumnų dainų ir šokių ansamblį „Jievaras“.
Už kūrybinį darbą V. Buterlevičiui skirta Lietuvos kultūros ministerijos 1-ojo laipsnio choreografijos premija (1985), vėliau tokiomis premijomis pažymėti šokiai „Slinkis“, „Gailingis“, „Gegula“, „Starkus“, „Žolynėlis“ ir kt. Suteikti Lietuvos nusipelniusio artisto (1978), Nusipelniusio meno veikėjo (1987) garbės vardai, tarptautinio šokių konkurso Brazilijoje garbės laureatas (1995), apdovanotas daugybe garbės, padėkos raštų, proginių medalių.
Kredo: „Ką darai, daryk gerai!“
|
