Ateinančią vasarą, apsukęs ratą per Latviją ir Estiją, į Lietuvą grįžta folkloro festivalis „Baltica“. Tai vienas svarbiausių tradicinę kultūrą, nematerialų kultūros paveldą reprezentuojančių renginių Baltijos šalyse, įtrauktas į CIOFF® (Tarptautinė folkloro festivalių organizavimo taryba prie UNESCO) tinklą ir renginių kalendorių.

XXXIII tarptautinis folkloro festivalis „Baltica“ vyks birželio 19–24 d. Vilniuje ir gražiausiose Lietuvos vietose. Festivalio tema bus išties esminga, rimta ir drauge atraktyvi – apeiga. O viena didingiausių ir neabejotinai svarbiausių apeigų visų dalyvių ir žiūrovų lauks birželio 23 d. Ir tai bus vasaros saulėgrįža – mūsų Rasa, Kupolės, Joninės.

Kaip ir visi stambesnių renginių organizatoriai, festivalio rengėjai – Lietuvos nacionalinis kultūros centras – pasiruošimo darbus pradeda iš anksto. Parėmus Lietuvos kultūros tarybai, pirmą kartą festivalio istorijoje jo rengėjos turėjo galimybę išvykti į kitą šalį – Prancūziją – ir stebėti įvairių pasaulio šalių folkloro kolektyvų pasirodymus ten vykusiuose festivaliuose, susipažinti su organizavimo patirtimi, renginių pobūdžiu, forma, meniniais ir edukaciniais sprendimais, užsibrėžiamais uždaviniais.

Svarbiausias dalykinės kelionės tikslas buvo aplankyti vieną garsiausių, šiemet jau 46-ąjį, Pasaulio kultūrų festivalį Ganos miestelyje (Festival de Gannat les Cultures du Monde) centrinės Prancūzijos Overnės regione, vykusį 2019 m. liepos 19–28 d., tačiau palankiai susiklosčius aplinkybėms trumpai pavyko susipažinti dar su keliais festivaliais bei jų rengėjais. Vienas jų – 32-asis Tarptautinis pasaulio šokių ir muzikos festivalis Isuare (Festival International Danses et Musques du Monde), kitas – bene seniausias festivalis visoje Prancūzijoje – 55-asis „Interfolk“, vykęs Piuji mieste (Le Puy en Velay). Visi jie taip pat priklauso CIOFF®.

Tam tikros ypatybės bendros visiems aplankytiems renginiams (kaip, beje, folkloro festivaliams apskritai). Tai – koncertai uždarose koncertinėse salėse (tarp jų atidarymo ir / arba uždarymo), pasirodymai atvirose miestų erdvėse, lauko scenose, eitynės, šokių mokymai ir kitos edukacinės veiklos, koncertinės ir pažintinės išvykos į aplinkinius miestus, miestelius, naktiniai tradicinių šokių mokymosi ir bendro dalyvių muzikavimo vakarėliai ir pan.

Ganos festivalio modelis šiek tiek kitoks – jo pagrindas miestelio centre, parkelyje įkurta Festivalio aikštė, kurios teritorija savo ruožtu padalyta į keturis sektorius. Vienas jų –„Skoniai ir muzika“, jame įrengta scena, šokių aikštelė, staleliai, maitinimo paviljonai; čia vyksta koncertai, grupių ir tradicijų pristatymai, įvairios dirbtuvės, šokiai. Kitas – tarsi lauko kavinė, kurioje galima klausytis muzikos, šokti (prancūziškai vadinama Guinguette), čia rengiamos šokių dirbtuvės, koncertai. Šiose erdvėse pastatyti dengti paviljonai su scenos įranga. Trečias sektorius pavadintas „Pasaulio kaimu“, čia demonstruojami amatai, su jais supažindinama dirbtuvėse, organizuojami žaidimai, bendraujama. Ketvirtoji erdvė yra tarsi turgus, kuriame šalių (nebūtinai festivalyje dalyvaujančių) atstovai prekiauja įvairiausia produkcija. Panašų modelį įgyvendina ir Lietuvoje organizuojama „Baltica“, Bernardinų sode įrengdama „Festivalio miestelį“.

Ganos festivalio organizatoriai reikšminga laikė šiųmetę naujovę, išties praturtinusią renginio formatą, – festivalio metu, jauniems tyrėjams talkinant, įgyvendinti tarptautinę konferenciją „Vietos kalbos, tradicinė muzika ir šokis tarpkultūriniame kontekste“. Joje pranešimus skaitė ne tik į etnologijos, antropologijos sritį žengiantys mokslininkai, bet ir žymūs tyrinėtojai – antropologas, Monrealio universiteto profesorius Johnas Leavitas (Kanada), Delio Visuomenės komunikacijos tyrimų centrui atstovaujantis profesorius Farharas Basiras Khanas (Indija), meno istorikas Bordo universiteto profesorius Dominique‘as Pauvert (Prancūzija), kiti prelegentai. Čia buvo pristatomos kai kurių festivalyje dalyvaujančių grupių tradicijų perėmimo ir puoselėjimo veiklų patirtys.

Festivaliui surengti lėšų skiria savivaldybė, remia vyriausybės švietimo ir socialinės paramos fondai, dalis lėšų surenkama iš bilietų, nes dauguma festivalio renginių mokami. Tiek Ganos, tiek kitų festivalių rengėjams gausiai talkina savanorių komandos.

Šiek tiek apie festivaliuose matytas grupes – jų būta iš visų žemynų, įvairių pasaulio šalių. Dalis atvyko iš šiandien Prancūzijai tebepriklausančių kraštų, kuriuose veikia Prancūzijos vyriausybė, galioja tie patys įstatymai, cirkuliuoja euras, tad nenuostabu, kad lengvesnis yra ir jų judėjimas, galimybės dalyvauti Prancūzijoje vykstančiuose renginiuose. Bendriausias įspūdis apie festivalių dalyvius toks, kad dauguma jų yra sceninio pobūdžio, vyrauja šokėjai, kurių pasirodymuose matome daugiau ar mažiau choreografų sudėliotas kompozicijas, spalvingus, efekto siekiančius šou. Tokia kryptis ima dominuoti – tuo įsitikinome išvydusios mums gerai žinomo festivalyje „Baltica“ dalyvavusio ir savo Overnės regiono folklorą natūraliai pristačiusio Ganos folkloro ansamblio „La Bourree Ganatoise“ pasirodymą. Šiuokart jis taip pat kūrė teatralizuotus sceninius brėžinius, šokių junginius ir pan. Tikrąją, natūralią daugiabalsio dainavimo, šokio, juos jungiančio paprotinio konteksto tradiciją atstovavo taip pat mums pažįstamos festivalyje „Baltica“ ir Klaipėdos festivaliuose „Parbėg, laiveli“ bei „Lauksnos“ dalyvavusios bulgarų močiutės – „Bistrica Babi“. Kai kurios nedidelės šeimų ar instrumentinio muzikavimo grupės išlaikė daugiau natūralumo, nors ir integravo įvairesnę, net ir šių laikų muzikinę stilistiką (Robino Leblanco šeimos grupė iš Akadijos (Kanada); galų muzikos trio Beatan, Shakland, C. Maclnnes iš Škotijos, trio „Guara“ iš Brazilijos ir kitos).

Žinoma, festivalių stebėtojoms buvo įdomu pamatyti tokią sodrią tautų, etninių grupių, kultūrų paletę – Argentinos, Moldavijos, Gruzijos, Paragvajaus, Ispanijos regiono Galisijos (Isuare), Laoso, Kolumbijos, Šiaurės Makedonijos, Markizių salų, Portugalijos, Ugandos, Rumunijos, Peru (Piuji), Kanados, Ekvadoro, Ganos, Filipinų, Kazachijos, Naujosios Kaledonijos, Rusijos, Slovakijos (romų grupė), Bulgarijos, Škotijos ir t. t. Su festivalio „Baltica“ rengėjas sudominusiomis grupėmis pasikeista adresais, domėtasi jų galimybėmis atvykti į Lietuvą. Bendrauta ir su kai kurių kitų šalių festivalių organizatorių, nevyriausybinių organizacijų, fondų atstovais iš Indijos, Indonezijos, Japonijos. Bendradarbiauta, konsultuotasi, ieškota abiem pusėms naudingų sąlygų su pagrindine Ganos festivalio „Pasaulio kultūros“ koordinatore Marie-Agnes Jaque, kurios dėka Lietuvos atstovėms atsirado galimybė nuvykti į šią kelionę.

2020 m. festivalio „Baltica“ rengėjai tikisi, kad dalis šioje išvykoje užmegztų kontaktų realiai išsipildys – būsimoje jo programoje pamatysime tolimų, egzotiškų ir ne tiek nutolusių šalių grupes, turiningai, spalvingai įsimintinai pristatančias savo tradicijas.

Festivalį „Baltica“ organizuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras, bendradarbiaudamas su Širvintų, Jurbarko, Prienų, Varėnos savivaldybėmis, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, remia viešbučiai „Ecotel Vilnius“, „Green Park Hotel“.