Numanau, kad apmąstydami „Liaudies kultūros” žurnalą neišvengsime žodžio „evoliucija”.  Būtent taip įvardijama „Liaudies kultūros” raida. Tai tiesa.  Man pačiai pasidarė įdomu suvokti,  kas tą evoliuciją sudarė, kas žymėjo perėjimą į kitą pakopą. Mano supratimu, 16-os metų raidą reikėtų suskirstyti į 4 tarpsnius, kuriuos ženklina tam tikri išorės ir vidaus pokyčiai.

   I tarpsnis.

Žurnalas įsteigiamas 1988 metais pavadinimu „Kultūrinis švietimas” ir  skiriamas išimtinai  kultūros įstaigų veiklai aptarti, jai koordinuoti ir vadovauti. Per metus išeina 3 „Kultūrinio švietimo” numeriai. Esminiai leidinio organizavimo momentai: sunkios derybos su vadinamuoju Glavlitu, prašomieji ir argumentuojamieji raštai Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pareigūnams. Pirmojo numerio Liaudies kultūros centrui  „Glavlitas” neleidžia leisti pačiam. Tačiau surandamas  kompromisas: kaip straipsnių rinkinį jį išleidžia ką tik susikūręs „Periodikos” laikraščių ir žurnalų susivienijimas. Pirmasis numeris tiek kartų skaitomas, svarstomas ir persvarstomas, kad „Periodikos” leidykla nebesuranda, ką jame galėtų pataisyti net kalbos požiūriu. Prisimenu didžiulę įtampą – baiminamasi, kad tik neužkliūtų Kultūros ministerijai ar Centro komitetui. Tie 1988-ųjų trys numeriai nenumeruoti, redakcija nesudaryta, paskiriami tik sudarytojai, du leidinius sudariau aš, vieną – amžiną atilsį Vaidotas Karlonas. Minimi leidiniai  neapibrėžto žanro: lyg metodinė periodika, lyg straipsnių rinkinėliai, lyg žurnalas. Visko po truputį. Metrikoje, pagal tuometinę situaciją ir reikalavimus,  įrašoma: „proizvodstvennoje metodičeski praktičeskoje izdanije”

    II tarpsnis.

1989-ieji – 1994-ieji. Iš viso 5 metai. Keičiama kryptis, tuo pačiu pavadinimas. Dabar tai – „Liaudies kultūra”, pradedanti skaitytojų ieškoti ne tik tarp kultūros namų darbuotojų, bet ir plačiojoje visuomenėje. Leidinys vis  dar nenumeruojamas. Eiliškumą rodo nuorodos į mėnesius. Pavyzdžiui, sausis-vasaris, kovas-balandis. Numeruoti pradėta tik 1990-ais metais. Išeinama į rinką – paskelbiama prenumerata, prenumeratorių surenkama apie 3 tūkstančius.  Žurnale gausu ideologinės medžiagos, kviečiančios kultūros darbuotojus burtis į Sąjūdžio grupes, diskutuoti kultūros paveldo klausimais, domėtis tradicine kultūra, ją puoselėti ir t.t. Dabar, žvelgdama į šį praeitą laikotarpį, matau, kad atlikome didžiulį telkiamąjį darbą. Praeina 5–eri metai. Žurnalas savo nišą suranda. Tai labai įdomus laikotarpis įvairiais požiūriais. Išoriškai –  tris kartus pakeičiamas viršelio dizainas, iš vidaus – nusistovi redakcija,  nenuilstamai buriami autoriai, sudaroma solidi redakcinė kolegija, kurios posėdžiai iki šiol atminty išlieka kaip vieni įdomiausių ir audringiausių susibūrimų. Išgyvenama blokada, Sajūdis, leidybos technologijų pasikeitimas, savo darbą pertvarko etnologijos ir kultūros institucijos, steigiami nauji etnologijos leidiniai ar atkuriami seni. 1994 metais naujai sukurta Mokslo Taryba imasi sudaryti prestižinių Lietuvos kultūros leidinių sąrašą, ir „Liaudies kultūra” į jį įtraukiama.

III tarpsnis.

1994 – 1998-ieji – palyginti ramus periodas, užbaigiamas pasirinkus kelią išskirti mokslo darbų skyrių ir jį recenzuoti. Be to, vėl daugiau dėmesio pradedama skirti respublikos kultūros institucijų veiklai.

Taigi nuo 1998-ųjų jau šešeri metai mes gyvename ketvirtąjį tarpsnį, kuris, be abejo, turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Viena vertus, iš dalies tai susiję su laisvąja rinka. Kaip ir daugumai kultūros leidinių, laisvojoje rinkoje mums pasidarė nesaugu, ir tai sąlygoja daugybė veiksnių. Vienas iš jų – valstybinio kultūros leidinių finansavimo ir pelno siekiančių įmonių paslaugų kainų neatitikimas. Kitas – didžiulis užsieninės ir lietuvių literatūros srautas, padidinęs skaitytojų diferenciaciją. Iš dalies – respublikos kultūros darbuotojų menka kvalifikacija, pasyvi laikysena sudėtingesnių  etninės kultūros tekstų atžvilgiu, etninės kultūros specialistų trūkumas. Taigi, atrodo, atėjo laikas rūpintis ne tik paties leidinio  tobulinimu, bet ir tuo, kaip išlaikyti skaitytoją ir prekybos vietas, pribrendo būtinybė stengtis tapti bent šiokiais tokiais verslininkais. Galbūt tai ir bus naujas, penktasis mūsų etapas, prasidedantis po pinigų „žvaigžde”.

   Apibūdinant „Liaudies kultūrą” dažnai minimas ir mediatoriaus vaidmuo. Tai taip pat tiesa. Palyginti su mokslo leidiniais, mūsų amplitudė kur kas platesnė, skaitytojai įvairesni. Palyginti su kitais kultūros leidiniais, mes daugiau dėmesio skiriame mokslo publikacijoms, kurios, beje, aukštai kotiruojamos ir kultūros darbuotojų. Atliekame tarpininkų vaidmenį, stengiamės mokslo darbus priartinti prie visuomenės, visuomenę -–prie mokslo studijų. Neapsiribodami lietuvių ar baltų kultūra, įnešame savo indėlį supažindinant skaitytojus su pasaulio kultūromis.

   100-ojo numerio proga išleidome bibliografinę rodyklę, kurioje atsispindi 15 metų publikacijos. Pridėję 2004-ųjų metų publikacijas, kurių apytikriai yra šimtas, turėtume 1623 pozicijas. Turint rodyklę lengva tiksliai nustatyti, kas daugiausia yra prisidėjęs prie žurnalo turinio formavimo, t.y. kas daugiausia publikavosi mūsų žurnale. Leiskite paminėti šiuos žmones. Tai Romualdas Apanavičius, Rita Balkutė, Marija Baltrėnienė, Audrius Beinorius, Gintaras Beresnevičius, Auksuolė Čepaitienė, Rūta Guzevičiūtė, Birutė Imbrasienė, Algė Jankevičienė, Teresė Jurkuvienė, Petras Kalnius, Aušra Kargaudienė, Libertas Klimka, Nijolė Laurinkienė, Nijolė Marcinkevičienė, Saulė Matulevičienė, Vacys Milius, Alfonsas Motuzas, Rasa Paukštytė-Šaknienė, Alė Počiulpaitė,  Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė,  Krescencijus Stoškus, Antanas Stravinskas, Žilvytis Šaknys, Dalia Urbanavičienė, Skaidrė Urbonienė, Jonas Vaiškūnas, Daiva Vaitkevičienė, Vykintas Vaitkevičius, profesorė Angelė Vyšniauskaitė,  amžiną atilsį Norbertas Vėlius, amžiną atilsį Eugenija Venskauskaitė. Kiti,  turintys per pusę mažiau publikacijų, taip pat  svariai prisidėjo prie žurnalo turinio ir veido formavimo. Ačiū  visiems.

   Žurnalo evoliucija negali nesisieti su jų autorių tobulėjimu, mokslo ir kultūros raida, bendra kultūros atmosfera, steigėjo nuostatomis ir poreikiais, redakcinės kolegijos nuomonėmis. Turinys nepriklauso vien nuo redakcijos.  Nors, iš dalies, žinoma, turi įtakos ir redakcijos aktyvumas.

   Todėl norėčiau padėkoti  steigėjui už sudaromas sąlygas kūrybingai dirbti, redakcinei kolegijai už nuolatinę paramą, straipsnių recenzavimą, konsultavimą ir visa kita, autoriams – už jų idėjas, žinias, labai konkretų prisidėjimą prie žurnalo eigos publikacijomis. Norėčiau padėkoti ir skaitytojams, kad  skaito ir bent retsykiais leidžia mums pajusti grįžtamąjį ryšį.

 Dalia RASTENIENĖ,
 „Liaudies kultūros” vyriausioji redaktorė, 1988-2013