Gediminas Šimkus

Ženkime drąsiau į priekį

Artėja didžiausia ir gražiausia metų šventė – Kalėdos. Netrukus fejerverkai skelbs ir naujųjų 2008 metų pradžią, todėl nesinori itin priekabiai vertinti Kelmėje „Atspindžių“ šventėje dalyvavusius teatrus, tik trumpai pasidalinsiu kai kuriais įspūdžiais ir linkėjimais.

Džiugu buvo matyti naujai susibūrusius bendraminčius į Rietavo savivaldybės kultūros centro mėgėjų teatrą (režisierius V. Andriuška). Pjesės pasirinkimas visai logiškas – Žemaitės „Piršlybos“. Tai, kad spektaklis vaidinamas žemaičių tarme, jau didelis privalumas. Lakoniška ir skoninga dekoracija, autentiški kostiumai sudaro gerą estetinį vaizdą, tik kartais „išlenda“ režisieriaus pernelyg didelis noras sumoderninti Žemaitę. Tada buitis susipriešina su nesuprantamu sąlygiškumu (personažai apsivynioja storą virvę, ant kurios džiaustomi skalbiniai). Palinkėtina kruopščiam ir jautriam režisieriui labiau gilintis į komedijos veiksmą, tipažus, kuriuos puikiai gali suvaidinti šio kolektyvo aktoriai.

Beje, dar viena įsisenėjusi problema: teatro programėlės. Iš 21 kolektyvo tik 10 atsivežė programėles. Prisiminiau savo Mokytojo teatro istoriko Vytauto Maknio kaip priesaką išsakytas mintis, kad spektakliai miršta ir lieka tik nuotraukos bei rašytiniai šaltiniai, t.y. programėlės, recenzijos, informacija ir pan. Jis labai vertino bet kurio dramos kolektyvo atneštą spektaklio programėlę: kas vaidino, kur, kada, ką. „Čia mūsų kultūros istorija, ją reikia kruopščiai fiksuoti.“ Galima pasidžiaugti J. Buziliausko, R. Jacunsko, I. Jocienės, M.Baltrušaitienės, G. Kutkausko puikiai sumaketuotomis ir gerai parengtomis (su premjeros data, su visų spektaklio kūrėjų vardais ir pavardėmis) ,programėlėmis. Čia tinka išvardinti visus: nuo staliaus iki režisieriaus, teatro vadovo. Pavyzdžiu galėtų būti Pasvalio krašto muziejaus teatro „Keleivio byla“ programėlė (stinga tik premjeros datos).

Mažeikių kultūros centro „Visavi“ spektaklis pagal V. Šekspyro „Romeo ir Džiuljetą“ (režisierė D. Gedvilienė) maloniai nustebino jaunimo gausa, berods, apie 20 aktorių. Grįžti prie šios nuostabios meilės istorijos, analizuoti dramos priežastis – daugiau edukacinis procesas. Teko skaityti žinomo aktoriaus ir režisieriaus V. Masalskio mintį, kad teatras dažnai nemoka pasakoti istorijos. Mažeikiečiai stokojo išgryninto sceninio judesio, plastikos. Pasikvietus choreografą, masuotė galėtų tapti šeimų neapykantos simboliu. Pasiklystama ir tarp žanrų (kažkodėl pradedama repuoti ir pan.). Po šių subjektyvių pastabų norėtųsi režisierei palinkėti išlaikyti tokį gražų jaunimo būrį ir drąsiai ieškoti išraiškos formų.

Klaipėdos Žvejų rūmų teatras „Be durų“ pristatė A. Lindgren spektaklį „Ronja plėšiko duktė“ (režisierė A. Juškevičienė). Šis spektaklis atrinktas į baigiamąją šventę Telšiuose – tai savaime daug pasakantis faktas. Kaip visada, režisierės kruopščiai ir apgalvotai sustyguoti visi spektaklio komponentai: besitransformuojanti laike ir erdvėje scenografija (dailininkė O. Ronkaitienė), muzika (kompozitorius A. Trakumas), judesys, šokiai (baletmeisteris P. Fokinas). Beje, energingasis baletmeisteris kartais ima pernelyg dominuoti scenos vyksme. (Pamaniau, jeigu mažeikiečiai pasikviestų šį baletmeisterį, „Romeo ir Džiuljeta“ galėtų išaugti neatpažįstamai.) Reikėtų paminėti E. Kazickaitę, ekspresyviai ir nuoširdžiai sukūrusią Ronjos vaidmenį, H. Šliką (Matisas) ir kitus aktorius. Beje, šis teatras spinduliuoja vidiniu vaidybos džiaugsmu bei nuoširdumu. Čia ir blogiečių vaidmenų atlikėjai neagresyvūs, atrodo, tuoj taps geresni...

Įdomiu ir prasmingu keliu žengia Anykščių kultūros centro judesio teatras „Sentio“. Jų spektaklis R. Vanago „Vaistininkas“ – tai improvizacija A. Vienuolio gyvenimo motyvais (režisierė R. Smalskienė). Itin vertingi du aspektai: anykštėnai „atveda“ į sceną savo garsiuosius žemiečius (pernai – A. Baranauską, šiemet – A. Vienuolį). Kviečiasi juos suvaidinti taip pat žymius aktorius profesionalus A. Masiulį bei A. Bružą. Man regis, paveikesnis buvo spektaklis apie A. Baranauską. Ten scenos grandui talkino, akompanavo, sudarė kontraveiksmą masinės šokio, plastikos scenos. O šio spektaklio šokio vizijos mažai padėjo aktoriaus A. Bružo sakomiems monologams, neįsiliejo į sceninį vyksmą, nepapildė skaudžios rašytojo gyvenimo patirties aplinkybių. Kartais trukdė mikrofonai, garsi muzika stelbė autentišką Vienuolio kalbą. Nepaisant šių trūkumėlių, reikia džiaugtis režisierės meile savajam kraštui ir drąsa ieškoti. Belieka linkėti ir tikėtis sceninės vizijos apie J. Biliūną ir nuostabųjį „Laimės žiburį“...

Kiek atmintis leidžia, neprisimenu, kad mėgėjų teatre būtų sukurtas monospektaklis. Kelmėje pamatėme (ar išgirdome?) S. Povilaičio „Tapt dainininku – tai labai paprasta“. Savotiškai autorius įvardija ir teatro pavadinimą: vieno aktoriaus vokalinės komedijos teatras. Neleisiu sau plėstis, nes ne vienas komisijos narys bendravo su atlikėju ir diskutavo apie monospektaklio kūrimo principus. Gerb. S. Povilaitis su tais principais sutiko, tad belieka priminti, kad monospektaklis yra ypatingai sunki teatrinė forma, reikalaujanti stiprios dramaturgijos, preciziškos režisūros ir, svarbiausia, aktorinio pajėgumo ir patirties.

Skuodo kultūros centro Žemaičių teatras parodė E. Untulio „Žemaičiams – Airija“ (režisierius E. Untulis). Ne naujiena, koks šmaikštus ir įdomus yra dramaturgas E. Untulis, išradingai rezgantis dialogus, puikiai jaučiantis nūdienos aktualijas. Šaunūs aktoriai, žemaičių tarmė, aktuali emigracijos problema. Atrodo, ko daugiau bereikia? Staiga topteli mintis: jeigu dramaturgas E. Untulis nors kartą pasikviestų įdomų režisierių – ar dviejų savarankiškų menininkų sintezė nesukurtų aukštesnės spektaklio kokybės? Atrodo, J. Grušas yra minėjęs, kad dramaturgo darbas yra parašyti literatūros kūrinį, o teatro, režisieriaus teisė jį interpretuoti, nes tai dvi skirtingos institucijos. Panašu, kad režisierius E. Untulis stengiasi kiek įmanoma prajuokinti žiūrovą ir pasirenka gana agitbrigadišką principą: gale scenos su botagu „bosas“, lentelės su angliškais ir rusiškais tekstais ir pan. Atrodo, kad dramaturgas ir režisierius kartais „draugauja“, bet dažniau susipriešina ir pradingsta žanrinė vienovė. Čia tiktų pacituoti komedijos žanro apibrėžimą: „Linksmo, džiugaus pobūdžio draminis (pabraukta mano, G.Š.) veikalas, išjuokiantis visuomeninio gyvenimo, buities ir žmonių trūkumus.“ Manau, kad „režisierius iš šalies“ labiau laikytųsi žanro žaidimo taisyklų bei praturtintų išraiškos priemonėmis veiksmą, aktorius ir patį spektaklį. Tai nereiškia, kad E. Untulis blogas režisierius. Ne, jis pelnytai turi režisieriaus diplomą. Čia tik kolegiški pamąstymai norint visada matyti aukštumoje savitą Skuodo Žemaičių teatrą.

Žiūrėdamas Radviliškio r. Alksniupėnų mėgėjų teatro spektaklį L. Didžiulienės „Lietuvaitės“ (režisierė L. Didžbalienė), mintimis nusikėliau į man nepažįstamus Alksniupėnus ir bandžiau įsivaizduoti, kokį įspūdį spektaklis turėjo palikti vietiniams žiūrovams. Tai režisierės L. Didžbalienės diplominis darbas, į jį sudėta viskas, kas geriausia: dekoracijos, sceniniai kostiumai ir, svarbiausia, aktoriai. Spalvingas, šmaikštus spektaklis. Norėtųsi paminėti ne vieną aktorių, ypač aktores, deja... Kaip anksčiau minėjau – spektaklio programėlės nerasta. Retorinis klausimas: kam teatrui save skriausti? Juk šiais laikais nesudėtinga popieriuje parašyti, padauginti. Prisimenu, kadaise Kretingos teatras net įvardindavo aktorių tikrąsias profesijas. Kokia įvairi informacijos puokštė, kai pamatai, kad blogietį įsimintinai suvaidino intelektualus mokytojas, o vairuotojas puikiai susitvarko su grafo manieromis! Tikiuosi, kad režisierė, paskatinta pasisekimo, kurs naujus spektaklius ir bus atidesnė, kad scenoje nepritrūktų kovos, veiksmo ir konflikto ir aktoriams netektų „rodyti“.

2007 metų „Atspindžiai“ atspindėjo ir nemažai spręstinų problemų. Liaudies kultūros centras (Teatro poskyrio vadovė ir koordinatorė I. Maciulevičienė) įdėjo daug pastangų, kad apskritims būtų paskirti teatro ekspertai konsultantai. Deja, nedaug režisierių (ypač su mažesne patirtimi) kreipiasi į juos. To tikrai nereikėtų vengti, konsultantai – tai žmonės, su kuriais galima kolegiškai pasitarti, pasiklausti, sužinoti. Taigi drąsiau ir pirmyn!