Ramūnas Abukevičius

Atspindžių regioninė šventė Birštone

Tik įvažiavęs į Birštoną patenki į ramybės oazę, maloniai pasitinka jaukus ir šiltas kultūros centras, jame tvyro prieššventinis šurmulys. Visa šventė rikiuojama tvarkingai ir punktualiai. Toks darbo organizavimas nuteikia kūrybai suvažiavusius teatrus, malonus jis ir gausiai spektaklius stebėjusiam žiūrovui. Po trumpos šventės atidarymo ceremonijos, istorinio šokio kolektyvo pasirodymo, scenoje pirmasis pasirodė Jonavos savivaldybės teatras. Šį kartą paruošęs „Atspindžiams“ spektaklį pagal J. Grušą „Kiaulių gatvės gyvenimas“, rež. Jonas Andriulevičius. Atsidarius uždangai spektaklio scenografija nuteikia rimtai dramai, susikuria įspūdis, kad bus vaidinama mažų mažiausiai „Barbora Radvilaitė“, bet pasirodę artistai diktuoja visai kitas žaidimo taisykles. Supranti - tai bus lengvo turinio spektaklis. Jonavos artistai puikiai įvaldę komedijos, farso, grotesko žaidimo taisykles jaučiasi šitoje J. Grušo socialinio farso aplinkoje puikiai, scenelės veja sceneles, veiksmas rutuliojasi ekspresyviai, santykiai ir istorija darosi aiški. Kai, pakilus kolonoms,  scenos erdvė tampa tuščia, išryškėja spektaklio scenografijos detalės – žaislinis traukinukas, bažnytėlė... bet staiga, artėjant finalui spektaklis keičia kryptį – tampa psichologine drama ir šia liūdna gaida baigiamas. Rodos, kad spektaklis pasiklydo žanre, tampa nebeaišku, ką būtent teatras nori papasakoti žiūrovui. Žiūrovai skirstosi „it musę kandę“.

Kitas teatras išbandęs Birštono sceną Joniškio kultūros centro suaugusiųjų teatras. Tai režisūrinis šio teatro aktorės Violetos Jonkaitienės debiutas. Pasirinkta ne šiaip bet kas, pasirinkta A. Čechovo „Piršlybos“. Užbėgant už akių, iš kart galima pasveikinti režisierę su apskritai sėkmingu debiutu. Pasirinktas puikus tipažas Lomovo vaidmeniui, apie jį sukasi Čiubukovų šeimynėlė. Pats principas bandant „atrakinti“ A. Čechovo dramaturgiją pasirinktas teisingai – netikėti prisitaikymai, sceninis žaidimas, lengvumas, minties aiškumas, bet pateisinti savo išradingą vaidybą  režisierė su artistais geba tik trečdalį spektaklio laiko, vėliau prisitaikymai tampa prigalvoti, o lengvumas, pajutus žiūrovų reakcijas, perauga į publikos juokinimą, ir tampa nebe toks išradingas. Matėme spektaklio premjerą, taigi tikėtina, kad spektaklis susigulės ir viskas stosis į savo vietas.

Rokiškio liaudies teatras Birštono regionui pateikė poetinį spektaklį pagal S. Gedos poemą „Strazdas“, rež. Jonas Buziliauskas.  Įdomiai sprendžiama spektaklio scenografija: inkilai virstantys muzikos instrumentais ir žibintais, paukščio švilpynė, lūpinė armonikėlė, gyvas Strazdo giesmių atlikimas, tarp inkilų plazdenančios mergelės-paukštelės ir pats Strazdas, šokantis laukinius šokius ir skleidžiantis dvasios šviesą. Spektaklis gilus, estetiškai švarus ir išbaigtas. Metaforos aiškios, pakylančios į filosofinio apibendrinimo erdves. Vaikštinėja Strazdas po Lietuvą lyg koks lietuviškas Diogenas ir ieško Žmogaus.

Trakų karališkasis rūmų teatras rodė tikrai karališką spektaklį pagal Bomaršė „Figaro vedybas“, rež. Irena Jocienė. Klasikiniai kostiumai kuria laikmečio dvasią, aktoriai tikri ir įtaigūs, vaidmenys kuriami įdedant daug vidinės energijos, bet pasirinktas kalbėjimo būdas, lyg rekonstruojant Bomaršė laikmečio teatro dvasią, pasirodė nepakankamai įtikinantis. Stebi tą jų prancūzišką gyvenimą ir tai nelabai jaudina, nes nėra pakankamų sąsajų su nūdienos žmogaus išgyvenimais.

Kazlų Rūdos teatras-studija „Pušynų aidas“ rodė spektaklį pagal T. Kuberto vertimą „Ūpo žmonės“. Estetiškos scenografijos spektaklis malonus akiai, nepretenzingas, alsuojantis paprasta šilta vaidintojų dvasia, jauti jų pakylėtą scenos vaidybos džiaugsmą. Atrodo, kad teatras išsaugojęs tą pirmapradį lietuviškų vakarų „gadynės“ pojūtį ir nuoširdžiai juo dalinasi su žiūrovu.

Birštono kultūros centro teatras šovė dangun parodęs spektaklį pagal A. Čechovo apsakymą „Kurpius ir nelabasis“, rež. Rimantas Jacunskas. Scenografija minimalistinė, bet sukurianti nepaprastai gyvą ir A. Čechovo apsakymo dvasią spinduliuojančią atmosferą. Istorija pasakojama gyvai ir įtikinamai. Sapno fantasmagorija padvelkia klaikiu košmaro tikrumu. Apgalvota kiekviena spektaklio smulkmena. R. Jacunsko aktoriai, kuriantys bendras scenas, veikia tikslingai ir sutartinai. Jokio chaoso, jokios sumaišties, spektaklis tiksi tiksliai, lyg šveicariškas laikrodis, o nuo pirmos akimirkos pagavęs savo sūkurin žiūrovus nepaleidžia jų iki paskutinio akordo.

Vilkijos teatras „Vizija“ rodė F. Šilerio dramos „Marija Stiuart“ fragmentus, rež. Irena Štilpaitė. Scenografijos medžiaginių mūrų akcentas nuteikia nekaip, turint pasisiuvus tokią puikią istorinių kostiumų kolekciją galima drąsiai vaidinti tuščioje scenos erdvėje. Gaila, kad teatras pasuko „istoriniu“ keliu ir dėvėdami gražius kostiumus pasakoja tolimą ir nesuprantamą istoriją apie kažkokių karalienių intrigas. Kaip smagu būtų išvysti tą jaunimą mylintį, už savo jausmus kovojantį čia ir dabar. Tikras jausmas, aistra amžini, ir tada visai nesvarbu kokio amžiaus kostiumą dėvėsi. Bet apskritai, tai edukacinė spektaklio vertė neginčijama. Labai gerai, kad jauni žmonės domisi klasikiniais kūriniai, tai turėtų suteikti jiems rimtų profesinių įgūdžių tolimesnei sceninei veiklai.

Po tokios įdomios dviejų dienų viešnagės svetinguose Birštono kultūros centro rūmuose norisi ten grįžti vėl. Rodos tiek nedaug reikia, kad šiomis visuotinės kultūros atskirties sąlygomis sukurtum menų oazę, į kurią mielai važiuotų svečiai ir gausiai lankytų žiūrovai. Nedaug, tik supratimo, ką darai ir kruopštaus, tikslingo, pasiaukojamo darbo. Dėkui už tai visai kultūros centro bendruomenei.