Kovo 5 d. Plateliuose, Žemaitijos nacionalinio parko globojamoje dvaro svirno parodų salėje, vyko žymaus Žemaitijos ir Lietuvos liaudies menininko, dviejų ,,Aukso vainiko“ laimėtojo, medžio drožėjo Kazimiero Striaupos jubiliejinės meno kūrinių parodos atidarymas ir jo devyniasdešimtmečio pagerbtuvės. Parodoje eksponuojami pastaruoju dešimtmečiu menininko sukurti darbai, kurie šia proga specialiai atgabenti iš meistro sodybos Dovainių kaime (Plungės r.). Sveikinimo ir nuoširdaus susižavėjimo žodžius (beje, dauguma – žemaitiškai) neeiliniam talentui išsakė Seimo pirmininkės pavaduotojas Jurgis Razma, Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus tautodailės specialistė Solveiga Jakučiūnaitė, ,,Būdo“ žurnalo redaktorius Juozas Šorys, Plungės rajono savivaldybės, Platelių kultūros centro, Mažeikių, Telšių, Plungės tautodailininkų organizacijų atstovai, draugai, kaimynai, giminaičiai.

Žinia, K. Striaupos gimimo diena sutampa su jo vardo diena, liaudiškomis Kazimierinėmis, dar vadinamomis kreivavėžiu Kazimieriu, ir Kovarnių, skelbiančių pavasario atėjimą, diena. Daug metų bendraujant su meistru akivaizdu, kad jam labai svarbus tikros, nenudailintos gamtos pojūtis ir egzistencinis jos reiškinių išgyvenimas. Visą žiemą gyvendamas Dovainiuose, prie virtuvės stalo peiliais ir kaltais knebinėdamas nebaigtus dirbinius, jis kantriai laukia, kol galės išeiti į sodybos kiemą, aplinkinius laukus ir, svarbiausia, atverti savo originaliai susimeistrautos klėties-dirbtuvės-muziejaus duris bei pradėti tikrąjį kūrybinį gyvenimą.

Vienas kalbėjusiųjų pripažintą meistrą, kai kurių liaudies meno vertintojų įvardijamą dabartiniu medžio drožėjų karaliumi, palygino su legendiniu žemaičių lauku ir miškų kauku, nepakartojamu medžio skulptoriumi Stanislovu Riauba, gyvenusiu Godelių kaime kartu su geranoriškais jo globėjais Justinu ir Regina Jonušais. Jų liudijimu, Riaubelis žiemos pabaigoje tapdavęs labai neramus, įsitempęs, beveik nevalgydavo, nieko nekurdavo, tik ,,žįsdavo“ cigaretes, tysodavo siauroje lovelėje ir laukdavo pavasario ženklų. Taip tęsdavosi, kol išgirsdavo svaiginančias paukščių treles, išvysdavo besikalančią žolę ir pirmąsias laukų gėles. Tada tiesiog atverdavo savo mažo kambarėlio langą, liuoktelėdavo į darželį, o tada – nosies tiesumu per laukus ir biržales į pamiškes, paupes; jo gyvybines galias sujudindavusi pavasario šventė tęsdavosi kelias paras, ir niekas, netgi Jonušai, nežinodavo, kuo ir kaip jis gyvas. K. Striaupa irgi tikras gamtos vaikas, galintis be perstojo su humoru pasakoti apie įstabias ar ypatingas vietas, neįtikėtinus atsitikimus, žmonių likimus – ir visa tai natūraliai ir tikroviškai nugula į jo savitą kūrybą.

Minėtame renginyje pagal analogiją su vos už keliolikos kilometrų nuo Platelių – Bukantės plikbajorių dvarelyje gimusia mūsų literatūros klasike Julija Benuševičiūte-Žymantiene-Žemaite K. Striaupa irgi buvo pasiūlytas vadinti tiesiog tikru Žemaičiu. Juk išties šių dviejų asmenybių kūrybiniai fenomenai gana panašūs: Žemaitė ėmė rašyti ir pirmąjį ,,vaizdelį“ (apsakymą) iš kaimo gyvenimo išspausdino būdama apie penkiasdešimties, o K. Striaupa, visą gyvenimą pradirbęs vairuotoju, aštraus peiliuko ir medžio pliauskos griebėsi šešiasdešimties išėjęs į pensiją ir panoręs iš medžio išdrožti panašią kažkur pamatytą kriaušę. O tolyn vis daugyn. Šis liaudies meno korifėjus tarp daugelio panašų kūrybinį kelią pasirinkusių bendražygių būtent ir išsiskiria tuo, kad ir temas, ir siužetus, ir formą, ir vaizdavimo būdą, stilistiką, vertybinį pamatą bei dvasinę vertikalę ima iš savęs, savo minčių, samprotavimų, sapnų, nieko nekopijuoja, nes jam tai tiesiog atpuola, neįdomu, ne dvasinis nuotykis.

K. Striaupos darbų tematika gana plati. Remdamasis turtinga ir nusistovėjusia tolerantiška gyvenimiška patirtimi, daugiausia vaizduoja (ne)paprastus žmones, nevengia ir naminių gyvūnų, žvėrių, paukščių, augalinių motyvų. Įspūdingos jo pavienės stovylos ir daugiafigūrės (niekaip formaliai nesukabintos, beje, šeštadienį prieš parodos atidarymą kai kurių jų elementus jis dar tinkamu kampu pasukaliojo) kompozicijos. Įsidėmėtina teminė grupė – Kristaus gyvenimo ir kančios istorija, bibliniai siužetai (,,Paskutinė vakarienė“ ir kt.), savaip interpretuojami ir pateikiami katalikiškieji šventieji (pavyzdžiui, ,,Šv. Jurgis“) su būdinga atributika, atpažinimo ženklais, bet nebūtinai su jiems tarsi privalomais ikonografiniais standartais. Tarp jų, regis, artimiausi tie, kurie gali būti siejami su žemdirbiškuoju gyvenimo ciklu. Greta jų – ir su išraiškingomis detalėmis ,,pagauti“ ariantys, sėjantys, pjaunantys, žvejojantys, medžiojantys kaimiečių tipažai, kurie neretai turi ir savo realius prototipus. Nestebina ir tai, kad meistras geba atpažįstamai pateikti ir mūsų kaimynų – tautinių mažumų grupių tipiškus bruožus, antai kokia gyvybinga, kasdienio išgyvenimo nerimu pulsuojanti daugiafigūrė kompozicija ,,Čigonų taboras“ – su jų vežimais, arkliais, ant laužo verdama vakariene, bandoma pagauti višta. Kuris medžio drožėjų yra įtikinamiau ir išraiškingiau pavaizdavęs biblinius ir iš kasdienybės pažįstamus žydus? Įspūdingos jo iš medžio drožtos (kartais ir iš avikailio išrėžtos) Užgavėnių kaukės – tai ir mums kiti, bet nepriešiški žydeliai, vengrai, čigonai, taip pat velniai, raganos, gervės, ožiai. Malonu, kad užsimaukšlinus kaukes ir su pačiu Kazimieru per Užgavėnės teko po Platelius maklinėti, šiupinį skilvin gurgti...

Trumpai drūtai sakant, K. Striaupos iš gentinių-tautinių ir archajiškų liaudiškųjų savimonės gelmių iškilusi kūryba, jos stilistika – autentiška, savita, svinguojanti rimtimi ir sąmoju, alsuojanti amžinybe ir saulėta, gyventi kibinančia konkretybe.

Juozas Šorys