Aukštaitija – didžiausias etninis Lietuvos regionas, tačiau atskirų jos vietovių tradiciniai drabužiai buvo gana panašūs, kas liudytų tradicijos senumą ir pastovumą. Tautinių kostiumų tyrinėtojai paprastai dalija Aukštaitiją į dvi dalis: Rytų ir Vakarų. Vakarinėje dalyje vilkėta brangesniais drabužiais, labiau paveiktais dvaro ir miesto įtakos. XIX a. pabaigoje išeiginį tradicinį kostiumą pakeitė miestietiškos mados apranga. Rytuose tradiciniais kostiumais vilkėta ilgiau, kai kuriuose kaimuose dar ir XX a. pradžioje.
XIX a. aukštaitės vilkėjo ilgais lininiais marškiniais, sukirptais kaip tunika su perpetėmis. Puošniausia ir geriausiai matoma jų dalis – rankovės su įaustais raudonais geometriniais ornamentais. Virš marškinių moterys segėjo plačius rauktus sijonus, kurių viršutinis būdavo gražiausias, vilnonis. Vyravo languoti žalios ir raudonos spalvos derinio sijonai. Būdinga aukštaitės prijuostė – balta, lininė, su pažemėse įaustu raudonos spalvos ornamentu. Geriausios aukštaičių prijuostės buvo išaustos sudėtingu, vadinamuoju damasto būdu. Panašiai, tik dar smulkesniais raštais ir dar ploniau bei dailiau austas ištekėjusių moterų nuometas – plono lininio audinio pala, apvyniojama ir suklostoma apie galvą taip, kad uždengtų kaklą ir pečius. XIX a. pabaigoje vietoje nuometo vis dažniau ryšėtos skarelės. Jos dažniausiai taip pat buvo baltos, plono lininio arba medvilninio audinio. Moterys juosėjo pintinėmis arba rinktinėmis juostomis. Tarp pastarųjų yra ypač įdomių, pasižyminčių archajiškais ornamentais, perduodamų iš kartos į kartą.
Aukštaitės vilkėjo glaudžiai liemenį apgludusiomis liemenėmis, kurių prabangūs audiniai – šilkas, damastas, brokatelė, lama, aksomas, – kaip ir šio drabužio sukirpimas, perimti daugiausia iš XVIII–XIX a. aukštuomenės mados. Liemenės priekį suvarstydavo grandinėlėmis arba siauromis juostelėmis.
Merginos dažniausiai galvas puošė aukso spalvos galionais, pasiūtais iš plačios, sunkios, metalo siūlais ataustos juostos, pastandintos ir vidinėje pusėje pamuštos raudonu atlasu. Galionus siūdavo dvejopai, cilindro formos arba su užpakalyje sukryžiuotais ilgesniais galais. Paprastesnis, daugiau Rytų Aukštaitijoje dėvėtas papuošalas buvo karūna – balta drobe aptrauktas cilindras, apsiūtas eilėmis suklostytų kaspinų, fabrikinių juostelių. Prie galionų ir karūnėlių paprastai segdavo plačius gėlėtus šilko kaspinus, kartais galvą apkaišydavo simbolinėmis mergystės gėlėmis rūtomis, kitokiomis gyvomis, dažnai dirbtinėmis gėlėmis.
Ištekėjusios moterys dėvėjo ir įvairius kykus. Dauguma buvo dedami po skarele – matydavosi tik puošnus jų priekinis kraštas. Aukštaitijoje labiausiai mėgstami buvo šviesūs, dažniausiai balti kykai, kurių priekį puošė balto medvilninio tiulio klostiniai, spalvoto šilko rozetės, stiklo karoliukai. Būta ir iš tokių pat medžiagų kaip liemenės – šilko, brokato – pasiūtų kykų.
Vakarų Aukštaitijoje puoštasi gana brangiais sidabro, gintaro, koralo karoliais. Rytuose buvo paplitę smulkesnių koralų arba juos primenantys raudono stiklo karoliai.
Aukštaičių moterų sermėgos dažniausiai siūtos iš pilko nedažyto milo, puoštos tamsaus aksomo aplikacijomis ir dekoratyvinėmis siūlėmis. Žiemą ant nuometu aprištos galvos dar galėjo būti dedama cilindro formos kepurė, pasiūta iš dirbtinio avikailio.
Aukštaičiai vyrai šventadieniais vilkėjo baltais lininiais tunikinio sukirpimo marškiniais. Iš po svarbiausio drabužio – sermėgos – jų beveik nesimatydavo, todėl vyriški marškiniai būdavo puošiami retai ir daug kukliau negu moteriški. Kelnės dažniausiai siūtos iš naminių vilnonių arba pusvilnonių tamsių arba natūralių pilkų bei rusvų audinių. Nedažytos vilnos spalvų dažniausiai būdavo ir sermėga. Dažytas milas labiau vertintas, nes panėšėjo į aukštesniųjų luomų drabužius. Tamsiai mėlynu, juodu, rudu milu dažniau rengdavosi Vakarų aukštaičiai. Jų sermėgos buvo durtos ties liemeniu, klostytais nugaros skvernais. Rytų Aukštaitijoje tokio sukirpimo sermėgas siūdavo paprasčiau, per liemenį suraukdavo. Dėvėjo siauresnėmis sermėgomis, nekirptomis nuo liemens, tik šonuose paplatintomis trikampiais įdūrais. XIX a. antroje pusėje turtingesni ir labiau į naujas madas linkę aukštaičiai, daugiausia vakarų, vietoje sermėgų pradėjo vilkėti surdutais, pasiūtais pagal miestietišką madą iš to paties dažyto arba natūralaus kaimiško milo. Kitaip nei sukirpta sermėga uždaru kaklu, surdutas turėjo atlapus, atidengiančius marškinių krūtinę, todėl po juo vyrai pradėjo vilkėti liemenes. Šios galėjo būti gana ryškaus naminio arba pirktinio audinio.
Išeiginiame vyro kostiume labai svarbūs buvo batai – labiausiai vertinti auliniai – ir skrybėlė. Šventadienė skrybėlė buvo velta, fetrinė. Skrybėlių formos daugmaž tiksliai atkartojo įvairių laikotarpių miesto madas. Rytų Aukštaitijoje ilgai išliko vadinamoji magierka – skrybėlė su prie kaubrės prigludusiais kraštais, o Vakarų – vėlyvesnės kilmės skrybėlės aukšta kaubre ir platesniais tiesiais bryliais.
Santūrių spalvų vyrišką kostiumą pagyvindavo keli ryškesni priedai: marga vilnonė arba šilkinė kaklaskarė, skrybėlę puošiančios, batų aulus prilaikančios juostelės, prie skrybėlės prisegtos plunksnos, o ypač – sermėgą juosianti juosta. Aukštaičiai ryšėjo ryškių spalvų pintinėmis juostomis (kai kurios buvo labai plačios), o rytiniame pakraštyje – dar ir vytinėmis, puoštomis spalvingų bumbulų kekėmis.
|
.jpg)