.jpg)
Dainų diena 2018
| Kicu kicu bė bė 2017 |
Kicu kicu bė bė: Lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai
Sudarytoja Jūratė Šemetaitė, iliustravo Rasa Špokauskaitė Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2017. - 72 p. Kaina 5,00 Eur
Knygelė skiriama kūdikiams, mažiems vaikučiams ir jų ugdytojams. Lietuvių liaudies lopšinės padės mažylį nuraminti, migdyti, o žaidinimai – pralinksminti, pažinti supantį pasaulį, jie pažadins vaizduotę, lavins kalbą, klausą, koordinaciją, dėmesį. Knygelėje – 70 kūrinėlių su natomis.
ISMN 979-0-706208-51-0
TURINYS Pratarmė 5
Pratarmė Knygelė „Kicu kicu bė bė“ skiriama patiems mažiausiems vaikučiams ir juos auginantiems bei ugdantiems. Juk visiems itin svarbu, kad mažyliai būtų sveiki, ramūs ir linksmi. O šią knygelę vartydami, skaitydami, dainuodami čia sudėtus kūrinėlius ir tuo pat metu bendraudami su vaikučiu, kursite jaukius santykius. Lopšinės padės mažylį nuraminti, migdyti, o žaidinimai – pažadinti, pražaidinti, supažindinti su supančiu pasauliu, kartu – lavinti vaiko kalbą, klausą, ritmo pojūtį, koordinaciją ir dėmesį. Lopšines išsaugojo daugelis pasaulio tautų. Jas kurdavo mamos, močiutės, auklės, rečiau – seneliai, tėveliai. Ūgtelėję vaikai girdėdavo, kaip vyresnieji šeimos nariai šias dainas dainuodavo mažesniems broliukams ir sesutėms. Mūsų pramotės labai aiškiai suvokė, kad mažylį reikia paruošti, nuteikti miegui, nes kai kurie vaikai miegoti bijo – jiems atrodo, kad neatsikels. Nuraminti, užmigdyti ir yra svarbiausia lopšinių paskirtis. Bene paveikiausi, tam tikra prasme hipnotizuojantys yra pasikartojantys, ramybę skleidžiantys šių dainelių garsažodžiai: a-a, a-a, čiūčia liūlia, liūlia liūlia, liūly liūly, ūcia lylia ir juos lydinti vienbalsė linguojanti, monotoniška, ilgai, kol vaikelis užmigs, kartojama melodija. Jos poveikį sustiprina supimo ritmas. Tiek lopšinių žodžiai, tiek melodijos yra labai paprasti ir aiškūs, užtat jiems būdinga improvizacija, laisvesnis muzikinių garsų ir žodžių pasirinkimas, tam tikros pauzės – atsikvėpimai. Į kūdikį kreipiamasi įvairiais augalų, paukščių, gėlių ar tiesiog mažybiniais vardais: mažutis, drabnutis, meilutis; dažnai jo atžvilgiu išsakomi lūkesčiai svajonės, kad vaikutis augtų didutis, gerutis, būtų tėvelių pagalbininkas ir pan. Kai kuriose lopšinėse veikia gyvūnėliai, dažnai turintys simbolinių sąsajų su miego, kitos būties pasauliu: zuikis, ketelė, šarkos varnos, pelelė. Pateikėjos pasakoja, kad, besūpuodamos vaikutį, jos ir savų žodžių pridėdavusios, nes gražiausi palinkėjimai tarsi užkalbėjimai prieš miegą buvo skiriami mažyliams. Lopšinėse susitelkusi darna ir ramuma tiek dainuojančiajam, tiek vaikučiui padės išsivaduoti nuo nerimo ir šiltai bei saugiai palydės į miego pasaulį. Ne tiek svarbu, ar turi dainuojantis muzikinę klausą, svarbiausia – jaukus skambesys, švelnus, nuoširdus atlikimas ir meilė, sklindanti iš šios savotiškos persikėlimo į kitą būseną apeigos. Jei vaikelis bus tinkamai migdomas, tai jis gerai išmiegos, o atsikėlęs bus žvalus. Kūrinėlius, kuriuos pateikėjai vadina mylavimais, katutėmis, ladutėmis, kykavimais, kėcavimais, jodinimais, kalbininkai įvardijo žaidinimais. Kodėl jie taip pavadinti? Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad vaikas žaidžia dar ne savarankiškai, o yra žaidinamas. Tai yra nesudėtingi, trumpi vaikui suprantama kalba dainuojami ir pasakojami kūrinėliai, per juos suaugusieji atlieka tam tikrus judesius: myluoja, supa, kutena, žaidžia su mažylio rankutėmis, pirštais ir pan. Visa tai daroma norint numaldyti vaiką, jį prajuokinti, sukurti ar atgauti giedrą nuotaiką, ir tuo pat metu ugdyti – lavinti dėmesį, pojūčius, stiprinti kūnelį, grūdinti fizines galias, diegti pirmąsias žinias apie supantį pasaulį. Dažniausiai žaidinimuose veikia paukšteliai – varnelės; gyvulėliai – katytės, pelytės, jautukai, meškos ir oželiai; o kartais patys mažieji tampa veikėjais: „joja ant žirgelių“, „grūda, verda košelę“, „kepa bandeles“ ir pan. Šios dainelės skirtos išmokyti kūdikį pačių paprasčiausių veiksmų, kalbos, jomis palydimi pirmieji savarankiški mažylio judesiai. Mylavimai žinomi visoje Lietuvoje. Juos dainuojant, vaikas būtinai priglaudžiamas ir sūpuojamas į šalis – taip jis nurimsta. Vieni tekstai būna trumpučiai, apsiribojantys žodeliais mylu mylu, kiti – labiau išplėtoti: „Mylu mylu mylu, / Pilna šikna ylų, / Kap Dzievulis pamyłės, / Tos ylukės išbyrės – / Bir bir bir bir bir...“ Liaudies dainininkų vadinami juokinimai dainuojami norint pralinksminti vaikučius, nukreipti jų dėmesį, jei mažyliai suirzta ar sunerimsta. Dėl terapinio poveikio kūneliui mes juos sąlyginai pavadinome masažėliais. Čia dažniausiai kartojama viena frazė, pavyzdžiui, „Meška ein per kiminus“ ar „Džyru vyru duok pipirų“ ir pan. Anot tautosakos žinovės Emilijos Brajinskienės, norint, kad vaikučio rankos ir kojos būtų stiprios, reikia pasitelkti mankštelę primenančius „bovijimus“: „Aisim į miesto pirksim pypko riesto“, „Tyku tyku tyku tyku pilns mišks baravykų“, „Stumk, trauk, nepargriauk“. Nors panašių žaidinimų nėra itin gausu, jų veiksmingumas – akivaizdus. Tegalime pasiūlyti ir patiems ką nors panašaus susigalvoti. Vaikai labai mėgsta ir sūpavimus – traukia visą organizmą persmelkianti nesvarumo būsena, kai juos mestelėja aukštyn. Valgio tema vyrauja žaidinimuose, susijusiuose su vaiko rankų, pirštų judesiais, plojimais, dažnai pabaigoje jis kutenamas – tai smagiai nuteikia, be to, supažindina su įvairiais darbais. Populiariausios dainelės: „Viru viru košę“, „Gydu gydu kateles“, „Kepu kepu pyragėlius“ ir kt. Žaidinimo „Gydu gydu kateles“ tekstas yra nesudėtingas, lengvas, žaismingas. Jo žodžiai greitai ir nesunkiai pakeičiami, esama daug variantų („Katu katu katučiu“, „Ladu ladu ladutes“ ir pan.). Dainelėse dažnai, minimi senieji patiekalai: čiulkinys, šiupinėlis, pyragėliai; parodomas ir jų gaminimo procesas: „košelė verdama“, „grūcukė grūdama“, „pyragėliai kepami“ – imituojami apdainuoti veiksmai. Tik Žemaitijoje paplitę ratavimai „Ratu ratu ratuškelė“ arba „Ratu ratu ratu“ – juos dainuojant plojama su vaikučio rankutėmis. Didelė paaugusių, sėdėti jau gebančių mažylių pramoga buvo „jojimas“ ir „važiavimas“, dažniausiai – „į turgelį“. Šios grupės žaidinimai vadinami kykavimais, kėcavimais, kisnojimais, jodinimais. Jojimas dažniausiai imituojamas įvairiais garsažodžiais: dzig dzig dzig, kic kic, dzag dzag, kicu kicu, kius kius. Pasodintas ant kelių vaikas smagiai pašokdinamas, pakratomas. Čia veikia gyvulėliai, dedasi kiti, vaiko akimis žiūrint, linksmi, juokingi nuotykiai: „Kėku kėku kėku, / Meška veže šėkų, / Per Papiškio ciltų, / Du kubilus miltų, / Tiltas patrinkėja, miltai išbyrėja...“ O tais atvejais, kai mažylis supamas pasodintas ant suaugusiojo kojos ar pastatytas ant pėdų, dauguma tekstų prasideda žodeliais: kyku kyku, uda uda. Dzūkijoje sutinkamas kitoks „Kėku kėku“ žaidimo būdas: pakaitomis sugnybamos suaugusiojo ir vaikučio plaštakų odelės, tada „tiltas“ kilnojamas aukštyn ir žemyn, o pabaigoje rankos išskleidžiamos į šalis. Lopšinės ir žaidinimai iki dabar tebedainuojamos, todėl siūlome pasiklausti vyresnių žmonių, ar neprisimintų kokio naujo, negirdėto varianto. Į knygelę sudėta 70 kūrinėlių. Jų galite pasiklausyti naujame papildytame 2004 m. parengtos kompaktinės plokštelės „Kicu kicu bė bė“ leidime. Visi pavyzdžiai suskirstyti pagal regionus, o žaidinimai – dar ir pagal paskirtį. Prie žaidinimų rasite trumpus paaiškinimus, kaip juos atlikti. Kiekvienas gali pasirinkti sau artimas daineles, tačiau nepamirškime ir jų įvairovės – tikrai galėsite džiaugtis skirtinga jų nauda augančiam mažyliui. Daineles ir žaidinimus siūlytume kartoti ilgiau, taip pat kūrybiškai pasitelkti savus žodžius, melodijas, judesius. Kūrinėliai atrinkti iš Lietuvos liaudies kultūros centro (dabar – Lietuvos nacionalinio kultūros centro) archyvo, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos skyriaus Muzikinio folkloro archyvo, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyno. Didžiąją dalį kompaktinėje plokštelėje įrašytų lopšinių ir žaidinimų atlieka folkloro ansamblių nariai bei jų vaikučiai, tad ir knygelėje melodijos pateikiamos taip, kaip jie įdainavo. Paskutiniuose puslapiuose nurodomos dainų užrašymo vietovės ir pateikėjai. Norėdami, kad knygelę būtų patogiau skaityti ir pritaikyti didesniam skaitytojų ratui, melodijas skelbiame tonacijose, turinčiose mažai prieraktinių (aliteracijos) ženklų; kai kuriuos papildomai naudotus ženklus paaiškiname knygelės gale. Ten pat yra ir žodynėlis – mat dauguma tekstų užrašyti tarmiškai – taip, kaip padainavo atlikėjai. Naudojamos kelios specialios raidės, padėsiančios geriau atskleisti tarmių ypatybes: raide ł žymimas kietasis l, priebalsio minkštinimas arba neištarimas – l’, ilgieji balsiai – ā ir ē. Tikimės, kad šimtmečius gludintos liaudies dainelės vaikams, išsaugotos iki mūsų dienų, ras vietą ir šiandien, tad vartydami su mažyliais knygelę, dainuokite ir žaiskite. Jūratė Šemetaitė, Vida Šatkauskienė
Pateikėjai L. Augulytė-Bazevičienė, g. 1894 m. Rimdžiūnuose, Gervėčių kr. Nr. 26.
|
