Vasario 8 d. 16 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vyks Lietuvių liaudies dainų metų atidarymo koncertas „Padainuosim mes sustoję“. Jame skambės įvairių Lietuvos etnografinių regionų dainos, o žinomi dainininkai ir liaudies muzikos žinovai dalysis mintimis apie dainuojamojo paveldo ypatybes bei jo gyvybingumą šiandien. Renginį organizuoja Etninės kultūros globos taryba, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Vilniaus etninės kultūros centras. Koncertas nemokamas.

Koncerte „Padainuosim mes sustoję“ pasirodys Veronika Povilionienė, Daiva ir Evaldas Vyčinai, Eglė ir Rokas Kašėtos, Toma Grašytė-Jegelevičienė, folkloro kolektyvai „Intakas“, „Laukis“, „Mindrė“, „Opka“, „Poringės“, „Trys gulbelas“, „Tula“, „Versmė“, „Virvytė“. Šie atlikėjai puoselėja autentiškas dainavimo tradicijas, gilina žinias apie liaudies dainų atlikimo būdą ir aktyviai skatina jų gyvavimą, nevengdami ir naujovių.

„Dainuoji ir tarsi gyvenimą pergyveni“, – sako žymus folklorininkas Algirdas Svidinskas, 2024 m. už etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimą ir skleidimą įvertintas LR kultūros ministerijos premija. Su liaudies dainomis gyventi, švęsti, stiprinti savo tapatybę Lietuvos žmonės ir pasaulio lietuvių bendruomenė raginama visus 2025-uosius – šie metai Etninės kultūros globos tarybos sprendimu, palaikant LR Seimo Kultūros komitetui, paskelbti Lietuvių liaudies dainų metais. Tai ypatinga proga – šiemet sukanka 200 metų nuo pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio išleidimo. 1825 m. teologas, evangelikų liuteronų kunigas, tautosakos rinkėjas bei skelbėjas Liudvikas Rėza lietuvių ir vokiečių kalbomis paskelbė rinkinį „Dainos, oder Littauische Volkslieder“, papildydamas jį moksline studija „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“. Šis įvykis, laikomas lietuvių folkloristikos pradžia, paskatino XIX a. suaktyvėjusią liaudies dainų rinkinių leidybą. L. Rėzos darbas pabrėžė liaudies dainų meninę raišką, turtingą poetinę kalbą, metrinę įvairovę ir aukštas dorovines vertybes, įrodė, kad liaudies dainos yra neatsiejama tautos dvasinės tapatybės dalis. Šis požiūris glaudžiai susijęs su senosiomis dvasinėmis ir kultūrinėmis idėjomis, kurios tebėra svarbios ir šiandienos liaudies kūrybos tyrinėtojams bei tradicinio dainavimo praktikams.

2025 m. bus minimas ir pirmojo Lietuvos folkloro archyvo 90-metis. Per dešimtmečius šalies archyvuose sukaupta daug liaudies kūrybos ir papročių medžiagos – saugomi įrašai, rankraščiai, transkripcijos, piešiniai, nuotraukos. Jų pagrindu rengiami ir leidžiami garso, vaizdo leidiniai, kompleksiniai tautosakos rinkiniai, Lietuvių liaudies dainynas (publikuoti 26 tomai). Senieji įrašai tampa lengviau prieinami skaitmeninėje erdvėje, visuomenei sudarant galimybę geriau pažinti dainuojamąją kūrybą, įvairių kraštų dainavimo ypatumus bei perimti autentišką atlikimo meną.

Visus metus visoje Lietuvoje ir tarp pasaulio lietuvių vyks savivaldybių, regioninių, nacionalinių institucijų, organizacijų, bendruomenių organizuojami koncertai, bendri pasidainavimai, mokymai, susitikimai su liaudies dainininkais, parodos, varžytuvės ir kiti renginiai. Etninės kultūros globos taryba kartu su bendraminčiais parengė ir patvirtino Lietuvių liaudies dainų metų veiksmų planą, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į dainavimo kultūrą.

Lietuvos nacionalinis kultūros centras rengs folklorinio dainavimo mokymus regionuose, Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkursą „Tramtatulis“, skirtą Dainų metams ir M. L. Rėzos dainų rinkinio „Dainos“ 200 metų sukakčiai paminėti, inicijuos grojaraščio „Gražiausios folkloro ansamblių dainos“ sukūrimą, žurnale „Būdas“ skelbs straipsnius, pokalbius liaudies dainų, jų atlikimo, tyrinėjimo, interpretavimo temomis, kvies dainuoti akcijos „Visa Lietuva šoka“ ir kitų mėgėjų meno renginių metu.

Lietuvių liaudies dainų metai – puiki proga kiekvienam lietuviui išmokti bent po keletą liaudies dainų, pajusti jų grožį, bendrystę ir dvasingumą dainuojant kartu. Šviesaus atminimo religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius yra pasakęs: „Lietuvis dainuoja atsistojęs ir jam ta vieta, kur stovi, pasaulio vidurysBūna, kai kaimas dainuoja ir į jį nueina Dievas, būna, kai minia dainuoja ir į ją nueina Dievas, būna, kai šimtas tūkstančių dainuoja atsistoję viduryje ir į šituos dainuojančius Dievas nulipa ir būnatai jo namai...“,

„Liaudies daina – neatsiejama nuo žmonių gyvenimo“, – nuolat primena Pasaulio folkloro „Oskaro“ apdovanojimu įvertinta Lietuvos dainininkė Veronika Povilionienė. Jos įsitikinimu, jei liaudies dainos išnyks iš mūsų gyvenimo, silps ir meilė žmogui, aplinkai, dvasiai: „Daina į dangų kopia ir paskui save žmones traukia“.

Katažynos Polubinskos nuotr.