Respublikinė konkursinė liaudies meno paroda
AUKSO VAINIKAS    

2005

Lietuvoje liaudies menas tebėra gyvas, o dabarties meistrų darbuose vis dar galima įžvelgti ryškius šimtamečių tradicijų pėdsakus. Norint ir toliau išlaikyti bei plėtoti šią etninės kultūros sritį reikalinga valstybės globa ir parama. 

Siekdamas sustiprinti valstybės institucijų paramą ir sukurti nuolat veikiančią liaudies meistrų globos bei skatinimo sistemą, Lietuvos liaudies kultūros centras 2005 metais inicijavo kasmetinį respublikinės konkursinės liaudies meno parodos rengimą, geriausių liaudies meistrų išaiškinimą ir jų apdovanojimą nominacijos simboliu – AUKSO VAINIKU. 

Nominacijos įstatai suformuluoti taip, kad visų pirma būtų palaikomos ir populiarinamos tos kūrybos kryptys, kurių šaknys remiasi Lietuvos etninėmis tradicijomis. Tokie kūriniai – tai mūsų šalies aukso fondas, užtikrinantis tolesnį liaudies meno gyvybingumą ir tąsą. Nominuojama už geriausius paskutiniųjų penkerių metų laikotarpiu sukurtus vaizduojamojo ir taikomojo meno darbus. Pretendentų atranka vyksta dviem etapais: pirmajame ture išrenkami geriausi apskrities meistrai, o antrajame, respublikiniame, ture du iš jų – po vieną taikomosios ir vaizdinės dailės atstovą – paskelbiami geriausiais metų meistrais.

Regioninės apskričių parodos pirmaisiais nominacijos metais suteikė daug malonių akimirkų ir parodų rengėjams bei vertinimo komisijų nariams, ir patiems meistrams bei gana gausiai parodas lankiusiems žiūrovams. Pamatėme, kad vis dar tebeturime daug ryškių individualybių. Greta patyrusių, garsių meistrų savo darbus eksponavo ir nauji, dar mažai kam žinomi, tačiau daug vilčių teikiantys kūrėjai. Mūsų vaizdinė dailė, ypač skulptūra ir tapyba, tradiciškai visada buvo stipri, nuolat ,,pamaitinama“ į šiuos žanrus įsijungiančiais naujais talentais. Sunkesnius laikus jau keli dešimtmečiai išgyvena dauguma taikomosios dailės sričių, tapusių mugių menu, priklausomu nuo pirkėjų piniginės ir dažnai abejotino skonio. Rengėjų džiaugsmui ir taikomojoje dailėje, ypač tekstilėje ir keramikoje, buvo galima įžvelgti tradicinių žanrų bei technikų atgimimą. 

Autoritetinga respublikinio turo vertinimo komisija, sudaryta iš žinomų ir patyrusių dailėtyrininkų (pirmininkė – dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė), turėjo ilgai ir kruopščiai dirbti, vertindama antrajam turui atrinktus kūrinius. Kaip numatyta nominacijos įstatuose, buvo atsižvelgiama ne tik į darbų meniškumą, originalumą, bet ir į jų ryšį su etninės dailės paveldu, vertingiausių tradicijų tąsą.

2005 metais geriausiais meistrais buvo pripažinti kaunietė audėja Antanina Didžgalvienė (už rinktinių juostų kolekciją) ir ukmergiškis medžio drožėjas Rimantas Zinkevičius (už medžio skulptūrų kolekciją). Jiedu ir buvo iškilmingai apvainikuoti per iškilmingą baigiamąją ceremoniją, vykusią Vilniuje, M. Mažvydo bibliotekoje.

Vaizdinės dailės srityje antroji vieta buvo skirta tapytojai Elenai Adomaitienei, trečioji – karpytojai Odetai Tumėnaitei – Bražėnienei. Specialiu vertinimo komisijos diplomu pažymėtas įspūdingiausias tapybos kūrinys, Elenos Kniūkštaitės paveikslas ,,Madona su pienių vainiku“.

Taikomojoje dailėje antroji vieta atiteko Vytautui Valiušiui už tradicinius spalvotosios keramikos indus, trečioji -  Zofijai Kurpeikienei už lovatiesių kolekciją. Specialiais komisijos simpatijų diplomais įvertintos Valės Babinskienės suvalkietiškos kaišytinės prijuostės ir Rūtos Indrašiūtės moliniai švilpukai.

Norėtųsi tikėti, kad 2005 metų AUKSO VAINIKO parodos tėra graži pradžia tradicinių kasmetinių renginių ciklo, kuris turėtų ne tik stimuliuoti meistrų kūrybingumą, bet ir atkreipti visuomenės dėmesį į tikrąsias liaudies meno vertybes bei mūsų etninių tradicijų unikalumą.