2020 m.

Nuotolinis seminaras „Baltų genčių kostiumo rekonstrukcijos problematika“

2020 m. lapkričio 24 d. Lietuvos nacionalinis kultūros centras rengė nuotolinį seminarą „Baltų genčių kostiumo rekonstrukcijos problematika“, skirtą baltų genčių kostiumų (drabužių, avalynės, juvelyrikos, aksesuarų, odinės galanterijos, buities reikmenų) rekonstrukcijos ir gamybos aktualijoms aptarti.

Seminare paskaitas skaitė ir savo patirtimi dalijosi archeologai, istorinių-archeologinių kostiumų rekonstruktoriai, sertifikuoti amatininkai, juvelyrai. Kadangi seminaras buvo nuotolinis, jame galėjo dalyvauti daugiau žmonių nei įprastai – 300 dalyvių.

Paskaitą „Archeologinės tekstilės audimas ir kiti gamybos būdai“ skaitė Ingrida Šilgalytė, sertifikuota archeologinės tekstilės amatininkė, Žemaičių dailės muziejaus muziejininkė. Amatininkė išsamiai supažindino su lietuvių ir kitų tautų senovės naudotais tekstilės gamybos būdais bei įrankiais, pristatė, kokios žaliavos naudotos, kaip jos apdirbamos, kuo remiamasi rekonstruojant kostiumus. I. Šilgalytė pati audžia vertikaliosiomis ir tradicinėmis horizontaliosiomis audimo staklėmis, tad ne tik pateikė teorinių žinių, bet ir, kiek įmanoma per nuotolį, pademonstravo vilnos verpimą verpstuku, kelias audimo bei tekstilės gamybos technikas (mezgimą adata ir kt.). Amatininkė priklauso kuršių genties klubui „Pilsots“, tad per paskaitą rodė šio klubo nariams pasisiūdintus kuršių kostiumus, kuriuose vyrauja šio regionui gentinio laikotarpio aprangai būdinga mėlyna spalva.

Benas Šimkus, kuršių genties klubo „Pilsots“ atstovas, skaitė paskaitą „Kuršių genties Vikinginio laikotarpio (IX–XIII a.) kostiumų rekonstravimo problematika “. Lektorius pateikė plačią senosios aprangos rekonstravimo problematikos analizę. Rekonstruojant kostiumus remiamasi ne tik archeologinių radinių bei ikonografinės medžiagos analize, bet ir atsižvelgiama į tai, kad tiek rašytiniuose šaltiniuose, tiek iliustracijose duomenys galėjo būti pateikti hiperbolizuotai, iškreipiant tikrąjį vaizdą, remiamasi įvairiais istoriniais to meto duomenimis, tad šaltinių analizė bei interpretacija yra nuoseklus, daug žinių bei psichologinių įžvalgų reikalaujantis procesas. Paskaitos metu buvo analizuojamos įvairios prielaidos, kokia apranga buvo vilkima gentiniu laikotarpiu – rūbai buvo vienspalviai ar margi, platūs ar prigludę prie kūno ir t. t. Taip pat pristatytas to meto apavas. Pademonstruota „Pilsots“ klubo turima apranga bei aksesuarai – vyriškiai išsiskyrė plačiomis kelnėmis, nuo kelių apvyniotomis autais (jos atkurtos remiantis ikonografija bei keletu rašytinių šaltinių).

Giedrius Navickas, Senovės baltų karybos draugovės „Jotvos sūnūs“ vadovas, skaitė paskaitą „Jotvingių genties Vikinginio laikotarpio (IX–XIII a.) kostiumų rekonstrukcija“. Čia gilintasi į kito Lietuvos regiono – Jotvos  – senosios aprangos specifiką. Kadangi ši organizacija domisi to meto ginkluote, plačiau pristatyti gentinio laikotarpio aksesuarai, papuošalai, ginklai, jų nešiosena. Kalbant apie aprangos rekonstrukciją, paminėti archeologini radiniai, kurių Jotvoje mažiau nei pajūrio regione, jų  interpretacija, aptarta ir diskutuota apie kailių dėvėseną.

Archeologė, stiklo karolių gamybos rekonstruktorė Justė Bliujūtė supažindino su labai įdomia sritimi – stiklo karolių vėrinių rekonstrukcija. Lektorė pristatė platesnį kontekstą – kur ir kada pradėti gaminti stiklo papuošalai pasaulyje, kaip jie pasiekė Baltų kraštus, papasakojo apie stiklo karolių gamybos technologiją, kuri ilgą laiką laikyta paslaptimi. Parodyti stiklo karolių vėriniai, rasti senųjų Lietuvos kapaviečių kasinėjimų metu, atskleista, kaip vyksta karolių rekonstrukcija, nustatant pirminę stiklo ir kitų medžiagų spalvą bei sudėtį laboratorijose, parodytos atkurtos karolių kopijos. Lietuvoje pirmosios stiklo dirbinių dirbtuvės įkurtos Vilniuje, dabartinės Stiklių gatvės teritorijoje, XVI a., iki tol stiklinius papuošalus į Lietuvą vežta iš Skandinavijos ir kitų kraštų.

Seminarą vainikavo archeologo-juvelyro, rekonstruktoriaus Evaldo Babensko paskaita „Archeologiniai radiniai ir jų interpretavimo problema rekonstruojant kostiumą“. Lektorius pateikė senosios aprangos analizės ir interpretacijos būdus, kuriais remiantis galima daryti prielaidas apie įvairius to meto aprangos nešiosenos tipus. Pateikti pavyzdžiai, kaip galima interpretuoti apsiausto ar skraistės nešioseną pagal segių segimo vietą. Kadangi metalo dirbiniai kapuose randami gana gerai išsilaikę, o drabužių randamos tik skiautelės, būtent pagal metalinius aksesuarus, pauošalus galima rekonstruoti gentinio laikotarpio drabužius, bet svarbu turėti omenyje, kad kapuose minėti dirbiniai gali būti sudedami nebūtinai taip, kaip jie nešioti, ir t. t. Būna, kad viename kape randama ir 20 segių, kurių vienas žmogus negalėjo nešioti. Problematika, su kuria susiduria rekonstruktoriai, siekdami atkurti kuo autentiškesnę aprangą, labai įvairi, reikia remtis kuo daugiau šaltinių, kelti ir atmesti daugybę hipotezių.

Po seminaro vyko diskusijos, dalyviai uždavė įvairių klausimų – tiek apie pačią aprangą, jos audimą, baltų genčių kostiumų galimą ilgį, tiek apie genčių teritorines ribas ir pavadinimus (diskutuota, ar Jotva apima ir Sūduvos teritoriją, ir pan.), taip pat trumpai pristatyta rekontrukcijos klubų veikla, jų organizuojami renginiai, senosios archeologijos festivaliai ir kiti būdai, kaip visuomenė gali plačiau susipažinti su baltų genčių apranga ir gyvensena.

2020 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos nacionaliniame kultūros centre vyko seminaras „Lietuvių tautinių kostiumų populiarinimas švietimo ir kultūros įstaigose“. Įvadinėje paskaitoje LNKC Etninės kultūros skyriaus tautinio kostiumo specialistė Danutė Keturakienė pristatė Tautinio kostiumo studijos veiklą – vedamas edukacijas, seminarus, paskaitas, kostiumų ekspozicijos salytę, kurioje eksponuojama dalis didžiausios Lietuvoje (reguliariai papildomos), tautinio kostiumo kolekcijos (pirmieji atkurti kostiumai pristatyti Dainų šventės metu 2003 m.), leidžiamus atvirukus, kalendorius, knygas ir pan. „Konsultuojame kostiumų gamintojus, nuomojame tautinius kostiumus, tai vis populiarėja – jais žmonės nori puoštis ne tik valstybinių, bet ir asmeninių švenčių (vestuvės, krikštynos, diplomų teikimai) metu, dovanoti į svečią šalį gyventi išvykstantiems lietuviams. Visus susidomėjusius ir norinčius konsultuotis, specialistė kviečia drąsiai kreiptis pagalbos ir patarimų (atvykti iš anksto susitarus).

Paskaitą „Lietuvių tautinio kostiumo ypatumai. Pateiktis jaunesniajam mokykliniam amžiui“ skaitė dailininkė-dizainerė, sertifikuota tautinio kostiumo gamintoja, Diana Tomkuvienė. Pasak jos, jei siekiame, kad jauni žmonės norėtų puoštis tautiniu kostiumu, vaikams apie jį reikia kalbėti nuo mažų dienų: „Kai sakoma, kad reikia „užsiauginti“ skaitytoją, žiūrovą, manau, kad turime užsiauginti ir tą žmogų, kuris jaus malonumą ir didžiuosis dėvėdamas tautinį kostiumą, kad tai būtų jo savastis, esmė. Kaip tokį mažą žmogų auginti? Meno kolektyvuose, dainuojant, domintis folkloru, bet ne visi dainuoja ar šoka. Be to, ir informacija geriau suvokiama, jei veikia motorika: kai vaikas piešia, karpo, rašo. Todėl D. Tomkuvienė kalbėjo apie popierines lėles ir kitus leidinius, susijusius su tautiniu kostiumu. Naujausias tokio pobūdžio leidinys (per karantiną buvęs itin populiarus, nes vaikai gavo užsiėmimą), knygelė– „Tautinės lėlės. Lietuvos etnografinių regionų kostiumai“ (2019 m., išleido LNKC, autorės Tomkuvienė, D. Keturakienė). D. Keturakienės teigimu, atrinkusi leidiniui tautinių kostiumų komplektus, tokios knygelės idėja kilo dėl skambinančiųjų gausos, žmonių noro įsigyti ankstesnes knygeles.

Minėtoje knygelėje yra tautinių kostiumų aprašymai, apgalvota, kad iš viršelio atvarto ar kai kurių puslapių (kurie atspausdinti ant kartono) galima sulenkus, suklijavus kraštus, pasidaryti vokus (savotiškas spintas) lėlėms ir drabužiams, kad šie nepasimestų. „Bandėme parodyti variatyvumą, kad vaikas matytų, jog kostiumą galima dėlioti iš kelių liemenių, sijonų, avalynės ir kt. variantų, svarbu, kad būtų to paties regiono, o knygelės gale, šalia nuotraukų, parašyti mažiau žinomų tautinio kostiumo dalių pavadinimai (klumpės, galionas, drobulė)“. Lėlę galima ne tik rengti iškirptais drabužėliais, bet ir piešti, spalvinti, tokiu būdu lavinant smulkiąją motoriką. Kad tokie įgūdžiai reikalingi tvirtina ir seminare dalyvavusios pedagogės, teigiančios, kad šiuolaikiniams vaikams kyla sunkumų kerpant žirklėmis ar rišant mazgą.

Didelio auditorijos susidomėjimo sulaukusią paskaitą „Lietuvių etnografinės parodos: nuo šventadienio drabužio link tautiškumo simbolio ir kolekcionavimo objekto“ skaitė Dr. Miglė Lebednykaitė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja, Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedros docentė. Buvo pateikta labai įdomios informacijos apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvių etnografines parodas, jose eksponuotus tautinės tekstilės gaminius bei tautinius kostiumus, kurie iki šiol yra saugomi Europos muziejuose. Žinoma menotyrininkė rodė stažuočių metu darytas tautinių rūbų fotografijas iš Marselio bei Sankt Peterburgo muziejų, kuriose matėme gan netradicinių rūbų pavyzdžių, kurie skatina dar giliau tyrinėti, gilintis į ano meto tautinių rūbų pasiuvimą, raštus, fasoną bei kelti įvairius klausimus, tokius kaip, ar tie gaminiai buvo siūti specialiai parodoms kaip stilizuoti gaminiai, ar jie buvo autentiški to meto rūbai? Taip pat minėtų etnografinių parodų eksponatų tyrinėjimas yra labai svarbus rekonstruojant tautinį kostiumų, parenkant tikrąsias spalvas, raštus, pasiuvimą. ir t.t.

Paskaitą „Vaikiškas tautinis kostiumas. Dėvėjimo kultūra“ skaitė Kauno I muzikos mokyklos etninės muzikos mokytoja metodininkė, folkloro ansamblio „Linago“ vadovė Laima Stasė Proškutė.  Pasak jos, muziejuose vaikiškų drabužių itin mažai, taip pat negausu ir aprašų, bet aišku, kad vaikai išeigai buvo puošiami kaip suaugę. Tai patvirtina ir Žemaitės, Vaižganto kūryboje esantys vaikų aprangos aprašymai, o bene įspūdingiausias aptinkamas Ievos Simonaitytės mamos prisiminimuose apie tai, kaip dvidešimto amžiaus pradžioje 16–17 mėn. mergaitę vežė į Šilutę skiepyti – aprengė siuvinėtais marškiniais, liemene, sijonu, prijuoste, parūpino kojines ir batukus, į plaukus įrišo kaspiną…

Lektorės teigimu,  reikėtų remtis etnografinio regioniškumo , laikmečio , kriterijais. O bene svarbiausia, šiuo atveju, vaikišką tautinį kostiumą siūti praktiškai – atsižvelgti į tai, kad vaikai greitai auga, tad ir kostiumai turi augti kartu su jais, nes vaikai nenori dėvėti išaugtų ar per didelių drabužių, jiems bus nei patogu, nei gražu. Kostiumo dalys turėtų būti pasiūtos taip, kad sijoną būtų galima atlenkti, o liemenę – šonuose paplatinti ir pan. Svarbiausia investuoti į audėjų austas juostas ir prijuostes, nes jos labiausiai matomos, o visa kita galima pasisiūti savarankiškai, iš pirktinių audinių, nors, žinoma, geriausia šį darbą patikėti specialistams. Antras svarbus dalykas – kostiumo dėvėsena, nes viena yra jį turėti, o antra – dėvėti. Dažnai painiojami moterų ir merginų galvos apdangalai: vąšeliu nertos kepurėlės mergaitėms netinka, jos yra ištekėjusių moterų aprangos dalis. Mergaičių plaukai turėtų būti supinti, prie tautinio kostiumo nedera žiedai, auskarai, basutės (tinkami bateliai iki kauliuko arba truputį aukštesni ir suvarstomi), kostiumas turi būti švarus, išskalbtas, iškrakmolytas.

Vykos diskusija apie Juozo Statkevičiaus vaikams kurtus stilizuotus tautinius kostiumus, kuriuos gavo ikimokyklinio ugdymo įstaigos, siūlyta nevadinti jų tautiniais kostiumais, nes tai yra autorinė etnizuota kolekcija, o ne autentiškas tautinis rūbas.

Irmos Kereišienės, Birštono muziejaus muziejininkės-edukatorės pranešimas pavadintas „Geroji Birštono muziejaus patirtis rengiant tautinės tekstilės edukacijas“. Šiame muziejuje rengiamos dvi edukacinės programos, susijusios su tekstile. Pirmoji – „Prakalbinkime tautodailės raštą“ (įvairaus amžiaus klausytojams, patvirtinta „Kultūros paso“ paslaugų platformoje) – klausomasi paskaitos, jos metu daugiau sužinoma apie tautinį raštą, ant lininio drobinio maišelio piešiami ir spalvinami lietuviški tautiniai raštai. Kiekvienas lankytojas iš edukacijos išsineša maišelį su šventos Agotos duona. Maišeliai jau būna pasiūti, ant jo tereikia nusipiešti ir nuspalvinti tautinį raštą.

Antroji programa – „Lietuvių tautinis kostiumas“ (I–VI kl. mokiniams). „Šios edukacijos metu sužinoma apie etnografinius regionus, kalbama apie lietuvišką tautinį kostiumą, jo sudedamąsias dalis, kaip regionuose jos skiriasi savo spalvomis, raštais. Pabaigoje vaikams skiriama užduotis nuspalvinti tautinę lėlę, naudojant lietuviškus raštus, žiūrint į pavyzdžius, stengiantis juos atkartoti. Šios programos populiarėja, nes tautiškumas po truputį sugrįžta į madą“, – sako I. Kereišienė.

„Tautinis kostiumas – protėvių palikimas, kuriame užkoduota tam tikra informacija. Žvelgdami į tautinį kostiumą matome raštus, atkeliavusius iš labai senų laikų, tai vienas iš stipriausių žmonių bendrijas ir visuomenę vienijančių reiškinių. Raštai keliavo iš kartos į kartą, kartais išreikšdami daugiau informacijos nei pavyktų perteikti žodžiais, tos reikšmės užkoduotos mūsų tekstilėje: lovatiesėse rankšluosčiuose, juostose ir pan. Kiekviena jaunamartė iki vestuvių turėdavo nusiausti kraitį, audinių raštuose ji užkoduodavo informaciją apie save. Taigi ženklas yra tarpininkas tarp žmogaus ir praeities, istorijos, arba raktas, kad galėtume suvokti tradicinės istorijos paveldą“, – teigė muziejininkė-edukatorė, pasakodama apie raštų (rombo, eglutės, žirgelio, saulės, mėnulio ir kt.) ir spalvų reikšmes.

Arvydas Ščiukaitis, Lietuvos moksleivių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) Pilietinio, turizmo ir etnokultūrinio ugdymo skyriaus metodininkas pristatė šios įstaigos organizuojamus nacionalinius etnokultūrinius renginius: tai kraštotyrinė veikla, konkursai, projektai, neakivaizdinės mokyklos, etnokultūrinės stovyklos, muziejų lankymas, žygiai, ekspedicijos.

Metodininkas trumpai papasakojo apie etnokultūrinius projektus. „Tautos dvasios beieškant“ – kraštotyrinis projektas, sumanytas su etnologe Gražina Kadžyte, mokiniai kuria darbus naudodami šiuolaikines technologijas, pasiskirsto, kas fotografuoja, filmuoja, užrašo. Galima rinkti medžiagą apie įvairius paveldo objektus, tautodailininkus, o geriausių darbų autoriai pakviečiami į Vilnių. Projekte „Mūsų lobynai“ dalyvauja mokiniai nuo pirmos iki dvyliktos klasės, komandą sudaro ne daugiau kaip dešimt mokinių. „Prašome, kad būtų bent viena pora, vilkinti tautinius kostiumus, nes varžytuvėse yra tautinio kostiumo pristatymas. Pirmoji rungtis – mokinių prisistatymas, jie pristato savo mokyklą, vietovę, per antrąją pristato kostiumą, per trečiąją – tautinį paveldą (tai gali būti daina, šokis, ratelis) per ketvirtąją – kulinarinį patiekalą pagal senovinius receptus, būdingus tam regionui. Projektas vyksta etapais – visuose regionuose (Mažąją Lietuvą ir Žemaitiją sujungėme į vieną), regionų laimėtojai vyksta į respublikines varžytuves“, – aiškina A. Ščiukaitis.

2019 m. kovo mėnesį Vilniaus Žvėryno gimnazijoje surengta pirmoji etninės kultūros olimpiada, jos organizatoriai ir partneriai – Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, LMNŠC, Etninės kultūros globos taryba, Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga. Olimpiadą sudaro etnokultūrinių žinių testas ir etnokultūrinė raiška – vaikai groja liaudies instrumentais, dainuoja, šoka, varžosi skaitovai.

2019 m.

Lapkričio 28 d. Lietuvos nacionaliniame kultūros centre (LNKC) vyko seminaras „Baltų genčių kostiumai šiandien“. Istorinių-archeologinių kostiumų (rūbų, avalynės, juvelyrikos) sklaidos, rekonstrukcijos ir gamybos aktualijoms skirtame renginyje dalyvavo kostiumų ir etnokultūros specialistai, scenografai, meno kolektyvų vadovai, audėjai, amatininkai,  archeologai, dailininkai, dizaineriai.

LNKC veiklą bei vaidmenį saugant ir atkuriant baltų genčių kostiumus susirinkusiesiems pristatė tautinių ir archeologinių-istorinių kostiumų specialistė, dizainerė Danutė Keturakienė.

Apie archeologinio kostiumo papuošalų funkcionalumą ir išsilaikiusių rūbų rekonstrukciją, religinę-maginę papuošalų funkciją, randamus juvelyrikos dirbinius ir jų išdėstymą kapavietėse pasakojo archeologas, juvelyras, rekonstruktorius Evaldas Babenskas. Taip pat pristatyta įdomi medžiaga apie Šiaurės Europos durpynuose rastus išlikusius seniausius drabužius, po jų analizės išaiškėjusias detales apie senovėje naudotas audimo bei siuvimo technikas, dažymo būdus. Demonstruoti baltų genčių kostiumai, juvelyrikos dirbiniai.

Archeologas, restauratorius Arūnas Puškorius pasakojo apie seniausią Lietuvos teritorijoje ir pasaulyje rastą apavą, apžvelgė, kuo skiriasi apavas nuo avalynės, detaliai pristatė skirtingus I tūkst. baltų areale nešioto apavo tipus – čempes, nagines, vyžas. Pateikta įdomių faktų, kad kadaise apavu matuotas atstumas (pvz., gyvena už poros vyžų) ir koks vikingų išradimas iki šiol naudojamas gaminant sportinius batus. Pasakota ir apie praktinius dalykus – kaip senovėje rauginta bei siūta oda, tvirtintas padas.

Archeologinės avalynės rekonstruktorė Dalia Grigonienė pateikė daugybę senojo apavo, avėto tiek paprastų, tiek kilmingų žmonių, pavyzdžių.

Archeologinės tekstilės rekonstrukcijos svarbą edukacijoje pristatė archeologė, tekstilės rekonstruktorė Virginija Rimkutė. Kalbėta apie naujais moksliniais tyrimais paremtus tekstilės rekonstravimo būdus, padėsiančius teisingai atkurti I–XIV a. baltų tekstilę ir, kas mums itin aktualu, vyravusią spalvinę gamą.

Spalio 24 d. Lietuvos nacionaliniame kultūros centre (LNKC) vyko seminaras „Lietuvių tautinis kostiumas: tradicija ir šiandiena“. Tautinių kostiumų gamybos, dėvėsenos, populiarinimo ir kitoms aktualijoms aptarti skirtame renginyje dalyvavo tautinių kostiumų ir etnokultūros specialistai, meno kolektyvų vadovai, tradicinių amatų meistrai, dizaineriai, menotyrininkai.

LNKC veiklą bei vaidmenį saugant ir atkuriant tautinių kostiumų kolekciją susirinkusiesiems pristatė tautinio kostiumo dizainerė Danutė Keturakienė. Didelio susidomėjimo sulaukė seminare pristatyti nauji žieminių drabužių komplektai, papildantys LNKC tautinių kostiumų kolekciją.

Apie puošnius, išskirtinai Klaipėdos krašto tautiniams kostiumams būdingus priedus – delmonus, jų tradiciją ir interpretacijas pasakojo Klaipėdos etnokultūros centro liaudies dailės studijos koordinatorė, dailininkė Elena Matulionienė.

Tradicinių drabužių kirpimo ir siuvimo būdus pristatė sertifikuotos tautinių kostiumų gamintojos dailininkė-dizainerė Diana Tomkuvienė ir VšĮ „Tautinio kostiumo studija“ direktorė Asta Vandytė, paskaitą „Žemaitiškas tautinis kostiumas: tradicija ir dabarties problemos“ skaitė Žemaitijos nacionalinio parko specialistė Aldona Kuprelytė. Aptarti aktualūs klausimai, vyko diskusijos.

Seminaro dalyviai lankėsi Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus lietuvių tradicinės aprangos fonduose ir tekstilės atkūrimo dirbtuvėse, kur susipažino su XVIII–XX a. pradžios valstiečių šventinės aprangos kopijomis ir rekonstrukcijomis.

2018 m.

2018 m. lapkričio 29 d. vyko seminaras „Lietuvių tautinis kostiumas: rekonstrukcija, gamyba ir dėvėsena“, skirtas kostiumų rekonstrukcijos bei jų gamybos, teisingos dėvėsenos aktualijoms aptarti. 

2018 m. lapkričio 15 d. Lietuvos nacionaliniame kultūros centre vyko seminaras „Baltų genčių kostiumai: rekonstrukcija, gamyba ir dėvėsena“. Mokymų metu apžvelgtos kostiumų rekonstrukcijos bei jų gamybos, teisingos dėvėsenos aktualijos. Dalyvavo kultūros centrų, muziejų darbuotojai, tautodailininkai, baltų genčių kostiumų ir juvelyrikos gamintojai, amatininkai, meno kolektyvų dalyviai bei vadovai. LNKC tautinio kostiumo specialistė, tekstilės dizainerė Danutė Keturakienė aptarė LNKC septynių baltų genčių kostiumų kolekcijos sklaidą. Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų genčių – kuršių, sėlių, jotvingių, žemaičių, aukštaičių, lietuvių, žiemgalių – kostiumų kolekcija išsamiai pristato romėniškojo (I–IV a.) ir viduriniojo (V–VIII a.) geležies amžiaus, vikingų laikotarpio (IX–XI a.) ir viduramžių epochos (XIII–XIV a.) nešiosenos ir puošybos tradicijas. Taip pat mokymų dalyviai turėjo galimybę pamatyti keletą kostiumų komplekų ir apžiūrėti drabužių pasiuvimą, medžiagas, apavą, aksesuarus bei juvelyrinius dirbinius.

Archeologas-juvelyras, rekonstruktorius Evaldas Babenskas vedė mokymus apie Lietuvos genčių papuošalų rekonstrukciją, pristatė žymiausių atkastų Lietuvos kapaviečių radinius (sugrupuotus pagal atskiras kategorijas, regionus bei laikotarpius), kuriais remiantis atkuriami juvelyriniai dirbiniai, buities reimenys, ginklai bei aksesuarai bei nustatomi galimi jų nešiosenos tipai. Taip pat lektorius išdėstė, kaip vyksta kostiumų bei juvelyrikos rekonstrukcija, kokias metodais remiamasi, aptarė užsienio šalių istorinių-archeologinių kostiumų atkūrimo pavyzdžius.

Archeologė, tekstilės rekonstruktorė Virginija Rimkutė mokymų dalyje „Archeologinė tekstilė: kaip (re)konstruoti kostiumą?“ išsamiai pristatė kostiumo rekonstravimo etapus: kaip rekonstruojama tekstilė, kaip parenkama siūlų žaliava, kaip karšiama vilna; apžvelgtos įvairios audimo technikos, juostų vijimas, drabužio komplektacija, galima įvairi dėvėsena, remiantis mokslinių tyrimų medžiaga bei kitų šalių praktika. Praktinėje dalyje buvo diskutuojama apie kostiumų gamybos aktualijas, dalijamasi patirtimi, atsakoma į iškilusis klausimus, taip pat pristatyti leidiniai bei informacijos šaltiniai, kur galima rasti informacijos apie kostiumų rekonstravimą, gamybą ir dėvėseną. Buvo demonstruojamos atskiros kostiumo komplektų dalys, mokoma teisingai sukomplektuoti kostiumą.

2017 m.

2017 m. balandžio 6 d. Zarasų kultūros centre vyko seminaras ,,Tautinis kostiumas šiandien, teisinga dėvėsena". Dalyvavo Zarasų, Salako, Dusetų, Antazavės, Visagino, Ignalinos, Utenos kultūros centrų, mokyklų, bibliotekų, muziejų, nacionalinių parkų darbuotojai, tautodailininkai. Buvo demonstruojamos atskiros kostiumo komplektų dalys. Dalyviai  seminaro metu išmoko teisingai užsirišti galvos dangas t.y. nuometus, didžiąsias skaras. Vyko konsultacijos tautinio kostiumo gamybos klausimais.