Bandant apibūdinti ir susisteminti žemaičių aprangą, šis regionas kartais padalijamas į Rytus ir Vakarus – tada išryškinamas tam tikras rytinių žemaičių ir vakarinių aukštaičių, ypač vyriškų kostiumų, panašumas. Rytų Žemaitijoje merginos, kaip ir aukštaitės, galvas puošdavo galionais, o kitose regiono vietovėse įprastais rangais – vainikais, suklostytais iš šilkinių kaspinų, ryšėjo panašiomis į aukštaičių rinktinėmis juostomis, kurių neberandama keliaujant gilyn į Vakarus. Skirtumai pastebimi ir lyginant šiaurinį ir pietinį Žemaitijos pakraštį. Šiaurės Žemaitijos moterų drabužiai pasižymėjo ypač sodriomis spalvomis, tarp kurių dažniausiai vyravo raudona. Pietuose ilgiau išliko kai kurie archajiškesni tradicinės aprangos sukirpimo, puošybos, dėvėsenos bruožai.
Moterys Žemaitijoje vilkėjo lininiais marškiniais, kuriuos puošdavo savitai: ant siauros stačios apykaklės, krūtinės užsegimo priesiuvo, rankogalių užsiūdavo atskirai išausto raudonai raštuoto audinio atraižėlių. Marškinių puošybai skirtas ornamentas būdavo tankus, sukomponuotas iš smulkučių rombelių, vingelių, dryželių ir vadinamųjų dobiliukų, primenančių geometrizuotą žiedą.
Spalvingiausia ir dažnai ryškiausia žemaitės kostiumo dalis buvo sijonas. XIX a. antroje pusėje moterys jų segėdavo keletą, kartais net po penkis ar septynis. Eidamos keliu viršutinį, geriausią sijoną, aukštai pakaišydavo, todėl svarbus buvo ir po juo vilkėto antrojo sijono, ypač jo pažemių, gražumas.
Išilgai dryžuoti nesimetriškomis įvairaus pločio dryžių grupėmis žemaičių sijonai stebina meistrišku spalvų komponavimu, išradingu jų ritmu. Išliko žinių, kad spalvų derinimui XIX a. moterys skirdavo daug dėmesio. Šiaurės Žemaitijoje mėgstamiausios buvo labai kontrastingų dryžių kompozicijos su vyraujančia ryškia raudona spalva. Pietuose viršutiniai sijonai mažiau ryškūs, tačiau po jais buvo dėvimi specialiai išausti skersadryžiai apatiniai. Vėlyvesni languoti žemaičių sijonai dažnai austi tų pačių spalvų derinių.
Dauguma žemaičių prijuosčių taip pat buvo išilgai dryžuotos smulkiais, dažnai dantytais, intensyvios raudonos spalvos dryželiais. Pietų Žemaitijoje paskutinį XIX a. ketvirtį dryželius dažnai ausdavo smulkiu rinktiniu ornamentu, o Šiaurėje tuo metu mėgo kelių intensyvių spalvų ripsines prijuostes. Žemaičių prijuostės buvo labai plačios, gausiai surauktos ties liemeniu.
Savito, kitur Lietuvoje nenaudoto sukirpimo buvo ir žemaičių liemenės, siūtos paaukštintu liemeniu, plačiais rauktais arba smulkiai klostytais skvernais. Tai vienintelis Lietuvos etnografinis regionas, kuriame moterų liemenės dažniau būdavo naminio vienspalvio, smulkiai dryžuoto arba languoto audinio. Liemenė čia nebuvo tokia svarbi ir atitinkamai puošni, matyt, dėl to, kad žemaitės ypač mėgo skareles ir skaras, kurias ne tik rišo ant galvos – kaip ir kitur, ištekėjusios moterys tą daryti privalėjo, – bet ir siautėsi pečius, dėvėjo ant kaklo. Siausčių buvo visokiausių: šiltų, sunkių, skersai dryžuotų gūnių, austų Šiaurėje, spalvingų vilnonių kvadratinių skarų, lenkiamų įstrižai, pirktinių gėlėtų kašmyrinių. Pietinės žemaitės vasarą siautėsi baltomis lininėmis drobulėmis. Daugiausia visoje Žemaitijoje buvo raudonai ir baltai languotų namie austų lininių bei medvilninių skarų. Kaip ir ryškūs dryžuoti drabužiai, taip ir raudonlangės skaros tapo labiausiai atpažįstamu šio regiono moters aprangos bruožu.
Turtingesnės žemaitės šventadieniais puošėsi viena-trimis eilėmis gintaro karolių.
Žemaičiai vyrai, palyginti su kitais regionais, taip pat vilkėjo spalvingiau. Jų sermėgos, durtos ir klostytos nuo liemens, buvo ne tik natūralios vilnos, bet ir dažytos. Pietuose ilgiau išliko senoviškesnio kirpimo, nuo liemens rauktos sermėgos, siūtos iš šviesaus, netgi balto milo. Tuo tarpu Šiaurėje mėgta tamsiai žalia, tamsiai mėlyna, tamsiai ruda, o sustiprėjus miesto bei dvaro madų įtakai – ir juoda spalva. Sermėgas pradėjus keisti surdutams, vyrų garderobe atsirado ir liemenės. Žemaitijoje jos dažnai buvo languotos, tokių pat ryškių spalvų kaip moterų sijonai. Pasitaikydavo ir ryškiaspalvių languotų bei dryžuotų kelnių. Tamsaus fetro plačiabryles skrybėles žemaičiai mėgo puošti povo plunksnomis. Juostų vyrai neryšėjo, juosėsi odiniais diržais, kurie kartais buvo puošiami metalu. Svarbi išeiginio kostiumo dalis buvo kaklaskarė – namie austa raudonlangė arba pirktinė gėlėmis arba rytietiškais ornamentais raštuota plonos vilnos arba šilko skarelė. Šventinis vyro apavas buvo auliniai batai. Medinės klumpės laikytos darbine, išeigai tik neturtėlių avima avalyne. Klumpėmis avėjo ne tik vyrai, bet ir moterys bei vaikai.
Vakarinėje Lietuvos pusėje žmonės nešiojo daugiau ir puošnesnių megztų kostiumo priedų: raštuotų pirštinių, kojinių.
|
.jpg)