Dainų diena 2018
Pavarėnis

Pavarėnis

Marcinkevičienė N.



TURINYS

Nijolė Marcinkevičienė. Pratarmė - 7
Bronius Saulėnas. Pavarėnio kaimo gyvenimo iškarpa - 9
Pavarėnio kaimo atsiradimo istorija - 9
Ekonominis kaimo gyvenimas ir papročiai - 10
Ūkio darbai - 12
Kultūrinis gyvenimas - 15
Tautinis susipratimas - 16
Vietovės ir jų pavadinimai - 17
Gyventojai, buitis, kaimo aplinka, darbai, valgiai, drabužiai
Apie pirmuosius kaimo gyventojus - 18
Gyventojų pavardės, pravardės, šeimos sudėtis - 20
Dabartiniai Pavarėnio gyventojai - 29
Pavarėnio kaimo planas (1926-1936 m. laikotarpis) - 30
Pirkia - 31
Apsirengimas - 34
Apavas - 38
Maistas - 39
Gyvulių priežiūra - 48
Ganymas - 53
Ubagai - 58
Čigonai - 60
Žydai - 61
Talkos, jaunimo pasilinksminimai, bendravimas
Plunksnų plėšymo talkos - 62
Linų mynimo, kopūstų trupinimo talkos - 62
Rugiapjūtė - 63
Jaunimo bendravimas, pasilinksminimai - 66
Gegužinės pamaldos - 70
Mokykla - 70
Pykčiai - 71
Apie akmenį "Marcynukų” - 72

TRADICINIS KALENDORIUS
Andriejaus diena - 73
Adventas - 75
Kūčios - 76
Kalėdos - 86
Kalėduškos - 87
Kalėdojimas - 88
Pusiaužiemis (Grabnyčios) - 89
Agotos diena - 90
Užgavėnės - 91
Pusiaugavėnis - 93
Motiejaus diena - 94
Kazimiero diena - 94
Keturiasdešimties kankinių diena - 95
Juozapo diena - 95
Blovieščius - 95
Melagio diena - 97
Jurginės - 98
Morkus - 99
Gavėnia - 101
Verbų sekmadienis - 101
Didžioji savaitė - 103
Kiaušinių dažymas - 105
Velykų sekmadienis - 106
Lalaunykai - 111
Atvelykis - 116
Sekminės - 116
Devintinės - 117
Dešimtinės - 119
Joninės - 120
Petro ir Povilo diena - 123
Septyni broliai miegantieji - 124
Lauryno diena - 124
Žolinė - 124
Žolinė - Naujienų dziedai - 125
Visų šventųjų diena - 126

ŠEIMOS PAPROČIAI
Gimtuvės - 127
Palankynos. Krikštynos - 133
Vaikas auga - 136
Pasakojimas apie vaikus - 146
Svotų laukimas, svotavimas - 149
Vestuvės - 151
Mirtis ir laidotuvės - 170
Tretynos - 184

TIKĖJIMAI
Laumės ir piktosios dvasios - 185
Liaudies medicina - 186
Oro spėjimai - 200
Agrariniai tikėjimai - 200
Medžiotojų tikėjimai - 203
Įvairūs tikėjimai - 204
Sapnai - 206

TAUTOSAKA
Vaizdingi pasakymai - 207
Mįslės - 209
Dainos - 210
Gėriau alutį, saldų midutį - 210
Motula mano, širdela mano - 211
Šių nedelių per nedelių - 212
Pavasario dienelį sėjau žalių rūtelį - 213
Motula mano, širdela mano - 215
Buvo anyta labai negera - 216
Davė Dievas dalių - 217
Tai verkė motulė, tai bėdavojo - 219
Ainu per kiemelį - 220
Motinėla tu mano širdela mano - 221
Vai sniegci lija - 222
Už girelės už žalios - 223
Parveža martelį, pardundzina - 226
Aik šynai motula - 227
Ko sėdi sesute, ko neverki - 228
Sėdziu po langeliu, žiūriu per langelį - 229
Sunku žaliai giriai be raibos gegulės - 231
Statyčiau tiltelį per Nemunėlį - 232
Gailiai verkė mergužėlė - 233
Vai mergela, balta lelijėla - 235
Muzika graina, jaunimas šoka - 236
Siuntė mani motinėlė šalcinėlin vandenėlio - 236
Važiavau dieną, važiavau naktį - 238
Pucinėli šermukšnėli ko pakrypai an šalalės - 239
Mani bernelis tai nemylėjo - 241
Oi dalia dalia dalelė mano - 243
Motula mano, širdela mano - 244
Vaikštinėjo tėvelis pabarėmis parugėmis - 245
Bepiga gerc ulioc - 246
Oi an tilto ant tiltelio - 247
Liepė man, liepė man tėvulis ženycis - 248
Oi an dvarelio, an dzidzio - 250
Pasakysiu mergužėlės, ca jum naujas paskalėlas - 253
Atjojo trys ponaičiai, visi trys jaunikaičiai - 254

PASAKOS
Garbūzas - 256
Pasaka apie Burlokų - 256
Raganos duktė - 257
Pasaka apie kvailų brolį - 258
Nykštukas - 258
Apė kitokių mergų - 260
Pinigai - žmogžudžiai - 261
Veršukas - 262
Karaliūnas ir skraidancis jo arkliukas - 263
Juozukas - 264
Mandra Levonija - 266
Kap vienas brolis durnesnių ieškojo - 266
Vagis - 266
Vilko pirkelė - 268
Bandelė - 271
Nykštukas - 273
Durnius su durelėm - 274
Mergaitė iš sciklinio grabo - 275
Denyvi broliai juodvarniai ir jų sesutė - 277
Kap vaikas pas velnių tarnavo - 278
Du broliai - 280
Pateikėjai - 283


PRATARMĖ

Kai į Lietuvos liaudies kultūros centro Liaudies kūrybos archyvą (LKL pakliuvo dabar Kanadoje gyvenančio Broniaus Saulėno rankraštis, pavadintas "Pavarėnio kaimo gyvenimo iškarpa", kilo sumanymas plačiau pasidomėti beveik išnykusio kaimo istorija, papročiais. Rankraščio autorius aprašo 1919-1937 metų Pavarėnio kaimą, įsikūrusį tuometiniame Varėnos valsčiuje, Alytaus apskrityje. Rankraštyje pasakojama apie sodybų išdėstymą, vietoves, gyventojus, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, verslus, amatus. Aprašymas nuoseklus, detalus, tačiau medžiaga apibendrinta neįsigilinant į papročių specifiką, pateikta gana mažai buities detalių. Norėdama papildyti turimą medžiagą autentiškais prisiminimais apie buitį, šventes, tikėjimus, tautosaka, ne kartą lankiausi šiame kaime ir kalbėjausi su seniausiais, geriausiai senus laikus (XX a.pirmuosius dešimtmečius) atsimenančiais žmonėmis.

Bronius Saulėnas (gimęs 1919 metais Pavarėnyje) - gabus, darbščių ūkininkų antrasis sūnus. 1936 metais jis pradėjo mokytis Alytaus gimnazijoje ir jau pirmaisiais metais įsijungė į tautosakos rinkimo būrelio veiklą. Tautosaką rinko ir dar viena pavarėniškė Marytė Saulėnaitė, taip pat Alytaus gimnazijos moksleivė. 1937 metais šie gimnazistai savo kaime užrašė nemažai medžiagos apie papročius, taip pat tautosakos, tikėjimų. Ši medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne (LTR), dalį jos panaudojome šiam leidiniui.

Broniaus Saulėno medžiagą pateikiame leidinio pradžioje kaip apibendrintą kaimo pristatymą, toliau ją detalizuojame autentiška ką tik užrašyta medžiaga. Suprantama, dėl pasirinktos leidinio struktūros, skirtingų laikmečių ypatumų leidinio kalba, jo dalykinė vertė nevienodos kokybės. Leidinyje persipina tarmiškumas, jo "duobės", literatūrinė pasakojimų kalba ir autentiški, visus šiuos kalbinius sluoksnius jungiantys prisiminimai; norėta kuo išsamiau parodyti šio kaimo žmonių tarmę, jos spalvą. Beveik atsisakyta redagavimo. 1937 metais užrašyta medžiaga irgi pateikiama kaip rasta, "žodis žodin".

Įdomu, kad palyginus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne išsaugotą medžiagą su paskutiniaisiais užrašymais, paaiškėja, kad dalis tikėjimų, švenčių, darbo, laidotuvių papročių, burtų, pasakų gerai prisimenama ir dabar. Tačiau likę pavarėniškiai jau beveik nebedainuoja, retokai besusieina, todėl dainų prisimenama vis mažiau. Aprašant šio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Pavarėnio gyventojus pasinaudota Broniaus Saulėno medžiaga. Kad labiau atsispindėtų anuomet gyvenusių žmonių charakterių ypatybės, keistenybės, įdėta apie juos ir dabartinių pavarėniškių komentarų. Leidinyje pateiktas ir autentiškas pasakojimas apie pavarėniškių pirkią. Jis atspindi tipišką vargingo valstiečio būstą. Kasdieninis šio kaimo maistas, jų pavadinimai būdingi visos Dzūkijos gruntiniams kaimams. Įdomesnių detalių užtikta pasakojimuose apie gyvulių priežiūrą, liaudiškąją veterinariją, kai kurie jos receptai sėkmingai taikomi ir šiandien. Iš pasakojimų apie ubagus, čigonus, žydus atrinkti tie, kurie atspindi pagrindines šio kaimo moralines nuostatas "kitokių" žmonių atžvilgiu.

Tradicinės kalendorinės šventės turi panašią eigą, papročius kaip ir visoje Pietų Lietuvoje, tačiau kai kurie jų akcentai būdingi tik šiam kraštui, o gal net kaimui. Pavyzdžiui, pusiaugavėnio valgis "čigonai". Tik šio kaimo pateikėjai pasakoja apie Dzūkijai nebūdingus švenčių personažus Kalėdų senelį ir Velykę. Pavarėnio žmonės ilgai paisė nerašytos taisyklės - lalauninkams neduoti dovanų, jei saulė dar nenusileidus arba jau užtekėjus. Tačiau advento, gavėnio laikotarpio papročiai jau prisimenami tik kaip pasninkas. Nei 1937 metų, nei paskutinėse ekspedicijose neužrašyta jokių šio laikotarpio papročių, tautosakos.

Atrenkant pasakojimus apie šeimos tradicijas daugiau dėmesio skirta papročiams, tikėjimams, susijusiems su vaikais. Besilaukiančios motinos, vaiko saugos tikėjimai ir nūnai prisimenami, perduodami šio krašto jauniems žmonėms. Pasakojimai rodo, kad šio kaimo apylinkėse buvę daug žiniuonių, kerėtojų, todėl pateikiamos liaudies medicinos taiklymo gyvenime tradicijos. Dalis jų gyvos ir šiandien. Ilgai šiame krašte buvo laikomasi žmogaus marinimo, laidojimo papročių. Visos vyresnės moterys paprastai yra geros raudotojos. Iš įvairių užrašytų tikėjimų įdomiausi pasirodė medžiotojų prietarai. Gaila, kad gyvų pateikėjų-medžiotojų jau neužtikta. Mėgstamos šiame krašte buvę stebuklinės pasakos. Į šį leidinį sudėta pilnesni pasakų variantai.

Būsiu patenkinta, jei leidinyje pateiktoji medžiaga pasitarnaus Dzūkijos ir visos Lietuvos tradicinės kultūros tyrinėjimams.

Nijolė MARCINKEVIČIENĖ


PAVARĖNIO KAIMO GYVENIMO IŠKARPA

Mano aprašymas apie kaimą, jo žmones vien iš prisiminimų. Gyvi prisiminimai 1924-1937 metų laikotarpio; iki tada, kai kaimas buvo išdalintas į vienkiemius. Nuo 1937 metų rečiau sutinkami kaimo žmonės, nes nuo šių metų prasidėjo skirstymasis į vienkiemius, į sodybas, išmėtytas po visus kaimo laukus. Vienkiemių sistema taupė valstiečio laiką. Nereikėjo 1-2 kilometrus eiti į laukus, toli vežti mišką, parvežti į kluoną javus, bendrai ganyti galvijus, t.y. juos nuvesti ir vėl parvesti atgal į tvartus. Išnykus šniūrams, pagerėjo žemės ūkio padargų naudojimas. Žemės ūkio mašinos Pavarėnio kaime nebuvo naudojamos nei prieš išsiskirstymą, nei po išsiskirstymo. Nebuvo jų ir visoje apylinkėje. Nebuvo net daugiavagių ar dvivagių plūgų.

Pavarėnio kaimo žmonėms išsiskirsčius į vienkiemius atsiskleidė nepaprastas jų darbštumas. Per 2-3 metus jie šalia nuolatinių darbų sugebėjo persikelti visus pastatus į naują vietą. Apsitvėrė sodybas, išsikasė šulinius, užsivedė sodus, nusitiesė kelius. Jau 1939 metais visi buvo įsikūrę ir pradėję ramų, bet nuobodoką gyvenimą. Rečiau susitikdavo, mažiau bendraudavo. Sumažėjo velykinių lalaunykų, rečiau atvažiuodavo žydas skarulninkas, nereikėjo samdyti skerdžiaus, tartis dėl šienapjūtės, kelių taisymo ir pan. Vienkiemystė sugriovė daug kaimo bendravimo tradicijų, senųjų papročių. Visa, kas mano parašyta, atspindi laikus,kai kaimas vargo ir džiaugėsi vienoje ūlyčioje.


 PAVARĖNIO KAIMO ATSIRADIMO ISTORIJA

Kada pirmasis gyventojas apsigyveno šioje vietovėje ir pavadino kaimą Pavarėniu nežinoma. Spėjama, kad XVIII šimtmetyje įsikūrė pirmasis gyventojas, turintis pavardę Saulėnas, antroji pavardė Juonys. Kitos pavardės atsirado vyrams atėjus į žentus , t.y. vedant Saulėnaites, greičiausiai iš tos šeimos, kur nebūdavo sūnų, nes paprastai dukterys ištekėdavo kitur, o sūnūs pasilikdavo tėviškėje. Dukterims buvo išmokamas pasogas pinigais, gyvuliais ar kitomis vertybėmis. Pagal Marytės Saulėnaitės iš seniausios gyventojos Saulėnienės (Adomienės)užrašytą pasakojimą pirmasis Saulėnas atsikėlė iš Žemaitijos ir buvęs nusigyvenęs bajoras. Pradžioje apsigyveno Pamusių dvare, bajorų Rasakackų prieglobstyje. Atsidūrė šiose vietose bėgdamas nuo siautusio maro (greičiausiai nuo to paties, kur siautė Rytprūsiuose). Sakoma, kad atsikėlęs iš Žemaičių žemės Saulėnas buvęs aukštas, mėlynakis ir labai stiprus. Jis Pamusių dvaro ponui buvo pirmas tarnas ir medžioklės bendrininkas. Vienos medžioklės metu meška užpuolusi poną ir vos jo nesudraskiusi. Stipruolis Saulėnas ištraukęs poną iš meškos nagų. Pastarasis atsilygindamas davė Saulėnui 7 valakus miškais apaugusios žemės. Nuo to laiko Saulėnas pradėjo ū

kininkauti; ariamą žemę plėtė kirsdamas miškus. Iš kur Pavarėnio vardas atsirado - nežinoma. Gal būt nuo Varėnės upės vardo, nors šis kaimas buvo gana atokiai (2 km) nuo šios upės, tiktai šio kaimo pievos buvo šalia upės.

Ekonominis kaimo gyvenimas ir papročiai

1935 m. kaimas dar nebuvo išskirstytas į vienkiemius. Jame buvo 24 sodybos, sustatytos abipus kelio ūlyčios, bet daugiau jų buvo šiaurinėje ūlyčios pusėje, užtat gyvenamasis plotas buvo pietinėje pusėje. Gyvenamieji namai statyti daugiausia galu (šonu) į ūlyčią. Namą sudarė: pirkia, priemenė, kamara.

Pirkia naudojama darbui, miegui, maisto gaminimui. Pirkioje (papečkyje) buvo laikomos ir vištos. Jos čia ir lesinamos, dėdavo kiaušinius, perėdavo.

Šeimą vidutiniškai sudarė tėvai ir 2-4 vaikai. Moteris motina ruošė maistą visai šeimai. Iš ryto, pusryčiams (abiedai) verdama dvi sriubos: rūgšti ir prėskas. Kartais (sekmadieniais ir ketvirtadieniais) išverdama mėsos. Moteris šeria kiaules, vištas, melžia karves. Daroma sūriai, mušamas sviestas, o jeigu sūrį, sviestą, kiaušinius parduoda, pinigai jai priklausė. Be kasdieninių darbų ir vaikų priežiūros, daug laiko moterys praleisdavo paruošdamos linus, verpdamos, ausdamos drobes ir kitus audeklus. Be to, plėšydavo plunksnas, kedendavo ir verpdavo vilnas išeiginiams rūbams - tai bovelniniai audiniai.

Guldavo apie 22.00-23.00 val., keldavosi pirmiems gaidžiams giedant. Žiemos metu moterų darbas trobos viduje, o vasarą laukuose: bulbes sodindavo, linus raudavo, klodavo, mindavo. Linų sėklas numušdavo su kultuve. Taip pat rugius, miežius ir avižas pjaudavo pjautuvu. Šie javai rankomis (pjautuvais) pjauti iki 1933-1936 m. Rudenį moterys kasdavo bulves, nuimdavo daržus: morkas, sėtinius (kručkus), ropes, burokėlius, aguonas, svogūnus, česnakus. Lauko darbai tęsdavosi maždaug iki Visų Šventųjų lapkričio pirmosios.

Vyrų darbai dažniausiai vykdavo lauke. Karvių, arklių, avių šėrimas, malkų ruošimas, padargų tvarkymas. Žiemą vyrų darbas kūlimas. Viduje vyrai skobė klumpes, pynė vyžas, darė grėblius ir kitus ūkio įrankius. Pavasarį ir vasarą mėždavo, ardavo, akėdavo, sėdavo, šienaudavo, pjaudavo javus, juos suveždavo. Jodavo naktigonėj su arkliais. Retkarčiais važiuodavo į turgus parduot žemės ūkio produktus. Žiemos vakarais vyrai kartais susimesdavo pakortuot daugiausia savaitgaliais ir sekmadieniais. Moterys susieidavo linų verpt, megzt. Tai ir buvo savotiškos pramogos. Šeimos ir giminių susitikimai būdavo 2-3 kartus į metus. Į miestus išvažiuodavo labai retai.

Pavarėnio gyventojai buvo labai sėslūs. Suaugę merginos tekėdavo tankiausiai į gretimus kaimus, o vyrai vesdavo merginas iš kitų kaimų. Šeimos, kur nebūdavo berniukų, prisiimdavo žentus, kurie privalėjo atsinešti pasogą. Taip Pavarėnyje šalia Saulėnų atsirado kitos pavardės. Pavarėniškiai nevažiavo ir į užsienius. Į Ameriką buvo išplaukę Jonas Saulėnas, Motiejus Verseckas ir Katrė Saulėnaitė, kurią pasikvietė (maždaug 1902-1905 m.) brolis. Ji čia ir mirė apie 1950 metus. Jos sūnūs tarnavo Amerikos armijoje, kariavo antrajame pasauliniame kare. Vienas žuvo, o kitas sugrįžęs neilgai pagyveno, numirė dar anksčiau motinos.

Jonas Saulėnas ir Verseckas Motiejus (Macka) sugrįžo atgal. Nesidžiaugė ir negyrė amerikoniško gyvenimo. Į kitus kaimus išėjo žentuose Saulėnas Pranas, Saulėnas Jonas ir Saulėnas Jonas, Felikso, išėjo gyventi į Gaidukonių kaimą pas gimines.

Visi kiti vyrai, likę kaime, dalinosi žemę lygiomis su broliais. Atsirado mažažemių, turinčių tiktai 1/6 valako ar dar mažiau (6-7 ha).

Kaime buvo siuvėjas (kriaučius) Saulėnas Jonas. Kumeliaguldžiai Motiejus ir Jonas Verseckai. Tai nebuvo jų pagrindinis darbas. Visi jie ūkininkavo. Žmonių pajamos buvo menkos už grūdus, retkarčiais parduodavo kokį gyvulį, lašinių… Moterys parduodavo sviestą, sūrį, kiaušinius, vieną kitą vištą, linų pluoštą. Gal ir surinkdavo 30-50 litų, kuriuos išleisdavo suknelėms, skarelėms, apavui ir pan.

Ūkininkas, valdantis 1/3 valako (vidutinis kaimo ūkininkas turėjo 12-15 ha), turėjo vieną arklį, 1-2 karves, 4-6 kiaules, 4-6 avis, 10-15 vištų. Rugių prikuldavo 30-40 centnerių, avižų ir miežių maždaug 6-10 centnerių, žirnių 2-3 centnerius, linų sėmenų 1 centnerį ir gaudavo 20-30 kg pluošto. Lyšių (lešiukų) prikuldavo 1-2 centnerius, grikių 2-3 centnerius, šieno parveždavo 6-8 vežimus. Gautas derlius išmaitindavo šeimą; dalį parduodavo. Parduodavo 10-15 centnerių javų po 6-8 Lt, vieną ar dvi avis po 10-15 Lt. Parduodavo teliuką, paršiuką, dvi paltis lašinių (30-40 kg).

Bendros ūkio pajamos 1935 m. buvo 300-500 litų. Iš šių pinigų sumokėdavo mokesčius valstybei, ūkio reikalams nusipirkdavo padargus: vežimą, plūgą, akėčias, vinių, stiklų ir kt. medžiagas. Iš

to, kas likdavo (jei likdavo), nusipirkdavo medžiagos drabužiams, batus už 2-3 litus, degtinės, 1-2 kg cukraus, 30-50 kg druskos ir pan. Vertėsi sunkiai, bet į skolas neklimpdavo. Kaimo istorijoje buvo vienos varžytinės su antstoliu, ir kaimo žmonės to labai bijojo.

Ištekančiai merginai broliai išmokėdavo jos dalį pinigais ir natūra, maždaug 300-500 litų vertės. Duodavo karvę, kiaulę ir porą šimtų pinigais. Kaime prasigyvent buvo beveik neįmanoma. Į mokslus iš kaimo prasimušė tik du jaunuoliai Bronius Saulėnas ir Marytė Saulėnaitė . Abu jie baigė Alytaus gimnaziją. Bronius Saulėnas įsigijo agronomo specialybę, o Marytė Saulėnaitė mokytojos.

 Ūkio darbai

Žemė buvo laikoma šventa, maitintoja. Žmogus, kuris turėjo nors ir mažą sklypelį žemės, buvo laikomas tikru kaimo gyventoju. Kampininkai, turėję tik daržus, buvo vertinami daug žemiau negu ūkininkas, kad ir turintis tik 6 ha žemės. Ūkininkaujama buvo kaip ir prie caro. Vyravo trilaukė sistema. 1/3 žemės palietkas rugių; 1/3 palietkas vasarojaus (bulvės, miežiai, avižos, žirniai, grikiai, linai, lešiukai) ir 1/3 - pūdymas. Jis, nuėmus vasarojų, buvo paskirtas tik gyvulių ganymui. Kas treji metai valstietis leisdavo žemei pailsėt, taip ją paruošdamas žiemkenčių rugių sėjai. Tik 2/3 žemės naudojama pasėliams, o 1/3 paliekama gyvulių ganymui, nekultivuojama. Ganyklos buvo labai prastos, ir gyvulius priganyt pūdyme buvo neįmanoma. Kiekvienas ūkininkas versdavosi kaip išmanydamas, kad tik iššertų turimus gyvulius. Buvo bendra ganykla dirvonas ir pelkė, vadinama viganu. Vigane buvo ganomos kiaulės, o balų žolė buvo šienaujama ir nešama į namus arkliams ir karvėms šerti. Tokią žolę gyvuliai ėdė labai nemielai. Kaimas turėjo ir bendrų pievų, kurias vadino Lanka ir Delnyku. Lanka buvo užliejama, ir čia užaugdavo gera žolė, vadinama moragu. Delnyke augo tiktai viksvos ir šenikas. Tai buvo liūliuojanti pieva, Varėnės upės slėnis. Delnyke nušienautą žolę, dar žalią, džiovinti išnešdavo į sausumą. Tai buvo pats sunkiausias ūkininkų darbas, nes žalia žolė sunki, ją susidėjus į

rezgines (50-70 kg) reikėjo nešti į krantą, o tai 400-600 metrų nuotolis. Eiti reikėdavo liulančia velėna. Senesnieji prisimindavo , kad anksčiau Delnyką šienaudavo visas kaimas bendrai. Vėliau šios pievos buvo irgi rėžiais (šniūrais) išdalintos, ir kiekvienas ūkininkas šienaudavo savo ruožą. Dažniausiai ūkininkai susitardavo ir pievų šienauti eidavo kartu, t.y. vieną dieną.

Gyvulių ūkis irgi buvo primityviai tvarkomas. Karvės prastos veislės. Duodavo tik 5-7 litrus pieno per dieną pačiu geriausiu vasaros laiku. Kiaulės irgi buvo senos veislės, lėtai augdavo. Pjaudavo 2-3 metų meitėlius, kai buvo manoma, kad jau pakankamai stori lašiniai. Avys irgi buvo prastos: menka vilna, mažos. Geriausiai buvo rūpinamasi arkliais, nes jais apdirbdavo laukus, išvažiuodavo į turgų ir bažnyčią. Arkliams buvo skiriamas geriausias pašaras: šienas moragas, o kartais ir avižų duodavo. Tuo tarpu karvėms pamesdavo tik truputį prasto šieno arba pamaišyto su avižiniais ar miežiniais šiaudais tokiu santykiu 1 dalis šieno, 3 dalys šiaudų. Duodavo karvėms ir šiečkos (akselio) šiaudinės. Bet kartais pritrūkdavo ir šiaudų, reikėjo lupti stogus ir jais šerti gyvulius. Būdavo pavasarių, kad karvė vos pasikeldavo išeit į ganyklą, būdavo likę tik skūra ir kaulai.

Penimės kiaulės gaudavo geresnį pašarą, kitos tik pelus arba arklių mėšlą, pamaišytą su bulbėm. Žiemtekės būdavo labai kūdos. Paskerdę kiaulę, nuraudavo šerius, už juos gaudavo iš žydo silkių, adatų, o kartais ir skarelę. Kartais nupjaudavo ir arklių uodegas, už jas mainais iš žydų irgi gaudavo prekių.

Šalia auginamų javų ir gyvulių kiekviena šeima turėdavo daržą. Augindavo svogūnus, morkas, kopūstus, burokėlius, aguonas, česnakus. Pomidorų dar neaugino. Mažai augino ir agurkų, dažniausiai juos pirkdavo kapomis, mokėdavo nuo 50 ct iki 1 Lt. Agurkus užraugdavo ir iškart suvalgydavo. Kopūstai ir burokėliai buvo rauginami žiemai. Juos valgė su bulvėmis, naudojo rūgščioms sriuboms. Sodų buvo labai mažai. Iš 24 ūkininkų tiktai 6-7 ūkininkai turėjo sodus. Vaisiai buvo menkos kokybės. Didesnė pusė sukirmijusi nukrisdavo, likusieji sunaudojami tuoj pat, nes buvo visiškai netinkami laikymui. Kartais moterys, supjaustę obuolius, padžiovindavo, bet labai retai. Uogienių irgi nevirdavo, nes cukrus buvo per brangus, o, be to, soduose nebūdavo jokių uogų, nebent mėlynių, bruknių ar spalgenų prisirinkdavo. Retkarčiais uogas padžiovindavo, bet didesnę dalį sunaudodavo tuoj pat. Pavarėniškiai mėgo grybauti. Dalį grybų parduodavo.

Bitynas kaime buvo tik vienas, ir tame vos 2-3 šeimos senoviniuose rąstiniuose aviliuose tebuvo. Medaus iškopdavo labai mažai. Jis buvo labai brangus ir dažniausiai naudojamas ne kaip maistas, o kaip vaistas.

Kaime buvo 3-4 medžiotojai brakonieriai, medžioklinius šautuvus jie laikydavo nelegaliai, šratus ir paraką patys gamindavosi.

Pavarėnio kaime buvo tik 2-3 samdomi žmonės. Ne kasmet ir samdydavo, dažnai ūkininkai išsiversdavo savo šeimos pajėgomis.Tarnaudami pas ūkininkus bernai ir mergos gaudavo maždaug 120-200 Lt už

metus, taip pat darbinius rūbus, vietą pernakvoti ir maistą. Jų ateitis buvo labai neaiški. Jie su baime laukė senatvės. Visa laimė, jei bernas apsivesdavo ūkininkaitę, o merga ištekėdavo už ūkininko sūnaus, kitaip tik terba ir ubagavimas prieš akis. Ūkininkas, pasamdęs berną, jo neišnaudojo, nes ir pačio pajamos buvo labai menkos, o rūpesčių turėdavo daugiau. Ūkininko gyvenimo geroji pusė

buvo ta, kad jis jautėsi daug saugesnis dėl senatvės ir vaikų. Žemė ir kitas turtas,įgytas per kartų kartas, persiduodavo ateinančiai kartai.

Namuose negamindavo nei degtinės, nei vyno. Alkoholio sunaudodavo labai mažai 1-2 litrus suaugęs vyras. Savo reikalams augino tabaką. Kaime rūkė tik vyrai, maždaug 50-60 % suaugusių vyrų.

Žmonių sveikata buvo nebloga, išsigimimų nepasitaikydavo. Protiškai atsilikę buvo du (gimę apie 1914-1918 metus). Jie buvo ramaus būdo, nepavojingi.

Kaimo gyventojų vidutinis amžius buvo 50-60 metų, vaikų mirtingumas didelis 20-25 % mirdavo nesulaukę dviejų metų. Sanitarinis lygis gana žemas. Kaime nebuvo išviečių, nors ir buvo išleistas įstatymas, kad ūkiai turėtų lauko išvietes.

Gydoma buvo užkerėjimu, užkalbėjimu raganų gydymas. Kartais naudodavo kumelių pieną prieš tymus (jedrą), žmogaus šlapumą nuo koklišaus, burokėlių pelėsius nuo negyjančių žaizdų. Dedervines, rožes, karpas užkalbėdavo. Dantų negydė laukdavo, kol patys išpuls. Akinių irgi niekas neturėjo.

Kiekviena šeima gyveno savo uždarą gyvenimą. Bendrai sueidavo per vestuves ir laidotuves. Tokiomis progomis eidavo ir kviesti, ir nekviesti. Kaimo vyrai susirinkdavo pasamdyt skerdžių ir sumokėt žemės mokesčius. Vaikai, kartais ir suaugę, susirinkdavo žaisti ribulį tai ir visas bendras kaimo gyvenimas. Teismų ir barnių labai mažai pasitaikydavo. Kaip ir kiekviename kaime, buvo autoritetingesnis asmuo , kurio žodžio klausoma. Kartais toks žmogus ėjo ir teisėjo pareigas, jei kaime pasitaikydavo vagystė, apgavystė, neištikimybė. Tokiu atveju susirinkdavo vyresni vyrai ir nutardavo, kaip nubausti prasikaltusį tankiausiai fizine bausme.

Kultūrinis gyvenimas

Geriausioj ir didžiausioj kaimo pirkioj (jei ten būdavo jaunimo) ruošdavo vakaruškas. Į šias vakaruškas ateidavo vaikinai ir iš kitų kaimų. Pasitaikydavo bernų apsistumdymų ir apsimušimų, dažniausiai dėl merginų, ir šiaip kultūrinis gyvenimas gana primityvus. Daugiau kaip pusė kaimo gyventojų buvo beraščiai. Knygos ir laikraščiai buvo labai retas svečias. Į kaimą ateidavo 2-5 laikraščiai. Maža biblioteka buvo pradžios mokykloj; 150-200 knygų ir vaikų žurnalų. Šia bibliotekėle daugiausia naudojosi vaikai. Populiari knygelė buvo "Karalienės Mikaldos pranašystės". Kalendorius turėjo 4-6 ūkininkai iš 24-rių. Jokių paskaitų nebūdavo. Vienas kitas kaimietis save laikė tautininku, bet patys nelabai suprato, kas tai per partija. Šaulių nebuvo. Vėliau 3-4 vaikai buvo jaunaisiais ūkininkais. Kaimo žmonėms buvo įdomu, kas dedasi pasaulyje, bet nuo jo įvykių jie buvo visiškai atskirti. Nebuvo nė vieno radijo. Kunigas ir mokytojas mažai ką begelbėjo.

Keturiems kaimams (apie 400-500 gyventojų) buvo viena pradžios mokykla.

1927-1929 metais dirbo vienas mokytojas, vėliau 2. Mokykloje buvo 4 skyriai, 60-70 mokinių.

1929 metais buvo pradėta statyti nauja mokykla Kirklionių kaimo laukuose. Pradžioje buvo nutarta ją pavadinti Kirklionių mokykla, kadangi stovėjo šio kaimo žemėje. Tuo metu (1929-1931 metais) vaikų komiteto pirmininku buvo Jonas Saulėnas (Juozaikos Janka) iš Pavarėnio kaimo, ir viename iš posėdžių jo iniciatyva, mokyklos vedėjui Skučui pritarus, mokykla buvo pavadinta "Pavarėnio Pradžios mokykla" (dviejų kompleksų), vėliau trečias kompleksas buvo atidarytas privačiame Bobriškių kaimo name.

Galimas daiktas, kad Pavarėnio pradžios mokykla taip vadinama todėl, kad taip buvo vadinama ir apylinkė, ir paštas. Nuo 1929 metais vaikai, sulaukę 7 metų amžiaus, turėjo lankyti mokyklą ir baigti keturis skyrius, bet to griežtai nesilaikydavo.

1936-1939 metais kaime jau buvo daug daugiau raštingų žmonių, bet spauda vis dar buvo retas svečias. Retkarčiais atvažiuodavo "Kinematografas", bet rodydavo tiktai religinio turinio filmus, dažniausiai Kristaus gyvenimą. Toliau tęsti mokslus buvo daug norinčių, bet neužtekdavo finansų, ir daugelis tenkinosi keturiais skyriais.

Kaimas buvo religingas, nors bažnyčią sekmadieniais retai lankydavo. Būtinai į bažnyčią eidavo per atlaidus, Velykas, Kalėdas. Prieš Kalėdas parapijos klebonas su vargomistra atvažiuodavo į kaimą paimt bažnytinę duoklę auką. Žmonės ją tankiausiai atiduodavo grūdais. Kunigas tikrindavo vaikus, ar moka poterius, ir palikdavo velykinės išpažinties korteles, kurias reikėdavo atiduot einant velykinės išpažinties. Velykų pirmos dienos rytą veždavo į bažnyčią pašventinti maistą. Dalį maisto atiduodavo ubagams.

Kūčioms gamindavo 12 valgių, nes buvę 12 apaštalų. Ant stalo dėdavo šieno, nes Jėzus Kristus gimė ant šieno. Pavasarį, švento Morkaus dieną, žmones eidavo į laukus melstis prašydami apsaugoti nuo nelaimių, duoti gerą derlių. Sergančiam žmogui parveždavo kunigą su "Švenčiausiu" paskutiniam patepimui. Į laidotuves kunigo nekviesdavo. Šventas giesmes prie mirusiojo giedodavo kaimo žmonės. Po dviejų dienų mirusįjį palaidodavo kaimo kapinaitėse.

Nors žmonės bažnyčią retai lankė dėl nuotolio (10 km), bet sekmadieniais melsdavosi namuose, o kas mokėjo skaityti, skaitydavo kantičkas mišias. Vakarais irgi visa šeima poteriaudavo, prieš valgį persižegnodavo. Einant pro dirbantį buvo sakoma: "Padėk, Dieve", o įėjus į pirkią sakydavo: "Garbė Jėzui Kristui", atsakydavo - "Per amžių amžius". Kaimo žmones per daug nesigilindavo į religiją, bet kunigo žodžiais tikėjo. Tankiai buvo pabrėžiama: "Taip kunigas sakė". Tikėjo, kad yra Dangus, Pekla. Tikėjo šventaisiais, velniais ir šėtonais bei kitomis piktosiomis dvasiomis.

Gegužės mėnesio vakarais buvo gegužinės pamaldos (majauka), pavasarinėmis gėlėmis buvo papuošiamas Marijos paveikslas : purienomis (vištagėlėmis), ievomis, alyvomis (bezais). Giedodavo ir melsdavosi bendrai vienam vadovaujant. Šias pamaldas mėgo ir jaunimas. Kartais ir pokštų iškrėsdavo.

Kaime buvo likę ir prieškrikščioniškų laikų tikėjimų. Labai gerbė ugnį, vandenį, žaibą ir kitus gamtos reiškinius.

Tautinis susipratimas

Kaimo gyvenime tautiškumas nebuvo akcentuojamas. Žinoma, didžiuodavosi, kad sulaukė lietuviškos valdžios, lietuviško "vaisko". Kitataučių nediskriminuodavo, kartais ir labai pagarbiai su jais elgėsi. Šlėktos, žydai, čigonai buvo tarsi neatskiriama bendruomenės dalis. Čigonai vasarą retkarčiais apsistodavo vigane - bendrose kaimo ganyklose. Čigonai ateidavo mainyti arklių, būdavo, kad ir pavogdavo arklius. Čigonų moterys vertėsi iš būrimo, išmaldų. Jos irgi dažnai iš kaimiečių ką nors pavogdavo, ypač po jų pabuvimo dingdavo vištos. Čigonai - mėsos mėgėjai. Žydai - skarulninkai buvo nuolatiniai kaimo lankytojai. Jie buvo laukiami. Žydai - skarulninkai surinkdavo kiaulių šerius, skudurus, ypatingai vilnonius, supirkdavo arba mainydavo į muilą, adatas ir pan. Pasnyke atveždavo silkių. Tankiai šie žydeliai ir nakvodavo pas ūkininkus. Ūkininkai jiems leisdavo pasiruošti maistą ir, apsivyniojus rankas virvutėmis, melstis. Juos visi mielai priimdavo, normaliai reagavo į jų papročius, maldų kitoniškumą. Žydai beveik visada atsilygindavo, palikdami šeimininkei gabaliuką kvepiančio muilo ar kitą mažmožį. Kaime visi kalbėjo tik lietuviškai. Net ir tie, kurie buvo užaugę Rusijos carų viešpatavimo laikais, nemokėjo rusų kalbos. Dzūkais savęs irgi nevadino. Atsiradus "Perlojos Respublikai" ir jai atsiskyrus nuo Lietuvos, Pavarėnyje atsirado tam tikras sujudimas. Vyrai politikuodavo. Nepritarė atsiskyrimui nuo Lietuvos, jokiu būdu nepritarė ir prisidėjimui prie Lenkijos. Nors ir didžiuodavosi savo lietuviška valdžia, užėjus krizei, pasunkėjus gyvenimui, senesni kaimo ūkininkai retkarčiais paminėdavo, kad "prie caro buvo geriau".

Kaime tautiškumo nieks nepaskatindavo, lietuviška inteligentija laikėsi atokiau nuo kaimo gyvenimo. Mokytojai į kaimo gyvenimą mažai įsijungdavo. Nuo 1930 metų - Vytauto Didžiojo metų tautinis susipratimas buvo šiek tiek pajudintas, bet tik prabėgom, paviršutiniškai.

Apie 1930 metus buvo įsteigtas tautininkų būrelis, kuriam priklausė keletas kaimo vyrų. Visame kaime buvo tik vienas savanoris kūrėjas. Tai Andrius Saulėnas. Kaimiečiai mažai orentavosi vidaus ir užsienio politikoje. Visas direktyvas gaudavo iš savo parapijos kunigo, kuris visuomet propaguodavo krikščionių demokratų partiją ir smarkiai puldavo "cicilikus" socialistus, o ypač "eretikus", bedievius komunistus.

Vietovės ir jų pavadinimai

Vietovės pagal žemės sudėtį: Žvirgždelė- žvyniuota žemė. Moliadugnis molėta žemė. Raistas ir Raistelis - maži vandens telkiniai. Skersiniai šniūrai (rėžiai) eina kita nei įprasta kryptimi. Buvo du didesni kalnai kaubriai: Vyčiakalnis ir Juočiakalnis. Vardų kilmė nežinoma. Geležinė valka joje buvo vėžlių, šiose vietovėse vėžliai vadinami geležinėmis varlėmis. Grūšelinis - kadaise šiame lauke augo kriaušė. Kryželis - ėjo keliai, kurie kryžiavosi, ir šioje kryžkelėje buvo pastatytas kryželis. Viganas - bendros ganyklos. Barščinės pavadinimo kilmė nežinoma. Degimai kadaise sudegusio miško vieta. Užubalis - už balos. Bala Cigonka - ten kažkada nuskendo čigonė. Baronas - toje vietoje vaidenosi. Kaime buvo du apvalūs akmenys, kurie turėjo vardus: "Marcynas" ir "Marcynukas". Tai buvo apvaliai nudailinti akmenys. Mažesnysis maždaug 50 centimetrų skersmens, 30-40 centimetrų aukščio. "Marcynukas" svėrė maždaug 70-80 kg. Kitas didesnis akmuo svėręs apie 100-120 kg. Mažesnį akmenį kaimo bernai, vyrai kilnodavo, ir tas, kas pakeldavo, būdavo laikomas stipruoliu, ypač jei jį pakeldavo virš galvos. Tai padaryti būdavo sunku, nes akmuo buvo apvalus ir slidus. Pasakoja, kad ūkininkas Tomas Saulėnas, nenorėdamas, kad vyrai vaikščiotų į jo kiemą kilnoti akmens, nuvežė "Marcynuką" prie Merkio ir įmetė į vandenį. Naktimis šiam ūkininkui sapnuodavosi paskandintas akmuo. Sapne prašydavo: "Išimk mane iš vandens, nes aš dūstu". Negalėdamas apsikęsti nuolatinių sapnų, Tomas Saulėnas vėl nuvažiavo prie Merkio ir ištraukė "Marcynuką". Parvežęs padėjo į tą pačią vietą, kur akmuo stovėjęs anksčiau. Iki šių dienų šis akmuo guli prie seno svirno, tiktai kaimo stipruoliai jo nekiloja. Kur dingo didesnis akmuo "Marcynas" - nežinoma.

Bronius SAULĖNAS