Trisdešimties metų neseniai sulaukęs žurnalas „Liaudies kultūra“ keičia pavadinimą.

Pasirinkti naują pavadinimą – tai tarsi atlikti brandos ritualą, atpažinti ir įtvirtinti pasiektą brandos laipsnį. Pasirinktam pavadinimui negalì likti abejingas, esi priverstas jam įsipareigoti, nes jis turi išreikšti esmę, todėl neišvengiamai išreiškia tai, kaip tu tą esmę supranti, kaip sugebi ją ištarti. Kartu jis apibūdina, tiesiog būdina –nubrėžia tolesnės raiškos erdvę ir būdą, kuriuo augtų ir skleistųsi mūsų dvasinė prigimtis, prigimtoji dvasia, kuris jos neiškraipytų, nevaržytų, negniaužtų, o žadintų, budintų, kuriuo jai būtų patogu būti.

Toks ir galėtų būti „Būdas“. Pirmoji valinga sąsaja, turinti iškilti ištarus ir išgirdus šį vardą, yra Simono Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Kam ji nekyla, tam jau nekyla niekas, to nebeįmanoma prikelti.

Trumpai tariant, Būdas lietuvių, Lietuvos ir plačiau – kitų giminiškų ir negiminiškų, artimų ir tolimų tautų būdas, kuris mus visada domino iš pagarbos, iš smalsumo ir iš noro palyginant geriau suprasti savąjį. Pasirodo, kad šis apibrėžimas netikėtai taikliai nusako ir apima visa, ką mena tokios sąvokos kaip etnologija ar kultūrinė antropologija, plačiausia ir giliausia prasme – kartu su etnopsichologija, etnolingvistika, etnomuzikologija, be abejo, tautodaile, tautosaka, mitologija ir t. t. Be to, neseniai buvo atskleista, kad Daukan­tui būdas atstojo lotyniškąjį daugiskaitos mores „papročiai, būdas“, kartu su iš jo kilusiu būdvardžiu moralis ir atitinkama moralės samprata. Šia pirmine moralės samprata sekant, neįmanoma būti moraliu, taigi doru, nesilaikant ir, svarbiausia, nesuvokiant, nepažįstant savo ir savo tautos būdo, savo bendruomenės papročių. Nepažinti savo būdo, vadinasi, nežinoti savęs, taigi neturėti sąžinės. Nepažinti savo papročių, vadinasi, ne­su­prasti to, kas yra paprasta, taigi neturėti doro proto ir nesuvokti prasmės.

Be visų šių būtinų išorinių sąsajų, žodis būdas ne mažiau taiklus yra savo vidine sandara. Jis galėtų būti su priesaga -das sudarytas iš veiksmažodžio bū-ti šaknies (kaip klo-das iš klo-ti ir kt.). Jo kilmę numanyti padeda ir primirštas veiksmažodis būsti (būsta, būdo) ‘prasti’, į-būsti (į-būsta, į-būdo)‘įprasti’, pri-būsti (pri-būsta, pri-būdo) ‘priprasti’, pavyzdžiui: Brolis, pirmą kartą išgirdęs dainą, tuo įbūdo ir dainuo (Antano Juškos žodynas); Ką čia bekalbėti, jis pribūdęs žmogus – ir šilto, ir šalto matęs (Surviliškis, Kėdainių r.). Iš pavyzdžių matyti, kad šio veiksmažodžio pagrindinė reikšmė apima poreikšmius ‘mokytis, išmokti’ ir ‘būti patyrusiam’ ,taigi nejučia mena mokslą ir patirtį.

Būti savito būdo tad reiškia būti įpratusiam savaip būti. Šiaip ar taip, vidinė žodžio būdas pras minė erdvė, nulemta pačios jo šaknies, yra buvimas visu kuo plačiausiu mastu – tiek aukščiausioji dvasinė būtis su įvairiausiomis sielos būsenomis ir jas įveidinančiomis, įasmeninančiomis mitinėmis būtybėmis, tiek neišvengiama, būtina žemiškoji buitis ir jos vieta, aplinka, kurioje tenka ir daugiau mažiau pavyksta įsi-būti, buveinė, buvenė bei esamoji būklė. Bet kuriuo atveju – tiesioginė ir griežta nebūties priešybė.

Galima ilgai ir tuščiai ginčytis, kas pirminė – būtis ar sąmonė. Vis dėlto, be sąmonės, sąmoningumo, nėra kuo kitu būties patirti, suvokti ir patvirtinti. Būtis ir sąmonė neatskiriami. Kai esame nesąmoningi, tarkim, miegame, tai patys nė nežinome, kad esame, ar esame, – tai gali patvirtinti tik kitas sąmoningas asmuo arba mūsų pačių sąmonė nubudus, mūsų pačių nubudusi sąmonė. Čia prie žodžio būdas sąsajų, išorinių, istorinių ir vidinių, etimologinių, prisišlieja dar viena, poetinė – sąskambis su budimu, budėjimu, būdra. Tokių sąsajų, aiškiai suprantant jų prigimtį, irgi nėra reikalo prisiverstinai vengti –jos išplečia minties erdvę ir suteikia jai sparnus, labai svarbią, branduolinę, žūtbūtinę lietuviško būdo savybę. Beje, paminėto žodžio būdra žodyne nėra, jis naujas, bet jau yra mūsų kalboje, vien dėl to, kad yra mums suprantamas. Tereikia pabūsti, ir būdra sušvinta iš paties būdo.

Tebūnie tad „Būdas“, vilkimės – iš didžiosios raidės, vertas Šventaragio, kurio užantyje, jaukiai apsuptame Vìlnios, Dievas davė ir Laimė lėmė mums būti.

“LIAUDIES KULTŪRA” – NOW “BŪDAS”

On the occasion of its 30 th anniversary, the journal “Liaudies kultūra” (Folk Culture) will be renamed to “Būdas” (Habitus), retaining its content of ethnology, cultural anthropology, memory research.