Dzūkijos regionas apima vaizdingas vietoves, turtingas  miškų,  ežerų ir upelių, tačiau  negalinčias pasigirti žemės derlingumu. XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje dauguma ūkių ten buvo smulkūs, o gyventojai gana neturtingi, tačiau garsėjantys linksmu ir draugišku būdu. Tradiciniai drabužiai daugelyje Dzūkijos vietovių dėvėti labai ilgai, vėlyvąsias jų formas dar galima buvo išvysti pirmaisiais XX a. dešimtmečiais.

XIX a. šventadieniai moterų kostiumai įvairiose Dzūkijos vietose turėjo pastebimų skirtumų. Regiono šiaurėje, dešiniajame Nemuno krante, drabužiai daug kuo priminė kaimynių aukštaičių aprangą. Palei Nemuną, o ypač Užnemunėje gyvenančių dzūkių drabužiai buvo artimesni suvalkietiškiems. Regiono pietuose, dabartiniame Varėnos rajone, regis, būta paties gryniausio dzūkiškos aprangos pavidalo.

Seniausio stiliaus dzūkių marškiniai, išlikę regiono šiaurėje, buvo labai panašūs į aukštaičių, puošti įaustais raudonais raštais, tik dažniausiai smulkesniais. Tačiau kur kas labiau paplitę po visą Dzūkiją buvo marškiniai, kurių matomiausios detalės – perpetė, rankogaliai, apykaklė, krūtinė arčiau kaklo – siuvinėtos baltuoju kiauraraščiu, vadinamuoju angliškuoju (broderie anglaise) būdu. Siuvinėtos dalys ir plačios rankovės dažniausiai siūtos iš medvilninio fabrikinio audinio.

Išeiginiai dzūkių sijonai buvo languoti, vilnoniai arba pusvilnoniai. Seniausi pavyzdžiai gerokai primena aukštaitiškus. Tačiau dauguma vėlyvesnių languotų sijonų įgauna savitą stilių: langavimo schemos paprastesnės, langeliai mažesni, spalvos įvairesnės – daug mėlynos, violetinės, tamsiai raudonos. Užnemunėje dėvėti išilgadryžiai sijonai, paprastai vienos vyraujančios, pvz., tamsiai raudonos, žalios arba tamsiai violetinės, spalvos, pamargintos siauromis kelių spalvų dryželių grupėmis. Dzūkiškos moterų liemenės taip pat gana artimos aukštaitiškoms, kaip ir šios, dažniausiai siūtos iš puošnių fabrikinių šilkinių ar vilnonių audinių. Panašus netgi vyraujantis jų sukirpimo būdas, atkeliavęs iš XVIII a. aukštuomenės mados. Dzūkės juosėjo daugiausia rinktinėmis juostomis, nors būta ir išaustų kaišytine technika.

Dzūkių prijuostės XIX a. pabaigoje buvo gana įvairios. Priklausomai nuo vietovės ir laikotarpio, čia dėvėtos ir smulkiai languotos lininės, baltos ir raudonos arba baltos ir mėlynos, ir panašios spalvotai languotos pusvilnonės prijuostės, dar papildytos smulkiais spalvotais diminiais arba kaišytais ornamentais. Užnemunės ir panemunių dzūkės mėgo labai puošnias languotas prijuostes su kaišytine technika įaustais ornamentais. Taip pat ten juosėtos spalvingos prijuostės, skersai dryžuotos diminio ornamento juostomis. Palei Nemuną plito ir spalvotų gėlių girliandomis siuvinėtos prijuostės, ryšėtos apie XX a. pradžią. Dzūkijos šiaurėje juosėsi labai plačias baltas linines prijuostes su įaustu siauru raudono ornamento dryželiu pažemėse, panašias į aukštaičių. Ten taip pat būta prijuosčių, nepaprastai dailiai ir gausiai siuvinėtų baltuoju kiauraraščiu.

Merginos Dzūkijoje dažniausiai puošėsi cilindro formos auksiniais galionais, kartais ir neaukštomis karūnėlėmis, apsiūtomis kaspinų klostiniais,  juostelėmis, galionėliais, karoliukais ir pan. Panaši nebrangi galanterija naudota ir papuošti ištekėjusių moterų kykams bei antkakčiams, dėvėtiems su skarelėmis. Išeiginės skarelės dažniausiai buvo baltos, naminio arba fabrikinio audinio. XIX a. pabaigoje bebuvo išlikęs ir vis dar dėvimas tik vėlyvesnis nuometo variantas, vadinamasis nuometėlis – pailgas lininis ištekėjusių moterų galvos apdangalas, surišamas pakaušyje panašiai kaip skara.

Geidžiamiausi papuošalai Dzūkijoje buvo koralų karoliai, labiausiai paplitę smulkūs daugiaeiliai. Žinoma, daugelis moterų turėjo tenkintis stikliniais.

Išeiginis kostiumas puoštas visokiais rankdarbiais: kelių rūšių nėriniais, pynelėmis, kuteliais.

Ištekėjusios moterys vasarą pečius gobdavo lininėmis drobulėmis. Vėsesniu oru dėvėtos didelės sunkios vilnonės skaros. Seniausios jų – pailgos, ryškiaspalvės, vėlesnės – kvadratinės, languotos, santūrių natūralios gamtos spalvų. Moterų sermėgos, panašiai kaip Aukštaitijoje, siūtos saikingai platėjančios, puoštos savitais ornamentais, išvedžiotais tamsiomis siūlėmis, arba aplikuotomis aksomo, vilnos juostelėmis.

Panašiai kaip moterų buvo sukirptos ir puošiamos vyrų sermėgos. Tradiciniai sermėgų puošybos būdai XX a. pradžioje tebebuvo naudojami naujam madingesniam drabužiui – švarkui papuošti. Liemenes dzūkai vilkėjo tik su švarku, ir tai ne visada. Vyrų kelnės dažniausiai siūtos iš natūralių spalvų milelių, smulkiai languotų pusvilnonių audinių. Dzūkų marškiniai palyginti buvo puošnūs. Jie dažniau negu kituose regionuose siuvinėti. Pasitaiko slaviško stiliaus marškinių su užsegimu šone ir plačia spalvotais raštais siuvinėta krūtine. Tačiau dažniau panašūs ornamentai dengia tik siaurą krūtinės užsegimo juostelę ir apatinį rankogalių kraštą – detales, matomas iš po švarko.

Dzūkai juosėsi rinktinėmis juostomis – šiame regione jos dažnai austos plačiu, sudėtingu raštu, dažniausiai raudonu. Kaip ir kituose regionuose, fetro skrybėlė, puošta plunksnomis ar gėlėmis, buvo privaloma vyriško kostiumo dalis. Dzūkijoje ilgai išliko Rytų Lietuvai būdingos skrybėlės prie kaubrės prigludusiais bryliais – vadinamosios magierkos. Vėliau visuotinai nešiotos kepurės su snapeliu. Kurie išgalėjo, išeigai audavosi aulinius batus, likusieji tenkinosi naginėmis, avėtomis su baltais šventadieniais autais, prilaikomais siaurų juostelių – apyvarų.