Dainų diena 2018
Tautinis kostiumas

 

Išeiginiai drabužiai

Išeiginiai drabužiai tradicinėje kultūroje buvo reikšminga kiekvieno žmogaus asmeninio turto dalis, šeimyninės bei socialinės padėties ženklas. Kai kurios aprangos dalys bei jų puošyba buvo glaudžiai susijusi su kaimo bendruomenės papročiais, liaudiškų tikėjimų bei prietarų, etiketo reikalavimais. Geriausių, šventėms skirtų drabužių komplektą sudarė rūbai, aksesuarai, papuošalai, pagaminti iš naminių ir nusipirktų pramoninių žaliavų. Kai kurie brangūs arba su papročiais susiję drabužiai bei papuošalai galėjo būti paveldimi. Kilmės požiūriu atskiri drabužiai, jų siuvimo bei puošybos ypatumai priklausė įvairioms praeities epochoms, tačiau kiekviename konkrečiame išeiginių drabužių komplekte paveldėtos aprangos savybės ir naujovės buvo interpretuojamos savitai, tik tai vietovei bei laikotarpiui charakteringu būdu. Kaimiečių drabužiai niekada neatitikdavo savojo laikotarpio elitinės (aristokratų ir miestiečių) mados reikalavimų, nors ir patirdavo jos įtaką. Vietinės kaimiečių mados formavimosi centrai buvo didesnės parapijos, artimiausi miesteliai bei prekyvietės. Kita vertus, nesunku išskirti ir bendrus bruožus, būdingus visam etnografiniam regionui.

Tradiciniai XIX a. moterų drabužiai

Visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose kaimietės išeiginį kostiumą XIX a. sudarė marškiniai, du ar daugiau sijonai, prijuostė, liemenė ir apavas. Komplektą, nelygu proga bei vietiniai papročiai, papildydavo juostos, karoliai, kaspinai, ant pečių siaučiamos drobulės bei skaros, puošnios nosinės. Šaltuoju metų laiku prisidėdavo sermėgos, švarkeliai, didžiulės šiltos skaros, raštuotos pirštinės bei riešinės. Turtingiausios turėdavo ir avikailio kailinius. Ištekėjusias moteris  papročiai vertė visada dėvėti galvos dangą. Namie tai galėjo būti lengvas kykas, o išeigai, iškilmingomis progomis galva buvo aprišama skara, nuometu. Merginos galėjo būti vienplaukės, puoštis karūnos arba vainiko pavidalo papuošalais. Kiekviename Lietuvos regione minėti drabužiai buvo skirtingų formų, spalvų derinių, puošiami skirtingais ornamentais bei rankdarbiais.

Tradiciniai XIX a. vyrų drabužiai

Vyro išeiginis kostiumas – balti, dažniausiai lininiai marškiniai, vilnonės arba pusvilnonės kelnės, velto milinio audinio sermėga ar vėliau ją pakeitęs surdutas bei švarkas. Po surdutu ir švarku vilkėta liemenė, dažnai ryškiaspalvio naminio audinio. Juostasi namie austomis juostomis arba odiniais diržais – pastaraisiais dažniau Vakarų Lietuvoje.

Vyrai avėjo odiniais batais – labiausiai vertinti auliniai. Šventadienė skrybėlė buvo velta, fetrinė, o jos forma primindavo vieno ar kito laikotarpio miesto madą. Santūrių spalvų vyrišką kostiumą pagyvindavo keli ryškesni priedai: marga vilnonė arba šilkinė kaklaskarė, skrybėlę puošiančios, batų aulus prilaikančios juostelės, prie skrybėlės segamos plunksnos, dirbtinės ar tikros gėlės.

Šaltu oru vilkėtos storo milo sermėgos, avikailio kailiniai, dėvėtos kailinės kepurės.

Tautiniai kostiumai

XX a. pradžioje Lietuvoje pradėta vilkėti tautiniais kostiumais, sekant ankstyvesne kitų tautų praktika. Tam naudoti kai kurie autentiški tradiciniai kaimo drabužiai bei audiniai, įvairūs jų perdirbiniai. Drauge prasidėjo ir tradicinio kaimo kostiumo tyrinėjimai, gausėjo drabužių rinkinių muziejuose.

Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje tautiniais kostiumais rengėsi beveik vien tik moterys. Dažniausiai jais vilkėjo įvairių patriotinių organizacijų narės, choristės ir kitos saviveiklininkės. Ypač kostiumų vilkėjimą skatino dainų šventės. Tautinis kostiumas vyrams pradėtas intensyviau kurti tik ketvirtąjį dešimtmetį, kai ėmė plisti tautiniai šokiai.

Po Antrojo pasaulinio karo, sovietų okupacijos metais, tautiniais kostiumais vilkėta beveik vien tik scenoje. Stilizuoti kostiumai buvo kuriami ir masiškai gaminami daugiausia šokėjams. Dauguma jų buvo labai prasti, pigūs, kartais visiškai nebeprimenantys istorinės kaimo aprangos.

XX a. pabaigoje, išplitus folkloro sąjūdžiui, greta Lietuvoje paplitusių stilizuotų sceninių kostiumų įsitvirtino ir tradicinę XIX a. kaimo aprangą kopijuojantys tautiniai drabužiai.


 

Aukštaičių kostiumas

 
Aukštaitija – didžiausias etninis Lietuvos regionas, tačiau atskirų jos vietovių tradiciniai drabužiai buvo gana panašūs, kas liudytų tradicijos senumą ir pastovumą. Tautinių kostiumų tyrinėtojai paprastai dalija Aukštaitiją į dvi dalis: Rytų ir Vakarų. Vakarinėje dalyje vilkėta brangesniais drabužiais, labiau paveiktais dvaro ir miesto įtakos. XIX a. pabaigoje išeiginį tradicinį kostiumą pakeitė miestietiškos mados apranga. Rytuose tradiciniais kostiumais vilkėta ilgiau, kai kuriuose kaimuose dar ir XX a. pradžioje.

XIX a. aukštaitės vilkėjo ilgais lininiais marškiniais, sukirptais kaip tunika su perpetėmis. Puošniausia ir geriausiai matoma jų dalis – rankovės su įaustais raudonais geometriniais ornamentais. Virš marškinių moterys segėjo plačius rauktus sijonus, kurių viršutinis būdavo gražiausias, vilnonis. Vyravo languoti žalios ir raudonos spalvos derinio sijonai. Būdinga aukštaitės prijuostė – balta, lininė, su pažemėse įaustu raudonos spalvos ornamentu. Geriausios aukštaičių prijuostės buvo išaustos sudėtingu, vadinamuoju damasto būdu. Panašiai, tik dar smulkesniais raštais ir dar ploniau bei dailiau austas ištekėjusių moterų nuometas – plono lininio audinio pala, apvyniojama ir suklostoma apie galvą taip, kad uždengtų kaklą ir pečius. XIX a. pabaigoje vietoje nuometo vis dažniau ryšėtos skarelės. Jos dažniausiai taip pat buvo baltos, plono lininio arba medvilninio audinio. Moterys juosėjo pintinėmis arba rinktinėmis juostomis. Tarp pastarųjų yra ypač įdomių, pasižyminčių archajiškais ornamentais, perduodamų iš kartos į kartą.

Aukštaitės vilkėjo glaudžiai liemenį apgludusiomis liemenėmis, kurių prabangūs audiniai – šilkas, damastas, brokatelė, lama, aksomas, – kaip ir šio drabužio sukirpimas, perimti daugiausia iš XVIII–XIX a. aukštuomenės mados. Liemenės priekį suvarstydavo grandinėlėmis arba siauromis juostelėmis.

Merginos dažniausiai galvas puošė aukso spalvos galionais, pasiūtais iš plačios, sunkios, metalo siūlais ataustos juostos, pastandintos ir vidinėje pusėje pamuštos raudonu atlasu. Galionus siūdavo dvejopai, cilindro formos arba su užpakalyje sukryžiuotais ilgesniais galais. Paprastesnis, daugiau Rytų Aukštaitijoje dėvėtas papuošalas buvo karūna – balta drobe aptrauktas cilindras, apsiūtas eilėmis suklostytų kaspinų, fabrikinių juostelių. Prie galionų ir karūnėlių paprastai segdavo plačius gėlėtus šilko kaspinus, kartais galvą apkaišydavo simbolinėmis mergystės gėlėmis rūtomis, kitokiomis gyvomis, dažnai dirbtinėmis gėlėmis.

Ištekėjusios moterys dėvėjo ir įvairius kykus. Dauguma buvo dedami po skarele – matydavosi tik puošnus jų priekinis kraštas. Aukštaitijoje labiausiai mėgstami buvo šviesūs, dažniausiai balti kykai, kurių priekį puošė balto medvilninio tiulio klostiniai, spalvoto šilko rozetės, stiklo karoliukai. Būta ir iš tokių pat medžiagų kaip liemenės – šilko, brokato – pasiūtų kykų.

Vakarų Aukštaitijoje puoštasi gana brangiais sidabro, gintaro, koralo karoliais. Rytuose buvo paplitę smulkesnių koralų arba juos primenantys raudono stiklo karoliai.

Aukštaičių moterų sermėgos dažniausiai siūtos iš pilko nedažyto milo, puoštos tamsaus aksomo aplikacijomis ir dekoratyvinėmis siūlėmis. Žiemą ant nuometu aprištos galvos dar galėjo būti dedama cilindro formos kepurė, pasiūta iš dirbtinio avikailio.

Aukštaičiai vyrai šventadieniais vilkėjo baltais lininiais tunikinio sukirpimo marškiniais. Iš po svarbiausio drabužio – sermėgos – jų beveik nesimatydavo, todėl vyriški marškiniai būdavo puošiami retai ir daug kukliau negu moteriški. Kelnės dažniausiai siūtos iš naminių vilnonių arba pusvilnonių tamsių arba natūralių pilkų bei rusvų audinių. Nedažytos vilnos spalvų dažniausiai būdavo ir sermėga. Dažytas milas labiau vertintas, nes panėšėjo į aukštesniųjų luomų drabužius. Tamsiai mėlynu, juodu, rudu milu dažniau rengdavosi Vakarų aukštaičiai. Jų sermėgos buvo durtos ties liemeniu, klostytais nugaros skvernais. Rytų Aukštaitijoje tokio sukirpimo sermėgas siūdavo paprasčiau, per liemenį suraukdavo. Dėvėjo siauresnėmis sermėgomis, nekirptomis nuo liemens, tik šonuose paplatintomis trikampiais įdūrais. XIX a. antroje pusėje turtingesni ir labiau į naujas madas linkę aukštaičiai, daugiausia vakarų, vietoje sermėgų pradėjo vilkėti surdutais, pasiūtais pagal miestietišką madą iš to paties dažyto arba natūralaus kaimiško milo. Kitaip nei sukirpta sermėga uždaru kaklu, surdutas turėjo atlapus, atidengiančius marškinių krūtinę, todėl po juo vyrai pradėjo vilkėti liemenes. Šios galėjo būti gana ryškaus naminio arba pirktinio audinio.

Išeiginiame vyro kostiume labai svarbūs buvo batai – labiausiai vertinti auliniai – ir skrybėlė. Šventadienė skrybėlė buvo velta, fetrinė. Skrybėlių formos daugmaž tiksliai atkartojo įvairių laikotarpių miesto madas. Rytų Aukštaitijoje ilgai išliko vadinamoji magierka – skrybėlė su prie kaubrės prigludusiais kraštais, o Vakarų – vėlyvesnės kilmės skrybėlės aukšta kaubre ir platesniais tiesiais bryliais.

Santūrių spalvų vyrišką kostiumą pagyvindavo keli ryškesni priedai: marga vilnonė arba šilkinė kaklaskarė, skrybėlę puošiančios, batų aulus prilaikančios juostelės, prie skrybėlės prisegtos plunksnos, o ypač – sermėgą juosianti juosta. Aukštaičiai ryšėjo ryškių spalvų pintinėmis juostomis (kai kurios buvo labai plačios), o rytiniame pakraštyje – dar ir vytinėmis, puoštomis spalvingų bumbulų kekėmis.

 


 

Dzūkų kostiumas

 
Dzūkijos regionas apima vaizdingas vietoves, turtingas  miškų,  ežerų ir upelių, tačiau  negalinčias pasigirti žemės derlingumu. XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje dauguma ūkių ten buvo smulkūs, o gyventojai gana neturtingi, tačiau garsėjantys linksmu ir draugišku būdu. Tradiciniai drabužiai daugelyje Dzūkijos vietovių dėvėti labai ilgai, vėlyvąsias jų formas dar galima buvo išvysti pirmaisiais XX a. dešimtmečiais.

XIX a. šventadieniai moterų kostiumai įvairiose Dzūkijos vietose turėjo pastebimų skirtumų. Regiono šiaurėje, dešiniajame Nemuno krante, drabužiai daug kuo priminė kaimynių aukštaičių aprangą. Palei Nemuną, o ypač Užnemunėje gyvenančių dzūkių drabužiai buvo artimesni suvalkietiškiems. Regiono pietuose, dabartiniame Varėnos rajone, regis, būta paties gryniausio dzūkiškos aprangos pavidalo.

Seniausio stiliaus dzūkių marškiniai, išlikę regiono šiaurėje, buvo labai panašūs į aukštaičių, puošti įaustais raudonais raštais, tik dažniausiai smulkesniais. Tačiau kur kas labiau paplitę po visą Dzūkiją buvo marškiniai, kurių matomiausios detalės – perpetė, rankogaliai, apykaklė, krūtinė arčiau kaklo – siuvinėtos baltuoju kiauraraščiu, vadinamuoju angliškuoju (broderie anglaise) būdu. Siuvinėtos dalys ir plačios rankovės dažniausiai siūtos iš medvilninio fabrikinio audinio.

Išeiginiai dzūkių sijonai buvo languoti, vilnoniai arba pusvilnoniai. Seniausi pavyzdžiai gerokai primena aukštaitiškus. Tačiau dauguma vėlyvesnių languotų sijonų įgauna savitą stilių: langavimo schemos paprastesnės, langeliai mažesni, spalvos įvairesnės – daug mėlynos, violetinės, tamsiai raudonos. Užnemunėje dėvėti išilgadryžiai sijonai, paprastai vienos vyraujančios, pvz., tamsiai raudonos, žalios arba tamsiai violetinės, spalvos, pamargintos siauromis kelių spalvų dryželių grupėmis. Dzūkiškos moterų liemenės taip pat gana artimos aukštaitiškoms, kaip ir šios, dažniausiai siūtos iš puošnių fabrikinių šilkinių ar vilnonių audinių. Panašus netgi vyraujantis jų sukirpimo būdas, atkeliavęs iš XVIII a. aukštuomenės mados. Dzūkės juosėjo daugiausia rinktinėmis juostomis, nors būta ir išaustų kaišytine technika.

Dzūkių prijuostės XIX a. pabaigoje buvo gana įvairios. Priklausomai nuo vietovės ir laikotarpio, čia dėvėtos ir smulkiai languotos lininės, baltos ir raudonos arba baltos ir mėlynos, ir panašios spalvotai languotos pusvilnonės prijuostės, dar papildytos smulkiais spalvotais diminiais arba kaišytais ornamentais. Užnemunės ir panemunių dzūkės mėgo labai puošnias languotas prijuostes su kaišytine technika įaustais ornamentais. Taip pat ten juosėtos spalvingos prijuostės, skersai dryžuotos diminio ornamento juostomis. Palei Nemuną plito ir spalvotų gėlių girliandomis siuvinėtos prijuostės, ryšėtos apie XX a. pradžią. Dzūkijos šiaurėje juosėsi labai plačias baltas linines prijuostes su įaustu siauru raudono ornamento dryželiu pažemėse, panašias į aukštaičių. Ten taip pat būta prijuosčių, nepaprastai dailiai ir gausiai siuvinėtų baltuoju kiauraraščiu.

Merginos Dzūkijoje dažniausiai puošėsi cilindro formos auksiniais galionais, kartais ir neaukštomis karūnėlėmis, apsiūtomis kaspinų klostiniais,  juostelėmis, galionėliais, karoliukais ir pan. Panaši nebrangi galanterija naudota ir papuošti ištekėjusių moterų kykams bei antkakčiams, dėvėtiems su skarelėmis. Išeiginės skarelės dažniausiai buvo baltos, naminio arba fabrikinio audinio. XIX a. pabaigoje bebuvo išlikęs ir vis dar dėvimas tik vėlyvesnis nuometo variantas, vadinamasis nuometėlis – pailgas lininis ištekėjusių moterų galvos apdangalas, surišamas pakaušyje panašiai kaip skara.

Geidžiamiausi papuošalai Dzūkijoje buvo koralų karoliai, labiausiai paplitę smulkūs daugiaeiliai. Žinoma, daugelis moterų turėjo tenkintis stikliniais.

Išeiginis kostiumas puoštas visokiais rankdarbiais: kelių rūšių nėriniais, pynelėmis, kuteliais.

Ištekėjusios moterys vasarą pečius gobdavo lininėmis drobulėmis. Vėsesniu oru dėvėtos didelės sunkios vilnonės skaros. Seniausios jų – pailgos, ryškiaspalvės, vėlesnės – kvadratinės, languotos, santūrių natūralios gamtos spalvų. Moterų sermėgos, panašiai kaip Aukštaitijoje, siūtos saikingai platėjančios, puoštos savitais ornamentais, išvedžiotais tamsiomis siūlėmis, arba aplikuotomis aksomo, vilnos juostelėmis.

Panašiai kaip moterų buvo sukirptos ir puošiamos vyrų sermėgos. Tradiciniai sermėgų puošybos būdai XX a. pradžioje tebebuvo naudojami naujam madingesniam drabužiui – švarkui papuošti. Liemenes dzūkai vilkėjo tik su švarku, ir tai ne visada. Vyrų kelnės dažniausiai siūtos iš natūralių spalvų milelių, smulkiai languotų pusvilnonių audinių. Dzūkų marškiniai palyginti buvo puošnūs. Jie dažniau negu kituose regionuose siuvinėti. Pasitaiko slaviško stiliaus marškinių su užsegimu šone ir plačia spalvotais raštais siuvinėta krūtine. Tačiau dažniau panašūs ornamentai dengia tik siaurą krūtinės užsegimo juostelę ir apatinį rankogalių kraštą – detales, matomas iš po švarko.

Dzūkai juosėsi rinktinėmis juostomis – šiame regione jos dažnai austos plačiu, sudėtingu raštu, dažniausiai raudonu. Kaip ir kituose regionuose, fetro skrybėlė, puošta plunksnomis ar gėlėmis, buvo privaloma vyriško kostiumo dalis. Dzūkijoje ilgai išliko Rytų Lietuvai būdingos skrybėlės prie kaubrės prigludusiais bryliais – vadinamosios magierkos. Vėliau visuotinai nešiotos kepurės su snapeliu. Kurie išgalėjo, išeigai audavosi aulinius batus, likusieji tenkinosi naginėmis, avėtomis su baltais šventadieniais autais, prilaikomais siaurų juostelių – apyvarų.


 Mažosios Lietuvos kostiumas / Klaipėdiškių kostiumas

 
 
Dėl savo ypatingos istorijos, ilgos priklausomybės Prūsijos (vėliau – Vokietijos) karalystei, Mažosios Lietuvos valstiečių drabužiai turi savitumų, kurių nerasime likusiuose Lietuvos regionuose. Lietuvininkais save vadinę gyventojai laikėsi liuteronų tikėjimo, priešingai nei kitur Lietuvoje. Tai savo ruožtu darė tam tikros įtakos jų drabužiams, kai kuriuo požiūriu suartino su vokiečių ir skandinavų bendruomenėms būdingesnėmis kaimo mados tendencijomis.

Apie lietuvininkų drabužius yra išlikę daugiau ir ankstyvesnių liudijimų, aprašymų bei piešinių negu apie kitų Lietuvos regionų aprangą. Rašė daugiausiai vokiečių autoriai – Vokietija buvo viena pirmųjų Europos šalių, pradėjusių domėtis įvairių tautų tradiciniais drabužiais ir juos fiksuoti. Vokiečiai buvo surinkę ir vertingų lietuvininkų drabužių kolekcijų. Deja, didžioji jų dalis dingo per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau būtent išlikę aprašymai bei piešiniai leidžia gana patikimai atkurti XIX a., o iš dalies ir XVIII a. lietuvininkų išeiginius kostiumus.

XIX a. pradžioje lietuvininkių moterų drabužiai buvo apibūdinami kaip spalvingi, turintys egzotiškų elementų. Moterys vilkėjo ilgais lininiais marškiniais, ant jų – plačiais rauktais sijonais, pakeitusiais anksčiau vilkėtas margines – nesusiūtus audinio gabalus, drapiruojamus apie liemenį. Dauguma išeiginių sijonų buvo vilnoniai, languoti, paprastai dviejų vyraujančių spalvų, pvz., tamsiai mėlynos ir rudai raudonos. Moteriški lietuvininkių marškiniai dažnai buvo sukerpami kitaip negu Didžiojoje Lietuvoje: reglano rankovėmis, labai plačiai suraukti apie kaklą. Marškiniai ir kiti šviesieji lino drabužiai puošti ne tik įaustais, bet dažnai ir siuvinėtais ornamentais – siuvinėjimo būdus ir augalinių ornamentų paplitimą paveikė iš Vokietijos atkeliaujantys pavyzdžiai.

Seniausios lietuvininkių liemenės buvo trumpos, iki liemens, plačiomis kaklo iškirptėmis, derančiomis prie gausiai rauktų marškinių. Liemenes siuvo iš naminio pusvilnonio audinio, vėliau, nustojus galioti vokiečių administracijos įvestiems prabangos draudimams, ir iš šilko, aksomo. Į baltas linines prijuostes būdavo įaudžiama geometrizuotų augalinių ornamentų. Vietoje liemenių, dėvimų ant plačiarankovių marškinių, moterys vilkėdavo glaudžiai prie liemens prigludusius trumpus švarkelius, pasiūtus iš šiame regione ypač mėgstamo tamsiai mėlyno vilnonio audinio. Tokia pat spalva dažydavo ir šaltuoju metu vilkimų ilgų, plačių sermėgų milą, ir avikailio kailiniams aptraukti skirtą audinį. Šių drabužių išlikę tik piešiniai.

Moterys ryšėjo įvairaus pločio rinktinėmis juostomis, o prie juosmens pasikabindavo nedidelį plokščią krepšelį, vadinamą delmonu. Jį puošdavo spalvotų siūlų siuvinėjimu arba smulkiais spalvotais karoliukais.              

Lietuvininkės merginos pindavo plaukus ir iš kasų formuodavo sudėtingas galvą supančias šukuosenas. Tekėdamos užsidėdavo įspūdingą aukštą nuotakos kyką iš juodo fetro arba aksomo, pagražinto auksinių galionėlių apvadais ir prikabintais šilko kaspinais.

Ištekėjusios moterys dėvėjo įvairius kykus bei rišosi skaras. Ypač įspūdingi jaunamarčių kykai iš baltų pintinių nėrinių, užtrauktų ant karkaso, apgaubti lengvu drobės arba muslino šydu, nusvirusiu abipus veido. Balto lino skaras rišdavosi pakaušyje. Ant pečių siautėsi plona lininė drobulė, siuvinėta baltais arba raudonais augaliniais ornamentais.

Mažosios Lietuvos krašte tradiciniai moterų drabužiai buvo vilkimi palyginti ilgai, kai kur – net XX a. pradžioje. Tačiau XIX a. paskutiniais dešimtmečiais tai jau buvo gerokai pakitęs kostiumas. Moterys vilkėjo tamsiais, kartais vien juodais drabužiais – taip reiškėsi ir miesto mados įtaka. Delmonas liko vienintele spalvinga kostiumo dalimi, dažnai ryšėtas po prijuoste, o rinktinės juostelės pradėtos austi visai siauros, tamsiu, dažnai juodu dugnu.

Lietuvininkų vyrų šventadienį kostiumą sudarė tokios pat dalys, kaip ir kituose Lietuvos regionuose: lininiai marškiniai, kelnės, sermėga (vėliau – švarkas, po juo – liemenė), kaklaskarė, skrybėlė ir batai. Klaipėdos krašto apranga buvo stipriau negu kitur paveikta iš Vakarų Europos sklidusių madų įtakos. Vyrai XIX a. pirmoje pusėje mūvėjo ne tik ilgomis kelnėmis ir auliniais batais, bet ir trumpomis iki kelių kelnėmis, derintomis su megztomis kojinėmis ir pusbačiais. Juosėjo ne tik senovinio stiliaus rinktinėmis juostomis, bet ir odiniais arba kryželiu spalvotai siuvinėtais diržais. Tokius diržus apie XIX a. vidurį kartais juosėjo ir lietuvininkės moterys. Vyrų sermėgos buvo ne tik iš natūralių spalvų, bet ir iš tamsiai mėlynai, juodai dažyto milo. Jos siūtos su klostytais įsiuvais šonuose, platinančiais drabužį nuo liemens. Plačiabrylė fetro skrybėlė užbaigdavo išeiginio kostiumo komplektą.


 

Žemaičių kostiumas


Bandant apibūdinti ir susisteminti žemaičių aprangą, šis regionas kartais padalijamas į Rytus ir Vakarus – tada išryškinamas tam tikras rytinių žemaičių ir vakarinių aukštaičių, ypač vyriškų kostiumų, panašumas. Rytų Žemaitijoje merginos, kaip ir aukštaitės, galvas puošdavo galionais, o kitose regiono vietovėse įprastais rangais – vainikais, suklostytais iš šilkinių kaspinų, ryšėjo panašiomis į aukštaičių rinktinėmis juostomis, kurių neberandama keliaujant gilyn į Vakarus. Skirtumai pastebimi ir lyginant šiaurinį ir pietinį Žemaitijos pakraštį. Šiaurės Žemaitijos moterų drabužiai pasižymėjo ypač sodriomis spalvomis, tarp kurių dažniausiai vyravo raudona. Pietuose ilgiau išliko kai kurie archajiškesni tradicinės aprangos sukirpimo, puošybos, dėvėsenos bruožai.

Moterys Žemaitijoje vilkėjo lininiais marškiniais, kuriuos puošdavo savitai: ant siauros stačios apykaklės, krūtinės užsegimo priesiuvo, rankogalių užsiūdavo atskirai išausto raudonai raštuoto audinio atraižėlių. Marškinių puošybai skirtas ornamentas būdavo tankus, sukomponuotas iš smulkučių rombelių, vingelių, dryželių ir vadinamųjų dobiliukų, primenančių geometrizuotą žiedą.

Spalvingiausia ir dažnai ryškiausia žemaitės kostiumo dalis buvo sijonas. XIX a. antroje pusėje moterys jų segėdavo keletą, kartais net po penkis ar septynis. Eidamos keliu viršutinį, geriausią sijoną, aukštai pakaišydavo, todėl svarbus buvo ir po juo vilkėto antrojo sijono, ypač jo pažemių, gražumas.

Išilgai dryžuoti nesimetriškomis įvairaus pločio dryžių grupėmis žemaičių sijonai stebina meistrišku spalvų komponavimu, išradingu jų ritmu. Išliko žinių, kad spalvų derinimui XIX a. moterys skirdavo daug dėmesio. Šiaurės Žemaitijoje mėgstamiausios buvo labai kontrastingų dryžių kompozicijos su vyraujančia ryškia raudona spalva. Pietuose viršutiniai sijonai mažiau ryškūs, tačiau po jais buvo dėvimi specialiai išausti skersadryžiai apatiniai. Vėlyvesni languoti žemaičių sijonai dažnai austi tų pačių spalvų derinių.

Dauguma žemaičių prijuosčių taip pat buvo išilgai dryžuotos smulkiais, dažnai dantytais, intensyvios raudonos spalvos dryželiais. Pietų Žemaitijoje paskutinį XIX a. ketvirtį dryželius dažnai ausdavo smulkiu rinktiniu ornamentu, o Šiaurėje tuo metu mėgo kelių intensyvių spalvų ripsines prijuostes. Žemaičių prijuostės buvo  labai plačios, gausiai surauktos ties liemeniu.  

Savito, kitur Lietuvoje nenaudoto sukirpimo buvo ir žemaičių liemenės, siūtos paaukštintu liemeniu, plačiais rauktais arba smulkiai klostytais skvernais. Tai vienintelis Lietuvos etnografinis regionas, kuriame moterų liemenės dažniau būdavo naminio vienspalvio, smulkiai dryžuoto arba languoto audinio. Liemenė čia nebuvo tokia svarbi ir atitinkamai puošni, matyt, dėl to, kad žemaitės ypač mėgo skareles ir skaras, kurias ne tik rišo ant galvos – kaip ir kitur, ištekėjusios moterys tą daryti privalėjo, – bet ir siautėsi pečius, dėvėjo ant kaklo. Siausčių buvo visokiausių: šiltų, sunkių, skersai dryžuotų gūnių, austų Šiaurėje, spalvingų vilnonių kvadratinių skarų, lenkiamų įstrižai, pirktinių gėlėtų kašmyrinių. Pietinės žemaitės vasarą siautėsi baltomis lininėmis drobulėmis. Daugiausia visoje Žemaitijoje buvo raudonai ir baltai languotų namie austų lininių bei medvilninių skarų. Kaip ir ryškūs dryžuoti drabužiai, taip ir raudonlangės skaros tapo labiausiai atpažįstamu šio regiono moters aprangos bruožu.

Turtingesnės žemaitės šventadieniais puošėsi viena-trimis eilėmis gintaro karolių.

Žemaičiai vyrai, palyginti su kitais regionais, taip pat vilkėjo spalvingiau. Jų sermėgos, durtos ir klostytos nuo liemens, buvo ne tik natūralios vilnos, bet ir dažytos. Pietuose ilgiau išliko senoviškesnio kirpimo, nuo liemens rauktos sermėgos, siūtos iš šviesaus, netgi balto milo.  Tuo tarpu Šiaurėje mėgta tamsiai žalia, tamsiai mėlyna, tamsiai ruda, o sustiprėjus miesto bei dvaro madų įtakai – ir juoda spalva. Sermėgas pradėjus keisti surdutams, vyrų garderobe atsirado ir liemenės. Žemaitijoje jos dažnai buvo languotos, tokių pat ryškių spalvų kaip moterų sijonai. Pasitaikydavo ir ryškiaspalvių languotų bei dryžuotų kelnių. Tamsaus fetro plačiabryles skrybėles žemaičiai mėgo puošti povo plunksnomis. Juostų vyrai neryšėjo, juosėsi odiniais diržais, kurie kartais buvo puošiami metalu. Svarbi išeiginio kostiumo dalis buvo kaklaskarė – namie austa raudonlangė arba pirktinė gėlėmis arba rytietiškais ornamentais raštuota plonos vilnos arba šilko skarelė. Šventinis vyro apavas buvo auliniai batai. Medinės klumpės laikytos darbine, išeigai tik neturtėlių avima avalyne. Klumpėmis avėjo ne tik vyrai, bet ir moterys bei vaikai.

Vakarinėje Lietuvos pusėje žmonės nešiojo daugiau ir puošnesnių megztų kostiumo priedų: raštuotų pirštinių, kojinių.


Suvalkiečių kostiumas


Suvalkija – vėliausiai susiformavęs Lietuvos etnografinis regionas. Daugelis šiandienos suvalkiečių protėvių – tai žemaičiai ir aukštaičiai bei dzūkai, į karų nusiaubtą, miškais apaugusią Sūduvą atsikraustę iš dešiniojo Nemuno kranto. Nenuostabu, kad ir suvalkiečių zanavykų kostiumas turi bruožų, primenančių žemaičius, o kapsų – dzūkus ir aukštaičius, tačiau šio nedidelio, derlingose žemėse įsikūrusio ir ūkiniu požiūriu pažangaus krašto drabužiai išsiskiria unikaliais vietiniais bruožais, stipriau išreikštais moterų kostiumuose, tuo tarpu vyrų apranga daug kuo panaši į kitų vakarinės Lietuvos pusės gyventojų drabužius.

Senesnės moteriškų drabužių formos XIX a. antroje pusėje buvo išlikusios zanavykų krašte. Ten moterys dar vilkėjo ilgais lininiais marškiniais, nors ankstesnę puošybą įaustais raudonais raštais beveik išstūmė stilizuotų augalinių ornamentų siuvinėjimas. Dažniausiai siuvinėta baltais siūlais angliškuoju būdu ir kryželiu. Išeiginiai suvalkiečių marškiniai siūti labai plačiomis rankovėmis, prie perpetės suraukiami smulkiais dekoratyviniais raukiniais.

Būdingiausi suvalkiečių sijonai buvo išilgai dryžuoti, pagrindinės spalvos – tamsiai mėlyna, tamsiai raudona, žalia ir violetinė, o įvairiaspalviai siauri dryželiai sudėstyti į tvarkingas simetriškas grupes.

Ryškiausia ir savičiausia išeiginio suvalkietės kostiumo dalis – prijuostė. Pagrindinis dekoro motyvas – lelijos žiedas, atkeliavęs į šį regioną iš prabangių XVII–XVIII a. šilko ir damasto audinių per dvaruose veikusias manufaktūras. Ankstyviausiose lininėse raudonai ir baltai išaustose zanavykių prijuostėse matomi lelijos žiedai, įkomponuoti į vietinio geometrinio ornamento dryžius. Vėliau, atėjus spalvotų prijuosčių madai, įvairūs iš lelijų žiedų sudaryti ornamentai būdavo iškaišomi ryškiaspalviais vilnoniais siūlais juodos arba kitos tamsios ir sodrios spalvos dugne. Zanavykės mėgo ilgesnes ir platesnes prijuostes, išilginiais dryžiais išdėstytą ornamentą. Kartais siūdavo prijuostes su rauktais, dekoratyvinėmis siūlėmis prisiūtais priedūrais. Kapsės siauresnių prijuosčių ornamentus buvo linkusios dėstyti skersinėmis juostomis, kaip aukštaitės ir dzūkės.

Suvalkijoje moterų liemenės siūtos ir iš brangių fabrikinių audinių (šilko, damasto, brokatėlio, vienspalvės bei raštuotos plonos vilnos), ir iš namie austų pusvilnonių, dažniausiai skersai dryžuotų audinių. Tačiau XIX a. antroje pusėje paplito naujesnės mados – nuo liemens durtais ir nugaroje stipriai platėjančiais skvernais. Zanavykės dėvėjo trumpas, plačiau prie kaklo iškirptas liemenes stipriai išplatintais skverneliais. Kapsės, ypač Marijampolės apylinkėse, atvirkščiai, mėgo liemenes ilgais plačiais skvernais.

Suvalkiečių juostos primena dzūkiškas, daugelis jų raštų yra tapatūs. Tačiau esama ir specifinių bruožų: mėgta platų pagrindinį ornamentą įrėminti siaurais raštuotais pakraščiais, į juostų kutus – pačius vešliausius Lietuvoje – įausti ne tik spalvotų siūlų, bet ir ryškių audinių atraižėlių.

Suvalkietės mėgo koralo karolius, nešiojo juos stambesnius ir prabangesnius negu dzūkės. Gana daug papuošalų buvo pasidirbdinama iš biserio – smulkių spalvotų karoliukų: jais puošti ištekėjusių moterų kykai, antkakčiai, suvarstomos apykaklės, dėvėtos ant švarkelių. Zanavykės merginos iš smulkių spalvotų karoliukų susiverdavo galvos papuošalus – vadinamąsias karolines. Tuo tarpu kapsės galvas puošė aukštais aukso spalvos galionais. Moterys išeigai ryšėjo skaras, dažniausiai baltas. Suvalkiečių kykai labai dailūs, siūti iš brangių šilkinių audinių. Kiti siūti iš namų darbo nėrinių, drobės bei medvilnės, dėvėti po skaromis, paliekant neuždengtą puošnųjį, klostelėmis, spalvotais smulkiais karoliukais, vėriniais, kitokiais rankdarbiais išgražintą priekinį kraštą.

Šio regiono moterų aprangoje labai ilgai išliko drobulės, kartais dėvėtos net prie naujoviškos miesto stiliaus aprangos. Suvalkietės drobules audė labai dailias ir plonas, dažnai sudėtingais raštais, o jų galus puošė namų darbo nėriniais.

Šaltuoju metų laiku moterys vilkėjo milo sermėgomis, puoštomis dekoratyvinėmis siūlėmis bei aplikacijomis. Sermėgos siūtos lengvai platėjančios, durtos nuo liemens, stipriai rauktos. Turtingesnės taip pat vilkėjo kailiniais, sukirptais panašiai kaip sermėgos.

Šventadieniais suvalkietės avėjo odiniais batukais, vasarą mūvėjo baltomis lininėmis kojinėmis, megztomis kiauraraščiu.

Suvalkiečių vyrai XIX a. viduryje vilkėjo šviesiomis, dažnai baltomis milo sermėgomis, durtomis nuo liemens, užpakalyje gausiai smulkiai klostytomis. Vėliau atsiradę surdutai taip pat dažnai buvo šviesūs, mėgtos ir šviesių audinių išeiginės kelnės. Sekdami miesto mados tendencijomis, vasarą vyrai kartais vilkėjo tamsiai mėlynais dryžuotais trinyčiais, pasiūtais kaip sermėga, tik ne iš milo, o iš storo ir tankaus lininio audinio. Vyriški marškiniai, kaip ir kitur Lietuvoje, išeigai siūti iš geros plonos drobės, puošti klostelėmis ir dailiomis dekoratyvinėmis baltomis siūlytėmis. Po surdutu vilkėta liemenė, siūta iš puošnaus fabrikinio arba naminio audinio. Vyrišką kostiumą pagyvindavo sermėgą juosianti plati ryškiaspalvė juosta, marga kaklaskarė, smulkios rinktinės juostelės, perjuosiančios skrybėlės kaubrę bei batų aulus. Kaip ir visoje Vakarų Lietuvoje, Suvalkijoje mėgtos skrybėlės gana plačiais bryliais.


 

  



Dzūkija Suvalkija Žemaitija

 Mažoji Lietuva

 Vakarų Aukštaitija Žemaitijos regionas