Kuo įsimintinas konkursas „Etninės kultūros šaltiniai. Žmogus ir gyvenamoji aplinka“?

Civilizacijos raidos sąlygojamoje urbanizuotoje visuomenėje į savo gyvenamąją patalpą – kambarį, butą, netgi namą – žmogus yra įspraustas tarsi unifikuota besielė būtybė. Išskyrus elementarų buitinį pabuvimą, su savo būstu jis tarsi niekuo daugiau nėra siejamas. Dabartiniam žmogui sunku įsivaizduoti dar palyginti taip neseniai mūsų protėvių, senelių ar tėvų jaustą esminį dvasinį ryšį su gyvenamąja aplinka – sodyba, namais. Kad toks ryšys iš tikrųjų yra buvęs, liudija dar menamų papročių, apeigų, liaudies tikėjimų nuotrupos. Tai mūsų etninė atmintis, niekuo nepakeičiamas kultūros paveldas.

Norėtųsi nors iš dalies sugrąžinti žmogui tikėjimą, kad jo namai – tvirtovė ir šventovė. Kad jis galėtų pasakyti: mano namai – vartai, slenkstis, šulinys, stalas, virš jo – šiaudinis sodas, krikštasuolė, krosnis, skujinė, juodasis kampas… Tai ir sodyba, sodas, laukas, dažnai sutinkami kaimynai. Ir tai, kas toliau: upė, kalnas, miškas, akmuo, kryžius. Tai iš chaoso išplėšta sukultūrinta erdvė, gebanti derminti žmogaus gyvenimą, sutelkti ramybę. Išskirtinių istorinių ar religinių, kalendorinių, šeimos, gamtos virsmų švenčių metu įprasti kasdieniai buities objektai, daiktai, atributai sušventinami juos įjungiant į apeigas. Pavyzdžiui, Kūčių duonos apnešimas aplink pirkią, rankšluosčio kabinimas pakūčioj per Velykas, kūdikio perdavimas per langą prieš vežant krikštyti ir kt.

Nesukultūrinta erdvė (kaimo pakraščiai, nedirbamos žemės, krūmynai, vietos, kur palaidoti žuvę nežinomi žmonės) apibūdinama kaip pavojinga, grėsminga piktųjų dvasių veikimo sfera, kitas pasaulis. Ji tradicinei kultūrai pažinti svarbi kaip senosios  mitologinės pasaulėžiūros atspindys, jau benykstantis ir reikalaujantis skubaus užrašymo.

Su gyvenamąja aplinka susijusias vertybes, jas „aplipusius“ papročius norėtųsi traktuoti ne tik kaip praeities reliktą, bet ir kaip dabarties aktualiją, kuri padeda žmogui siekti grožio ir dvasios darnos. Antra vertus, gyvenamosios aplinkos senovės aprašai duoda ir praktinę naudą. Taip atkreipiamas dėmesys į tradicinę architektūrą, jos dekoro detales, mažąją architektūrą, kraštovaizdžio paveldą, objektus, susijusius su archajiniais religiniais bei mitologiniais vaizdiniais. Panašių lokalinių vertybių sureikšminimas padidina ir turistų dėmesį aprašomoms vietovėms.

Aplinkos, pastatų, interjero, eksterjero etnografiškumas, išlaikęs (ar sukūręs) užkoduotus simbolius, sinkretinės, tradicinės kultūros ženklus bei turinį, yra nacionalinio kultūros savitumo atskleidimo pagrindas. Ne veltui vis dar „tebeeinant į Europą“ paplitęs posakis – mūsų kitokybė yra mūsų šansas. Tai ir daugybė kitų veiksnių, aplinkybių lėmė apsisprendimą atnaujinti Lietuvos liaudies kultūros centro jau anksčiau rengtą konkursą „Etninės kultūros šaltiniai“ teminei etnografinei, tautosakinei medžiagai rinkti. Paskutiniojo konkurso tema – „Žmogus ir gyvenamoji aplinka“. Kaip ir buvo sumanyta, tęsiant tarpdalykinių tyrinėjimų ciklą „Gimtis. Būtis. Mirtis. Pasaulėžiūros ir pasaulėjautos aspektai“ konkurso baigiamąja dalimi tapo tikslinė konferencija tuo pačiu pavadinimu „Žmogus ir gyvenamoji aplinka“. Kviestiniai konferencijos dalyviai teoriniu tiriamuoju bei taikomuoju lygmeniu apžvelgė žmogaus santykį su jo namais, buities daiktais, tėviške. Tikimės, kad pasibaigęs konkursas ir konferencija kultūros darbuotojams, pedagogams, visiems etnine kultūra besidomintiems žmonėms padėjo bent iš dalies susivokti žmogui artimiausioje aplinkoje, su jos daiktais, dekoru, koloritu ir su tuo susijusiais papročiais, tikėjimais, išlaikyti ir atskleisti amžių užkoduotus simbolius, tradicinės sinkretinės kultūros ženklus, nacionalinio savitumo palaikytojus ir laiduotojus.

Taigi sugrįžkime prie konkursui „Etninės kultūros šaltiniai. Žmogus ir gyvenamoji aplinka“ pristatytų etnografinių aprašų, trumpai apžvelkime jų turinį ir kai kurias juose išryškėjusias tendencijas ir prasmes. Buvo pristatyti 33 darbai. Aktyviausiai konkurse dalyvavo Pakruojo rajono kultūros darbuotojai, nuo jų nedaug atsiliko Kupiškio, Šilalės krašto pažinimo entuziastai. Kiek aktyviau įsijungė Molėtų krašto moksleiviai. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad didžiosios Lietuvos dalies rajonų kultūros darbuotojai konkursu nesusigundė. Konkursui pristatyti aprašai labai nevienodo lygio ir apimties. Pavyzdžiui, Reginos Lukminienės Kėdainių apylinkėse surinkta medžiaga vos sutilpo į 284 kompiuterinius puslapius, jos kalbinti pateikėjai įkalbėjo penkiolika garso kasečių, o aprašas apie Noreikonių kaimą (Pakruojo r.) – 7 rankraščio puslapiai. Vieni darbai stebina archajiškomis detalėmis, daiktų semantiškumą, kintančias reikšmes liudijančiais faktais, kiti įdomūs vien tuo, kaip savo krašto bei namų gerbėjas šiek tiek idealizuodamas pasakoja apie praeitį, išnykusius kaimus, gimtuosius namus, kaip moksleiviai per savo dar gana kuklią, kultūriškai menkai parengtą suvokimo prizmę bando apčiuopti ir suvokti senojo kaimo dvasią ir kas jiems kaimuose užtiktoje archaikoje įdomu.

Vertinant konkursui pristatytas medžiagas remtasi trimis pagrindiniais kriterijais:

1) kiek aprašuose žmonių gyvenamoji aplinka atsispindi kaip pastovi vienovė, suderinta su įvairiais prasminiais atspalviais. Kiek renkant medžiagą aptikta krašto ypatumus atskleidžiančių detalių, senųjų žodžių, tarmybių;

2) ar pateikėjų pasakojimuose galima atpažinti tuos laikus, kai dar nebuvo padalijimo į ženklų ir daiktų pasaulį, kai visi daiktai buvo ir ženklai, o ženklai – daiktai. Pavyzdžiui, vartai galėjo būti suvokiami ne tik kaip saugas nuo žvėries, svetimo gyvulio, bet ir ženklas – riba tarp savo ir svetimo. Tam tikru laiku vartai kaip ženklas dėl kai kurių apeigų, ritualų atlikimo gali tapti lemiančiu, pranašaujančiu namiškių likimą. Pavyzdžiui, merginos, atlikant Užgavėnes nuvalgytu kaulu padaužiusios į vartus, sužino, ar greitai ir į kurią pusę ištekės. Žarsteklis (kačerga) yra ne tik praktiškas krosnies rykas, – užėjus audros debesiui per ritualą jis tampa priemone ir ženklu, stabdančiu griaunamąjį audros poveikį;

3) kiek dar rusena mitinės sodybos, pastatų, šulinio, vartų, paribių, trobos vidaus kerčių, daiktų prasmės, kaip jos siejasi su namų dvasiomis, vėlėmis. Tam, kad galimi konkurso dalyviai išvengtų sauso aplinkos, daiktų aprašymo, per kultūros ir švietimo institucijas jiems pasiūlyti išsamūs klausimynai, pokalbį su pateikėju nukreipiantys į jo subjektyvų santykį su aplinka, į jį supančių daiktų ženkliškumo akcentavimą. Klausimynas iš dalies sąlygojo sąlyčio su anapusiniu pasauliu (būtent per namų objektus, buities daiktus) fiksaciją, mitologinio podirvio „užkabinimą“.

***

Kėdainių Mikalojaus Daukšos pagrindinės mokyklos kraštotyros būrelio vadovės Vaclovos Sadauskienės iniciatyva moksleivių pagal etnologės Reginos Merkienės anketą „Kūno švara, Skalbimas” surinkta medžiaga. Kalbėdami su pateikėjais, vaikai sužinojo apie jiems negirdėtus skalbimo rykus: šutintuvus, kubilus, geldas (ušėdkus), brūžes (skalbimo lentas), kultuves, lyginimo kočėlus, brūklius (rumbes), šarmą, muilo virimą ir pan. Sužinojo, kad nuo kandžių gynėsi gailiais, tabako, kanapių lapais, o kad drabužiai kvepėtų, į skrynias ar spintas dėdavo beržo, rūtų, mėtų, mirtų šakelių. Tai neatsiejama nuo artimiausios žmogaus aplinkos. Praktiškas pastebėjimas: „Kad dantys būtų sveiki ir baltesni, juos valydavo su druskos ir alyvų lapų mišiniu“. Aptikta ir tikėjimų. Pavyzdžiui: „Jeigu skalbiant pradėdavo lyti, tai sakydavo, kad mergos bernas nemyli, jei ištekėjusi skalbia – vyras nemyli“. Matyt, šiuo tikėjimu lenkiama prie moteriškos dalios, nes atliekamas moteriškas darbas. Moteriška dalia kadaise labai priklausė nuo vedybinės sėkmės. Nesėkmė asocijuojasi su ašaromis, o ašaros – su lietaus lašais. „Merginos prieš Sekmines trinkdavo vyrams galvas, kad geriau plaukai augtų“ (ko gero, vyrams labiau rūpėjo, kad nenupliktų). Sekminės – augalijos vešėjimo metas. Vienas iš šios šventės simbolių – beržas, kurio vislumas, augumas, šakotumas žmonių vaizduotėje buvo susiejamas su plaukais. Panašumo, perdavimo magijos dėka nematomi beržo impulsai, manyta, teigiamai veikia plaukus. Todėl šventasis Sekminių laikas, jo atributai labai tinkami asociatyviniams veiksmams, nulemiantiems gerąsias plaukų savybes. Vilniaus apylinkėse iki šių dienų tikima, kad per Velykas ar Sekmines atsistojus po svyruokliu beržu geriau augs kasos. Šių apylinkių kaimuose berželiai tebestatomi abipus durų, o išdžiūvusios jų šakelės ir lapai naudojami plaukams plauti. Tokios neįprastos merginų pareigos (trinkti galvą vyrams) paaiškinimas irgi grindžiamas panašumo ir kontaktinės magijos poveikiu – merginų plaukai juk dažniausiai ilgi, todėl gali paskatinti ir vyrų plaukų augimą. Viskas taip natūraliai susieta ir paprasta. Mokiniai, rengdami šį darbą, apklausė ganėtinai jaunus žmones. Dešimtmečiu anksčiau tema „Kūno švara ir skalbimas“ būtų buvusi dar gausesnė, be pasitaikančių tiesmukų aiškinimų.

Pakruojo r. Rozalimo vidurinė mokykla pristatė dvyliktokės Justinos Dikšaitės ir mokytojos Ksinijos Kalvelienės darbą apie nykstantį Valainių kaimą. Šis kaimas įdomus tuo, kad drauge su lietuviais jame gyveno ir sentikių šeimos. Matyt, žodis „nykstantis“ nulėmė, kad kaimo aprašymas kupinas graudulio. Profesionaliai sudaryti kaimo planai, informatyvios senosios ir pačios moksleivės darytos fotografijos. Justina užfiksavo kaimo liekanas. Pavyzdžiui, nugriuvusio namo siena, tušti aviliai apleistame sode, o senosios nuotraukos prisodrintos gyvybės ir informacijos apie pokarinio kaimo gyvenimą, papročius. Šis darbas vertintinas kaip nykstančio, skirtingas etnines tradicijas derinusio kaimo aprašymas, kuriame vykęs tradicinis gyvenimas atskleistas per nostalgišką mūsų laikų moksleivės įspūdį, nuotaiką. Tai geriausias darbas iš visų pateiktų moksleiviškų aprašų.

Molėtų r. Suginčių vidurinės mokyklos moksleivė Aistė Aniukštytė (vadovė Zita Klimanskienė) tiesiog nuoširdžiai pasikalbėjo su 1923 m. gimusia moterimi. To užteko, kad per kadaise buvusio kasdienio gyvenimo buitį atsiskleistų etninei kultūrai būdingos pasaulėjautos blyksniai. Kūčių šienas po stalu būdavo skiriamas pailsėti ateisiantiems avinėliams. Tai užuomina į neseniai šiuose kraštuose nunykusį paprotį per Kalėdas pakiemiais vaikščioti „avinėliais“. (Vyrai, vaikai eidavo per sodybas bliaudami avinėlių balsais. Pasibelsdavo po langu ir šeimininkams atsiliepus pabliaudavo kaip avinėliai ir padainuodavo, pasakydavo linkėjimų). Darbas papildytas daugiau informacijos apie aprašytus reiškinius suteikiančiomis nuotraukomis.

Molėtų gimnazijos moksleivė Jolanta Stankevičiūtė (vadovė Virginija Petrauskienė) atsiuntė kursinį darbą, kurio tema „Kaimo sodybos“. Tai kelių sodybų techniniai aprašai, bet į objektų semantiką nesigilinta. Akcentuojamas tik vienas tikėjimas, kai išnešus iš namų mirusįjį ant stalo dedama duonos ir druskos. Tai aukojimo vėlei liekana baiminantis, kad išeidama ji neišneštų namų skalsos.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio vidurinės mokyklos (Šilalės r.) aštuntokai aplankė gretimų apylinkių kryžius, koplytėles ir aprašė jų istorijas. Daug nuotraukų, moksleivių piešinių. „Linksmas“ medžiagos apiforminimas.

Kraštotyrininkė, Obelyno (Šilalės r.) pagrindinės mokyklos mokytoja Zuzana Kelpšienė aprašė Varsėdžių kaimą. Vienas tikėjimas tikrai vertas dėmesio: „Statant gyvenamąjį namą meistras viduryje trobos užkurdavo mažytį lauželį, kad namuose nebūtų parazitų“. Šiuo atveju siekiama, kad suveiktų apvalomoji ugnies galia.

 Kupiškio rajono kultūros darbuotojai, bibliotekininkai konkurse dalyvavo gausiai (matyt, dėl viešosios bibliotekos vadovų raginimų), bet formalokai. Galima būtų pagalvoti, kad tai kraštas, kuriame archajiškesnių papročių, tikėjimų jau neįmanoma aptikti, jei ne Linos Daukšienės konkursui atsiųsta medžiaga. Keli pavyzdžiai apie artimiausios gyvenamosios aplinkos semantiką: „Nešant pakrikštytą vaiką durys kuo plačiau atidaromos, kad vaiko gyvenimas būtų platus ir slaunas“. „Jei vaikas mirė, tai nešant iš gryčios karstą pirmas išeina tėvas, kad kiti vaikai nemirtų“. Tai tarsi pareiga pirmam susidurti su aukų tykojančiomis mirties dvasiomis ar vėlėmis, atėjusiomis pasitikti „savojo“. „Jei Velykų lalaunykai pasišokėdavo aukštyn ir pasiekdavo pirmą balkį pirštais, galėdavo eiti prie antrojo ir t. t.“. Tokiu veiksmu tarsi atkoduojama svetima erdvė (papasakojo Danutė Šapranauskaitė, g. 1936 m. Naujikų k., Rokiškio r.). Medžiagoje apie darželį aprašytas paprotys, kad tam, jog karvė pasikeltų jaučiuos, kepdavo kepaliuką duonos, į kurio vidurį įdėdavo rūtų. Šį kepaliuką sušerdavo karvei. Rūtos šiuo atveju – meilės simbolis, jos pasitarnauja ūkio gerovei. Apie Pandėlį buvęs paprotys pavalgius Kūčias šiek tiek maisto palikti nakčiai. Įdomiausia, kad maistas buvo pakišamas po šienu ir vėl užklojamas balta staltiese. Tai akivaizdžiai siejasi su vėlių sugrįžimo į savo namus tikėjimais (Zofija Laurinonienė, g. 1929 m. Abelių k., Rokiškio r.). Įdomus pasakojimas apie žalčius. Trumpa ištrauka: „Pečėliuj, soko, gyvano žaltys. (…) tai girdėjau, kad žaltys buvo apsigyvėnįs pečėliuj. Išlenda, skaitos, iš pečėliaus. Nieko jis žmogui nedoro, bet jis su lėžuvėliu va tėp laižo, loka… Žmogus valgo sriubų ar pienų, tai žaltys kiša lėžuvį laižyt iš bliūdo. Tai taukš, soko, šaukštu par golvų žalčiui, tai tas atsitraukia ir vėl slenka, vėl laižyt…“. Arba: „…mano baba sokė, kad seniau unt aukšto masdavo duonos kumpėlį, kai prariekdavo bokanų“. (…) „Užlipus palapan raikia pėržegnot, kad nebūt šitų piktų dvosių, arba poterį sakalbat…“ (Ona Totorienė, g. 1926 m. Drūlėnų k., Kupiškio r.). Abu papročiai nusako, kad namo palėpė buvusi ypatinga vieta, kurioje būna apsistoję namų dvasios, jas reikėjo pamaloninti duona ir malda. Tai mitologinius laikus siekiantys tikėjimai. Nuosekliai aprašytos sodybos.

Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro kraštotyros specialistė Aldona Gedvilienė aprašė Lembo kaimą (Kvėdarnos seniūnija). Profesionaliai, vaizdžiai apžvelgta kaimo (sodo) ir šiek tiek tolimesnė aplinka. Nepatingėta nuodugniau pasidomėti, todėl atrasti ir maro kapeliai, alkakalniai, ąžuolai, prie kurių kūrenta šventa ugnis, pagoniško kulto laikus menantys akmenys. Papasakota Drungeliškių šventavietės legenda, lemianti tai, kad ir dabar žmonės gydosi šios vietos šaltinio vandeniu.

Nebuvau girdėjusi apie šioje medžiagoje aprašytas piemenų ir naktigonių būdas, skirtas apsisaugoti nuo lietaus ir papramogauti. Jos buvę trijų rūšių. Susipykę piemenys vieni kitų būdas padegdavo. Užsimenama apie bendrą kaimo šienapjūtę. Nubungų (pabaigtuvių) metu merginos pagrobdavo vaikį ir, uždariusios alkieriukyje ar klėtyje, laikydavo tol, kol tas pažadėdavo grėbliui sudėti naujus dantis. Uždaroma būtent „moteriškoje“ teritorijoje, bet išnaudojant vyriškų darbų laiką. Tai dar vienas pailiustravimas, kad Žemaitijos merginos buvo labai iniciatyvios pritaikant tikėjimus, susijusius su draugystės, vedybų prasmėmis. Piemenų būdos, alkieriukas, klėtis minėtų tikėjimų kontekste – ne kas kita kaip ženklai, senųjų ritualų liekanos, nusakančios gyvenimiškas vienos ar kitos socialinės grupės nuostatas. Šilalės krašte ilgiau nei kur kitur išsilaikė toks paprotys – baigus trobesio statybą (pabaigtuvės ten vadinamos kazelinėmis) ir norint pagerbti ypač gerą meistrą talkininkai iš medžio pagamindavo kirvį, pjūklą, kaltą ir pan. Užkeldavo juos ant karties vietoj pabaigtuvių vainiko. Tai anų laikų atgarsiai, kai ko nors naujo gaminimą lydintys ritualai buvo svarbiau už gamybos technologijas, medžiagas…Netinkamai pagaminus daiktą, pastačius nepatogų gyventi namą kaltinami ne tiek meistrai, medžiagos, bet netinkamai atlikti sėkmę lemiantys ritualai.

Aprašyti sodybos medžiai. Vaizdingai pasakyta apie sodybą be medžių – „Stov laukūse kaap bamb“. Buvęs paprotys ant sodybos medžio kamieno žymėti vaikų ūgį. Tai negalėjo būti tik praktinis žymėjimas, nes medis auga ir iškraipo ūgio duomenis… Dar vienas pastebėjimas, kad miežius tinka sėti, kai obuolį jau galima per stogą permesti.

Užrašyta tikėjimų, susijusių su paribio, ežių (prastomis) žolėmis ir su darželio augalais. Pavyzdžiui: „Dagių, kurie augdavo galulaukėse, pūkų nuovirą duodavo vaikams nuo nemigos. Arba tuos pūkus padeginę kartu su šventintom žolėm aprūkydavo į drobulę susuktą vaiką, kad laumės nuo vaiko pabėgtų, netrukdytų jam miegoti“. Iš tautosakos žinome, kad dėl fizinių savybių (aštrių dyglių, įkyraus vislumo) dagys laikytas nelabųjų jėgų žole, jis dažnai kaltintas dėl ūkinių nesėkmių. Paplitęs tikėjimas, kad ūkyje atsitikus kokiai bėdai dagys sulenkiamas, prispaudžiamas akmeniu ir pažadamas paleisti tik tada, kai bėda jau pasitraukusi. Pasirodo, į puokštelę kartu su šventintomis žolėmis sudėtas jis sėkmingai baido piktas jėgas, atneša ramybę. Atbaidyti jis gali dėl aštraus dygumo. Gal šis tikėjimas asocijuojasi ir su dagio pūko lengvumu? Sakoma – lengvas kaip pūkas miegas.

Per Vainikus (Devintines) į bažnyčią nešdavosi rūtų šakelę. Ją vėliau namuose laikydavo už šventojo paveikslo. Šia šakele pasmilkindavo numirėlį. Pirmą kartą į laukus išleidžiant karves joms išvirdavo po klecką, į kurį įdėdavo ir pašventintos rūtos šakelę tam, kad karvių niekas nepakerėtų. Tai tikėjimai, susiję su atbaidančiomis rūtos savybėmis. Jie greičiausiai bus nulemti specifinio šio augalo kvapo. Įsimintina šio krašto gyvensenos detalė – per žiemą ant palangės pastatydavo puodą su įsodintomis rūtomis. Jas naudojo ir vaistams, ir vestuvėms.

Buvęs paprotys vynioti naujagimį į ten pat tėvo nusivilktus marškinius tam, kad vaikas mylėtų tėvus, neatitrūktų nuo prigimtinių šaknų. Apie tuos, kuriems nerūpi tėvų papročiai, kurie abejingi tradicijoms, sakoma: „Tie net vaiko į marškinius nevyniojo“. Kaip stipriai toks paprotys turėjo būti įsitvirtinęs gimtuvių apeigyne ir kaip šventai tuo tikėta… Marškiniai, dar šilti nuo tėvo kūno, naujai, dar labai pažeidžiamai gyvybei turėjo perduoti jėgų ir apsaugą įžengiant į šio gyvenimo sumaištį.

Užrašyta papročių, susijusių su namų vėlėmis: „Kūčių vakarą ant palangės statė uždegtą žvakę, kad dūšelės surastų kelią į namus. Jeigu netikėtai savaime atsidaro trobos durys – sakydavo: „Ačiū Dievui, jau dūšelė sugrįžo, surado sau vietą“. Šiuo trumpu sakiniu pasakoma, kad visai greta, bet metafizinėje erdvėje gali blaškytis mūsų artimieji. Jų ne tik nebijoma, jie laukiami. Su vėlėmis sietinas toks paprotys: šiaudiniuose soduose įtaisydavo žvakutes, kurias uždegdavo per didžiąsias šventes. Aptarta Aldonos Gedvilienės konkursui pateikta medžiaga sutilpo į 17 puslapių, bet ji suteikia daug įdomios, papildomos informacijos. Didžiausia darbo vertė ta, kad sugebėta atskleisti, kaip žmogaus santykis su sodybos, namų erdve reiškiasi dvasinėmis būsenomis ir kaip tai padeda (ar kenkia) kritinėse ar bent išskirtinėse gyvenimo situacijose.

Pakruojo rajono savivaldybės kultūros skyrius konkursui pateikė 7 etnografinius aprašus. Ona Builienė-Bluzmaitė aprašė gimtąjį Staškaviečių kaimą. Pasakodama apie pirties tradicijas, tikėjimą, kad negalima praustis ilgiau kaip iki 12 val. nakties, pailiustruoja primindama nutikimą, kaip viena mergina šito draudimo nepaisė. Tuoj po dvyliktos prisistatė jaunikaitis-kipšas ir atkakliai vedė ją šokti. Mergina gynėsi, kad basa negalinti šokti – jai buvo pristatyti gražiausi bateliai, pasiskundus, kad nedaili suknelė – buvo parūpinta. Mergina atsikalbinėjo, o velniukas pildė jos norus, kol gaidys neužgiedojo… Kaime buvęs paprotys kaspinais ir rankšluosčiu aprišti kryžių pažymint, kad jis dar nepašventintas. Taip kryžius pagarbinamas, pasveikinamas tarsi lauktas svečias. Asocijuojasi su vestuvių papročiu, kai jaunosios pusė įsega kaspinėlius su žolynėliu į jaunojo pusės svečių atlapus, pabrolius apriša rankšluosčiais. Be kitų tikėjimų, dar sakoma, kad nėščiajai negalima žengelioti per slenkstį, o kiekvieną kartą reikia atsistoti ant jo, nes kitaip vaikas gali gimti atbulas. Gražiai aprašytas darželis, kuris šiuose kraštuose tveriamas balesiukų (statinių) tvora. Pasirodo, kad apie darželį daug ką galima pasakyti dainos žodžiais. Pavyzdžiui:

Du jaunikaičiai keleliu jojo,
Prie to darželio abu sustojo.
Abu sustoję tarp savęs kalbėjo,
Tokio darželio dar neregėjo:
Čia ne darželis, o vienas vargas,
Jaunų mergaičių pagulių darbas…

Duodama suprasti, kad dainoje minimų jaunų mergaičių dienos miegas pridarė vedybinių keblumų, nes pagal darželio gražumą buvo sprendžiama ne tik apie merginos darbštumą, bet ir dorovingumą.

Zita Kapučinskienė apie jai artimą aplinką (Naujapamūšio kaimas, Pakruojo r.) irgi parašė ne tik koncentruotai, bet ir vaizdingai bei šiltai. Gerai rašyti sekasi tada, kai tekstą diktuoja autentiška patirtis. Apie mažą sodybą sakoma: „Griatka, kutiala, žabinėla, daržinėla i šulnels“. Įdomus pastebėjimas, kad, kol žmonės gyvena sodyboje, sakoma: „Diliūno gyvenimas“, o jei sodyba apleista, nykstanti – „Diliūnienė“. Jei kepdama duoną moteriškė nusidegina pirštą, tai nesikeikia, o pasako: „Amžiną atilsį“. Tai tikėjimo apie vėlių pakūtą namų židinyje liekana. Anksčiau Pamūšio apylinkėse (ir ne tik) moteris, užkūrusi krosnį, persižegnodavo ir pasakydavo: „Garbė Jėzui Kristui“. Tai archajiškiausius laikus siekiantis paprotys – ugnis sudvasinama, personifikuojama, su ja elgiamasi labai pagarbiai.

Paprasta, bet miela tradicija ant galinio gryčios lango padėti kryželį, šiuose kraštuose vadinamą mukela. Žinant, kad senųjų gryčių galiniai langai būdavo atsukti į ūlyčią, kuria praeidavo ir svetimi, tai suvoktina kaip sakrali priemonė, apsauganti nuo blogos prašaliečio akies, minties, žodžio. Be abejo, kaip kitoje Aukštaitijos dalyje nuo perkūnijos, audrų saugojo lazdyno, beržo, verbos šakelė, taip ir Pakruojo krašte mukelė „saugojo“ bei „baidė“ gamtos stichijas. Kita vertus, mukelė ant galinio gryčios lango lydėjo ir laimino išeinančius, praeinančius, ateinančius.

Magiškų poveikio būdų turi ir visai nesenas laidotuvių paprotys: „Kol karstą padirbdavo, mirusįjį paguldydavo ant stalo viršaus. Stalo viršų nukeldavo ir padėdavo ant dviejų zuslanų. Kol nebaščikas guli ant lentos, jis padėtas arčiau durų. Įdėjus į karstą, mirusysis jau atsiduria garbingoje gryčios kertėje. Stalas, ant kurio gulėjo numirėlis, paliekamas arčiau durų, ir jį apsėda giedoriai. Sugrįžus iš kapinių, nusiprausus rankas žmonės prieidavo prie stalo, ant kurio padėta mukelė, lėkštelė su stikliuku ir juodas kaspinas. Kiekvienas mukelę pabučiuoja, tada sėda prie tik staltiese uždengto stalo ir kalba poterius už mirusįjį. Po to ant stalo nešami valgiai.“ Atkreiptinas dėmesys į stalo vaidmenį šitame ritualizuotame paprotyje. Tai dar vienas stalo šventumo, jo, kaip šeimos vienytojo, akcentavimas ir po šeimos nario mirties.

Ir dar vienas man negirdėtas pastebėjimas – į surūgusį alų įmerkus vyšnios šakelę, jis pasidaro nerūgštus, jį galima gerti.

Pakruojietė Liucija Brazdžionienė aprašė Rozalijos Vaitekūnaitės sodybą. Aprašė ne tradiciškai, o atskleisdama nuomininkės (kvaterantės) ir šeimininkės santykį. Labai platus temų ratas, jas trapiu praeities siūleliu sujungia kambario nuomotojos ir šeimininkės būdo nusakymas, jų likimo posūkiai, kasdieniai, paprasti darbai, pasamprotavimai gyvenimiškomis temomis. Pavyzdžiui: „Kiekvieni namai, sakydavo ji, turi savo laimę. Netgi kiekvienas žmogus turi savo laimę. Kur tik jis, ten ir laimė eina. Subardavo Razytė mus lakstančias visu greičiu pro duris. Duris liepdavo darinėti iš lėto, kad laimė suspėtų kartu ir išeiti, ir sugrįžti. Perspėdavo netrankyti durų, kad laimei pirštų neprivertume…“. Aprašytoja kasdiene rutina, asmeniniais potyriais sugebėjo nieko perdėm nesureikšmindama, neidealizuodama prisiliesti prie daugybės žmogaus aplinkoje esančių daiktų: „Prie mūriuko stovėjo šeimininkės lova aukštais galais, kuriuos puošė ištekinti bumbulai. Lova medinė, nedažyta. Lovos apačia – medinis rėmas, išpintas virvėmis, ant jų šienikas, prikimštas šiaudų. Ant čiužinio didelė, pailga pagalvė – pašoninė… Klodavo lovą gal po kokio pusvalandžio. Pirmiausia iškedendavo pašoninę, išpurtindavo ir vėl uždėdavo paklodę, ant jos užklodavo perpus sulenktą antklodę, užklodavo namuose austa kapa. Jų turėjo dvi – juodą su oranžiniais ir su raudonais raštais“. Darbe esama ir smagių piešinėlių.

Ta pati Liucija Brazdžionienė užrašė senojo Šukonių kaimo gyventojų atsiminimus. Vėlgi kaimo kasdienybė tampa etnografiniu ir meniniu tekstu: „Baisiausia vieta sodyboje – jauja. Jauja – velnių buveinė. Kažkas matęs ten velnią, per jaujos kertę siena lipantį, kažką velnias kvietęs į jaują pypkėmis mainytis… Janinos Kanišauskienės mama kartą eina pro jaują ir girdi iš ten garsų juoką. Žvilgterėjo pro durų plyšį, kad bernai nusimovę savo šiurkščias naminio audimo kelnes linų mintuvais minkština – leidžia jas per minamosios volus. Vieni mina, kiti juokais leipsta”. Nuosekliai suręstame tekste kaip reti intarpai sublizga senų ir prasmingų papročių detalės. Pavyzdžiui: „Mergaitės, eidamos į bažnyčią, nešdavosi ir smulkų žolynėlį. Juos sudžiovindavo, per Velykas pašventindavo, o per Sekmines sudegindavo ir apsmilkindavo karves, kad nesirgtų“. Arba: „Ant stalo pakojų susodindavo vaikus ir prisakydavo jiems toliau pakojų nežengti, nes pagaus maumas“. Stalo pakojai ne tik sutvirtina stalo konstrukcijas, patogu ant jų susidėti kojas, bet jie ir kaip apsauginis ratas saugo nuo mitinių, ne visada palankiai nusiteikusių būtybių.

Iš Suvalkijos atkeliavo trys darbai. Matyti, kad pagrindinis postūmis dalyvauti konkurse – jausmai gimtiems, kažkada paliktiems namams, mylėtiems žmonėms. Prisilaikyti konkurso nuostatų geriausiai pavyko Onai Arminienei (Kazlų Rūdos savivaldybė). Jos pateiktas detalus gimtosios sodybos aprašymas – be perdėto buvusių namų kaip šventovės aukštinimo. Puikios iliustracijos. Prasminis aplinkos daiktų krūvis atskleidžiamas netiesiogiai, tai paaiškėja iš nuoseklaus pasakojimo. Pavyzdžiui, kalbant apie darželio žolynus sakoma: „Kai augau, buvo mada kiekvienai mergaitei einant į bažnyčią rankose neštis gėlių bukietus, į šukas prismaigstyti rūtų. Vieną kartą grįžtant iš bažnyčios ėjome visas pulkas su gėlėmis. Viena mergina gėlių neturėjo. „Elzbietėle, kodėl tu be bukieto?“ – paklausė viena. „Aš neturiu teisės gėlės į rankas paimti“. Ji neištekėjusi augino sūnų…“ Įdomus krikštynų paprotys stubos duris apkaišyti žolynais. Tai asocijuojasi su kažko brangaus laukimu, panašu ir į Sekminių tikėjimą užkišti už durų staktos berželių laukiant šventos dvasios, kuri namams atneša malonių. Per krikštynas būtent į duris sudaužoma lėkštelė – į duris „įmušamas“ vaiko vardas. Galėtų tai būti ir tam tikra naujo šeimos nario įvesdinimo į namus apeigos liekana. „Kai namuose kas nors mirdavo, ant visų vagių, kur tik galima kabinti, prikabindavo rankšluosčių“. Tai labai senas paprotys. Tautosakininkai rankšluostį (kaip simbolį) sieja su kelione, su virsmo situacijomis. Pati pateikėja paprotį per šermenis kabinti rankšluosčius aiškina, kad tokiu laiku namuose renkasi kitų šeimos mirusiųjų vėlės. Jos slepiasi po rankšluosčiais. Vertas dėmesio posakis: „Pečių dabina dėl svečio, o kerčią dėl ubago. Svečias sėdėdavo kerčioje ir matydavo pečių. Ubagas sėdėdavo prie pečiaus ir matydavo kerčią.“ Tai ne tik posakis, bet ir elgetos kaip kažkada po žemę vaikščiojusio Dievo įvaizdžio atšvaitas. Žinoma, kad Suvalkijoje buvę labai turtingi rugiapjūtės papročiai, todėl suprantama, kad pateikėja prisimena paprotį pabaigtuvių pėdą parnešti į stubą, statyti viduryje aslos ir apie jį šokti tam tikrus ratelius, dainuoti dainas. Tai naujos duonos pagerbimo apeigos.

Iš kito Lietuvos pakraščio – Kretuonių k., Švenčionių r. – atkeliavo labai panašaus pobūdžio, kaip ir suvalkietės Onos Armalienės, prisiminimai apie vaikystės namus. Teksto autorė Genovaitė Terlikovska unikali tuo, kad gyvendama gana toli nuo gimtinės, Vilniuje, sugebėjo išsaugoti ne tik prisiminimus, bet ir autentišką tėvų namų aplinką. Senieji pastatai, namų erdvę tikslingai užpildę daiktai – ne praeities atributai, dekoracijos, bet ir dabar naudojami pagal jų tikrąsias funkcijas. Išryškėja visai kitoks negu kitų autorių, aprašančių senovę, santykis su namais. Vis dar gyvendama (kad ir ne kasdien) etnografinėje aplinkoje, autorė senovinių daiktų nefetišizuoja, juos mato praktiško naudojimo aspektu. Pasakojimo skyriai, artimiausios aplinkos objektai jungiami siužetine ten gyvenusių žmonių darbų, švenčių aprašymo linija. Pavyzdžiui: „Bobutė sako: „Jau po Jonui – žolynai dabar geriausi. Eisme telėdnykan, ti diedukas ryti šienavo, tai kmynų tu iš pradalgių pritųsysi“. Ji pasiėmė dar kastuvą ir mes iškeliavom. Tuoj už tuino, skersai telednyko, storiausiais pradalgiais tįsojo dar pasipūtusi šviežia pievos žolė iki pat pirties. Prie pirties, po beržais, bobutė paklojo maišą, pasodino Onutę ir liepia man saugoti. „Dabok, aš prie šieželkelės prisirinksiu oškanagių, cia yra ir valerijonų – šaknų prisikasiu, ė tu paskui iš pradalgių – vėjapūtinių, kmynų…“ Paskui mes ėjom toliau, už pirties – ažudaržėn ir čia rinkom čiobrelius, o pakrūmėse palei Kolkos balą šepetelkas rovėm. Visus žolynus bobutė padžiovė ant pirkios, tik valerijonus pirkioj, aukštai, kad katinai nepasiektų…“  Kaip per bobutės žoliavimo tradiciją vaizdžiai ir informatyviai nupiešti artimiausios gyvenamosios aplinkos fragmentai! Išlaikoma etninei kultūrai būdinga nuotaika, gimtinės jausena. Aprašymas perskaitomas vienu ypu – kaip geras apsakymas.

Regina Lukoševičienė, dirbanti Dubičių (Varėnos r.) bibliotekoje, paklausinėjo Marijoną Skamarakienę, g. 1932 m. (dargi visai neseną!) ir atsiuntė turiningą medžiagą. Jei dar būtų pakalbėta su pora ir vyresnių žmonių, apie geresnius aprašus nereikėtų nė svajoti. Tiesiog pateiksiu kelis tikėjimus, susijusius su namų aplinka ir daiktų simbolika. Pavyzdžiui:

Namas. „Nestatė namo ant seno kelio, nes daug žmonių praeita, tarp jų ir blogų…“

Šulinys. „Po gimdymo, kol neįvesdinta, moteris neturėjo teisės eit prie šulinio. Jei nėščia moteris semdama vandenį jo nulieja į šulinį – iš vaiko burnytės smirdės. Iš jaunosios pėdos reikia pasemti žemių ir įmesti į išdžiūvusį šulinį – ji neturės vaikų“.

Vartai. „Svarbiausi dideli vartai, nes pro juos važiuoja svotai. Per Jurgines kabindavo spyną ant didelių vartų. Per Kūčias bernai nukeldavo didžiuosius vartus ir užremdavo merginų, ant kurių pyko, duris – neištekės. Pirmą kartą nuprausus mergaitę vandenį išpildavo prie vartų stulpo ar ant akmenų, kad būtų stipri. Jei nerimta moteris pradeda rimtai gyvent su kokiu vyru, tai sakoma, kad ji jau nuomentą pakorė ant vartų“. Kaip paaiškinti tokį pasakymą, nežinau. Nuomentas – netinkamas poelgis.

Kryžius. „Būdavo statomas su slanksteliu, kad pakabint drobinę prijuostėlę. Kryžius nė kiek nebūdavo be žiurstelio.“ Gerai žinomas tikėjimas apjuosti kryžių apžadų prijuostėlėmis, kurių juosimo prasmė aiškinama kaip moterų, norinčių susilaukti vaikų, auka Tačiau privalomas „slankstelis“, prijuostėlės būtinumas kelia ir kitas šio tikėjimo prasmių versijas.

Durys, stakta. „Kai vaikas suserga, tai jo ūgis staktoje pažymimas kryželiu. Jei kryželį praauga – viskas gerai. Jei Kūčių vakarą kas nors iš lauko pusės atidarė duris, tai reiškia tų namų merginoms palinkėjo ištekėt. Jei pačios durys atsidarė, tai reiškia, kad sugrįžo tų namų mirusiųjų sielos. Kartais (dažniausiai moterų) sielos sugrįžta į namus ir neišeina. Reikia atidarinėt visas namo duris, pereit per visas duris su degančia verba. Meldžias ir prašo, kad išeitų“.

Stalas. Per Kūčias viduryje stalo pastatydavo indą ir įdėdavo po truputį visų patiekalų“. Tai akivaizdžiausia aukojimo namų dvasioms liekana.

Geroji kertė. „Buvo joje pritaisyta kampinė lentynėlė, ir per didžiąsias šventes ant jos dėdavo dubenį su valgiais. Per Jurgines ant jos dėjo šventintų kiaušinių, pinigų, kad gyvuliai gerai sektųsi“. Šie tikėjimai tik paryškina gerojo kampo arba pakūčios svarbą. Tokie tikėjimai atskleidžia aplinkos daiktų simbolinių prasmių lauką, ko labiausia ir siekta rengiant konkursą „Žmogus ir gyvenamoji aplinka“. Išskirtiniame laike įprasti kasdieniniai buities daiktai ir atributai sakralizuojasi, tampa įvairaus bendravimo tarpininkais tarp žmonių, dvasių, dievų.

Elenos Žilinskienės, Tiltų kaimo (Trakų r. ) bibliotekininkės, darbas taip pat vertas dėmesio, nes šalia smulkaus buities daiktų praktinių funkcijų, formų, reikšmės aprašymo pateikti ir su jais sietini tikėjimai. Parinksiu ir skaitytojams pristatysiu tik keletą:

Kelias. „Kaimo merginos, priskynę rūtų, prieš važiavimą į bažnyčią jas paduoda jaunajai. Važiuodama į bažnyčią, ji jomis barsto kelią, kad ir kitos kaimo merginos ištekėtų“. Šiame paprotyje veikia du (rūtos, kelias) aiškūs, vedybiniuose tikėjimuose paplitę simboliai.

Namas. „Uždėjus ant akmenų pirmą vainiką, meistras būsimos pakūčios vietoje sukuria ugnį. Jeigu ugnis dega lygiai, ramiai – namui vieta tinkama. Jei ugnis tarsi nešiojama, šeimininkui meistras patardavo namą statyti kitoje vietoje. Nepaklausius name gyventi nesisekdavo“. Būtent ugnis pranašauja ateitį. Kuriama pakūčioje, kuri, pagal tikėjimus, – švenčiausia ir svarbiausia namų kertė, dažnai įvardijama kaip dvasių buveinė. Atrodytų, kad būtent jos duoda ženklą žmonėms, kaip elgtis.

Pakūčia – krikštasuolė. „Užkasa priėmėja „vaiko maišelį”.

Slenkstis. „Jaunoji, prieš įžengdama į vyro namus, atsistoja prie slenksčio ir verkauja: „Oi bijau, bijau žengti per jovaro slankstelį, / Kad nenukrėstau savo kresno stogelio, / Kad nenukristų nuo glotnios galvelės rūtelių vainikėlis…“ Iš kitos pusės paraginus: „Ženk, ženk, nebijok“, peržengia slenkstį“. Slenksčio kaip ribos svetima – sava simbolika aiški. Rauda pasakoma, kad kitoje erdvėje mergina labiausiai nesaugi jaučiasi be savo laisvės, nepriklausomybės ženklo – rūtų vainiko. Be rūtų vainiko ji ne tik įžengia į kitą erdvę, bet ir į kitokį, jau brandžios moters, būvį.

Lova. „Toje lovoje, kur gulėjo mirusysis, reikia padėti duonos ir druskos, įvyniojus į jo drabužius. Išnešant karstą iš namų reikia tuos drabužius išnešt į lauką ir iškratyti. Duona ir druska iš namų neišeis“. Tai įsiteikimo vėlei auka.

Šeduviškės Emilijos Brajinskienės etnografinis aprašas ypač vertingas. Nuosekliame pasakojime apie žmogų supusią aplinką nerasime tiesmuko dalijimo į daiktus ir ženklus, nors tai ir būdinga šiuolaikinei visuomenei. Tradicinės kultūros erdvėje visi daiktai – ženklai, o ženklai – daiktai, t. y. kiekvienas daiktas naudotas ir pagal savo tiesioginę paskirtį, ir rituališkai. Pavyzdžiui: „Durys. Nuo blogų akių gydė perpiltu per klemką vandeniu. Suvilgo skudurėlį į tokį paskirtą vandenį, apvalo juo vaikelį ir palieka tą skudurėlį ant supuvusio kelmos“. Pirmoji mintis, kad perplauto vandens stebuklingumą lemia tai, kad durų klemką liečia daugybė rankų. Į ją „suėję“ daugybės žmonių rankų gyvybinė jėga. Tai padeda nugalėti piktų jėgų kerus. Supuvęs kelmas, be kita ko, gali būti siejamas su pabaiga – per jį nusibaigs ir kerai, ir negalavimai.

Stalas. „Reikalui esant supančiodavo stalo kojas, kad vagims būtų supančiotos kojos ir rankos ir jie arklių nepavogtų“.

Slenkstis. „Jei į slenkstį įkalsi uknolį, tai tuose namuose gims pavainikis. Jei kas norėdavo pakenkti šeimynai, tai paslapčia į slenkstį įkaldavo vinį. Apžavėtą vaiką reikia pernešti per devynis slenksčius ir apžavai prapuls“.

Balkis. „Vėlės įsitaiso tarp beržo šakelių, balkių plyšiuose. Apieravojant už dūšias sakoma: „Apiravoj už tas dūšels, katros landžiodamos per beržo šakelas akelių neišsibada“. Klėty po balkiu gyvena giltinė”. Kodėl po balkiu?

Daržas. „Pirmą kartą nuprausus mergaitę vandenį išpildavo darže prie aguonų, kad graži būtų. Jei žiema, tai vandenį tiesiog išpildavo darže, o pavasarį toje vietoje pasėdavo aguonas“. Ar tai siejasi su išskirtiniu šios daržo kultūros žiedo grožiu, ar per jos narkotines savybes likimą bandoma palenkti mergaitės naudai? Tokių „perliukų“ Emilijos Brajinskienės gyvenamosios aplinkos aprašuose daugybė. Kiekvienas daiktas pateikiamas kaip mažas langelis į praeitį, kur jie buvę jeigu ne likimo lėmėjais, tai bent gebantys jį pakoreguoti.

Konkursui pateiktai medžiagai ypatingos vertės ir žavesio prideda E. Brajinskienės gyvenimo patirtis, nuojautų galia, stiprus charakteris, savitas požiūris į šį ir aną pasaulį.

Kėdainių krašto muziejus pristatė Reginos Lukminienės surinktą kraštotyrinę medžiagą. Konkurso „Etninės kultūros šaltiniai. Žmogus ir gyvenamoji aplinka“ vertinimo komisija pripažino, kad tarp visų pristatytųjų tai ne tik gausiausia, bet ir vertingiausia medžiaga. Tai autentiški atsakymai į daugiau kaip šimtą klausimų apie tai, kas mus supa. Iš pokalbio su pateikėjais atsiskleidžia iš chaoso išplėšta, sukultūrinta gyvenamoji erdvė su smulkiausiomis simbolinėmis daiktų prasmėmis ir pakraščiai, paribiai, kur šeimininkauja jėgos, esančios už žmogaus pažinimo ribų. Vertingiausia aprašų dalis iliustruoja dabar dar gyvenančių žmonių tam kraštui būdingą neįtikėtinai archajinį santykį su namais per tikėjimus, kad mirę saviškiai sunkiai skiriasi su jiems įprasta aplinka, todėl kurį laiką jie būna vienoje ar kitoje namo kertėje. Dažniausiai vėlės aptinkamos šalia krosnies, užkrosnyje ar pačioje krosnyje: „Užkuri sekmadienį anksti rytą pečių – tuose namuose buvo miręs nekrikštytas vaikutis mažas – pamatė tarp malkų, kad klūpi ugnyje susidėjęs rankutes vaikutis“. „Buvo kaimynų mirus uošvienė. Reikia duoną kept, žiūri, kad uošvienė po pečiu sėdi…Tin jin tik priešiais padeda kelis pagaliukus, ka ją nekaitint… Ta marti visus metus taip saugo jos duoną kept. Kartą reikia duoną kept, miego užsinorėjo, net silpna pasidarė. Į lovą atsigulė. Uošvienė priėjo, pabučiavo ir sako: „Ačiū, kad tu mane nekankinai“… Trobesių plyšiai irgi tiko kenčiančioms dūšelėms: „Jei pro plyšį švilpia, sakydavo, dūšia kankinas, reikia už ją sukalbėti poterius. Plyšiuose dūšios gyvena“… Panašių vertingų, daugiareikšmių tikėjimų Reginos Lukminienės pastangomis į archyvų lentynas atgulė šimtai. 

Nepaminėti darbai nutolę nuo konkurso nuostatų reikalavimų. Vis tiek ačiū visiems dalyvavusiesiems. Esminis konkurso rezultatas tas, kad jis parodė, kiek įdomios ir vertingos medžiagos net ir keičiantis gyvenimo būdui bei vertybėms dar galima užrašyti. Etnografiniai aprašai kasmet įgauna vis didesnę vertę.

CURRENT ETHNIC AFFAIRS

Highlights of the competition Ethnic Culture Sources. Man and his Living Environment.

Nijolė MARCINKEVIČIENĖ

     Nijolė Marcinkevičienė reviews the best of the material submitted by secondary school students as well as the staff of community culture centres and museums. She also quotes less popular sources.