Apie Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivalį 2002 |
IV ŠIAURĖS IR BALTIJOS ŠALIŲ CHORŲ FESTIVALI S Meno vadovo Alfonso Vildžiūno, režisierių - Vytenio Pauliukaičio (atidarymo koncertas) ir Alvydo Vizgirdos (baigiamasis koncertas), dailininko Anatolijaus Klemencovo, apšvietėjų. įgarsintojų, vedančiųjų ir daugelio organizacinių padalinių vadovų siekimas buvo, kad festivalis savo idėja tęstų tradicijas, o programa ir formomis praplėstų chorinio dainavimo žanro sampratos bei galimybių ribas. Karčios pamokos - Būti ar nebūti? · Chorų konkursas Tai norvegų pasiūlyta naujovė. Norint paskatinti atvykti pajėgesnius chorus, sudominti juos - reikia patrauklesnių stimulų. Ar konkursas - pakankamas stimulas ? Deja, ne – nes ir IIII festivalio Norvegijoje konkurse varžėsi tik keturi kolektyvai: (“Balsis” -Latvija, vad.S.Klava ir K.Putnins-I vieta; “Muzika” -Lietuva, vad. Vytautas Tamulis, II vieta; Tronheimo miesto choras -Norvegija, vad. N.I.Giske, II vieta; “Seltsi Sega” - Estija, vad. J.Kanguras), ir IV festivalio Klaipėdoje skelbtame chorų konkurse dalyvavo tik keturi chorai: “Sonora” ir “Sidabre” iš Latvijos, “Suvalkija” iš Lietuvos ir “Jubileumskoret” iš Norvegijos. Latviai nuskynė visus laurus – I vieta paskirta chorui “Sonora”, II – “Sidabre”. Nors Klaipėdos menų universiteto salėje prieš pat eitynes į baigiamąjį koncertą vykęs konkursas sulaukė publikos dėmesio, teks pripažinti karčios pamokos moralą – konkursas ir vėl netapo patraukliu stimulu. Liko vis stiprėjanti abejonė, ar verta jį rengti. Gal ir pajėgesnieji chorai, “išmaišę” nemaža konkurencinės košės įvairiuose pasaulio konkursuose – nebenori įtampos, siekia džiugios festivalio nuotaikos, tiesiog - koncertuoti ir švęsti. IV festivalis Klaipėdoje – tradicinis ir kiek kitoks Šventę ypač aukštai įvertino patyrę (kartais smulkmeniškai priekabūs) vadybininkai, mano kolegos iš tarptautinės koordinacinės grupės. Kare Hanken, Norvegijos chorų asociacijos prezidentas, dalyvaujantis šiame projekte nuo pat pradžios ir galintis palyginti visas įvykusias šventes, šventę Klaipėdoje įvertino kaip geriausią iš vykusių. Malonu, žinant, kad tai ne mandagi panegirika . Nors man ir toliau šventė Rygoje yra geriausias pavyzdys – puikios akustikos salių gausa, Mežaparko lauko estrados daugiatūkstantinė klausytojų auditorija, žiniasklaidos ir valstybių vadovų dėmesys (šventės baigiamąjame koncerte dalyvavo ir dalyvius sveikino šalių ministrai pirmininkai) tiesioginė nacionalinės televizijos transliacija, ir dar… To Klaipėdoje neturėjome. Turėjome ką tai vertingo ir įdomaus, jaukaus ir netikėto, savito - surengto p i r m ą k a r t. Pirmąkart – Anatolijaus “Dainuojantis bokštas” Tikriausiai nebuvo nė vieno iš 4000 festivalio dalyvių, nesustojusių miesto centre, aikštėje prie “Klaipėdos” viešbučio – ten dalyvaujančių šalių vėliavėlėmis išpuoštas sukosi ir plačiomis burnomis apipintas “dainavo” dailininko Anatolijaus Klemencovo meno kūrinys “Dainuojantis bokštas” – erdvinė kinetinė kompozicija, akcija ir …. įspūdinga staigmena. Fotografijos prie jo – vienas pačių originaliausių festivalio suvenyrų. Tenka pripažinti – reklaminė kampanija, komercija buvo silpniausios festivalio grandys - festivalio marškinėlių, puoštų A.Klemencovo emblema – dainuojančios merginos lūpų mozaika, tiražas ištirpo kaip dūmas. Paklausa (nors pagaminta buvo beveik tiek pat, kaip ir panašiu laiku Vilniuje vykusiame tarptautiniame folkloro festivalyje BALTICA) keliolika kartų viršijo pasiūlą. Šiandien, visuotinės perprodukcijos laikais tokį “deficitą” sunku ir įsivaizduoti. Belieka guostis, kad šį trūkumą kompensavo puiki Klaipėdos krašto tautodailininkų , amatininkų mugė : specialistų-organizatorių kruopščiai parengtoje parodoje-pardavime buvo galima įsigyti visko: nuo tautinio kostiumo iki malonių smulkmenų. Pirmąkart prioritetas : nacionalinis koloritas. Rizikuodami būti apkaltinti nacionalistais, rėmėmis svariu argumentu – vieną nuo kito festivalius gali skirti tik ryškus nacionalinis koloritas, festivalį rengiančios šalies kultūros- meno, muzikos, net virtuvės - kuo savitesnis pristatymas. Tuo rėmėsi ir atidarymo koncerto-vakaro “Lietuviškos dainos raida” režisierius Vytenis Pauliukaitis (ankstesnių festivalių atidarymo koncerto programoje – dalyvaujančių šalių prisistatymas reprezentaciniams kolektyvams atliekant po keletą kūrinių) – norėta nors bendrais bruožais pristatyti festivalio dalyviams ir svečiams, kaip neatsiejamai nuo tautos istorijos vystėsi lietuviška daina. Įvairius Lietuvos valstybės istorijos vingius, gamtos grožį, tautos dvasines vertybes atskleidė senosios sutartinės, baladės, harmonizuotos liaudies dainos, Nepriklausomybės meto dainos, autorinės chorinės dainos, tremtinių dainos, miesto romansai, estradinės, roko ir kitokių stilių dainos – tarsi nedaloma vokalinės muzikos šeima. Atlikėjai - Klaipėdos miesto meno kolektyvai ir keletas svečių: Veronika Povilionienė su Petru Vyšniausku, grupe B’AVARIJA, Lietuvos liaudies kultūros centro folkloristėmis, folkloro ansambliai KURŠIŲ AINIAI, KURŠIUKAI, Klaipėdos tremtinių choras, mišrus choras AUKURAS, šokių ir dainų ansamblis ŽILVINAS, vokalinė grupė R-QUATRO, vokalinio džiazo grupė JAZZ LAND, dainos studija KEBERIOKŠT. Šią lietuviškos dainos retrospektyvą, svetimšaliui pilnai suvokti nebuvo lengva, bet nuo pirmojo susitikimo koncerte teatro aikštėje visiems buvo akivaizdu - IV šventė vyksta Lietuvoje, tad viskas – kiek kitaip! Pirmąkart - vokalinės džiazo grupės ir smagūs vakarai Jau nuo pirmosios šventės Rygoje, iš kiekvienos dalyvaujančios šalies buvo kviečiama po reprezentacinį chorą ir kito žanro atstovą : pučiamųjų orkestrą (Latvija ir Švedija), tautinių ar folkloro šokių grupę (Norvegija). Šį kart – vokalinio džiazo grupės. JAZZ LAND vadovo Artūro Noviko (šis kolektyvas Klaipėdoje atstovavo Lietuvą) pastangų dėka į festivalį atvyko įdomios grupės: SOLFA ( vyrų kvintetas, Norvegija), MV5 (mišrus kvintetas, Estija), VIISVEISAA (mišrus kvintetas, Suomiija), Kaspars Putninš vadovaujama Latvijos choro vokalinė grupė. Didelį susidomėjimą pelnė šių kolektyvų vadovų vedami užsiėmimai “kūrybinėje dirbtuvėje” . Birželio 28 ir 29 dienomis Klaipėdos universiteto menų fakulteto salėje nuo ankstyvo ryto iki pietų, paraleliai su reprezentacinių chorų vadovų vedamais seminarais Muzikos centro salėje , rinkosi ne tik specialistai- vadovai ir dirigentai, universiteto studentai, bet ir žingeidūs festivalio dalyviai, dainininkai. Susipažinę arčiau su puikių kolektyvų dalyviais ir vadovais, jų darbo metodais, atliekamų kūrinių interpretacijos niuansais – tūkstančiai festivalio dalyvių sugužėdavo į Teatro aikštėje vykusius vakarinius (nuo 21 valandos) džiazo grupių koncertus. Aurelija Andrejauskaitė |