Dainų diena 2018
Lietuvio namai

Lietuvio namai

Vyšniauskaitė A.


Lietuvio namai.- Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 1999. - 168 p. : iliustr.

Knygoje detaliai, aiškiai, kiekvienam suvokiama kalba (t.y. ne specifiniais mokslo terminais) aprašomi XIX a. pab. - XX a. pr. lietuvių namų aplinka, sodybos trobesiai, ypač sutelkiant dėmesį į gyvenamąjį namą, jo vidų. Tačiau tai nėra vien buities, daiktų aprašymas. Pasitelkiant paprotinę medžiagą, mįsles, patarles, priežodžius, dainų citatas, knygoje atskleidžiamas giluminis namų, tėviškės, kaip dvasios tvirtovės ir šventovės, suvokimas, pažįstamos, savos ir drauge paslaptingos vietos, kuriose gimė, ramiai ir saugiai gyveno ištisos kartos, globojamos protėvių ir visatos Kūrėjo.

Knyga skirta plačiajai visuomenei, kiekvienam, kas užsibrėžęs sukurti savo namus, ir, žinoma, pedagogams, kultūros darbuotojams, etninės kultūros puoselėtojams, ji gali būti naudinga ir architektams bei dizaineriams.

Leidinys iliustruotas, gale pateikiamas literatūros sąrašas bei reziume anglų kalba. 

UDK 39(475.5)


TURINYS

PRATARMĖ - 5
NAMAI - NE VIEN TROBESIAI - 7
LIETUVIŲ GYVENVIETĖS - 9
SODYBA - 13
KIEMAS - 15
ŠULINYS - 19
DARŽELIS - 24
    Darželio gėlės - 25
    Darželis papročiuose - 26
SODAS - 28
TVOROS - 35
VARTAI - 40
GYVENAMASIS NAMAS - 45
KLĖTIS - 56
TVARTAS - 60
KLUONAS - 64
PIRTIS - 67
SMULKIEJI SODYBOS PASTATAI IR ĮRENGINIAI - 71
    Daržinė - 71
    Rūsys - 72
    Ubladė - 72
    Vasaros virtuvė - 74
    Žardas ir žardinė - 74
TROBOS GIMIMAS - 77
    Trobos statyba - 77
    Dėmesys meistrams - 79
    Stogo dengimas - 80
    Namas ir jo sudedamosios dalys lietuvių mįslėse81
    Krosnies įrengimas troboje - 83
    Įkurtuvės - 85
ŠEIMOS ŽIDINYS - 87
TROBA - PASAULIO CENTRAS - 89
    Pirkios sakralumas - 89
    Pats Dievas laimina namus - 90
    T   robos apėjimas nubaido demonus - 92
TROBOS DUONKEPĖ - 95
    Krosnis ir vėlės - 98
    Krosnis ir vestuvės - 99
    Krosnis ir naujagimis - 100
    Didžiosios šventės ir krosnis - 101
STALAS - NE TIK BALDAS - 103
    Garbingoji krikštasuolė - 104
    Stalas šeimos apeigose - 106
    Stalas liaudies prietaruose - 111
    Karšinčiai ir stalas - 112
SUOLAI TROBOJE - 113
    Suolas papročiuose - 113
    Suolas tautosakoje - 114
PIRKIOS LANGAS - AKYS Į PASAULĮ - 116
    Langas - riba tarp dviejų pasaulių - 117
    Langas ir vėlės - 119
    Didžiosios šventės ir langas - 120
    Langas gina nuo Perkūno - 122
    Langas - vaistas ir pranašas - 122
    Langas tautosakoje - 123
"DIENĄ JODO, NAKTĮ NEŠERIA” - 125
    Slenkstis buityje - 125
    Slenkstis ir vestuvės - 126
    Slenkstis ir kūdikis - 129
    Slenkstis ir vėlės - 131
    Slenkstis kitais atvejais - 132
PIRKIOS DURŲ PASAKA - 134
    "Trenkti durimis” - 137
    Durys tautosakoje - 138
    Durys gimtuvių ir krikštynų papročiuose - 139
    Durys ir vestuvės - 141
    Durys ir mirtis - 142
    Šventės ir durys - 143
TROBOS ŠLAVIMAS - 146
    Kada trobą šluoti? - 146
    Šlavimas - svarbus darbas - 147
    Kiekvienam darbui savas įrankis - 148
    Nesileisk apšluojamas - 149
PABAIGOS ŽODIS - 151
ILIUSTRACIJOS - 153
LITERATŪRA - 157
SUMMARY - 159
TURINYS - 161


PRATARMĖ

Malonusis skaitytojau, nesitikėk šioje knygelėje rasti iškilių teorijų, filosofinių svarstymų. Autorė neturėjo tikslo pažerti tarptautinių žodžių, giliamintiškų apibendrinimų, pagaliau metrikuotų citatų iš kitų autorių veikalų. Čia norėta žvilgterėti į paprasto Lietuvos žemdirbio dar taip neseniai, gal tik XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, gal vienu kitu dešimtmečiu anksčiau buvusią aplinką, jo sodybą, tos sodybos trobesius, pagrindinį dėmesį sutelkiant į gyvenamojo namo, seniau vadinto troba, pirkia, gryčia, vidų, į tai, kas buvo tiesiogiai susiję su žmogumi, šeima, jos buitimi ir siekiais.

Daugelis čia aptariamų sodiečio trobos įrenginių, vidaus daiktų jam buvo šventi, nes jį saugojo nuo galimų negandų, padėjo gyventi, auginti vaikus, atlikti kiekvienam gyvenime skirtą uždavinį. Juose mitinės pasaulėjautos įprasminta mąstysena jungiasi su krikščioniškųjų sakralijų panaudojimu, magiškieji žmogaus veiksmai glaudžiai susiję su maldomis į Dievą - Visatos Kūrėją ir Valdovą, į Švč. Mergelę Mariją, šventuosius. Neretai tuose veiksmuose, jų paskatose per krikščioniškąjį sluoksnį persišviečia baltiškosios ikikrikščioniškosios kultūros palikimas. Tai ypač ryšku namų, sodybos, viso ūkio, įskaitant dirbamuosius laukus, magiškųjų saugos priemonių panaudojime nuo perkūnijos, kerėtojų, ligų ir apskritai visokių nelaimių.

Tasai ryškus religinis sinkretizmas liudija lietuvių etninės kultūros gelmę, o drauge ir tautos meilę savo istorinėms šaknims, kalbai, tradicijoms, sugebėtoms išlaikyti, išsaugoti, nepaisant carinės priespaudos, vėlesnių okupacijų, karų ir kitų nelaimių.

Modernusis žmogus šiandien į daug ką žvelgia kritiškai. Tai, kas dar prieš pusšimtį metų jo seneliams ir tėvams buvo šventa, neleistina, dabar dažnai laikoma jau nevertu dėmesio, atgyvenusiu dalyku, nors, giedodami Vinco Kudirkos mums paliktą Tautišką giesmę - Lietuvos himną, tebekartojame: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia". Tiktai labiau įsigilinus, susimąsčius atsiskleidžia tos tariamos archaikos giluminė prasmė, reikalinga ir šiandienos egzistencijai.

Knygelėje pateikiama ir viena kita patarlė, priežodis. Yra čia ir mįslių, kuriose mūsų protėviai sugebėjo labai vaizdingai užkoduoti įvairių paprastų daiktų prasmę. Praeityje mįslės buvo savotiški matematikos uždaviniai, kuriuos spręsdami vaikai, taip pat ir suaugusieji, lavino savo protą. Jos gali praversti ir šiandien.

Taigi mūsų protėviams gyvenamoji namų aplinka buvo sava, rodos, gerai pažįstama, bet kartu ir paslaptinga. Atskleisti tuose daiktuose paslėptas prasmes ir yra šios knygelės tikslas.

Darbe naudotasi kraštotyrine, kita literatūra, taip pat Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos rankraštyno bei Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvine medžiaga. Ačiū!

Nuoširdus ačiū Lietuvos liaudies kultūros centro vadovybei ir ypač jo Papročių ir apeigų sektoriaus vedėjai Birutei Imbrasienei už rūpestį rengiant spaudai šią knygą.


NAMAI - NE VIEN TROBESIAI

Lietuvių kalba tikrai žodinga: dažnai tam pačiam objektui pažymėti turime keletą žodžių. Tiesa, yra tam tikrų jų prasmės atspalvių, bet iš esmės jie visi reiškia vieną ir tą patį. Antai visiems gerai žinomas žodis namai. Pirmiausia žodis namas asocijuojasi su trobesiu, pastatu, visai nesvarbu, kokios paskirties jis būtų. Vadinasi, namas - tai apskritai pastatas. Užtat dabar literatūrinėje kalboje prie žodžio namas dažnai pridedame konkretaus pastato paskirtį nusakantį žodį - gyvenamasis namas, ūkinis pastatas. Seniau mūsų kaimo žmogui tokių žodžių samplaikų visai nereikėjo: kiekvieną sodybos trobesį jis vadino savu vardu, pavyzdžiui, klojimas, reja, jauja, arba kluonas, klėtis, arba svirnas, tvartas, arba kūtė, daržinė, arba stoginė, bulvinė, rūsys - tai ūkio trobesiai. Gyvenamasis būstas buvo tik pirkia, gryčia, troba, stuba. Tai sritiniai šio trobesio pavadinimai.

Visų trobesių kompleksas su juos supančiais medžiais, tvoromis, vaismedžių sodais vadintas sodyba, senoviškiau - sėdyba. Tai vieta, kur šeima yra įsikūrusi, kur gyvena, dirba, yra sukaupusi savo triūso vaisius, kur gimdo ir augina vaikus. Lietuviui jo sodyba buvo tarsi pasaulio centras. Visais istorijos laikais lietuvis šventai saugojo savo tėvų, senelių ir prosenelių gyventą vietą, namus. Tai buvo jo Tėviškė. Ir dainoje dainavo:

Niekur nėr taip gera,
Niekur taip patogu,
Kaip pas motinėlę,
Kaip po savu stogu.

Pastarojo šimtmečio kataklizmų, gyvenimo negandų, svetimųjų ujamas ir tremiamas tiek į Rytus, tiek į Vakarus lietuvis savo mintimis ir širdimi, jeigu ir ne realiai, visada grįždavo į tėviškę, į gimtuosius namus, nes tėviškė jam atstojo Tėvynę.

Daugelio sugrįžusiųjų į Nepriklausomą Lietuvą šiandien jau nebepasitinka gimtieji namai: geriausiu atveju namų vietoje dar tebestūkso vienišas medis, koks kitas buvusios sodybos ženklas. Ten jau yra išblėsusi protėvių dvasia, kvietusi susiburti prie šeimos židinio, sėstis prie bendro stalo, ir mažylius, ir senelius jungusi į vieną šeimą, į giminę. Bet ir tokiais atvejais per širdį nuvilnija šiurpulys, ir nepajunta jo tik tas, kas niekada nėra turėjęs namų.

Tai kas gi buvo lietuviui jo namai? Žemdirbio sąmonėje namai tai ir būstas, ir jo sodyba, ūkis, visas jo turtas. Tai jo tvirtovė ir šventovė. Visiškai nesvarbu, ar tie namai turtais pertekę, ar tik menkutė lūšnelė. Bet tai žmogaus savastis, ir čia gera jo sielai, į čia norisi sugrįžti. "Namai namučiai nors ir po smilga," - sakoma vienoje lietuvių patarlėje. Tiesa, kiekvienuose namuose pasitaiko ir nesutarimų, nes "nėra namų be dūmų". Betgi ir tokiu atveju lietuvis sakė: "Namai pragarai, be namų - negerai”.

Lietuviai be ypatingo reikalo stengėsi "namų neskaldyti" - ūkio vaikams nedalyti. Paprastai juos pavesdavo sūnui, kartais jauniausiam, bet dažniausiai vyriausiam, kitiems išmokėdami dalis, dukteris išleisdami į marčias, sūnus - į žentus. Šitokios taisyklės laikėsi suvalkiečiai, žemaičiai, užtat čia iki pat Antrojo pasaulinio karo, iki sovietų okupacijos buvo išlikę nemaža stambių ir produktyvių ūkių.

Tiek vaikinams dairantis žmonos, tiek merginoms vyro pirmenybė teikta kilusiam iš "gerų namų". Taip buvo įvardijama ne tiek turtingas ūkis, kiek garbinga, visų kaimynų ir apskritai kaimo bendrijos gerbiama šeima. O pagarbą šeima paprastai pelnydavo savo geru tarpusavio sugyvenimu, tvarkingumu, darbštumu, sąžiningumu, sugebėjimu palaikyti geros kaimynystės santykius su aplinkiniais, nes kaime sakydavo: "Kaimynystė brangesnė už giminystę: kol pas giminę nuvažiuosi, pas kaimyną pėsčias nueisi". Taigi namai reiškė ir šeimą, buvo jos sinonimas.

Vadinasi, lietuviui namų sąvoka buvo daugiareikšmė. Meilė namams liudijo ir mūsų protėvių rūpinimąsi ne tik sodybos grožiu, bet ir joje gyvenančios šeimos santykių darna: dora šeima - tai iš tikrųjų gražūs, geri namai.


PABAIGOS ŽODIS

Glaustai apžvelgėme XIX a. pabaigos-XX a. pradžios Lietuvos kaimo sodybų ir gyvenamųjų namų vidaus pagrindinius bruožus. Neturėjome tikslo detaliai jų aprašyti, nes tai architektūros tyrinėtojų darbo sritis. Pagaliau tokių tyrinėjimų yra nemaža paskelbta. Šios knygelės pagrindinis tikslas buvo pasidairyti po lietuvio namus senovėje, žvilgterėti į juos ano meto žmonių tikėjimų akimis. Norėjome įsitikinti, kad lietuviui jo namai, ypač gyvenamasis būstas, nebuvo vien sodybos trobesys. Jis buvo žmogaus citadelė, jo priebėga tiek džiaugsmo, tiek ir sielvarto valandomis. Džiaugsmo, kai namuose pasigirsdavo pirmagimio riksmas, skausmo, kai namų slenkstį peržengdavo mirties deivė, kad išsivestų į Anapus ne vien karšinčių, bet taip šeimai reikalingą tėvą ar nieku gyvenime nepakeičiamą motiną.

Tyrinėtojų įrodyta, kad mitinio mąstymo sistemoje ypatingą reikšmę turi kokios nors vietos vidurys. Lietuvio sodyboje tokia erdvės centrinė vieta buvo gyvenamasis būstas, vienų vadintas troba, kitų pirkia, gryčia, stuba. Čia žmogui viskas buvo brangu, nes viskas sava, sukurta ne tik savo rankomis, bet ir iš tėvų, senelių ar prosenelių paveldėta. Iki šių dienų lietuvis itin brangina tėviškę, nes joje glūdi jo šaknys. Kad ir kur jis gyventų, visada jo širdis pulsuoja tėviškės namų šiluma. Be šaknų, be gilaus tėviškės, Tėvynės meilės jausmo, kaip medis be šaknų, ir žmogus miršta savajai tautai.

Pateiktieji iš amžių glūdumos iki nesenų laikų atėję liaudies tikėjimai, prietarai, netgi burtai liudija, kokį stiprų erdvės ir laiko - istorijos tėkmės - pojūtį turėjo mūsų protėviai. Tuo jausmu buvo paremtas visas jų gyvenimas, tarpusavio santykiai šeimoje, kaimynų bendrijoje, pagaliau moralės samprata. Daug kas iš anų praėjusių dienų gali šiandien atrodyti beprasmiška. Betgi visa tai kitados žmogų drausmino, ugdė jo atsakomybę, mokė tikrojo gyvenimo meno. Netgi patarimai vienaip ar kitaip elgtis, draudimai to ar kito nedaryti yra paremti racionaliu mąstymu, Dievo ar piktųjų gamtos jėgų bei požeminio pasaulio jėgų galimo keršto samprata, jie žmonių buvo pakylėti į tikėjimo lygmenį ir padėjo pagrindą lietuvių tautinėms tradicijoms.

G.K. Murdock'o teigimu, kultūra turi būti kiekvieno individo naujai įgyta ir perduodama iš kartos į kartą. Nepaisant individo laikinumo, kaip tik šis papročių, tradicijų perdavimas lemia tautos kultūros tęstinumą. Lietuvių etninės kultūros turiniui ir formai senieji liaudies tikėjimai yra turėję neabejotinos įtakos. Todėl visiškai nestebina, kad nemaža ikikrikščioniškosios senovės dvasios reliktų, taip sinkretiškai susilieję su krikščioniškomis realijomis, pasiekė ir XX amžių. Jie taikiai sugyveno toje pačioje šiaudinėje lietuvio pastogėje.

Lietuvos kaimo gyvenimo esminiai lūžiai XX a. viduryje - karai, okupacijos, vienų tremtys į Sibirą, kitų - į užjūrius, trečių paslėpta rezistencija tėvynėje - iš pagrindų išjudino tradicinę buities ir žmonių mąstysenos bei santykių sanklodą. Šiandien kaimas jau nebe tas. Vis dėlto tautos etninės kultūros šaknys tebeglūdi jame. Mūsų ausyse kaimas tebeskamba senosiomis šienpjovių dainomis - valiavimais, lakštingalų trelėmis, gegutės "ku-ku" pranašystėmis, tebekvepia dobilų ir liepų medaus kvapais, tebetraukia į save tikro lietuvio sielą. Kaimas - tai mūsų protėvių namai. Verta bent mintimis sugrįžti į jį, atverti šiaudinės pastogės duris, peržengti slenkstį, sušilti prie duona alsuojančios krosnies, pasėdėti prie stalo, pažiūrėti pro langą į Dievo lietuviui paliktą rojaus kampelį - prie gintarinės Baltijos, išraižytą nemunų, skaidrių ežerų, pavėsingų girių. Grįžkime, pailsėkime Tėviškėje, nes Tėvynėje ji yra tik viena.


LITERATŪRA

Andriuškevičius A. Valstiečių baldų tipai// Kernavė. - V., 1972, p. 137-148.
Baltrušaitis V. XIX a. stubos interjeras// Sintautai.-V., 1996, p. 171-191.
Baltrušaitis V. Gyvenamųjų patalpų apšvietimas// Dieveniškės. - V., 1995,
p. 288-295.
Baltrušaitis V. Šildymo ir virimo įrenginiai gyvenamuosiuose namuose// Dieveniškės. - V., 1995, p. 281-288.
Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. V., 1993.
Butkevičius I. Gyvenvietės ir sodybos. Valstiečių gyvenamieji namai. Valstiečių ūkiniai pastatai// Lietuvių etnografijos bruožai. - V., 1964, p. 170-285.
Butkevičius I. Kaimo architektūros bruožai// Kernavė. - V., 1972, p. 126-137.
Butkevičius I. Liaudies architektūros savitumai Kudirkos Naumiesčio apylinkėse// Kudirkos Naumiestis. - V., 1990, p. 225-233.
Butkevičius I. Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos// Iš lietuvių kultūros istorijos. T. 6. - V., 1971.
Butkevičius I. Panemunių kaimai ir sodybos. Valstiečių pirkios. Ūkiniai trobesiai panemunėse// Panemunių dzūkai. - V., 1970, p. 49-89.
Budkus P. Žemaičių tvoros// Gimtasai kraštas, 1936. Nr. 1/9/, p.19-23.
Čiubrinskas V. Valstiečių trobesių statybos papročiai XIX a. pabaigoje-XX a. pirmojoje pusėje// Dieveniškės. - V., 1995, p. 261-266.
Daukantas. Lietuvių būdas, K. 1935.
Daunys S. Mergaičių auklėjimo aspektai pirčių papročiuose// Lietuvių liaudies papročiai. - V., 1991, p. 145-173.
Daunys S. Pirties papročiai// Gervėčiai. - V., 1989, p. 133-142.
Dundulienė P. Lietuvos etnologija. - V., 1991.
Gimbutas J. Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje. New York, 1958.
Jablonskis I. Budrių kaimas. - V., 1993.
Končius I. Žemaičio šnekos. - V., 1996.
Lepner T. Der Preusche Littauer. Danzig, 1744.
Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982.
Praetorius M. Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubune. Hrsg. von W. Pierson. Berlin, 1871.
Statkevičius V. Šilališkiai: Darbai ir papročiai. - V., 1992.
Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a.-XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. - V., 1994.
Vyšniauskaitė A. Šis tas iš Nerijos kuršininkų buities// Neringa. Neringa-Vilnius,-1998, p. 77-85.
Žumbakienė G. Gėlių darželiai// Dieveniškės. - V., 1995, p. 274-281.
Žumbakienė G. Gėlių darželiai// Sintautai. - V., 1996, p. 157-171.
Žumbakienė G. Sodai ir daržai// Dieveniškės. - V., 1995, p. 266-274.


SUMMARY

Everyone calls the place where they were born, native land, and the homestead in which they were born, lived or live - a home. Lithuanian ethnic culture affirms that a home was a person's holy place: not long ago a Lithuanian's mythical attitudes gave meaning, especially to protection from natural calamities, not only by prayer to God and Christian rites but also an entire file of magic procedures.

In this operation, looking through ethnographer's view at the end of 19th century and start of 20th century, Lithuanian villager's surroundings, farmstead's buildings, primaryattention was to the dwelling-house, its interior equipment. From Baltic antiquity, Lithuanians kept their farmsteads, homes as original sanctuaries, centers of the universe. Very often, there were ten or more buildings, differently named and of various uses.

This book discusses Lithuanian village homestead shapes' historical evolution, regionaloriginalities, distinctive, predestined relationship among noble people, collaboration during various work and holiday times. Looking around attentively while in the center of the homestead - at the orchard, fences, gates, well, order in the yard, the tradition on holiday eves of sprinkling sand over paths in the yard, so that the homestead would be aware of the holiday. Looking around Lithuanian girl's pride - rue and otherflower garden, growing under parlor windows. A glance is thrown at described in songs, young girl's lodgings - granary, and towards stables, barns and other farm buildings. Finally stopping near the farm house(pirkia), this building's historical evolution is discussed, regional singularity, its building, housewarming and other traditions. Among them - future places at table, called baptism seat corners, even at the very start of construction originality is consecrated, placing a piece of bread, a pinch of salt and a piece of holy candle on the first cross piece beam - as a protection from thunder and evil spirits. Describing the building of the new stove, lighting of first fire in it, covering the fire for the night so that the house would not be set on fire.

Traditions: when a daughter leaves as a bride, in her parting farewell with her parents' hearth, she walks around it three times. Upon arrival at her in laws, the bride makes an offering to the hearth, finally there is a firm belief that the souls of the dead remain in the hearth to do penance. Describing casting of lots for the future on Christmas Eve, related to the family home hearth, fire renewal in the hearth using fires of HolySaturday and of St. John's bonfires. Similarly, are analyzed peoples' traditions and beliefs, connected with the house table, window, doorsill, doors. Without a direct purpose, for Lithuanians the table took the place of the altar ; the ritual Christmas Eve supper, Kučia, is celebrated on it, here a baby, to be baptized was presented to god parents, everyone who came to a funeral meal, placed a large slice of bread on the table, their offering to the soul of the dead person; until now, "table feast", funeral dinner is served upon returning from the burial.

Discussing farmhouse windows, as a boundary between one's own and the chtonic world, its meaning among Lithuanian traditions and beliefs ; ShroveTuesday's carnivalers, Easter walkers and singers and strangers knock on windows. The door sill had a similar function: newlyweds were met near it by parents with bread, salt and a glass of water. In the husband's home, the daughter-in-law, taking gifts from her dowry, pays honor to her husband's home doorsills, truly the guardians of the house spirits; a pregnant woman, experiencing pain is led across doorsills; to heal a person suffering from evil eyes, he is laid on the doorsill. Finally, one remembers, using what, when and how, the house should be swept, so that the sweeper would not create accidents for himself andfor the house.

Looking with eyes of the ancient past, around Lithuanian homes, it becomes vivid, that not long ago the Lithuanian villager considered his native home as a refuge during hours of happiness and grief. Not without reason, he incarnated them in proverbs, sayings, riddles, of which there are many in this publication. Let youth and students rejoice in their ancestors' wisdom. Not without reason, a Lithuanian, whenever he has been flung away by history storms, until now at least, in thought returns to his birth place, native land, with holy confidence that these are his roots, his countries cultural sources, here arises his Inextinguishable love for native land, Lithuania, snuggled up to the Amber Baltic Sea.

Angelė Vyšniauskaitė