Dėl savo ypatingos istorijos, ilgos priklausomybės Prūsijos (vėliau – Vokietijos) karalystei, Mažosios Lietuvos valstiečių drabužiai turi savitumų, kurių nerasime likusiuose Lietuvos regionuose. Lietuvininkais save vadinę gyventojai laikėsi liuteronų tikėjimo, priešingai nei kitur Lietuvoje. Tai savo ruožtu darė tam tikros įtakos jų drabužiams, kai kuriuo požiūriu suartino su vokiečių ir skandinavų bendruomenėms būdingesnėmis kaimo mados tendencijomis.

Apie lietuvininkų drabužius yra išlikę daugiau ir ankstyvesnių liudijimų, aprašymų bei piešinių negu apie kitų Lietuvos regionų aprangą. Rašė daugiausiai vokiečių autoriai – Vokietija buvo viena pirmųjų Europos šalių, pradėjusių domėtis įvairių tautų tradiciniais drabužiais ir juos fiksuoti. Vokiečiai buvo surinkę ir vertingų lietuvininkų drabužių kolekcijų. Deja, didžioji jų dalis dingo per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau būtent išlikę aprašymai bei piešiniai leidžia gana patikimai atkurti XIX a., o iš dalies ir XVIII a. lietuvininkų išeiginius kostiumus.

XIX a. pradžioje lietuvininkių moterų drabužiai buvo apibūdinami kaip spalvingi, turintys egzotiškų elementų. Moterys vilkėjo ilgais lininiais marškiniais, ant jų – plačiais rauktais sijonais, pakeitusiais anksčiau vilkėtas margines – nesusiūtus audinio gabalus, drapiruojamus apie liemenį. Dauguma išeiginių sijonų buvo vilnoniai, languoti, paprastai dviejų vyraujančių spalvų, pvz., tamsiai mėlynos ir rudai raudonos. Moteriški lietuvininkių marškiniai dažnai buvo sukerpami kitaip negu Didžiojoje Lietuvoje: reglano rankovėmis, labai plačiai suraukti apie kaklą. Marškiniai ir kiti šviesieji lino drabužiai puošti ne tik įaustais, bet dažnai ir siuvinėtais ornamentais – siuvinėjimo būdus ir augalinių ornamentų paplitimą paveikė iš Vokietijos atkeliaujantys pavyzdžiai.

Seniausios lietuvininkių liemenės buvo trumpos, iki liemens, plačiomis kaklo iškirptėmis, derančiomis prie gausiai rauktų marškinių. Liemenes siuvo iš naminio pusvilnonio audinio, vėliau, nustojus galioti vokiečių administracijos įvestiems prabangos draudimams, ir iš šilko, aksomo. Į baltas linines prijuostes būdavo įaudžiama geometrizuotų augalinių ornamentų. Vietoje liemenių, dėvimų ant plačiarankovių marškinių, moterys vilkėdavo glaudžiai prie liemens prigludusius trumpus švarkelius, pasiūtus iš šiame regione ypač mėgstamo tamsiai mėlyno vilnonio audinio. Tokia pat spalva dažydavo ir šaltuoju metu vilkimų ilgų, plačių sermėgų milą, ir avikailio kailiniams aptraukti skirtą audinį. Šių drabužių išlikę tik piešiniai.

Moterys ryšėjo įvairaus pločio rinktinėmis juostomis, o prie juosmens pasikabindavo nedidelį plokščią krepšelį, vadinamą delmonu. Jį puošdavo spalvotų siūlų siuvinėjimu arba smulkiais spalvotais karoliukais.             

Lietuvininkės merginos pindavo plaukus ir iš kasų formuodavo sudėtingas galvą supančias šukuosenas. Tekėdamos užsidėdavo įspūdingą aukštą nuotakos kyką iš juodo fetro arba aksomo, pagražinto auksinių galionėlių apvadais ir prikabintais šilko kaspinais.

Ištekėjusios moterys dėvėjo įvairius kykus bei rišosi skaras. Ypač įspūdingi jaunamarčių kykai iš baltų pintinių nėrinių, užtrauktų ant karkaso, apgaubti lengvu drobės arba muslino šydu, nusvirusiu abipus veido. Balto lino skaras rišdavosi pakaušyje. Ant pečių siautėsi plona lininė drobulė, siuvinėta baltais arba raudonais augaliniais ornamentais.

Mažosios Lietuvos krašte tradiciniai moterų drabužiai buvo vilkimi palyginti ilgai, kai kur – net XX a. pradžioje. Tačiau XIX a. paskutiniais dešimtmečiais tai jau buvo gerokai pakitęs kostiumas. Moterys vilkėjo tamsiais, kartais vien juodais drabužiais – taip reiškėsi ir miesto mados įtaka. Delmonas liko vienintele spalvinga kostiumo dalimi, dažnai ryšėtas po prijuoste, o rinktinės juostelės pradėtos austi visai siauros, tamsiu, dažnai juodu dugnu.

Lietuvininkų vyrų šventadienį kostiumą sudarė tokios pat dalys, kaip ir kituose Lietuvos regionuose: lininiai marškiniai, kelnės, sermėga (vėliau – švarkas, po juo – liemenė), kaklaskarė, skrybėlė ir batai. Klaipėdos krašto apranga buvo stipriau negu kitur paveikta iš Vakarų Europos sklidusių madų įtakos. Vyrai XIX a. pirmoje pusėje mūvėjo ne tik ilgomis kelnėmis ir auliniais batais, bet ir trumpomis iki kelių kelnėmis, derintomis su megztomis kojinėmis ir pusbačiais. Juosėjo ne tik senovinio stiliaus rinktinėmis juostomis, bet ir odiniais arba kryželiu spalvotai siuvinėtais diržais. Tokius diržus apie XIX a. vidurį kartais juosėjo ir lietuvininkės moterys. Vyrų sermėgos buvo ne tik iš natūralių spalvų, bet ir iš tamsiai mėlynai, juodai dažyto milo. Jos siūtos su klostytais įsiuvais šonuose, platinančiais drabužį nuo liemens. Plačiabrylė fetro skrybėlė užbaigdavo išeiginio kostiumo komplektą.