PABAIGTUVIŲ VAINIKAS – PASTOGĖ–2006

Baigėsi 7-oji kaimų ir miestelių mėgėjų teatrų šventė „Pastogė“. Regioniniuose turuose dalyvavo 30 mėgėjų teatrų iš visų Lietuvos kampelių, o jeigu suskaičiuotume dalyvavusius rajoninėse atrankose, tai skaičius perkoptų ir 100. Šventės laureatų diplomai įteikti šešiems teatrams, tai: Viešintų klojimo teatras (Anykščių r.), rodęs spektaklį St. Žemaičio „Rickus – garsus Lietuvos plėšikas“, rež. Vytautas Germanavičius; Kriukų mėgėjų teatras (Joniškio r.) E. Urbaitės „Stebuklas“, rež. Danguolė Musejukienė; Kartenos filialo mėgėjų teatras (Kretingos r.) G. Germanavičienės „Veidas“ pagal G. Olujič „Žmogus, kuris savo veido ieškojo“, rež. Martina Žąsytienė; Lekėčių laisvalaikio centro mėgėjų teatras (Šakių r.) V. Truchino ir J. Stojanovo „Miestelis“, rež. Vaida Brazaittienė; Dūkšto filialo mėgėjų teatras „Godos“ (Ignalinos r.) P. Treinio „Šilojų midus“, rež. Janina Andrejeva; Raudondvario kultūros centro mėgėjų teatras (Kauno r.) Lauros Sintijos Černiauskaitės „Trys moterys ir Liudviko lavonas“, rež. Lina Žekonienė. Teatrai skirtingi, įvairūs ir tematikos pasirinkimu, ir artistų vaidyba, ir režisūra. Kaimų ir miestelių teatrai, galima drąsiai tai teigti, – susiformavusi teatrinė srovė, kurios ištakos veda į XIX – XX a. pradžios lietuviškus vakarus ir prieškarinės Nepriklausomos Lietuvos teatro lopšį – Klojimo teatrą. Tai liaudiškos pasaulėjautos įkvėpta tradicija, ją turime saugoti: rinkdami, ką dar galima surinkti, studijuodami ir suteikdami naują XXI a. kvėpavimą. Klojimo teatras – savotiškas lietuviškas Comedia dell’Arte, kurio pamatinius principus turėtume išryškinti ir įsisąmoninti, kad jie taptų teatrinės bendruomenės savastimi. Dažnai pasitaiko, kad klojimo teatru besivadinantis teatras su Klojimo teatro tradicija siejasi tik pavadinimu ar tuo, kad vaidina klojime. Kiekviena tauta, turinti panašią teatrinę tradiciją – italų Comedia dell’Arte, japonų No, ar kuris kitas iš tautinės liaudiškos tradicijos gimęs teatras, žino tos tradicijos pagrindus, jais remiasi ir juos plėtoja. Visi žino, ką turi veikti koks nors Tartalja, Skaromuča, Arlekinas, Servetė ar kiti, kokia jo kaukė, kokias teatrinės išraiškos priemones turi naudoti savo tikslams pasiekti, kaip jis elgiasi ir ką kalba. Mes dažniausiai savo klojimo teatro principų ieškome apgraibomis, pasikliaudami nuojauta ir savo daugiau ar mažiau liaudiška prigimtimi. KU Teatro pedagogikos katedros docento dr. Petro Bielskio knyga „Lietuvos klojimo teatras“ apibendrino ir pagrindė visą šios nacionalinės teatro meno srovės unikalumą. Apibendrino ir pateikė teatrinius jo principus. Turėtume jais remtis ir kurdami spektaklius juos plėtoti. Vis dar turime archajišką, bet gyvą tradiciją išsaugojusį ir senaisiais principais kuriantį Margionių teatrą, turime ir naujai permąstytos tradicijos pavyzdžių. Šiųmetinės šventės teatrinėje paletėjė matėme Viešintų klojimo teatrą, kuris man pasirodė lyg tiltas, nutiestas per XX a. Jis atskleidė šiuolaikinio teatrinio mąstymo nuspalvintą klojiminę tradiciją. Jame žaidė ir metafora, ir naudojamos sąlyginės raiškos priemonės. Žavėjo atviru žaidimu ir prisitaikymais. Įtikino pasakodami tradiciniais charakteriais-kaukėmis besiremiančią, čia pat vietoje kuriamą intriguojančią istoriją. Klojimo teatras ir turi taip kurti. Deja, tą matom nevisada. Galima būtų teigti, kad ir kiti, kaimo ir miestelių  teatrai, nors ir nesivadinantys klojimo, tos tradicijos elementus savo kūryboje naudoja, dažnai jais remiasi, įsiliedami į vieningą teatrinę upę. Žinoma, kiekvienas teatras yra skirtingas, turi ryškų režisūrinį charakterį, savaip interpretuoja dramaturgiją, plėsdamas klojiminės teatrinės raiškos galimybes. Tą ir matėme baigiamojoje „Pastogės“ šventėje. Visada įdomu susitikti su Danguolės Musejukienės teatriniu pasauliu, kuri ir šiemet pateikė aštrų socialinį groteską, paremtą tik jos teatrui būdinga vaidybos maniera ir savitu teatriniu sprendimu.  Įdomus, intriguojantis kaukių, persimainymų, stebuklų pasaulis, kuriame gyveno Kartenos teatro jaunimas. Į anekdotinių situacijų virtinę susipynusį gyvenimą išgyveno Lekėčių teatras. Tiesiog epinę liaudies drobę išskleidė Dūkšto artistai, papasakodami istoriją, kupiną liaudies išminties, graudulio bei humoro. Ryškus šiuolaikinės dramaturgijos spektaklis, kurį rodė Raudondvario teatras. Jame įdomūs aktorių darbai, scenografija, sceniniai sprendimai. „Pastogės“ laureatų spektakliai atskleidė įvairovę, kurioje gali gyvuoti ta minėtoji klojiminio teatro tradicija, išlaikydama pamatines prasmes ir ieškodama naujų erdvių.  Šventė baigėsi, diplomai išdalyti, prieš akis vėl dveji kūrybinio džiaugsmo ir kūrybos kančios metai, kol po savo stogu sukvietusi „Pastogė“ džiugins nauju, brandžiu teatriniu derliumi.

Ramūnas Abukevičius