Advento–Kalėdų dainos

Traditional Lithuanian Folk Advent and Christmas Songs

Serija „Gyvoji tradicija“

Sudarytoja Jūratė Šemetaitė
Garso režisierius Justinas Raudonis
Dailininkė Audronė Lasinskienė
Redaktorė Renata Radavičiūtė

Komplektas – 2 kompaktinės plokštelės (CD) ir knyga.

Kompaktinė plokštelė „Atvažiuoja Kalėdos“ skiriama visiems besidomintiems ir norintiems paklausyti ar išmokti advento ir Kalėdų dainų. Ji priklauso Lietuvos nacionalinio kultūros centro leidžiamų taikomųjų publikacijų serijai „Gyvoji tradicija“. Tuo pačiu pavadinimu 1998 m. buvo išleista garsajuostė, o 2000 m. knyga (sudarytoja Skirmantė Valiulytė). Jas išplatinus, leidinius nutarta esmingai papildyti ir pakartotinai išleisti.

Advento ir Kalėdų dainos sudaro gausiausią išlikusios kalendorinės tautosakos dalį. Pateikėjai jas dažnai įvardija giesmėmis. Daugiausia jų užfiksuota Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje, kur ilgiausiai išsilaikė gatviniai kaimai, kur seni ir jauni drauge vakarodavo dirbdami įvairius darbus. Tik Dzūkijoje per visą adventą ligi pat Trijų karalių (sausio 6-osios) dainuotos savitos dainos. Jų daugiausia užfiksuota Varėnos, Alytaus, Lazdijų, Trakų, Šalčininkų rajonuose. Viena kita daina randama Suvalkijoje, Seinų bei Punsko apylinkėse, pvz., Oi atvažiuoja šventa Kalėda (II KP19). Vos kelios savitos Žemaitijoje sutinkamos kalėdotojų dainos – Važiousem kalėduoti (II KP 27), Važiuosma kalėdoti (II KP 28), Dienoj Dieva užgėmėma (II KP 29) – priskirtinos vėlyvesniam apeiginės tautosakos sluoksniui. Rytų Aukštaitijoje, Ignalinos, Švenčionių rajonuose ir Baltarusijos lietuvių salose užfiksuotos dainos Tu kiškeli (I KP 22, 23), Kam tavo, vilkeli (I KP 26) išsiskiria tik šiam kraštui būdingomis savybėmis. Sutartinėmis pagarsėjusioje šiaurrytinėje Aukštaitijoje tikrųjų advento–Kalėdų dainų neužrašyta, bet kai kurios jų savo turiniu artimos šio laikotarpio dainoms, plėtojančioms tuos pačius motyvus, kaip antai Untinas untałį (I KP 12), Unčių tupi trys pulkeliai (I KP 13), Tu lydi, lydeli žaliasai (I KP 14), Tu, avinėli, riestaragėli (I KP 15) ir kt.

Advento ir Kalėdų dainos nesunkiai atpažįstamos iš tam tikrų teksto elementų, visų pirma tai refrenai leliumai, aleliuma, aladumai, oi lėliu lėliu, kalėda, kalėdzieka, lėliu kalėda, kuriantys savitą poetinį stilių. Šie priedainiai beveik nepasitaiko kitų žanrų dainose. Kitas ryškus bruožas, išskiriantis advento ir Kalėdų dainas iš viso mūsų dainų masyvo, yra jiems būdinga struktūra. Daugelis šių dainų tekstų yra šakotinės kompozicijos – žmogaus gyvenimo ir išgyvenimų vaizdai juose gretinami su gamtos motyvais, o tai itin būdinga seniausioms mūsų dainoms. Gamtos ir žmogaus ryšys, jų lygiavertiškumas, lygiateisiškumas atsiskleidžia dainose, kuriose paraleliai pagal tolygų modelį piešiami mergelės ar bernelio ir bitelės, kuoselės, sakalėlio, dagilėlio, povelės, žvirblelio, kiškelio, lapelės ir pan. rūpesčiai. Šių dainų tekstuose iškeliama bendriausia gyvybės, vaisingumo idėja.

Adventas – taikos metas. Visą šį laiką lydėjo atjauta ir žmogaus atsigręžimas į gamtą – vengta kirsti miško, ypatingiau prižiūrėti vaismedžiai, bitės, globoti žvėreliai. Ir, matyt, ne tik dėl to, jog tikėta juose – miško medžiuose ar paukščiuose – įsikūnijančias protėvių vėles, bet ir dėl pačios santarvės dvasios. Nevalia pyktis, nieko skaudinti. Adventą minime ir kaip paslaptingą, mistinį laiką. Seniau žmonėms nerimą kėlė saulės, šviesos gesimas ir su tamsa įsisiautėjančios pavojingos jėgos.

Greta gamtos itin svarbi vestuvinė tematika. Ji yra pati bendriausia, visa apimanti ir visa apibendrinanti advento–Kalėdų tema. Poros rinkimosi, piršlybų, šeimos sukūrimo motyvai dėmesio centre šiose dainose atsidūrė neatsitiktinai. Žinoma, kad seniau Lietuvoje būta dviejų piršlybų laikotarpių. Vienas – prieš adventą, o kitas prasidėdavo kaip tik po Kalėdų ir trukdavo iki Užgavėnių. Taigi galima manyti, kad gyvuodamos greta ir adventinės, ir vestuvinės dainos veikė vienos kitas, šiuo laiku ypač sustiprėja vedybinių ir meilės būrimų, spėjimų reikšmė. Kaimo žmonių bendruomenė tradiciškai būrėsi draugėn, sueidama į didesnes trobas. Vakarojimuose ne tik vertinta, ką ir kaip jaunimas moka dirbti – verpti, virves vyti, bet ir žaista įvairūs poras pasirinkti padedantys, piršlybas imituojantys žaidimai. Dainose plėtojami kraičio krovimo, mergelių ir bernelių išaukštinimo ar šmaikštaus pajuokimo, mergelės išminties patikrinimo ar kitokio pasirengimo vestuvėms motyvai (I KP 6, 7, 8, 9, 10). Lietuvių mitologijos tyrinėtojo Norberto Vėliaus nuomone, žemiškųjų vedybų tema advento–Kalėdų laikotarpiu galėtų būti siejama su kadaise metų pradžios šventėse pakartojamomis „šventomis vestuvėmis“, kuriantis pasauliui esą vykusiomis tarp dievų. Naujųjų metų išvakarėse įsivyraujančią mirties, chaoso būseną mėginama įveikti ir jai priešpriešinant gyvybės, jaunų žmonių santykių – piršlybų, vestuvių būseną. Advento dainose pasitaiko vaikinų ir merginų suporavimo motyvų arba jos tiesiog kuria supoetintą merginos paveikslą. Pati vestuvių idėja šiose dainose perteikiama kitoniškai nei tikrosiose vestuvių dainose. Pavyzdžiui, advento dainoms būdingi gyvūnų medžioklės, jų vijimo, gaudymo vaizdai, o gyvūnų medžioklė įvairių tautų folklore metaforiškai reiškia piršlybas: gaudomas, persekiojamas gyvūnas simbolizavo merginą, o medžiotojas (strielčiukas) – piršlius ar jaunikį (I KP 25).

Šventinio žiemos laikotarpio dainos sunkiai pasiduoda griežtam priskyrimui adventinėms ar kalėdinėms – trūksta patikimų duomenų, dainininkų liudijimų. Jei kadaise tokio atskyrimo ir būta, ilgainiui tie skirtumai išblėso. Vis dėlto manoma, kad advento dainas nuo kalėdinių galėtų skirti refrenai – adventui priskiriami tekstai su priedainiu leliumai, aladumai, o Kalėdų laikotarpiui – su priedainiu kalėda ir įvairiais jo vediniais.

Advento ir Kalėdų dainos stiliaus ir temos požiūriu sudaro gana vientisą klodą, tačiau išsiskiria grupė dainų, kurios skambėjo tik per Kalėdų šventes ir tarpušvenčiu, nuo Kalėdų iki Trijų karalių. Tai yra vadinamosios kalėdotojų dainos. Kalėdotojai – tai grupė žmonių, ėjusių nuo namų prie namų ir giesmėmis sveikinusių jų šeimininkus. Kalėdotojų dainos išskiriamos ir šioje kompaktinėje plokštelėje (II KP 12–30). Vienos seniausių ir savičiausių kalėdotojų giesmių, prisodrintų itin raiškių fantastinių, mitologinių vaizdinių, yra  Vidury laukų grūšełė auga, Atłėkė alnis devyniaragis, Vai atabėga baikštus alnelis, Oi ir atłėkė baikščioji alnė, Kalėdų rytų rožė pražydo, Kalėdų rytų saułė pražydo, Ažu marių marių ažarai šalo (II KP 13–18). Grūšelės giesmėse vaizduojama, kad tamsos laikas baigėsi, kibirkštis įžiebia ugnį ir mūsų pasaulis prasideda, metai atsikuria iš naujo. Įvaizdžių mitiškumu, vaizdingumu ne mažiau turtingos Elnelio giesmės, kuriose plėtojamas pasakojimas apie pasaulio atsikūrimo vaizdus – atbėgantis elnias daugelio tautų siejamas su pasaulio medžiu ir visatos sandara, taip pat laikomas saulės provaizdžiu. Ragai – jos spinduliai, juolab ant jų deganti ugnis, kalantys kalviai atspindi mitinius saulės sugrįžimo motyvus. Šioje publikacijoje įrašyta rekonstruota giesmė Oi ir atłėkė baikščioji alnė (II KP 15). Anot dainų apie elnę devyniaragę tyrinėtojos Aldonos Ragevičienės, gruodžio mėnesį raguotos buvo tik vaikingos šiaurės elnės patelės – moteriškos lyties simbolis ir ši giesmė skirta pramotei, šeiminikei, o elnių patinai gruodžio pabaigoje – beragiai. Kai kurių giesmių žodinė ir muzikinė sandara išsaugo seniausio, šimtmečius ar net tūkstantmečius gyvuojančio apeiginio kalėdinių dainų klodo ypatybes, o priegiesmio kalėda kartojimas – tarsi kiekvieno nuosekliai vardijamo veiksmo įtvirtinimas. Būtent šios dainos interpretuojamos kaip lietuviškojo pasaulio sukūrimo mito aidas.

Įdomu ir tai, kad Grūšelę ir Elnią giedodavo būtent kalėdotojai, skelbdami žinią apie tai, kad saulė ir šviesa atsisuka į žemę. Šią žinią skelbti tegali žinantys, galintys nuspėti ateitį ir atminti praeitį – tie, kurie patys yra ne šios pasaulio pusės atstovai, o amžinojo gyvenimo, dausų, dievų, protėvių pasiuntiniai. Šiandien tegalim bandyti įsivaizduoti, kaip nekasdieniškai atrodė tos būtybės: įsivilkusios į išvirkščius kailinius, imituojančios gyvūnus – vilkus, meškas, ožius, gerves, arklius, o tikriau – jais laikytus protėvius ar žmogiško pavidalo kaukėtus „svetimuosius“, „svečius“. Vėlesniais laikais, XIX– XX a. pradžioje, kai šios tradicijos buvo užrašomos, tokie persirengėliai vadinti berneliais, piemenėliais, avinėliais, čigonais, jie linksmindavo žmones šokdami, dainuodami, pokštaudami, krėsdami eibes. Kaip anksčiau galėjo vykti senovinė lankymo apeiga, tegalime numanyti.

Dar keletas kalėdinių giesmių tipų vaizduoja šventinių vaišių užstalę: čia valgoma, geriama – kas kam skirta. Savitas priedainis Želk želmuo po žirgeliu, kalėda galėjo turėti ritualinių vaišių paskirtį – užtikrinti būsimą derlių, gyvūnų ir žmonių vaisingumo galias.

Keletas kalėdotojų dainų atspindi kalėdojančio jaunimo vaikštynes ir dovanų prašymą (II KP 20–29). Susibūrę į negausią grupelę, kalėdotojai vaikščiojo po kaimo trobas, giedodami giesmes, dainuodami, sveikindami šeimininkus ir kitus namiškius, linkėdami jiems gero. Būrys, norėdamas išradingiau prisistatyti ir įsiprašyti į trobą, nuotaikingai apdainuodavo ir kitus pulko narius, paskirdamas, kam šunis vaikyti, kam duonos, lašinių prašyti, o kam trupinius rinkti. Būtinybė atsilyginti už palinkėjimus ir sveikinimus remiasi tikėjimu, jog tai užtikrina maginę linkėjimo galią. Priešingu atveju tikėta užsitrauksiant anapusinio protėvių pasaulio rūstybę.

Dar viena svarbi švenčių dalis – keitimasis dovanomis. Apeiginės dovanos minimos ir dainose, jose merginoms dažniausiai dovanojama prausynų – muilo (II KP 30). Reikėtų paminėti, kad Kalėda – ne tik refrenas, šūksnis, bet ir kalėdinių dainų personažas, įvaizdis. Pavyzdžiui, apdainuojama, kad Kalėdos atvažiuoja geležų ratais, diržų botagais, atveža lašinių paltis, dešrų kartis (Oi atvažiuoja šventa Kalėda (II KP 19)).

Advento–Kalėdų dainų tekstus lydi tik šiam žanrui būdingos melodijos, pagrįstos savitomis intonacijomis ir ritminėmis formulėmis. Užfiksuota keliolika pagrindinių tradicinių melodijų tipų, kurie varijuojami. Tipiškos advento–Kalėdų dainų melodijos yra vienbalsės, gana siauros apimties, nesudėtingos formos. Joms būdingas santūrus lėtas tempas, ramybė. Kiek gyvesnės kalėdotojų dainos.

Kompaktinėje plokštelėje skamba pateikėjų, folkloro ansamblių ir pavienių dainininkų atliekamos advento ir Kalėdų dainos. Kai kurioms kalėdotojų dainoms folkloro ansamblių dalyviai pritaria tradiciniais instrumentais – kanklėmis (II KP 30), kitoms – smuiku, basedle ir būgnu (II KP 18, 23, 24, 27), o kartais jas savaip interpretuoja, papuošdami naujais melodiniais variantais ir nutolsta nuo knygoje skelbiamų melodijų.

Tikimės, kad ir šiandien advento–Kalėdų giesmės padės pajausti gamtos ir žmogus darną, giedodami jas stabtelsime ir kasdienybėje patirsime amžinąją laiko tėkmę.

Publikacijai panaudoti Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo įrašai (I KP 22, 23), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Mokslo centro Etnomuzikologijos skyriaus muzikinio folkloro archyvo (I KP 1, 11, 16), Varėnos r. Marcinkonių (II KP 11), Žiūrų (I KP 2 ), Trakų r. Kalvių-Lieponių (I KP 4, 8, II KP 6, 14, 16, 20) folkloro ansamblių, garsajuostės „Atvažiuoja Kalėdos“ (I KP 20), kompaktinės plokštelės „Veronika Povilionienė. „Lietuvių liaudies dainos“ (II KP 10, 12) įrašai. Kitas dainas 2017–2018 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro garso įrašų studijoje įdainavo Vilniaus miesto folkloro ansambliai ir pavieniai atlikėjai.

I KP

Advento-Kalėdų dainos

1. Oi tu, bitaite (Varėnos r., Puvočių k.) Nr. 1                                                         0:42

2. Uoi tu, bitaite, lėliumai (Varėnos r., Žiūrų k.) Nr. 2                                            2:35

3. Skrido vanagėlis, lelimo (Astravo r., Knistuškių k.) Nr. 13                                0:45

4. Oi tu kuosela, leliumoj (Trakų r., Lieponių k.) Nr. 11                                         3:44

5. Łėkė łėkė sakałėlis (Alytaus r.) Nr. 9                                                                   1:17

6. Vai šaliu šaliu, sieras sakałėli (Varėnos r., Mardasavo k.) Nr. 10                      2:30

7. Lakiojo dagiłėlis (Alytaus r., Jaujakaimio k.) Nr. 6                                             2:18

8. Vaikščinėjo povełė (Trakų r., Lieponių k.) Nr. 20                                               2:36

9. Tu žvirblali, łėktasai (Varėnos r., Subartonių k.) Nr. 21                                     3:37

10. Tu paukštuke, drabna lakštuke (Kaišiadorių r., Rečionių k.) Nr. 22                 1:42

11. Kałė kałė genelis (Varėnos r. Antakalnio k.) Nr. 23                                          0:53

12. Untinas untałį (Kupiškio r.) S Nr. 1                                                                  2:24

13. Unčių tupi trys pulkeliai (Biržų r.) S Nr. 2                                                        0:58

14. Tu lydi, lydeli žaliasai (Biržų r., Gavėniškio k.) S Nr. 8                                   3:25

15. Tu, avinėli, riestaragėli (Rokiškio r., Radišių k.) S Nr. 7                                  1:55

16. Darži oželis, leliumoj (Varėnos r., Strielčiškių k.) Nr. 40                                 1:13

17. Tu šermuonėli trumpakojeli (Druskininkų sav., Ricielių k.) Nr. 25                  1:04

18. Vai tu, voveraite (Varėnos r., Kriokšlio k.) Nr. 38                                            0:59

19. O kas sodely pamigo (Trakų r., Lieponių k.) Nr. 35                                          2:42

20. Lapukė lojo, linelius klojo (Lazdijų r., Dulgininkų k.) Nr. 34                           0:30

21. Tu, lapela langvapėde (Varėnos r., Zervynų k.) Nr. 37                                     1:17

22. Tu kiškeli, lelimoja (Švenčionių r., Lazdinių k.) Nr. 29                                     0:45

23. Tu kiškeli, lelimo (Švenčionių r., Adutiškis) Nr. 30                                           2:50

24. Leliumoj, tu kiškeli (Šalčininkų r., Žižmų k.) Nr. 27                                         1:40

25. Kas buvo girioj pamigįs (Trakų r., Kalvių k.) Nr. 32                                        4:00

26. Kam tavo, vilkeli (Švenčionių r., Adutiškis) Nr. 41                                           1:00

27. Kvolinosi šilo meška (Varėnos r., Gudelių k.) Nr. 42                                        1:40

II KP

1. Žaliami sodi obełėłė (Varėnos r., Gudelių k.) Nr. 46                                           1:58

2. Sodzino brolis obełėłį (Varėnos r., Vilkiautinio k.) Nr. 43                                  0:45

3. Sodai sodai, leliumai (Lazdijų r., Abarauskų k.) Nr. 47                                      2:00

4. Leliumoj, gili gili upełė (Lazdijų r., Ricielių k.) Nr. 51                                       3:23

5. Vai kieno rakteliai (Varėnos r.) Nr. 54                                                                2:12

6. Kieno ty dvari, leliumoj (Trakų r., Lieponių k.) Nr. 63                                       2:27

7. Paskėliau aksci, ankstų rytelį (Šalčininkų r., Maciučių k.) Nr. 65                      1:44

8. Vai ir atvažiavo penki neženoci (Varėnos r., Čižiūnų k.) Nr. 67                         1:53

9. An ulyčių, an placiųjų (Varėnos r.) Nr. 53                                                           1:40

10. Leliumoj, siuntė mani, leliumoj (Lazdijų r., Viktarinos k.) Nr. 70                    3:40

11. Vai ir atvažavo šventa Kalėda (Varėnos r., Marcinkonių k.) Nr. 72                 3:38

Kalėdotojų dainos

12. Vidury laukų grūšełė auga (Varėnos r.) Nr. 78                                                  1:22

13. Atłėkė alnis devyniaragis (Lazdijų r., Ricielių k.) Nr. 73                                  2:23

14. Vai atabėga baikštus alnelis (Trakų r., Kalvių k.) Nr. 76                                  2:40

15. Oi ir atłėkė baikščioji alnė (Trakų r.) Nr.75                                                      4:24

16. Kalėdų rytų rožė pražydo (Trakų r., Lieponių k.) Nr. 80                                   1:27

17. Kalėdų rytų saułė pražydo (Trakų r., Čižiūnų k.) Nr. 79                                   2:20

18. Ažu marių marių ažarai šalo (Šalčininkų r., Šiudainių k.) Nr. 84                     3:05

19. Oi atvažiuoja šventa Kalėda (Seinai, Dusnyčios k.) Nr. 83                              1:58

20. Aisim, mergos, aisim, bernai, kalėda (Trakų r., Lieponių k.) Nr. 89                 2:14

21. Aisim, sesula, mes kalėdocie (Ignalinos r., Dysnos k.) Nr. 88                           2:37

22. Aikim, bernai, kalėdauc (Varėnos r., Kazimieravo k.) Nr. 86                           1:05

23. Kalėda joče (Švenčionių r.) Nr. 91                                                                     1:00

24. Kalėda jočė (Švenčionių r., Adutiškis) Nr. 92                                                   0:46

25. Oi ant kalno bačkełė, kadėda (Varėnos r., Šlaito k.) Nr. 89                              1:19

26. Vidury dvaro, leliumai (Lazdijų r., Gudonių k.) Nr. 97                                     0:58

27. Važiousem kalėduoti (Kretingos r., Skaudalių k.) Nr. 93                                  2:35

28. Važiuosma kalėdoti (Plungės r.) Nr. 94                                                             1:42

29. Dienoj Dieva užgėmėma (Kretingos r., Vaineikių k.) Nr. 95                            0:48

30. Už girių girių (Jurbarko r., Veliuona) Nr. 85                                                     2:10

Pastaba: dainų fiksavimo vieta nurodyta pagal dabartinį Lietuvos administracinį suskirstymą. Skaičiai šalia metrikų nurodo kūrinio eilės numerį knygoje „Atvažiuoja Kalėdos“, S – sutartines.

KP – kompaktinė plokštelė.

Atlikėjai:

Švenčionių kultūros centro Adutiškio filialo Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblis, vadovai Palmyra Krivickienė, Stanislovas Rumbutis – I KP 23;

Trakų rajono Kalvių-Lieponių kaimo folkloro ansamblis, vadovė Algė Marija Armalienė – II KP 6, 14, 16, 20;

Marija Biekšienė – I KP 4;

Elžbieta Lebednykienė – I KP 8;

Varėnos rajono kultūros centro Marcinkonių folkloro ansamblis, vadovė Rimutė Avižinienė – II KP 11;

Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, vadovės Milda Ričkutė, Kristina Aponavičiūtė – I KP 13, 21, II KP 1, 14, 19;

Vladas Nemiškis – I KP 2;

Vilniaus miesto mokytojų namų vaikų ir jaunuolių folkloro ansamblis „Reketukas“, vadovė Irena Strazdienė – I KP 24;

Fausta Vervečkaitė – I KP 18;

Akvilė Kėvelaitytė – I KP 3;

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“, vadovė Laima Purlienė – I KP 5, II KP 9, 17;

Asta Pereckienė – I KP 10;

Vilniaus miesto folkloro ansamblis „Nalšia“, vadovė Audronė Vakarinienė – I KP 7, II KP 3, 18, 23, 24;

Vilniaus miesto etninės kultūros bendrijos „Radasta“ folkloro ansamblis, vadovai Audronė Vakarinienė, Saulius Bružas – I KP 17, II KP 5, 15;

Vilniaus miesto kultūros centro folkloro ansamblis „Jorė“, vadovė Rūta Montrimaitė-Aleksiūnienė – I KP 6, 9, II KP 4, 13, 21, 22;

Vilniaus miesto jaunimo folkloro ansamblis „Poringės“, vadovė Audronė Vakarinienė – I KP 27, II KP 8, 26, 30;

Vilniaus miesto folkloro ansamblis „Virvytė“, vadovė Loreta Sungailienė – II KP 27, 28;

Loreta Sungailienė – II KP 29;

Loreta Sungailienė, Vida Šatkauskienė, Jūratė Šemetaitė, Audronė Vakarinienė – I KP 15, 25;

Vida Šatkauskienė, Jūratė Šemetaitė, Audronė Vakarinienė – I KP 12;

Loreta Sungailienė, Audronė Vakarinienė – I KP 14;

Vlada Dvareckienė – I KP 1;

Ona Gražulienė – I KP 11;

Lionė Jočienė – I KP 22;

Marcelė Paulauskienė  – I KP 2;

Veronika Povilionienė – II KP 10, 12;

Juzė Zubkauskienė – I KP 16

© Jūratė Šemetaitė
© Lietuvos nacionalinis kultūros centras 2018
Parengta 2018 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro garso įrašų studijoje

CD ATVAŽIUOJA KALĖDOS

Traditional Lithuanian Folk Advent and Christmas Songs

This recording is a collection of traditional Lithuanian folk Advent and Christmas songs from sources such as bearers, folklore ensembles and individual singers. It is the largest portion of the Lithuanian Calendar folk song legacy. Bearers often refer to these songs as chants. Most of them have been found in Dzukija and East Aukstaitija, areas where linear villages (homes are situated side by side along a street in contrast to remote homesteads which can be scattered in no particular order) survived the longest, and where the old and the young population spent time in the evening and worked together. Approximately until the middle of the 20th century, only Dzukija is known to have had songs unique to this time of year from Advent till Three Kings'  Day (January 6th).

Advent/Christmas songs can be easily recognized by certain text components. First of all, those are the refrains such as “leliumai”, “aleliuma”, “aladumai”, “oi leliu leliu”, “kaleda”, “leliu kaleda”, which create an unmistakable poetic style. The refrains like these are practically non-existent in other song genres. Another significant feature that distinguishes the Advent/Christmas song from the rest of the song heritage, is its unique structure. Most of these texts have the branched composition, where human life experiences are compared to natural phenomena, a characteristic found in the oldest of all our songs. These texts celebrate the idea of vitality and fertility.

Advent is the time of peace. During this time, man practiced empathy toward nature and avoided clearing the forests, took better care of fruit trees, bees and animals. It serves the dual purpose of being both an expression of belief that forest trees and birds embody the returning souls of ancestors and a practice to preserve peace and harmony.

Another theme that runs in parallel to nature is that of marriage. The motifs of selecting a partner, proposing, creating a family in these songs are not accidental. In the olden days, Lithuania had two phases of matchmaking. One was before the Advent, and the other would start right after Christmas and last till Shrove Tuesday. Thus the Advent and wedding songs coexisted and influenced each other. At evening gatherings, the focus was not only on young people’s ability to work – spin yarn, splice ropes – but also on games that imitated the process of selecting a partner and making a proposition.

In winter holiday songs, there is no clear distinction between Advent and Christmas songs, due to the lack of reliable sources and singer testimonies. Even if there was such distinction in the past, the differences have faded over time. It is assumed, however, that the refrains themselves indicate that the difference exists: in Advent songs, the refrains contain words “leliumai, aladumai”, while in Christmas songs it is “kalėda” and its various derivatives.

Overall, Advent/Christmas song styles and themes appear relatively cohesive, but there is a distinct group of songs performed only during the Christmas holiday, during caroling time - between Christmas and Three Kings'  Day. The Chistmas carol singers would sing these songs while visiting homes and greeting the hosts (II CD 12-30). One of the oldest and most unique caroling songs evoke extraordinary fantastic mythological visions, for example, a metaphor of a pear tree. The chant “Pear Tree in the Middle of a Field” (II CD 12) tells the story about dark times coming to an end and a spark that starts a fire, and our world begins anew and the calendar year is recreated. The so-called “reindeer songs” also have a wealth of mythological references which allude to creation of the world. The image of an arriving deer (also present in other cultures) is associated with creation of the world tree and larger universe. As a symbol of sun rays, the deer’s antlers are aflame, while the actively working metalsmiths represent the mythological return of the sun. The aforementioned texts and musical structure preserved the oldest Christmas ritual traditions that survived hundreds, if not thousands of years.

This recording and the accompanying book “Atvažiuoja Kalėdos” are part of the applied publication series “Gyvoji tradicija” (“Living Tradition”).

Vertė / Translated by Monika Edgar